Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Margarita Ambrazaitienė

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Doka Lietuva“ ieškinį atsakovui UAB „Inkomsta“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas papildomai nurodė, kad atsakovas į neapmokėtų skolų suvestinę įtraukė 2019-11-01 PVM sąskaitą –faktūrą Nr. 433506519 ir 2019-11-01 PVM sąskaitą –faktūrą Nr. 433506669, tačiau suvestinėje nurodytos blogos aukščiau minėtų PVM sąskaitų – faktūrų išrašymo datos (PVM sąskaita – faktūra Nr. 433506519 išrašyta 2019-08-21, o PVM sąskaita – faktūra Nr. 433506669 išrašyta 2019-09-30), be to, skolos pagal šias PVM sąskaitas faktūras yra apmokėtos. Tuo tarpu atsakovas į neapmokėtų skolų suvestinę neįtraukė neapmokėtos 2019-10-31 PVM sąskaitos – faktūros Nr. 433003954. Ieškovo atstovas nesutiko, kad būtų sumažinti delspinigiai.

Atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko. Apie teismo posėdį informuotas tinkamai, gautas prašymas bylą nagrinėti atsakovo atstovams nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Dėl įsiskolinimo priteisimo

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta 2013-08-01 Klojinių nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovas perdavė atsakovui laikinai už mokestį naudotis jam nuosavybės teise priklausančius klojinius kartu su jiems priklausančiais priedais, o atsakovas įsipareigojo naudoti klojinius pagal paskirtį ir mokėti nuomos mokestį (Sutarties 1.1. punktas). Teismas sprendžia, jog šios Sutarties pagrindu tarp šalių susiklostė nuomos sutartiniai teisiniai santykiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.477 straipsnis).

Sutarties 1.2., 5.2. punktuose numatyta, jog sutarta nuomos kaina, nuomos laikotarpis ir kita informacija pateikiama Sutarties prieduose arba PVM sąskaitose–faktūrose. PVM sąskaitos –faktūros turi būti apmokėtos avansu. Ieškovas savo įsipareigojimus pagal Sutartį įvykdė tinkamai – išnuomojo klojinius ir atsakovui už klojinių nuomą pateikė 2019-10-31 PVM sąskaitą –faktūrą Nr. 433003954, 2019-11-04 PVM sąskaitą –faktūrą Nr. 433506754, 2019-11-15. PVM sąskaitą –faktūrą Nr. 433506811, 2019-11-30 PVM sąskaitą –faktūrą Nr. 433004013, 2019-12-10 PVM sąskaitą –faktūrą Nr. 433506894, 2019-12-18 PVM sąskaitą –faktūrą Nr. 433506919, 2019-12-31 PVM sąskaitą –faktūrą Nr. 433004062, 2019-12-31 PVM sąskaitą –faktūrą Nr. 433506930 ir 2020-01-14 PVM sąskaitą –faktūrą Nr. 433506973 apmokėjimui, kurių visų bendra suma 9843,36 Eur. Ieškovas nurodė, kad atsakovo skola, pagal neapmokėtas PVM sąskaitas-faktūras, yra 4777,63 Eur. Atsakovas atsiliepime sutiko su dalimi skolos, tačiau nurodė, kad pagal atsakovo buhalterinius duomenis skola yra 4 3111,18 Eur.

Pažymėtina, kad teismo posėdžio metu, ieškovo atstovas pavirtino, jog 2019-08-21 PVM sąskaita – faktūra Nr. 433506519 ir 2019-09-30 PVM sąskaita –faktūra, kurios atsakovo yra įtrauktos į neapmokėtų skolų suvestinę yra apmokėtos, tačiau neapmokėta yra 2019-10-31 PVM sąskaita – faktūra Nr. 433003954 (skolos suma pagal šią PVM sąskaitą – faktūrą 696,22 Eur), kuri neįtraukta į neapmokėtų skolų suvestinę. Teismui pateikti rašytiniai įrodymai ((Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis) patvirtina, kad 2019-10-31 PVM sąskaita –faktūra Nr. 433003954 buvo 2019-11-07 išsiųsta atsakovui elektroniniu paštu, kas pagal šalių sudarytos Sutarties 5.1. punktą yra laikomas tinkamu sąskaitos faktūros įteikimu.

CK 6.477 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. Pagal CK 6.200 straipsnio 1 dalį, šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai. Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant ir netinkamą įvykdymą ar įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). CK 6.38 straipsnyje numatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais, o CK 6.256 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. CK 6.213 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu šalis nevykdo savo piniginės prievolės, kita šalis turi teisę reikalauti prievolės įvykdymo. Remiantis ieškovo pateiktais duomenimis, teismas sprendžia, kad atsakovas netinkamai vykdė savo sutartines prievoles – pagal jam pateiktas PVM sąskaitas-faktūras nesumokėjo ieškovei 4777,63 Eur sumos, mokėjimo terminai yra suėję, todėl iš atsakovo ieškovui priteisiama 4777,63 Eur įsiskolinimo (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.477 straipsnis, 6.487 straipsnio 1 dalis).

