Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algirdo Remeikos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. G. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2023 m. sausio 16 d. nuosprendžio, kuriuo N. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, šią priemonę įvykdant per 5 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Civilinės ieškovės A. Š.-G. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir jai iš kaltinamojo N. G. priteista 75 Eur turtinei žalai atlyginti, 1 200 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo, bei 1 500 Eur išlaidų atstovo pagalbai apmokėti. Likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį nuspręsta tenkinti visiškai ir priteisti iš kaltinamojo N. G. civiliniam ieškovui (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai 315,31 Eur turtinei žalai dėl nukentėjusios A. Š.-G. gydymo išlaidų atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. N. G. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2021 m. gruodžio 18 d., apie 16.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia sudavė smūgį ranka į kairę veido pusę A. Š.-G., dėl to A. Š.-G. konstatuotas klausos nervo pažeidimas kairėje ausyje, tai vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, bei sudavė smūgį koja į pilvo kairės pusės sritį, tokiais savo veiksmais sukeldamas nukentėjusiajai A. Š.-G. fizinį skausmą.

2. Marijampolės apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad kaltinamojo N. G. kaltė tyčia smurtavus prieš nukentėjusiąją ir tokiais veiksmais sukėlus jai fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdžius sveikatą, įrodyta visiškai. Šią išvadą teismas motyvavo nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, specialisto išvadomis ir specialisto paaiškinimais, policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašų duomenimis, kitais rašytiniais duomenimis, kuriuos pripažino atitinkančiais įrodymams keliamus reikalavimus. Kaltinamojo parodymus teismas vertino kaip subjektyvią ir niekuo nepagrįstą gynybinę poziciją, prieštaraujančią faktinėms aplinkybėms ir juos atmetė. Skundžiamu nuosprendžiu N. G. veika iš BK 140 straipsnio 2 dalies perkvalifikuota į BK 140 straipsnio 1 dalį, konstatavus, kad N. G. ir A. Š. – G. įvykio metu ir porą metų iki įvykio kartu negyveno, juos siejo konfliktiški santykiai, jie netvarkė bendro ūkio, jokių tarpusavio santykių tarp jų nebuvo.

3. Apeliaciniame skunde nuteistasis N. G. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2023 m. sausio 16 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

3.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, kadangi nebuvo įrodyta, jog N. G. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Teismas, darydamas išvadą, kad N. G. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, nesivadovavo baudžiamojo proceso įstatyme nurodytomis faktinių duomenų pripažinimo įrodymais taisyklėmis, savo teiginius pagrindė ne įrodymais, o prielaidomis, nekreipė dėmesio į kaltinimui prieštaraujančią informaciją. Teismas neatsižvelgė į tai, kad apelianto ir nukentėjusiosios santykiai yra konfliktiški. Nukentėjusioji su savo motina 2019-2021 metų laikotarpyje N. G. atžvilgiu buvo inicijavusi keturis ikiteisminius tyrimus, kurie visi buvo nutraukti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Teismas turėjo labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių, kurių santykiai konfliktiški, parodymus, tačiau šio reikalavimo nesilaikė.

3.2. Skunde atkreipiamas dėmesys į nukentėjusiosios bei liudytojais apklaustų jos tėvų parodymų nenuoseklumą. Šių asmenų parodymai negalėjo būti vertinami kaip pakankami konstatuoti apelianto kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą tiek dėl jų nenuoseklumo bei asmeninių santykių su apeliantu, tiek dėl to, kad jų parodymų nepatvirtina jokie kiti duomenys. Pirmosios instancijos teismas apelianto parodymų teisingumą vertino remdamasis įsiteisėjusiu nutarimu ikiteisminio tyrimo byloje, kurioje buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas A. Š. atžvilgiu, konstatavus, kad apeliantui kūno sužalojimai galėjo būti padaryti konflikto metu ne tyčia siekiant sužaloti, tačiau ginantis nuo pavojingo N. G. kėsinimosi. Tačiau atkreipiamas dėmesys, kad minėtame ikiteisminiame tyrime N. G. kaltės klausimas nebuvo sprendžiamas, t. y. nebuvo vertinta, ar jis (apeliantas) smurtavo prieš nukentėjusiąją. Taigi, nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatytos aplinkybės šioje byloje neturi prejudicinės reikšmės. Apelianto parodymų teisingumą, priešingai negu teigiama nuosprendyje, patvirtina tai, kad jis iš karto po jo atžvilgiu panaudoto fizinio smurto kreipėsi į policiją ir medicinos specialistus, jam buvo nustatyti sužalojimai. Todėl teismas nepagrįstai ir šališkai konstatavo, kad prieš apeliantą panaudoto smurto bylos medžiaga nepatvirtina. Be to, liko neapklausti pagal apelianto iškvietimą į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai, apeliantui padarytus sužalojimus nustatę medicinos specialistai.

