Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Iždonas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Š. Š. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 5 d. nutarimo, kuriuo Š. Š. už administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 3 dalyje, nubaustas 1 158 EUR bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Š. Š. nubaustas už tai, kad jis 2014 m. gruodžio 22 d., apie 19.15 val., (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus (nustatytas lengvas – 1,28 promilių girtumas) vairuodamas automobilį „Ford Focus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepasirinko saugaus greičio, dėl to sukdamas į dešinę nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į kelio ženklą, įvykio metu apgadintas kelio ženklas ir automobilis. Tokiais savo veiksmais Š. Š. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 14 ir 127 punktų reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 3 dalyje.

Apelianto įsitikinimu, skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teigia, kad teismas neteisingai aiškino bei taikė ATPK 30 straipsnį, be to, nesivadovavo teisingumo bei protingumo kriterijais. Pažymi, kad teismas neįvertino, jog, nepaisant itin didelio jo vairuotojo stažo, už panašaus pobūdžio pažeidimą jis praeityje niekada nebuvo baustas, pažeidimo padarymo metu neturėjo galiojančių administracinių nuobaudų, niekada nebuvo teistas, nėra neigiamai cha­rakterizuojamas. Be to, Š. Š. teigimu, teismas visiškai neįvertino ir jo senyvo amžiaus (jam šiuo metu yra 76 metai) bei sveikatos būklės. Pažymi, kad jis yra senatvės pensininkas, be to, sunkiai vaikš­to, todėl turėti teisę vairuoti transporto priemones jam yra gyvybiškai svarbu. Neturėdamas teisės vairuoti automobilio, jis nebegalės nuvykti pas savo šeimos gydytoją, kitus gydytojus bei į savo turimą sodą, kuriame iš esmės jis praleidžia visą šiltąjį metų laiką. Kol jam dar nebuvo atimta teise vairuoti, kiek jam dar leidžia sveikata, jis galėjo pats savimi visiškai pasirūpinti ir apsirūpinti, o neturėdamas teisės vairuoti, to padaryti jau nebegalės. Jo gyvenimas taip susiklostė, kad senatvėje jis liko vienas, vaikų ar kitų artimųjų neturi. Mano, kad sankcijoje numatytos papildomos nuobaudos – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo – jam netaikymas būtų tikrai atitikęs ATPK 30 straipsnio reikalavimus, nebūtų prieštaravęs teisingumo ir protingumo principams, be to, tuo vis tiek būtų buvę pasiekti ATPK 20 straipsnyje numatyti administracinės nuobaudos tikslai.

Skunde pažymima, kad ATPK 30¹ straipsnyje nustatyta, jog organas (pareigūnas), nagrinė­jantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas ATPK 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuo­baudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos (2013-04-23 įstatymo Nr. XII-247 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. gegužės 7 d.). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (žr. 2002 m. lapkričio 5 d. konsultaciją Nr. 23, 2007 m. sausio 25 d. nutartį byloje Nr. N -103/2007, 2007 m. rugpjūčio 2 d. nutartį byloje Nr. N -1396/2007 ir kt.) žinoma, kad mažesnės nuobaudos nei sankcijoje numatyta minimali ar švelnesnės nuobaudos nei numatyta sankcijoje skyrimas arba administracinės nuobaudos neskyrimas apskritai sietini su tam tikrų išskirtinių aplinkybių, kurios gali būti vertinamos pažeidėjo naudai kaip ypatingai švelninančios jo atsa­komybę, konstatavimu. Be to, šio teismo teigimu, mažesnės nuobaudos skyrimas iš esmės ne­turėtų būti taikomas, jeigu konkrečioje administracinėje byloje yra nustatomos atsakomybę už administracinį teisės pažeidimą sunkinančios aplinkybės, nurodytos ATPK 32 straipsnyje. Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kuriam pagal 2010-11-18 įstatymą Nr. XI-I 142 nuo 2011 m. sausio 1 d. yra priskirtas administracinių teisės pažeidimų bylų atnaujinimo procesas, praktikoje minėtos teisės normos taikymo klausimu išaiškinta, jog pagal ATPK 20 straipsnį administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, skiriama administracinį teisės pažei­dimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepa­darytų naujų teisės pažeidimų. Todėl, anot šio teismo, nustačius visumą konkrečios bylos ap­linkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas asmeniui būtų akivaizdžiai neadekvatus, prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant, pažeidėjui gali būti taikomos ATPK 30¹ str. nuostatos (žr. 2013 m. gruodžio 17 d. nutartį byloje Nr. 2AT-42-2013 ir kt.). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konsta­tavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemo­nių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga, pasak šio teismo, laiky­tina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pa­žeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, kitas aplinkybes, nėra per griežta (žr. nutartis bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-8-2013).

Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konsti­tucinis Teismas savo praktikoje (žr. 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimą, kt.) taip pat laikosi nuo­statos, kad administracinė nuobauda, taikant ATPK 30¹ straipsnį, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama nustačius kompleksą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o vi­suomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant. Apibendrindamas Š. Š. pažymi, kad teismų praktika dėl ATPK 30 straipsnio taikymo visais be išimties atvejais ne tik akcentuoja ypatingas bei išskirtines aplinkybes, ku­rioms esant minėta teisės norma gali būti taikoma, bet ir skiria nemažai dėmesio teisin­gumo, protingumo ir proporcingumo principams, taip pat galimybei užtikrinti visuomenės inte­resą ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad netaiky­damas jo atžvilgiu ATPK 30 straipsnio ir atmesdamas jo prašymą neskirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo nuobaudos, teismas atsižvelgė tik į jo atsakomybę lengvi­nančias aplinkybes, t. y. į tai, kad jis visiškai prisipažino padaręs šį pažeidimą, dėl jo pa­darymo nuoširdžiai gailėjosi, be to, kad yra vyresnis negu 65 metų amžiaus, į padaryto teisės pažeidimo pobūdį (...), jo asmenybę, t. y. į tai, kad jis yra anksčiau baus­tas administracine tvarka už smulkius KET pažeidimus, į tai, kad neatlygino pažeidimu pa­darytos žalos. Taigi, pasak Š. Š., akivaizdu, kad teismas šiuo atveju vertino tik dalį ATPK 30 straipsnyje numatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių. Pažymi, kad šioje byloje teismas nenustatė jokių jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nepagrįstai nesivadovavo teisingumo ir protingumo kriterijais, nesprendė, ar visuomenės interesas negalės būti užtikrintas ir netaikant jam ATPK 127 straipsnio 3 dalies sankci­joje numatytos teisės vairuoti transporto priemones atėmimo nuobaudos, taip pat neaptarė, ar šios nuobaudos paskyrimas atsižvelgiant į jo teismo posėdyje nurodytas aplinkybes bei į jo amžių ir sveikatos būklę apskritai yra adekvatus. Be to, teisiškai reikš­mingomis aplinkybės be jokio teisėto pagrindo teismas laikė jo ankstesnį baustumą už nežymius KET pažeidimus prieš keletą metų, nors nuobaudų galiojimas jau seniai pasibaigęs, taipogi aplinkybę, kad jis nėra atlyginęs padarytos žalos.

Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagal tautybę jis yra udmurtas, nors Lietuvoje gyvena jau seniai, dėl savo senyvo am­žiaus lietuvių kalbos jis taip ir neišmoko, todėl visur iš esmės kalba rusiškai. Teismo posė­dyje jis taip pat kalbėjo rusiškai, ir teismo paskirta vertėja jam viską, ką sakė arba ko jo klausė teisėjas, vertė. Tačiau posėdis buvo labai formalus. Jis net nesuprato, kad turėjo tei­sę posėdyje turėti atstovą – teisininką, su jo pagalba teikti teismui įrodymus, prašymus ir pan. Manė, kad viską paaiškins teisėjui žodžiu, ir to užteks. Kita vertus, teismo posėdis vyko tuoj pat po Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų švenčių, todėl jis net nebūtų galėjęs šiam posė­džiui pasiruošti. Teigia, kad dėl minėtų priežasčių jis į teismo posėdį neatsinešė jokių rašytinių įrodymų apie savo šeimyninę padėtį, turtinę padėtį, sveikatos būklę ir kt. Be to, nieko nespėjo išsiaiškinti ir dėl savo padarytos žalos, jam policijoje buvo pasakyta, kad žalą šiuo atve­ju atlygins draudimo kompanija, kurioje buvo apdrausta jo civilinė atsakomybė. Teigia, kad dėl minėtų priežasčių teismas ir nesužinojo, kad jis (Š. Š.) yra išsituokęs, gyvena vienas, neturi jokių arti­mųjų, be to, sunkiai vaikšto – jam yra diagnozuota abiejų kelio sąnarių artrozė (jo abu kelio sąnariai yra praktiškai susidėvėję). Mano, kad jis pagrįstai teismui aiškino, jog net nuvykimui pas šeimos gydytoją, kuris yra už 5 km, (duomenys neskelbtini) m. centre, ar į fiziotera­pijos procedūras jam yra būtinas automobilis. Taip pat mano, kad teismui pagrįstai aiškino, jog jam automobilis būtinas ir šiltuoju metų periodu, t. y. pavasarį, vasarą ir rudenį, nuvykti į savo sodą, esantį už 10 km nuo jo namų (duomenys neskelbtini) k. Teigia, kad buvimas sode jam senatvėje yra vienintelė paguoda – be jo jis net neįsivaizduoja savo gyvenimo, ypač šiuo metu, kai liko vienas. Be to, tik po teismo posėdžio, padedant pažystamiems, jis išsiaiškino, kad jo padaryta žala tesudaro 108,74 EUR, ir ją tuoj pat atlygino.

Taigi, apelianto teigimu, skundžiamame teismo nutarime liko visiškai neįvertin­ta tai, kad: 1) pažeidimu padaryta žala buvo visai nedidelė; 2) už tokio pobūdžio pažeidimą jis buvo baudžiamas pirmą kartą gyvenime; 3) neturi jokių galio­jančių administracinių nuobaudų; 4) nėra neigiamai charakterizuojamas; 5) teisė vai­ruoti transporto priemones jam yra labai reikalinga tiek dėl senyvo amžiaus, tiek dėl sveika­tos būklės; 6) ATPK 127 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos papildomos nuobaudos – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo netaikymas tikrai neprieštarautų teisingumo ir protingumo principams; 7) visuomenes interesas šiuo atveju bus užtikrintas ir taikant kitą nuo­baudą – piniginę baudą, kuri pagal jo pajamas ir turtinę padėtį jam taip pat yra per didelė.

Š. Š. įsitikinimu, teismas, netaikydamas jo atžvil­giu ATPK 30 straipsnio, iš tikrųjų nesivadovavo nurodyta šio straipsnio taikymui reikalingų aplinky­bių visuma (visetu), nors ji byloje buvo akivaizdi. Mano, kad visos jo anksčiau paminėtos aplinky­bės, taip pat teisingumo ir protingumo principai, nurodyti šiuo metu galiojančioje ATPK 30 straipsnio redakcijoje, neabejotinai teismui leido jo atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ straipsnį. Todėl, pasak apelianto, turėtų būti akivaizdu, kad teismas šiuo atveju pažeidė tiek ATPK 30¹ straipsnio taikymo sąlygas, tiek aukštesnių teismų, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administra­cinio teismo ir Šiaulių apygardos teismo išaiškinimus šios teisės normos taikymo klausimu.