Dėl delspinigių priteisimo

Pagal CK 6.258 straipsnio 1 dalį, įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis (CK 6.72 str.). Pagal CK 6.71 straipsnio 1 dalį, netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Šalių pasirašytos Sutarties 5.7. punktas numatė, kad jeigu atsakovas uždelsė mokėjimus ilgiau, nei nurodyta Sutarties 5.2. punkte, jis moka 0,07 proc. netesybas (delspinigius) už kiekvieną uždelstą dieną nuo neapmokėtos sumos. Atsakovas teigia, kad Sutartyje nurodytas delspinigių dydis yra neprotingai didelis, prašo juos sumažinti iki 0,02 proc. dydžio.

Kasacinio teismo praktika dėl netesybų mažinimo yra suformuota. Šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia (be kita ko) dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus (CK 6.71 straipsnis), o šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, jog kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie pripažintini minimaliais nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2009; kt.).

Įstatyme įtvirtinti du netesybų mažinimo pagrindai: netesybos mažinamos, kai jos aiškiai per didelės arba kai prievolė iš dalies įvykdyta (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Minėta, nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, motyvuotai gali būti atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, ar šalys yra vartotojai, į kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, skolininko elgesį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, bankų mokamų palūkanų dydį, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, kt. Kita vertus, netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolių patyrusios šalies interesų. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013).

Pateiktų kasacinio teismo išaiškinimų kontekste negalima vertinti, kad šalių Sutartyje nustatytas delspinigių dydis savaime yra per didelis. Nagrinėjamu atveju abi Sutarties šalys verslininkai, Sutartis buvo sudaryta verslo tikslais, laisva šalių valia ir yra privaloma šalims. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad, sudarydamas Sutartį, neturėjo realios galimybės derėtis dėl netesybų dydžio, kad sutarties sudarymo metu 0,07 proc. dydžio delspinigiai būtų buvę neprotingi, neatitinkantys rinkoje taikytų netesybų normų. Priešingai, Sutarties 5.7. punkte šalys pareiškė, kad tokio dydžio netesybos joms yra priimtinos, laikytinos teisingomis ir protingomis.

Duomenų, kad atsakovas būtų įvykdęs dalį prievolės, byloje nėra. Pažymėtina, kad atsakovas nevykdo savo prievolės nuo 2019 m. spalio 31 d., t. y. ilgiau nei aštuonis mėnesius. Esant tokioms bylos aplinkybėms, atsakovo argumentai dėl netesybų mažinimo nelaikytini pakankamu pagrindu sumažinti delspinigius. Todėl ieškovui iš atsakovo priteisiama 355,17 Eur delspinigių.

Dėl skolos išieškojimo išlaidų priteisimo

Lietuvos Respublikos mokėjimų atliekamų pagal komercinius sandorius vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kreditorius, įgijęs teisę į komercinėje sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, turi teisę be įspėjimo iš skolininko gauti 40 Eur sumą.

Iš tarp ieškovo ir atsakovo susiklosčiusių nuomos sutartinių teisinių santykių bei išrašytų PVM sąskaitų faktūrų teismas nustatė, kad sutartis atitinka šiame įstatyme nurodytus komercinės sutarties požymius (Lietuvos Respublikos mokėjimų atliekamų pagal komercinius sandorius vėlavimo prevencijos įstatymo 1 straipsnio 2 dalis), todėl ieškovui iš atsakovo priteisti 40 Eur skolos išieškojimo išlaidų suma.

Dėl palūkanų išieškojimo

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė prašo priteisti 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.210 straipsnio 2 dalis). Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti. Atsižvelgiant į tai, kad teismas tenkino ieškovo reikalavimą dėl 5172,80 Eur įsiskolinimo priteisimo (4777,63 Eur skola + 355,17 Eur delspinigiai + 40 Eur skolos išieškojimo išlaidos), tenkinamas ir reikalavimas dėl 6 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2020-02-12) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Nagrinėjamoje byloje ieškinys tenkintas visiškai, todėl ieškovui iš atsakovo priteistinos 561 Eur bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 116 Eur sumokėtas žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis) ir 445 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Kadangi byloje bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (3,47 Eur), neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2020-01-13 įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 nustatytos minimalios (5 Eur) valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumos – šios išlaidos iš atsakovo nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-274 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovui UAB „Doka Lietuva“ (j. a. k. 300042618) iš atsakovo UAB „Inkomsta“ (j. a. k. 141774897) 4777,63 Eur (keturių tūkstančių septynių šimtų septyniasdešimt septynių eurų 63 ct) skolą, 335,17 Eur (trijų šimtų trisdešimt penkių eurų 17 ct) delspinigius, 40 Eur (keturiasdešimt eurų) skolos išieškojimo išlaidas, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (5172,80 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020-02-12) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 561 Eur (penkių šimtų šešiasdešimt vieno euro) bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.