3.3. Skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog liudytojai A. Š. ir D. Š. įvykio aplinkybes detaliai paaiškino atvykusiems policijos pareigūnams ir tai užfiksuota vaizdo įrašuose, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas pripažino, kad šių liudytojų parodymuose yra netikslumų, tačiau abejonių ir prieštaravimų nepašalino. Apeliantas viso proceso metu davė išsamius ir nuoseklius parodymus apie tai, kas išprovokavo konfliktinę situaciją, kokius veiksmus atliko nukentėjusiosios tėvai bei pati nukentėjusioji. Po šio konflikto ir prieš apeliantą panaudoto smurto jis nedelsiant iškvietė policijos pareigūnus, kurie ant jo veido matė sužalojimus. Vienintelių liudytojų, mačiusiu konfliktą, parodymai prieštarauja vieni kitiems, yra nenuoseklūs, todėl jais buvo galima remtis tik tiek, kiek jie atitinka kitus faktinius duomenis. Atkreipiamas dėmesys, kad, siekiant patikslinti parodymus, liudytojas A. Š. nesugebėjo konkrečiai ir aiškiai atsakyti į klausimą, ar matė savo dukrai suduodamus smūgius ir parodė, kad girdėjo tik jos riktelėjimą, neatsimena, ar girdėjo pliaukštelėjimo garsą, atbėgo ją ginti, nors teigė, kad stovėjo pora metrų atstumu nuo dukros. Nukentėjusiosios ir liudytojų, jos tėvų parodymai nuolat kito, buvo derinami tarpusavyje. Nors visi jie tvirtino, kad apeliantas atliko smurtinius veiksmus, tačiau nei vienas negalėjo nurodyti vietos, kur tai įvyko. Nukentėjusioji apie įvykį bute policijai nepranešė, o pagal apelianto iškvietimą atvykusiems pareigūnams melagingai paaiškino, kad buvo sumušta, nors jokių objektyviai matomų smurto požymių nebuvo užfiksuota. Be to, pati nukentėjusioji iš pradžių nenurodė jokių aplinkybių dėl sveikatos sutrikdymo ar fizinio skausmo ir tik po pareigūnų užuominų kartu su tėvais pradėjo tvirtinti, kad apeliantas sudavė ranka į veidą, spyrė į pilvą. Teismas šiuos duomenis ignoravo, įrodymus vertino selektyviai. Teismas privalėjo į teismo posėdį iškviesti ir apklausti į įvykio vietą atvykusius policijos pareigūnus. To nepadarius, nėra pagrindo teigti, kad įrodymų tyrimas teisme buvo atliktas pilnai ir visapusiškai.

3.4. Be to, kaip matyti iš nuosprendžio, teismas rėmėsi 2021 m. gruodžio 19 d. 19.44 val. vaizdo įrašu Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau, pažeidžiant BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus, šis įrašas teisiamajame posedyje nebuvo ištirtas. Teismas besąlygiškai rėmėsi nukentėjusiąją gydžiusios gydytojos J. S. parodymais neatkreipdamas dėmesio į tai, kad gydytoja pripažino akivaizdžių sužalojimų nemačiusi, todėl rėmėsi nukentėjusiosios paaiškinimais dėl smurtinio veiksmo į kairę veido pusę. Teismas taip pat nepašalino gynybos išsakytų abejonių dėl audiometrinio tyrimo pakankamumo ir objektyvumo, konstatuodamas tik tai, kad J. S. parodymai atitinka nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes. Nebuvo pašalinta abejonė, kad galimas klausos pablogėjimas kairiąja ausimi galėjo atsirasti ne dėl konflikto su apeliantu, o kitomis aplinkybėmis.

