Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. I. ir G. P. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 1 dalį areštu 45 (keturiasdešimt penkioms) paroms,

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu paskirta bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir galutinė bausmė G. P. paskirta laisvės atėmimas 4 (keturiems) metams 1 (vienam) mėnesiui. Į bausmės laiką įskaityta bausmė, iš dalies atlikta pagal Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nuosprendį.

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta visiško sudėjimo būdu su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 26 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė V. I. paskirta areštas 30 (trisdešimčiai) parų ir 52 MGL (6760 Lt) dydžio bauda.

Į baudos bausmę V. I. įskaitytos vykdant Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 26 d. nuosprendį jos sumokėtos pinigų sumos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. P. ir V. I. nuteisti už tai, kad 2012-06-19, apie 15.25 val., bute adresu: (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje, bendrais tyčiniais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai L. V. fizinį skausmą ir padarė 138 Lt turtinę žalą, t. y. G. P. pareikalavus iš L. V. duoti jam ir V. I. pinigų taksi paslaugoms grįžtant namo sumokėti, tačiau pastarajai atsisakius duoti pinigų, G. P. paėmė iš L. V. rankų mobiliojo ryšio telefono aparatą „Nokia 16162“, kurio vertė 138 Lt, po to, L. V. siekiant susigrąžinti atimtą mobiliojo ryšio telefono aparatą, sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį ranka L. V. į veidą, po to G. P. perdavė V. I. L. V. priklausantį mobiliojo ryšio telefono aparatą „Nokia 16162“ ir liepė eiti lauk iš buto, tą V. I. ir padarė.

Nuteistosios teigimu, ji nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, nepadarė, buvo nuteista remiantis tik D. N. ir L. V. parodymais. Pasak apeliantės, iš baudžiamojoje byloje surinktų duomenų galima spręsti, kad L. V., būdama girta, bandė išplėšti jai auskarą. Teismo posėdžio metu liudytojas R. J. parodė, kad labiausiai nukentėję buvo G. P. ir kartu buvusi V. I.. Apeliantė taip pat pažymi, kad byloje surinkti duomenys liudija, jog ji ir G. P. bandė kviestis policijos pareigūnus, kad „atstatytų teisingumą“.

V. I. manymu, Šiaulių apylinkės teismas, priimdamas nuosprendį, neįvertino įrodymų visumos, vadovavosi šališkais, nepagrįstais įrodymais, be pagrindo rėmėsi nenuosekliais L. V. parodymais, kuriuos ji davė iš šmeižikiškų paskatų ir keršto, nes pagal jos (V. I.) parodymus ji (L. V.) buvo nuteista 2013 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu. Mano, kad teismas neteisingai nustatė, jog jos veika atitinka BK 180 straipsnio l dalies požymius, taip pat nepagrįstai nutarė, kad jie su G. P. veikė bendrininkų grupe.

Be to, pasak apeliantės, Šiaulių apylinkės teismas nepagrįstai neįvertino to, kad ji nuo 2011 m. sausio 11 d. dirba vairuotoja – kasininke „(duomenys neskelbtini)“ ir gali netekti pareigų, o kartu – ir pragyvenimo šaltinio. Nuteistoji taip pat nurodo, kad jos senyvo amžiaus mamai S. M., gim. (duomenys neskelbtini), reikalinga priežiūra, ir ji savo mamą prižiūri.

Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, kurioje jam buvo pareikštas kaltinimas, turėjo sugretinti L. V. ir D. N. duotus parodymus vienoje byloje, kur jis buvo nukentėjęs, ir kitoje byloje, kurioje jis tapo kaltinamuoju, ir jo atžvilgiu turėjo priimti išteisinamąjį nuosprendį. Pažymi, kad visi prieštaravimai turi būti vertinami kaltinamojo naudai. Taip pat nurodo nesuprantantis, kodėl pirmojoje baudžiamojoje byloje L. V. parodė, kad: „kai G. P. jai sudavė, užsidarė vonios kambaryje, ir ten būdama girdėjo, kaip D. N. liepė G. P. išeiti“. Apklausiama kaip įtariamoji (l t. 97-99 b. l.), L. V. aiškino, kad po to, kai G. P. jai sudavė, D. N. juos išskyrė ir liepė G. P. išeiti iš buto. Antrojoje baudžiamojoje byloje V. V., jau būdama nukentėjusioji, nurodė, kad: „kai G. trenkė jai į veidą, paėmė iš rankų telefoną. Gal smūgis buvo po to, kai G. P. paėmė iš jos telefoną, o ji bandė tą telefoną atsiimti, to ji tiksliai neatsimena, bet telefoną norėjo atsiimti“. Tuo tarpu liudytojas D. N. parodė, kad „G. P. nuo stalo pasiėmė L. V. mobiliojo ryšio telefoną Nokia“. Esant tokioms aplinkybėms, pasak G. P., lieka neaišku, ar jis telefoną išplėšė iš rankų, ar paėmė nuo stalo. Pabrėžia, kad šios aplinkybės neminimos byloje, kurioje D. N. ir L. V. buvo kaltinamieji. Dėl to nurodo manantis, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, buvo šališkas, nevertino anksčiau ištirtų aplinkybių ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį jo, G. P., atžvilgiu.

