Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 24 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 150 straipsnio 4 dalį (nusikalstama veika padaryta 2014 m. gegužės 17 d.) laisvės atėmimu 9 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

A. M. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2014 m. kovo–balandžio mėnesiais, tikslesnė data nenustatyta) išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Iš A. M. priteista 3000 eurų L. G. ir 3000 eurų B. K. neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. nuteistas už tai, kad 2014 m. gegužės 17 d. laikotarpiu nuo 14 val. iki 17 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nusivedė mažametes B. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir L.G., gim. (duomenys neskelbtini), iš (duomenys neskelbtini) namo Klaipėdoje kiemo prie Danės upės (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje, Klaipėdos m., ir pasinaudodamas nukentėjusiųjų būkle dėl mažametystės bei grasindamas pavartoti fizinį smurtą, t. y. išprievartauti ir padegti, tokiu būdu atimdamas mažametėms galimybę priešintis, tenkino savo lytinę aistrą: (duomenys neskelbtini), tokiu būdu tenkino savo lytinę aistrą (duomenys neskelbtini) būdu, t.y. seksualiai prievartavo mažametes B. K. ir L. G..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. M. apeliacinis skundas netenkintinas.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su nuosprendyje aptartų ir išanalizuotų įrodymų vertinimu ir nurodo, jog jo kaltė pagrįsta tik mažamečių nukentėjusiųjų nepatikimais parodymais, nesutinka su nusikalstamų veiksmų kvalifikacija.

Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistasis be pagrindo reiškia nesutikimą su teismo atliktu bylos įrodymų vertinimo rezultatu, kuriuo remiantis jis pripažintas kaltu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-89/2014; 2K-242/2014).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, priešingai nei nurodo apeliantas, teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nuteistojo A. M. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais, teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais. Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, esminių BPK pažeidimų nepadarė. Aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir atliktas įrodymų vertinimas yra nepalankūs A. M., nereiškia, jog teismas netinkamai įvertino įrodymus ir padarė neteisingas išvadas.

Pirmos instancijos teismas nustatė, kad A. M. 2014 m. gegužės 17 d. laikotarpiu nuo 14 val. iki 17 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nusivedė mažametes B. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir L. G., gim. (duomenys neskelbtini), iš (duomenys neskelbtini) namo Klaipėdoje kiemo prie Danės upės (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje, Klaipėdos m., ir pasinaudodamas nukentėjusiųjų būkle dėl mažametystės bei grasindamas pavartoti fizinį smurtą, t. y. išprievartauti ir padegti, tokiu būdu atimdamas mažametėms galimybę priešintis, tenkino savo lytinę aistrą: (duomenys neskelbtini), tokiu būdu tenkino savo lytinę aistrą (duomenys neskelbtini) būdu.

Tokie nusikalstami A. M. veiksmai įrodyti nuosprendyje aptartais įrodymais. Iš A. M. duotų parodymų matyti, jog jis kaltę pripažįsta iš dalies. Jis parodė, kad su mažametėmis mergaitėmis B. K. ir L. G. nuėjo prie Danės upės, nes norėjo išsimaudyti. Maudėsi mergaitėms matant nuogas, mergaitėms paprašius į jį nuogą pasižiūrėti, leido, (duomenys neskelbtini), todėl savo lytiniu organu jis mergaičių nelietė, supranta, kad taip elgtis su mergaitėmis negalima, pasielgė dėl girtumo, išprievartauti mergaites negrasino.

A. M. kaltę padarius nusikalstamą veiką įrodyta nuosprendyje aptartais įrodymais: nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertų išvadomis. Nuteistasis apeliaciniu skundu iš esmės ginčija tik nukentėjusiųjų parodymus ir tai daro nepagrįstai.

Iš nukentėjusiosios mažametės B. K. duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui parodymų matyti, jog B. K. parodė, kad A. M. ją su sese L. G. paėmęs už rankos nusitempė prie upės, jas nurengė ir pats buvo nuogas, kvietė maudytis. A. M. lietė ją, bet ji neleidusi to daryti, (duomenys neskelbtini). Iš nukentėjusiosios mažametės L. G. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, matyti, jog ji parodė, kad A. M. ją su sese B. K. nusitempė prie upės, nurengė rūbus, (duomenys neskelbtini).