3.5. Skunde nurodoma ir tai, kad specialisto išvada dėl klausos nervo pažeidimo, kontaktuojant su kietu buku daiktu kairės ausies sritimi, yra išvestinė ir padaryta remiantis tik iš Marijampolės ligoninės gautais medicininiais dokumentais bei gydytojos J. S. paaiškinimais. Teismas nekreipė dėmesio ir nevertino specialisto išvados dalies, kurioje pažymėta, kad sužalojimą nukentėjusioji galėjo pasidaryti pati. Nepašalinus abejonių dėl galimo klausos nervo pažeidimo priežasties, neišsiaiškinus, ar galutinei diagnozei pakanka vien tik audiometrinio tyrimo, yra būtina iškviesti specialistą (gydytoją, nes tokiam klausimui išspręsti reikalingos medicinos žinios). Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi tik bendro pobūdžio samprotavimais, o ne išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

4. Nukentėjusiosios A. Š.-G. atsiliepime į nuteistojo apeliacinį skundą prašoma jį atmesti, kadangi pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, surašytas laikantis materialinės ir procesinės teisės normų. Nurodoma, kad objektyvūs bylos duomenys įrodo, jog nukentėjusioji patyrė fizinį smurtą ir jai buvo nežymiai sutrikdyta sveikata.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis N. G. ir jo gynėjas advokatas L. Ž. prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti ir N. G. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Prokuroras, nesutikdamas su apeliacinio skundo argumentais, prašo N. G. skundą atmesti.

6. Nuteistojo N. G. apeliacinis skundas atmetamas.

7. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytos aplinkybės neatitinka faktinių aplinkybių, teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai pripažino N. G. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

8. Pažymėtina, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Taigi, bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti dėl įrodymų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir padaryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės ir kategoriškos. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Nors nagrinėjamu atveju nuteistasis turi kitokią nuomonę dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo, vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, tačiau tai nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, rėmėsi duomenimis, kurie negali būti pripažinti įrodymais ar padarė nepagrįstas išvadas dėl N. G. kaltės. Nors apeliantas skunde formaliai nurodo, kad baudžiamąją bylą jo atžvilgiu išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, tačiau jokių konkrečių aplinkybių, kad nagrinėjamu atveju teismas apelianto atžvilgiu buvo šališkas, nenurodoma. Tuo tarpu teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad ne tokio procesinio sprendimo, kokio tikėjosi apeliantas, priėmimas nėra pagrindas konstatuoti teismo šališkumą. Nenustačius, jog skundžiamą procesinį sprendimą priėmė šališkas pirmosios instancijos teismas, toliau sprendžiamas skundžiamo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

9. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistojo N. G. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta. Pripažindamas N. G. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ar bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu N. G. veika pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nagrinėjamu atveju nebuvo atlikti visi proceso veiksmai, neapklausti visi proceso dalyviai, kas, nuteistojo manymu, sutrikdė tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti pagrįstą procesinį sprendimą, tačiau šis apelianto prašymas dėl įrodymų tyrimo atlikimo buvo išnagrinėtas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ir atmestas. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, jog įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra beribis, jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis. Nors apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nepagrįstai vadovavosi 2021 m. gruodžio 19 d. (turėtų būti 2021 m. gruodžio 18 d.) 19.44 val. vaizdo įrašu Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju buvo vertinamas ne vaizdo įrašas, o daiktų apžiūros protokole užfiksuoti duomenys (1 t., b. l. 102-104), kurie pirmosios instancijos teisme buvo ištirti tinkamai.

10. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad įvykio metu nuteistojo ir nukentėjusiosios santykiai buvo konfliktiški (tiek nuteistasis N. G., tiek nukentėjusioji A. Š. – G. patvirtino, kad įvykio dieną įvyko žodinis konfliktas, taip pat, iš bylos medžiagos matyti, kad ir anksčiau N. G. atžvilgiu buvo pradėti kiti ikiteisminiai tyrimai pagal A. Š. – G. pareiškimus, be to, tarp jų pradėtas skyrybų procesas). Tokiu būdu, teismui nekyla abejonių, kad tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo buvo susiklostę konfliktiški tarpusavio santykiai, todėl kiekvienos šalies poziciją viena kitos atžvilgiu reikia vertinti labai atidžiai, tačiau vien dėl tokių aplinkybių nukentėjusiosios parodymai savaime negali būti laikomi šališkais ir neteisingais. Akcentuotina ir tai, kad įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patikrinti arba paneigti tiriamas versijas. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti tiek N. G., tiek A. Š. – G. parodymų teisingumą ir patikimumą, aplinkybes susijusias su A. Š. – G. patirtais sužalojimais, vertino juos byloje surinktų įrodymų visumos kontekste, tarp jų – ir netiesioginių įrodymų (vaizdo įrašų iš policijos „Body cam“ vaizdo fiksavimo įrenginių apžiūros protokolais, specialisto išvada, jo apklausos metu gautais duomenimis, taip pat, prijungtos ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis, nukentėjusiąją gydančios gydytojos J. S. parodymais) ir pagrįstai nustatė, kad būtent ne nuteistojo, o nukentėjusiosios parodymus patvirtino bylos duomenų visetas.

11. Kartu pažymėtina, kad nors nuteistasis apeliaciniame skunde detaliai analizuoja inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, atskirus bylos įrodymus (liudytojų parodymus, specialisto išvadą, rašytinę bylos medžiagą), teigiant, kad vienas ar kitas įrodymas nepatvirtina byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste svarbu paminėti ir tai, kad įrodymais byloje gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patvirtinti arba paneigti tiriamas versijas. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste, įvertinus skundžiamo nuosprendžio turinį, abejonių pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegijai vis tik nekyla.

12. Iš baudžiamojoje byloje esančio protokolo – pareiškimo matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal A. Š. – G. pareiškimą apie tai, kad 2021 m. gruodžio 18 d., apie 15 val. 40 min. gyvenamojo buto koridoriuje įvyko konfliktas, kurio metu N. G. tyčia vieną kartą dešinės rankos delnu sudavė į veido kairės pusės sritį ir vieną kartą dešine koja spyrė į pilvo kairės pusės sritį (1 t., b. l. 98). Sutiktina su apeliacinio skundo teiginiais, kad nukentėjusioji iš karto po konflikto nesikreipė bendruoju pagalbos telefonu ir nepranešė apie įvykį, tai padarė pats nuteistasis N. G., tačiau vien tik šios aplinkybės nepaneigia, jog nukentėjusioji iš tiesų analizuojamo įvykio metu buvo nežymiai sužalota bei patyrė fizinį skausmą. Pažymėtina, kad įstatyme nėra numatyta, per kiek laiko iš karto po įvykio turi būti pareiškiamas pareiškimas dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos. Kartu atkreiptinas dėmesys, jog iš daiktų apžiūros protokolo (1 t., b. l. 102-104) matyti, jog pagal N. G. pranešimą atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusioji paaiškino, kad N. G. atvežė dukrą, stovėjo koridoriuje ir kvietė ateiti sūnų, tačiau jis nenorėjo. A. Š. – G. taip pat nurodė, kad jos mama stovėjo virtuvėje (parodė link koridoriaus durų) ir N. G. atėjęs pradėjo mamai sakyti, ko ji čia stovi, stumdytis ir panašiai. Tuo metu A. Š. – G. stovėjo šalia, išleidinėjo N. G., jam priekaištavo, ko jis užsipuolė mamą. Tuomet N. G. priėjo ir trenkė per veidą, spyrė į pilvą. Tokiu būdu, matyti, kad A. Š. – G. atvykusiems policijos pareigūnams nedelsiant nurodė jos sužalojimo aplinkybes, kurias vėliau patvirtino ir nuvykusi į policijos įstaigą bei parašiusi pareiškimą. Atvykus policijos pareigūnams apie tai, kad gynė dukrą nedelsiant nurodė ir liudytojas A. Š.. Pažymėtina, kad šie proceso dalyvių paaiškinimai buvo gauti netrukus po įvykio, jiems nežinant apie policijos pareigūnų atvykimą, todėl nėra pagrindo teigti, kad minėti parodymai buvo suderinti. 2021 m. gruodžio 18 d. apklausos metu A. Š. – G. taip pat nurodė, kad įvykio dieną N. G. užėjo į butą, norėdamas vaikams atiduoti dovanas. Jis įėjo į buto koridorių. Abu vaikai pasiėmė jiems skirtas dovanas. Visą laiką, kol N. G. buvo koridoriuje, namuose buvo ir nukentėjusiosios tėvai, tačiau jie į koridorių nėjo. D. Š. (nukentėjusiosios mama), pamaniusi, kad N. G. jau išėjo, atėjo į koridorių ir N. G. ją pamatęs pasakė, kad nenori jos matyti. Nukentėjusiajai nepatiko, kad N. G. taip kalba su mama, todėl parodė į duris, norėdama, kad jis greičiau išeitų. N. G. priartėjo prie nukentėjusiosios, dešinės rankos delnu sudavė į veido kairės pusės sritį. Ji pradėjo jį stumti nuo savęs, tuomet jis tyčia dešine koja spyrė į pilvo kairės pusės sritį. Nukentėjusioji suriko ir tuomet jos tėvas A. Š. atbėgo ir stūmė N. G. nuo jos į laiptinę. Visi trys atsidūrė tarpduryje (1 t., b. l. 109-110). Nors nuteistasis nesutinka su nukentėjusiosios parodymų vertinimu, teigia, jog jie yra nepatikimi, įtakoti konfliktinės situacijos, tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos jie viso proceso metu nesikeitė, papildė vienas kitą, todėl abejoti jais nėra pagrindo. Tuo tarpu tam tikri neatitikimai (dėl vietos, kurioje baigėsi koridorius ir prasidėjo virtuvė; dėl laiko tarpo, kurio prireikė A. Š. priartėti prie nuteistojo ir jį nustumti) galėjo būti įtakoti ir subjektyvus tam tikrų aplinkybių vertinimas bei nukentėjusiosios didelis susijaudinimas, kuris užfiksuotas ir rašytiniais bylos duomenimis, t. y. tarnybiniu pranešimu dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo (1 t., b. l. 88-92).

