- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-01
- Bylos Nr.
- AS-471-602/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02435-2015-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas (pirm.), Veslava Ruskan (pran.), Ramūnas Gadliauskas
- Pareiškėjas
- A. Č.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 70.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Ramūno Gadliausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. Č. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – LAVL), priteisti 8 000 Eur neturtinę žalą (b. l. 1–6).
Pareiškėjas skunde paaiškino, kad nuo 2009 m. iki 2014 m. su pertraukomis jis buvo gydomas LAVL, kur gydymo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, t. y. LAVL kamerų plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimų; kamerose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas; nebūdavo sudaromos galimybės ilgiau kaip vieną valandą per parą pasivaikščioti lauke. Be to, darant asmens ar daiktų apžiūrą, tai buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, esant žemai oro temperatūrai, asmuo priverčiamas nusirengti iki apatinio trikotažo, o daiktus dėti į nešvarias dėžes, asmuo pusnuogis filmuojamas, kas grubiai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 8 straipsnio nuostatas. Pasak pareiškėjo, dėl minėtų aplinkybių, jis patyrė neturtinę žalą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, orumo pažeminimą, galimybių bendrauti sumažėjimą.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL prašė pareiškėjo skundą palikti nenagrinėtu.
Nurodė, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes čia turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems (imperatyviai) to reikalaujantiems asmenims. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos, vienam asmeniui, galėjo būti viršytos. Taip pat LAVL privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems, nustatytus Bausmių ir Suėmimo vykdymo įstatymuose, be to, privalo laikytis pacientų, sergančių užkrečiamomis ligomis, izoliavimo reikalavimų.
Taip pat nurodė, kad LAVL vadovaujasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. V-82 ,,Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) nuostatomis, kurios nenustato pataisos įstaigoms, kokie baldai turi būti įrengti gyvenamojoje patalpoje.
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu, LAVL skyriuose, kuriuose buvo gydomas pareiškėjas, yra sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore skyrių lokaliniuose sektoriuose, todėl teigia, kad kameros ploto trūkumas buvo kompensuotas, sudarant pareiškėjui galimybę laisvai judėti lokaliniuose sektoriuose.
Pažymėjo, kad palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir/arba keičiamas.
Pasak atsakovo, Eksploatavimo taisyklės numato, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Nėra numatyta, kad unitazas ar klozetas būtų uždengiamas. Ligoninės patalpos yra nuolat remontuojamos. Ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą leidimą-Higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, o tai įrodo, kad Ligoninės patalpos atitinka higienos normų reikalavimus, privalomus veiklai vykdyti.
Šalies argumentai
Nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas jokiais įrodymais, prašė taikyti 3 metų ieškinio senatį, nes pareiškėjas dėl dalies reikalavimų kreipėsi į teismą, suėjus ieškinio senaties terminui.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 18 d. nutartimi (b. l. 82–83) administracinę bylą Nr. I-3148-171/2016 pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo nutraukė.
Nagrinėdamas bylą, teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 11 d. išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės dėl neturtinės žalos atlyginimo (administracinė byla Nr. I-10035-790/2015). Šis sprendimas yra įsiteisėjęs.
Šalies argumentai
Pažymėjo, kad išnagrinėtoje byloje pareiškėjas skundė laikymo LAVL sąlygas nuo 2009 m. rugsėjo 30 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d. Nurodė, kad pareiškėjas šioje byloje skundėsi ploto kamerose trūkumu, netinkamai įrengtu sanitariniu mazgu ir kitomis sąlygomis.
Atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundžia laikymo LAVL sąlygas nuo 2009 m. iki 2014 m., ir palyginęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie pareiškėjo gydymąsi ligoninėje nurodytu periodu šioje byloje su duomenimis išnagrinėtoje byloje, teismas nustatė, kad jie sutampa. Pareiškėjas LAVL, kaip nurodoma atsiliepimuose abiejose bylose buvo laikomas su pertraukomis nuo 2009 m. spalio 13 d. iki 2009 m. spalio 27 d. kamerų tipo palatoje Nr. 25, nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2012 m. birželio 26 d. kamerų tipo palatoje Nr. 25, nuo 2013 m. sausio 17 d. iki 2013 m. sausio 23 d. kamerų tipo palatoje Nr. 7, nuo 2013 m. balandžio 30 d. iki 2013 m. gegužės 9 d. kamerų tipo palatoje Nr. 30 (b. l. 13-14).
Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 2 punktu, ir atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką administracinėse bylose, kuriose buvo sprendžiamas skundų tapatumo klausimas, padarė išvadą, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ir administracinėje byloje Nr. I-10035-790/2015 pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
Konstatavo, kad pareiškėjas šioje administracinėje byloje ginčą kelia dėl tos pačios institucijos – LAVL – veiksmų, tinkamų kalinimo sąlygų nesudarymo ir už tuos pačius laikotarpius, dėl kurių buvo pasisakyta įsiteisėjusiame teismo sprendime, todėl byla nutrauktina (ABTĮ 101 straipsnio 2 punktas).
III.
Pareiškėjas A. Č. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 88–90), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 18 d. nutartį ir priimti naują nutartį.
Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi nurodo, kad savo skunde nagrinėjamoje byloje jis išdėstė savo reikalavimus dėl nepakankamo gyvenamojo ploto, kameroje buvusios drėgmės, apšvietimo, temperatūros bei pasivaikščiojimo lauke laiko trukmės. Tuo tarpu skunde administracinėje byloje Nr. I-10035-790/2015, pareiškėjo teigimu, jis tokių reikalavimų nedėstė, o skundėsi sanitarinio mazgo įrengimu, nesilaikant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugo ministro 2010 m. kovo 30 d. Nr. V-241 įsakymu patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 21 punkto reikalavimų.
Pareiškėjo teigimu, iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimo turinio matyti, kad teismas nenagrinėjo reikalavimų, susijusių su gyvenamuoju plotu, apšvietimu bei pasivaikščiojimo lauke trukme LVAL, o pasisakė tik dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo. Atsižvelgdamas į paminėtas aplinkybes, pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamoje byloje pateiktas skundas nėra tapatus skundui administracinėje byloje Nr. I-10035-790/2015, todėl nutraukti administracinę bylą nebuvo jokio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 18 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas nutraukė bylą ABTĮ 101 straipsnio 2 punkto pagrindu dėl to, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi su skundu, kuris yra tapatus jau išnagrinėtam teisme tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, jog teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas draudimą pakartotinai nagrinėti bylas, administracinėje byloje Nr. AS442-54/2008 yra pažymėjęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo priimti skundą aptariamu pagrindu, būtina išsiaiškinti tris aplinkybes: ar yra teismo sprendimas, ar jis įsiteisėjęs, ar reiškiamas naujas skundas yra tapatus išnagrinėtam (LVAT 2008 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-54/2008). Kalbant apie skundų tapatumą, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tapačiais skundai gali būti pripažinti tik tuomet, kai yra tapatūs visi trys elementai – šalys, skundo dalykas ir skundo pagrindas (LVAT 2008 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-54/2008). Reikia priminti, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, sudaro skundo (prašymo) pagrindą, o pareiškėjo materialinis-teisinis reikalavimas atsakovui sudaro skundo (prašymo) dalyką (LVAT 2009 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-323/2009). Spręsdamas dėl skundo dalyko ir pagrindo tapatumo, teismas vertina, ar pareiškėjas inicijuoja ginčą teisme dėl tapačių teisinių santykių ir siekia iš esmės tapačių teisinių pasekmių. Todėl vien tik lingvistiniai reikalavimo suformulavimo skirtumai nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad ginčas yra ne dėl to paties dalyko ir ne tuo pačiu pagrindu (LVAT 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-52/2012). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aplinkybė, kad pareiškėjas nurodo naujas esmines aplinkybes ir pateikia su tuo susijusius papildomus įrodymus, tam tikrais atvejais gali būti vertinama kaip skundo nauju pagrindu pateikimas (LVAT 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-677/2009).
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo šioje byloje pareikštą skundą įvertino kaip tapatų anksčiau pareikštam skundui, atsižvelgęs į įsiteisėjusį teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. I-10035-790/2015.
Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 11 d. nutartimi pareiškėjo A. Č. skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad nuo 2013 m. sausio 17 d. iki 2013 m. sausio 23 d. ir nuo 2013 m. balandžio 30 d. iki 2013 m. gegužės 9 d. buvo pažeista pareiškėjo A. Č. teisė į teisės aktuose nustatytas gyvenimo sąlygas LAVL, o skundo reikalavimą dėl 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė. Minėtoje byloje neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, kuriais pareiškėjui laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 30 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d. su pertraukomis laikomam LAVL, nebuvo užtikrintos tinkamos gydymo sąlygos, t. y. nesilaikoma HN 76:2010 21 punkto reikalavimų dėl sanitarinio mazgo įrengimo.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, priteisti neturtinę žalą, kurią patyrė dėl netinkamų gydymo sąlygų LAVL. Iš pareiškėjo skundo, matyti, jog neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, kuriais pareiškėjui laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2014 m. nebuvo užtikrintos tinkamos gydymo sąlygos, t. y. LAVL kamerų (palatų) plotas neatitiko teisės aktuose nustatytiems minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimams; kamerose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas; nebuvo sudaromos galimybės ilgiau kaip vieną valandą per parą pasivaikščioti lauke; asmens ir daiktų apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, spręstina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo pareikšto skundo materialinis-teisinis reikalavimas, t. y. dalykas – neturtinės žalos atlyginimas – sutampa su kitos aukščiau aptartos administracinės bylos Nr. I-10035-790/2015 dalyku. Taip pat šis reikalavimas reiškiamas tam pačiam atsakovui, kaip ir ankstesnėje byloje, – Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės. Tačiau įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą, t. y. aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, nagrinėjamoje byloje pareiškėjo pareikšto skundo negalima vertinti kaip tapataus skundui, kuris buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 11 d. administracinėje byloje Nr. I-10035-790/2015. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjo reiškiamas skundas yra tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko, tačiau yra grindžiamas naujomis aplinkybėmis, todėl jis reiškiamas ne tuo pačiu pagrindu kaip skundas, išnagrinėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-10035-790/2015.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas inicijuoja ginčą teisme dėl tų pačių teisinių santykių ir siekia tų pačių teisinių pasekmių, t. y. jog pateiktas skundas tuo pačiu pagrindu kaip jau išnagrinėtas pareiškėjo skundas Vilniaus apygardos administraciniame teisme, dėl kurio teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 2 punktu, nutraukė bylą pagal pareiškėjo skundą. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina, o pareiškėjo skundas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. Č. atskirąjį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 18 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.