Teismo posėdyje nuteistoji V. I., nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti, prokuroras prašė skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų G. P. ir V. I. apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl G. P. ir V. I. kaltės padarius BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką

Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą plėšimo būdu, kaltininkas suvokia, kad jį pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę pasipriešinti, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75/2010). Kartu pažymima, jog įstatymas nereikalauja, kad tuo atveju, kai nusikalstamą veiką padaro keli asmenys kartu, visi jie atliktų veiksmus, kurie atitiktų visus nusikaltimo objektyviuosius požymius. Vykdytojai gali būti pasiskirstę vaidmenimis ir atlikti tik dalį veiksmų, tačiau jų tyčia apima kitų vykdytojų veiksmus.

Nors apeliantai neigia padarę BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, jų kaltė padarius šią nusikalstamą veiką įrodyta nukentėjusiosios L. V., liudytojo D. N., iš dalies – nuteistosios V. I. parodymais, kitais ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais.

Kaip matyti iš nukentėjusiosios L. V. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, ji nurodė, kad 2012 m. birželio 19 d. pas ją atvažiavo V. I. ir G. P., pas ją tuo metu buvo ir D. N.. Jie visi kartu gėrė alkoholinius gėrimus. Po kurio laiko jie apsižodžiavo. Paskui V. I. ir G. P. pareikalavo iš jos (V. I.) pinigų, kad galėtų parvažiuoti taksi. Kai ji pasakė, kad pinigų neduos, G. P. trenkė jai į veidą ir pasiėmė jos telefoną. G. telefoną padavė V. ir pastaroji su telefonu išbėgo į lauką. Akivaizdu, kad nukentėjusiosios parodymai yra nuoseklūs – iš esmės analogiškai įvykio aplinkybes nukentėjusioji nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu, todėl netikėti L. V. parodymais nėra pagrindo. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu L. V. taip pat nurodė, kad po to, kai vartojant alkoholinius gėrimus G. P. pradėjo triukšmauti, ją įžeidinėti ir ji paprašė, kad G. ir V. važiuotų namo, G. jos paprašė pinigų taksi, tačiau ji pinigų nedavė. Tuomet G. P. kumščiu trenkė jai į veidą, iš rankų pagriebė mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 16162“ ir jį padavė V., kuri su telefonu išbėgo lauk. Taip pat nurodė, kad ji iš karto į policiją nesikreipė todėl, jog susisiekus su V., pastaroji pažadėjo telefoną grąžinti. Tačiau telefonas jai grąžintas nebuvo (1 t. 54-55, 64-65 b. l., parodymai ištirti apeliacinės instancijos teisme). Tai, kad G. P. jos namuose adresu: (duomenys neskelbtini), išgertuvių metu sudavė jai vieną kartą kumščiu į veidą ir iš rankų pagriebė jos mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 16162“, 138 Lt vertės (1 t. 3 b. l.) L. V. nurodė ir 2012 m. birželio 25 d. protokole – pareiškime. Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole užfiksuotų duomenų matyti, kad nukentėjusioji L. V. pagal veido bruožus atpažino taksi vairuotoją V., dėl kurios veiksmų davė parodymus, taip pat pagal veido bruožus, storas lūpas atpažino G., nurodydama, jog pastarasis jai trenkė į veidą ir pagrobė jos mobiliojo ryšio telefoną (1 t. 60-63 b. l.). Savo parodymus L. V. patvirtino akistatų su G. P. ir V. I. metu, nurodydama, kad jos namuose G. trenkė jai į veidą, iš rankų pagrobė telefoną, jį perdavė V., o pastaroji su telefonu pabėgo. Telefonas jai grąžintas nebuvo (1 t. 110-111, 127-128 b. l., šie duomenys ištirti apeliacinės instancijos teisme). Duomenų, patvirtinančių nuteistosios V. I. skundo argumentą, kad nukentėjusiosios L. V. parodymai yra šališki, duoti „iš šmeižikiškų paskatų ir iš keršto“, byloje nėra, todėl šis skundo argumentas vertinamas kaip deklaratyvus ir atmetamas.