13. Nukentėjusiosios parodymus taip pat patvirtino liudytojas A. Š., patvirtinęs, kad į buto koridorių atėjo pajutęs „įtampą“ ir išgirdęs „bumbėjimą“, kuomet pamatė, kad N. G. sudavė smūgį dukrai ranka į veidą. Tada A. Š. – G. nuteistąjį atstūmė, o nuteistasis koja spyrė jai į pilvą. Pamatęs, kad jis mušą dukrą, liudytojas šoko prie N. G. ir rankomis stūmė jį pro duris iš buto į laiptinę (2 t., b. l. 19-20). Atitinkamai D. Š. taip pat nurodė, kad ją pamatęs N. G. supyko, pasakė, kad jos nenori matyti. Tuomet dukra parodė ranka link buto durų, kad šis išeitų, kuomet N. G. sudavė jai delnu per kairę veido pusę, dukra nuo smūgio suriko. Tada dukra lyg norėjo jį nustumti nuo savęs, tačiau N. G. spyrė jai į pilvą kojos keliu. Po to į koridorių išbėgo A. Š., atsistojo tarp dukros ir nuteistojo, stūmė N. G. pro buto duris (2 t., b. l. 25-26). Sutiktina, kad minėti liudytojai yra susiję su nukentėjusiąją, jiems yra žinomas konfliktiškų santykių tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo santykių pobūdis, be to, anksčiau pagal liudytojos D. Š. pareiškimą pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, tačiau vien tai, kad apklausti liudytojai yra nukentėjusiajai artimi žmonės ar buvo nutrauktas ankstesnis ikiteisminis tyrimas, savaime nesudaro pagrindo minėtų liudytojų parodymų automatiškai vertinti kritiškai ir jais nesivadovauti. Tuo labiau, kad minėtų liudytojų parodymus iš dalies patvirtina ir rašytiniai bylos duomenys dėl nukentėjusiajai nustatytų sužalojimų.