Teismas, Š. Š. teigimu, aiškiai netinkamai taikė materialinės tei­sės normas, neteisingai įvertino jo padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pa­vojingumo laipsnį, jo asmenybę ir kt., ir to pasekoje nepagrįstai nepritaikė jam ATPK 30¹ straipsnio nuostatų, suteikiančių galimybę teismui neskirti teisės vairuoti transporto priemones atė­mimo esant ypatingoms ir išskirtinėms aplinkybėms. Teis­mas nutarime paprasčiausiai neįvykdė savo priedermės vykdyti teisingumą, nes for­maliai vadovaudamasis įstatymo jam suteikta diskrecijos teise – teise tik pačiam teismui spręsti apie tai, kokį sprendimą konkrečioje byloje būtina priimti, visiškai nesivadovavo įsta­tymu bei teismų praktika, nenustatė, kad sankcijoje numatytos teisės vairuoti atėmimo nuo­baudos pritaikymas jam (Š. Š.) yra akivaizdžiai neadekvatus, prieštarauja teisingumo ir proporcin­gumo principams, neatitinka proporcingumo reikalavimų, t. y. teisingos pusiausvyros tarp pa­daryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, neindividualizavo jo at­sakomybės. Teigia suprantantis, kad tokią nuobaudą, kuri paskirta, yra numatęs pats įstatymo leidėjas, tačiau kartu pažymi, kad įstatymo leidėjas yra numatęs ir tai, jog kiekviena nuobauda kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti individua­lizuojama, kad teismas visada privalo atsižvelgti ir į teisingumo bei protingumo kriterijus. Tokiu atveju teismo vaidmuo teisingumo įgyvendinime tikrai nebūtų sumenkintas.

Atsiliepimu į Š. Š. apeliacinį skundą Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyris prašo palikti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 5 d. nutarimą nepakeistą ir Š. Š. apeliacinio skundo netenkinti. Mano, kad teismas priėmė objektyvų, teisiškai motyvuotą ir pagrįstą nutarimą, atsižvelgė į neginčijamas faktines medžiagoje nustatytas aplinkybes, esminius įrodymus bei pažeidėjo asmenybę. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pasisakęs, jog asmens darbas ar veikla, susijusi su poreikiu vairuoti transporto priemones, savaime negali lemti švelnesnės administracinės nuobaudos taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N14-2082/2006, Nr. N1-1524/2007; Nr. N3-34/2007; Nr. N1-413/2007). Pažymi, kad žinodamas apie vairuotojo pažymėjimo svarbą, Š. Š. privalėjo labiau jį vertinti ir nepažeidinėti įstatymų. Dėl teisės vairuoti transporto priemones netekimo kilsiančios pasekmės – negalėjimas tenkinti savo poreikių vairuojant transporto priemonę – savaime nesudaro pagrindo neskirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo arba jį sutrumpinti, nes bet kurios įstatyme numatytos administracinės nuobaudos paskyrimas neišvengiamai administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui sukelia tam tikras pasekmes. Š. Š. padarytas pažeidimas priskiriamas prie ypač šiurkščių, nes eismo įvykio sukėlimas esant neblaiviam, kai nustatytas lengvas girtumo laipsnis, padarant kitiems žalą, realiai kelia grėsmę ne tik paties pažeidėjo, bet ir kitų eismo dalyvių gyvybei ir sveikatai.

Š. Š. apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliaciniame skunde Š. Š. neneigia padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 3 dalyje, kaltės dėl šio pažeidimo padarymo neginčija, tačiau kelia nuobaudos individualizavimo klausimą, prašo neskirti jam teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.

ATPK 127 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio pirmojoje ar antrojoje dalyje numatyti veiksmai (Kelių eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs kitų asmenų nežymų sveikatos sutrikdymą; Kelių eismo taisyklių pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą)), padaryti neblaivaus (girto) arba apsvaigusio nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmens, – užtraukia baudą vairuotojams nuo vieno tūkstančio vieno šimto penkiasdešimt aštuonių iki vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų, o asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, – baudą nuo vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių iki vieno tūkstančio penkių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų su transporto priemonės konfiskavimu ar be jo arba administracinį areštą nuo dešimties iki dvidešimties parų su transporto priemonės konfiskavimu.