Ginčydamas nukentėjusiųjų parodymus apeliantas nurodo, jog mergaičių parodymai neteisingi, jų parodymus galėjo įtakoti kiti asmenys – tėvai, brolis, net ir matyti filmai. Tačiau tokie apelianto teiginiai yra prielaidų pobūdžio ir paneigti. Iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, jog jos niekieno neverčiamos, laisvanoriškai pasakojo apie konkretų įvykį, apelianto atliktus veiksmus, apie kuriuos iš dalies ir pats apeliantas davė parodymus (apie tai, kad jis ir mergaitės buvo nuogi, kad (duomenys neskelbtini)). Teisėjų kolegija atmeta apelianto aiškinimą, neva pačios mergaitės buvo įvykio iniciatorės ir prašė su jomis atlikti lytinį aktą, kaip siekį sumenkinti nukentėjusiųjų parodymų įrodomąją reikšmę, ir kaip neįtikimą. Nukentėjusiosios įvykio metu buvo mažametės ((duomenys neskelbtini)), ir kaip nustatyta teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktais, jos galėjo tik iš dalies suprasti su jomis atliekamų veiksmų pobūdį, tačiau negalėjo suprasti tokių veiksmų reikšmės. Ir nors ekspertai nurodo, kad mergaitės gali būti įtaigios, tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie galimą kitų asmenų poveikį mergaičių parodymams. Priešingai, nukentėjusysis P. K., mažametės B. K. tėvas, parodė, kad su mergaitėmis apie byloje nagrinėjamus įvykius nekalbėjo. Liudytoja M. T., dirbanti (duomenys neskelbtini), parodė, kad mergaitės atėjusios į (duomenys neskelbtini) pačios ėmė kalbėti apie tai, ką su jomis darė A. M., jos aiškino, kad A. M. ir jos abi buvo nuogi, kad jis (duomenys neskelbtini), kad jis sakė, jei kam apie tai pasakys, bus sudegintos. Apie tokius mergaičių pasakojimus ji (liudytoja) informavo Klaipėdos vaikų teisių apsaugos tarnybos specialistus, kurių iniciatyva ir buvo kreiptasi į policiją bei pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Apelianto nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas – BK 150 straipsnio 4 dalis, taikytas tinkamai, todėl apelianto neargumentuotas prašymas juos perkvalifikuoti pagal BK 153 straipsnį atmestinas. Pirmos instancijos teismas nuosprendyje atskleidė nusikalstamų veikų, numatytų BK 150 straipsnio 4 dalyje ir BK 153 straipsnyje, padarymo panašumus ir pagrįstai pripažino, kad apelianto nusikalstami veiksmai – nuogas būdamas liepė nusirengti mergaitėms, (duomenys neskelbtini) – yra tenkinimas lytinės aistros oralinio ir kitokio fizinio sąlyčio būdu su mažametėmis nukentėjusiomis. Kadangi nukentėjusiosios B. K. ir L. G. seksualinio prievartavimo metu buvo, atitinkamai, (duomenys neskelbtini) metų, jos nesuprato su jomis atliekamų veiksmų pobūdžio, todėl apelianto veiksmai buvo atlikti pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiųjų būkle dėl mažametystės. Tokia apelianto nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 150 straipsnio 4 dalį.

Apelianto prašymas sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę buvo siejamas su prašymu perkvalifikuoti nusikalstamą veiką pagal švelnesnę bausmę numatantį BK 153 straipsnį. Teisėjų kolegijai pripažinus, kad pirmos instancijos teismas nuosprendyje apelianto nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, prašymas švelninti bausmę atmestinas. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad bausmė pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, apeliantui paskirta tinkama. Ji paskirta nepažeidžiant BK 41 straipsnio reikalavimų ir BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Teismas atsižvelgė į tai, kad padarytas nusikaltimas priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (11 straipsnio 6 dalis), nustatyta sunkinanti atsakomybę aplinkybė (BK 60 straipsnio 9 punktas), nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir paskyrė laisvės atėmimo bausmę nežymiai didesnę už padaryto nusikaltimo sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Tokia bausmė nėra aiškiai per griežta. Apelianto skunde nurodyta aplinkybė, kad jis turi senyvo amžiaus ligotus tėvus ir nori jiems padėti, nekeičia teisėjų kolegijos nuomonės dėl tinkamai paskirtos bausmės dydžio.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.