14. Kad nukentėjusiajai įvykio dieną, t. y. 2021 m. gruodžio 18 d., buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs klausos nervo pažeidimu, konstatuota ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Marijampolės skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 147-148). Minėtoje specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad klausos nervo pažeidimas padarytas kontaktuojant su kietu buku daiktu kairės ausies sritimi, kas iš esmės atitinka nukentėjusiosios ir liudytojų nurodytą analizuojamo sužalojimo mechanizmą. Be to, pagal medicininius dokumentus A. Š.-G. konstatuotas pilvo sienos sumušimas, kuris galėjo sukelti fizinį skausmą. Nors apeliantas abejoja, kad sužalojimai galėjo būtų kaltinime nurodytu metu, tačiau specialisto išvadoje konstatuota, kad sužalojimas galėjo būti padarytas 2021 m. gruodžio 18 d. Kartu atkreiptinas dėmesys, jog specialistas V. V. taip pat patvirtino, kad sužalojimą nukentėjusioji galėjo pasidaryti ir pati, tačiau šiame kontekste pažymėtina, jog daugelį sužalojimų asmuo gali pasidaryti pats. Nagrinėjamu atveju ši specialisto išvada dėl galimybės A. Š.-G. susižaloti pačiai vertinta visų įrodymų kontekste ir yra paneigta. Kaip jau minėta, A. Š.-G. atvykus policijos pareigūnams ir viso proceso metu nuosekliai teigė, kad jai buvo suduotas smūgis į kairės pusės veido sritį bei įspirta į pilvą. Nors jokių išorinių sužalojimų atvykę policijos pareigūnai ant A. Š.-G. kūno nenustatė, tačiau tai nepaneigia, jog nukentėjusiosios atžvilgiu buvo naudoti smurtiniai veiksmai. Teisminio nagrinėjimo metu apklaustas specialistas V. V. patvirtino, kad suduodant plaštaka retai kada lieka sužalojimas minkštuose audiniuose, tačiau toks smūgis gali būti labai pavojingas, gali plyšti ausies būgnelis, kraujuoti. Apie tai, kad klausos nervo pažeidimas atsirado kaltinime nurodytu metu, patvirtino ir liudytoja apklausta A. Š. – G. gydžiusi gydytoja J. S., kuri patvirtino, kad ūmus klausos nervų pažeidimas atsirado dėl patirtos traumos. Apie tai sprendė atsižvelgusi į tai, kad, jei klausos nervų pažeidimas būtų buvęs lėtinės kilmės, tai dažniausiai toks geras gydymo rezultatas nebūtų pasiektas (2 t., b. l. 9-10). Teisminio nagrinėjimo metu liudytoja J. S. taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju pacientei nebuvo nustatyti infekcinį uždegimą rodantys simptomai – patinęs ausies kaušelis, patinusi ausis, aktyvi sekrecija iš ausies. Nesant vizualių infekcijos požymių, gydytoja sprendė, kad tai galėjo būti „buka“ trauma – smūginė jėga, kuri gali sutrikdyti kraujotaką, ausies sraigės limfos tekėjimą, perskirstymą. Tokie baudžiamojoje byloje esantys rašytiniai bylos duomenys patvirtina nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus apie prieš A. Š. – G. pavartoto fizinio smurto pobūdį, o taip pat paneigia apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti kitomis aplinkybėmis. Nors nuteistasis N. G. apeliaciniame skunde kelia versiją, kad nukentėjusioji galėjo būti sužalota kitomis aplinkybėmis, tačiau teisėjų kolegija šiuos jo apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Abejoti tuo, jog nukentėjusiajai spyrio metu buvo sukeltas fizinis skausmas, pagrindo taip pat nėra. Pažymėtina, kad fizinis skausmas yra vertinamasis požymis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant visumą byloje esančių įrodymų, sprendžiama buvo ar nebuvo sukeltas fizinis skausmas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad tiek liudytojai, tiek nukentėjusioji nurodė, kad po analizuojamo įvykio jai dar kurį laiką skaudėjo pilvą, ji kreipėsi į medicinos įstaigą, kur jai buvo skirti skausmą malšinantys vaistai, todėl neabejotina, jog dėl smūgio koją į pilvo karės pusės sritį nukentėjusioji jautė fizinį skausmą.