Nukentėjusiosios L. V. parodymus patvirtina ir liudytojo D. N. apylinkės teisme duoti parodymai, kad 2012 m. birželio 19 d. L. V. atsisakius tenkinti G. prašymą sumokėti už taksi paslaugas grįžtant į namus, G. paėmė L. telefoną, kurį perdavė V. ir pastaroji su telefonu išėjo. D. N. taip pat nurodė, kad G. P. sudavė L. vieną kartą per veidą (2 t. 80-81 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu D. N. parodė, kad 2012 m. birželio 19 d. jiems visiems, t. y. jam, L. V., G. P. ir V., baigus gerti degtinę ir V. paprašius L. duoti pinigų, t. y. 20 Lt, taksi paslaugoms grįžtant į namus apmokėti, o L. atsisakius duoti pinigų, G. pagriebė L. mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“, ir jį greitai perdavė V., o pastaroji greitai išėjo iš buto. Susistumdymo tarp L. ir G. metu G. ranka trenkė 1-2 kartus L. per veidą. Nors 2012 m. birželio 20 d. jam paskambinusi V. teigė, kad ji grąžino L. telefoną „Nokia“, tačiau L. sakė, kad telefonas jai negrąžintas (1 t. 95-96, parodymai ištirti apeliacinės instancijos teisme).

Aplinkybę, kad ji paėmė L. V. telefoną, teisiamojo posėdžio metu nurodė ir V. I. (2 t. 78-79 b. l.). Atkreipiamas dėmesys, kad nors ji pirmosios instancijos teisme tvirtino, jog jai G. P. telefono neperdavė, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu 2012 m. lapkričio 14 d. ir 2012 m. lapkričio 30 d. V. I. nuosekliai teigė, kad ji L. V. telefono negrobė, šį telefoną jai į rankas padavė G. (1 t. 132-133, 137, 138 b. l., parodymai ištirti apeliacinės instancijos teismo posėdyje). Tai, kad V. I. išsinešė L. V. telefoną, teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir G. P. (2 t. 77-78 b. l.).

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl G. P. ir L. V. kaltės padarius BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Tačiau, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netiksliai nustatė G. P. atliktų veiksmų eiliškumą: byloje neginčijamai nustatyta, kad po to, kai G. P. paprašė L. V. duoti pinigų taksi paslaugoms grįžtant namo apmokėti, o pastaroji pinigų duoti atsisakė, G. P. 1) sudavė L. V. ne mažiau kaip vieną smūgį ranka į veidą, 2) paėmė iš jos rankų mobiliojo ryšio telefoną, kurį perdavė V. I. ir pastaroji su šiuo telefonu išėjo iš L. V. buto. Dėl to nuosprendis patikslintinas jo nekeičiant, nes minėtos aplinkybės apeliantų veiksmų kvalifikacijai reikšmės neturi. Nuosprendis tikslintinas ir dėl neteisingai nustatyto nusikalstamos veikos padarymo laiko. Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, įskaitant ir byloje esančią įvykio suvestinę (1 t. 9-13 b. l., duomenys ištirti apeliacinės instancijos teisme) bei įsiteisėjusiame Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 6 d. nuosprendyje nustatytas aplinkybes, nusikalstamą veiką V. I. ir G. P. padarė apie 14 val., o ne apie 15.25 val., t. y. ne po to, kai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariate buvo gautas R. J. pranešimas apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, o iki šio pranešimo gavimo.

Akivaizdu, kad V. I. ir G. P. veikė bendrais veiksmais, kaip bendravykdytojai, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad V. I. ir G. P. veikė bendrininkų grupe.

Iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistosios V. I. skundo argumentu, kad ji nuteista remiantis D. N. ir L. V. parodymais, neįvertinus įrodymų visumos. Aplinkybė, kad L. V. ir D. N. Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu nuteisti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį už tai, kad G. P. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą ir pagrobė mobiliojo ryšio telefoną, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, V. I. ir G. P. kaltės padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką nepaneigia. Nuteistojo G. P. kaltės nepaneigia ir jo nurodyta aplinkybė, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje L. V. ir D. N. nuteisti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, D. N. parodė, kad G. P. L. V. telefoną paėmė nuo stalo. Kolegija dar kartą pažymi, kad apeliantų kaltė įrodyta byloje surinktų ir nepažeidant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų įvertintų įrodymų visuma.

Duomenų, patvirtinančių G. P. skundo argumentą, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas, byloje nėra, tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė apeliantams nepalankų nuosprendį, teismo šališkumo taipogi nepatvirtina.

Dėl nuteistajai V. I. paskirtos bausmės

BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas turinčias reikšmės bausmei skirti aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Baudžiamosios bylos duomenys liudija, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. I. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į tai, kad V. I. padarė apysunkį nusikaltimą (BK 180 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 4 dalis), nusikalto būdama neteista (1 t. 175 b. l., 2 t. 127-135 b. l.), yra bausta administracine tvarka (1 t. 177-180 b. l.), ji aktyvių smurtinių veiksmų neatliko, policijos nuovadoje nusiskundimų dėl jos elgesio negauta, į policijos įskaitą ji neįrašyta (1 t. 153 b. l.). Priešingai, nei V. I. teigia savo skunde, teismas atsižvelgė ir į tai, kad pastaroji dirba (1 t. 181 b. l.). Apeliantės atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė, jos atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažino tai, kad ji nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje.

Kolegija sprendžia, kad įvertinęs išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai V. I. bus pasiekti paskyrus jai už padarytą nusikaltimą ne pačią griežčiausią BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, o švelnesnę alternatyvią bausmę – areštą. Iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad apeliantei paskirta bausmė – areštas 30 parų – yra mažesnė negu šios bausmės, skiriamos už nusikaltimą, vidurkis (šios bausmės vidurkis yra 52,5 paros BK 49 straipsnio 3 dalis), taigi, nėra per griežta. Kadangi nusikaltimą, už kurį yra nuteista skundžiamu nuosprendžiu, V. I. padarė 2012 m. birželio 19 d., t. y. iki Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 26 d. nuosprendžio priėmimo (2 t. 127-135 b. l.), teismas pagrįstai nauju ir ankstesniu nuosprendžiais V. I. paskirtas bausmes subendrino vadovaudamasis BK 63 straipsnio 9 dalies taisyklėmis, visiško bausmių sudėjimo būdu (BK 63 straipsnio 1 dalis, 3 dalis, 65 straipsnis). Galutinė subendrinta bausmė taip pat nėra per griežta. Apeliantės skunde nurodytos aplinkybės, kad atlikdama bausmę ji gali netekti darbo, o kartu – ir pragyvenimo šaltinio, be to, ji prižiūri savo mamą, nėra pakankamas pagrindas švelninti jai paskirtą bausmę. Atkreipiamas dėmesys, kad minėtos aplinkybės egzistavo ir anksčiau, tačiau jos nesutrukdė V. I. padaryti nusikalstamą veiką. Taigi, tai, kad nuteistoji pablogino savo ir artimųjų padėtį, yra jos pačios netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių rezultatas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Nuteistųjų V. I. ir G. P. apeliacinius skundus atmesti.

Patikslinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 11 d. nuosprendį nurodant, kad:

G. P. ir V. I. 2012 m. birželio 19 d., apie 14 val., tiksliau nenustatytu laiku, bute adresu: (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje, bendrais tyčiniais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai L. V. fizinį skausmą ir padarė 138 Lt turtinę žalą, t. y. G. P. pareikalavus iš L. V. duoti jam ir V. I. pinigų taksi paslaugoms grįžtant namo sumokėti, tačiau pastarajai atsisakius duoti pinigų, G. P. sudavė L. V. ne mažiau kaip vieną smūgį ranka į veidą, paėmė iš jos rankų mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 16162“, 138 Lt vertės, kurį perdavė V. I. ir pastaroji su šiuo telefonu išėjo iš L. V. buto.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.