Skundžiamu nutarimu Š. Š. paskirta 1 158 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams, t. y. minimali ATPK 127 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta administracinė nuobauda. Akivaizdu, kad priimdamas skundžiamą nutarimą apylinkės teismas vadovavosi bendraisiais nuobaudų skyrimo pagrindais, atsižvelgė į pažeidėjo asmenybę, į tai, kad yra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Galimybę skirti švelnesnę nuobaudą, nei numatyta straipsnio sankcijoje, arba jos neskirti numato ATPK 30¹ straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atsižvelgiant į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali būti skiriama mažesnė nuobauda nei sankcijoje numatyta minimali arba švelnesnė nuobauda nei numatyta sankcijoje, arba administracinė nuobauda gali būti visai neskiriama. Kaip teisingai skunde pažymėjo apeliantas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl ATPK 30¹ straipsnio taikymo, yra ne kartą pažymėjęs, jog mažesnės nuobaudos nei sankcijoje numatyta minimali ar švelnesnės nuobaudos nei numatyta sankcijoje skyrimas, arba administracinės nuobaudos neskyrimas yra sietini tik su tam tikrų išskirtinių aplinkybių, kurios gali būti vertinamos pažeidėjo naudai kaip ypatingai švelninančios jo atsakomybę, konstatavimu (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N756-403/2010, N444-633/2011). Administracinių teisės pažeidimų kodekso prasme teisingumo principas reikalauja, kad administracinė nuobauda savo griežtumu ir dydžiu atitiktų padaryto administracinio teisės pažeidimo pavojingumą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-21-2014).

ATPK 30 straipsnyje nurodyta, kad nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ATPK 30¹ straipsnį ir pagrįstai minėto straipsnio nuostatų apeliantui netaikė, taip pat tinkamai vadovavosi susiformavusia teismų praktika. Šiuo atveju nėra aplinkybių, kurios būtų pagrindas taikyti apeliantui ATPK 30¹ straipsnio nuostatas.

Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino apelianto skunde nurodytas aplinkybes, t. y. tai, kad yra dvi Š. Š. atsakomybę lengvinančios aplinkybės (ATPK 31 straipsnio 1 dalis 1 punktas, 10 punktas), o atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, kad padarytas šiurkštus Kelių eismo taisyklių pažeidimas, taip pat tinkamai įvertino ir pastarojo asmenybę, t. y. tai, kad nors Š. Š. galiojančių administracinių nuobaudų neturi, tačiau praeityje yra baustas administracine tvarka už smulkius Kelių eismo taisyklių pažeidimus (16-17 b. l.), padaryta žala iki teismo posėdžio neatlyginta. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė Š. Š. atžvilgiu ATPK 30¹ straipsnio nuostatų, o paskyrė jam minimalią ATPK 127 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą administracinę nuobaudą. Nors šiuo metu byloje esantys dokumentai (pirmosios instancijos teismui jie nebuvo pateikti) patvirtina apelianto skunde nurodytas aplinkybes, t. y. tai, kad Š. Š. gyvena vienas (30, 31, 32 b. l.), jam yra diagnozuota abiejų kelių sąnarių artrozė (34 b. l.), padaryta žala šiuo metu atlyginta (37, 38 b. l.), be to, apelianto teigimu, jis labai norėtų automobiliu vykti į sodą, šios aplinkybės taip pat nėra pagrindas taikyti ATPK 30¹ straipsnį.

Duomenų, kad apeliantui būtų buvusi suvaržyta teisė turėti atstovą – teisininką – byloje nėra. Priešingai, iš bylos matyti, kad Š. Š. buvo išaiškintos jo teisės, numatytos ATPK 272 straipsnyje (19 b. l.), įskaitant ir teisę naudotis teisine advokato ar kito įgalioto atstovo, turinčio įstatymo reikalaujamą išsilavinimą, pagalba, teismo posėdis vyko dalyvaujant vertėjai. Taigi tai, kad Š. Š. dėl teisinės pagalbos suteikimo į teisininką nesikreipė, yra jo paties pasirinkimas.

Pažymima, kad įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą per prevencinių priemonių taikymą ir pažeidėjo nubaudimą užtikrinti saugų eismą, visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu. Skiriama nuobauda turi nubausti pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes. Neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Tai, kad Š. Š. pablogino savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio rezultatas.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad Š. Š. paskirta nuobauda nėra per griežta, ji atitinka jo padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tenkinti apelianto skundą jame nurodytais motyvais ir keisti skundžiamą nutarimą nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 5 d. nutarimą nepakeistą ir Š. Š. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.