15. Pažymėtina ir tai, kad siekiant išsiaiškinti, kokiomis aplinkybėmis buvo sužalota nukentėjusioji A. Š. – G., teisiamojo posėdžio metu buvo apklaustas specialisto išvadą surašęs specialistas V. V.. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, jokių abejonių, jog A. Š. – G. konstatuoti sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku, minėtas liudytojas nenurodė. Nors apeliantas skunde taip pat ginčija atlikto klausos tyrimo objektyvumą, teigiant, kad jo rezultatus nukentėjusioji galėjo simuliuoti, tačiau teisiamojo posėdžio apklausta nukentėjusiąją gydžiusi gydytoja tokius apelianto teiginius taip pat paneigė. Liudytoja J. S. paaiškino, kad audiograma yra objektyvus tyrimas, kurio metu tikrinama paciento klausa, jis sumodeliuotas visiems vienodai, o minėtą tyrimą atlieka patirtį turintis medicinos personalas, todėl būtų atpažįstama jei pacientas norėtų šį tyrimą specialiai iškraipyti. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios policijos įstaigoje išsakyti nusiskundimai – „man dabar užsikimšusi ausis, o pilvą skaudena“, taip pat atitinka gydytojos J. S. nurodytą klausos nervo pažeidimo simptomatiką, nors pareiškimo padavimo metu nukentėjusioji dar nebuvo apžiūrėta ir diagnozė jai nebuvo nustatyta, kas taip pat iš esmės paneigia, jog nukentėjusioji galėjo simuliuoti jai diagnozuotą sužalojimą. Taigi, liudytojų parodymai ir specialisto išvada vieni kitus papildo ir sudaro nuoseklų ir logišką įvykių sekos vaizdą, kuris leidžia spręsti, jog N. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

16. Nors nuteistasis N. G. savo kaltę viso proceso metu neigė, tačiau vadovautis jo pateikta įvykio versija pagrindo nėra. Atmetant nuteistojo apeliacinį skundą, pritartina, kad nutarimas ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo ikiteisminis tyrimas A. Š. atžvilgiu buvo nutrauktas, konstatavus, kad N. G. kūno sužalojimai nosies srityje galėjo būti padaryti konflikto metu A. Š. ginantis nuo pavojingo N. G. kėsinimosi, neturi prejudinės galios, tačiau, ikiteisminio tyrimo medžiagą prijungus prie nagrinėjamos baudžiamosios bylos joje esantys duomenys buvo ištirti ir įvertinti kaip įrodymai, nesuteikiant jiems išskirtinės reikšmės. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo N. G. parodymus vertino kritiškai, kadangi jie prieštaravo kitiems bylos duomenims. Nors N. G. analizuojamo įvykio aplinkybes aiškino priešingai, t. y. kad jis jokio smurto A. Š. – G. atžvilgiu nenaudojo, o būtent pastaroji spjovė jam į veidą, vadino įžeidžiančiais žodžiais, po ko, leidžiantis laiptais žemyn, pribėgo A. Š. ir sudavė jam ne mažiau kaip 10 smūgių į įvairias kūno vietas, tačiau tokius jo paaiškinimus paneigia specialisto išvada dėl N. G. nustatytų sužalojimų, iš kurios matyti, kad jam nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti ir vienu trauminiu poveikiu (ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) bylos medžiaga, 2 t., b. l. 27-42). Be to, kaip jau minėta, ikiteisminis tyrimas A. Š. atžvilgiu buvo nutrauktas, konstatavus, kad N. G. padaryti sužalojimai atsirado A. Š. veikiant būtinosios ginties sąlygomis, kas taipogi sustiprina teisėjų kolegijos įsitikinimą dėl nukentėjusiosios šioje byloje sužalojimo mechanizmo.

17. Įvertinus aptartus įrodymus, nekyla abejonių, kad N. G. kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo patvirtinimui duomenų pakanka, jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o apeliacinio skundo argumentai prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms arba yra tik subjektyvaus ir gynybinio pobūdžio. Atsižvelgiant į išdėstytą, skundžiamas Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2023 m. sausio 16 d. nuosprendis yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo N. G. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2023 m. vasario 20 d. nuosprendžio atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.