- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-12-29
- Bylos Nr.
- I-10726-473/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04998-2014-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Violeta Balčytienė
- Pareiškėjas
- A. Č.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Balčytienė, dalyvaujant pareiškėjui A. Č., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovei M. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl žalos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo priteisti 3 000 Lt žalos, patirtos dėl netinkamų laikymo sąlygų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) areštinėje, atlyginimą. Pareiškėjas skunde (b. l. 1-4) nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad nuo 2013 m. kovo mėnesį, vieną savaitę buvo laikomas nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis Vilniaus AVPK areštinėje. Patalpose buvo įsiveisęs pelėsis, graužikai, buitiniai parazitai, tualetas neatskirtas nuo likusios kameros patalpos. Kameroje nebuvo sąlygų tinkamam vėdinimui, tiekiamas šaltas vanduo. Vilniaus AVPK pareigūnai su pareiškėju elgėsi netinkamai, atėmė asmeninius daiktus. Dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, yra pripažįstama ir administracinių teismų praktikoje. Atsižvelgiant į teisės aktuose nustatytus reikalavimus, susiklosčiusią teismų praktiką, patyrė neturtinę žalą, kurią prašo atlyginti iš Lietuvos valstybės.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 15-21) nurodė ir atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus AVPK areštinėje 16,7 kv. m kameroje su dar dviem arba trimis asmenimis. Būdamas areštinėje pareiškėjas jokių nusiskundimų nereiškė. Areštinės pastatas yra tinkamas eksploatacijai, įrengta ištraukiamoji ventiliacija, kamerose įrengtas dirbtinis apšvietimas. Vilniaus AVPK areštinei aprūpinti yra perkamos deratizacijos, dezinsekcijos paslaugos. Kameros ir jų sanitariniai mazgai yra įrengti pagal nustatytus teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas savo argumentų nepagrindė objektyviais duomenimis, nepateikė tokius duomenis patvirtinančių įrodymų, dalis nusiskundimų reiškiama dėl sąlygų, kurios yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Valstybės civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, taip pat civilinė atsakomybė gali atsirasti tik jeigu nustatomas žalos padarymo faktas. Šiuo atveju atsakovo veiksmai buvo teisėti, nenustatyta patirtos žalos. Kadangi nagrinėjamu atveju nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas.
Motyvuojamoji dalis
Bylos faktinės aplinkybės, teisinis reglamentavimas ir teismo išvados
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje. Pareiškėjas nurodo, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, nepriimtinomis, žiauriomis sąlygomis. Taigi byloje keliamas atsakovės deliktinės atsakomybės klausimas. Pagal byloje surinktus duomenis, pareiškėjas Vilniaus AVPK areštinėje buvo laikomas 2013-03-27 – 2013-04-02.
Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d., privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 str. taikymo teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 3 str. nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir, kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė privalo garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000-10-26 sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimas V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (EŽTT 2001-04-21 sprendimas byloje P. prieš Graikiją).
CK 6.250 str. 2 d. nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Akivaizdžiai netinkamos kalinimo sąlygos yra vertinamos kaip objektyviai darančios neigiamą poveikį asmens psichinei būklei. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 d., konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir EŽTT 2008-11-18 sprendime byloje S. prieš Lietuvą). Europos Žmogaus teisių teismas savo praktikoje ne kartą nustatė Konvencijos 3 str. pažeidimą panašiose bylose dėl nuteistiesiems ir suimtiesiems skiriamos minimalios asmeninės erdvės reikalavimo pažeidimo (žr. pvz., EŽTT 2007-06-19 sprendimas byloje Ciorap prieš Moldovą, nr. 12066/02 19; Kalashnikov prieš Rusiją, nr. 47095/99 ir kt.). Pagal šio teismo praktiką, atsakovo atsakomybės nepašalina atsiliepime nurodytos aplinkybės dėl suėmimo ir bausmių vykdymų vietų perpildymo bei tai, kad atsakovės atstovė neturi teisinio pagrindo atsisakyti priimti suimtuosius ir nuteistuosius. Valstybės ribotos finansinės galimybės užtikrinti tinkamas laisvės atėmimo ar suėmimo vykdymo sąlygas, šiuo atveju nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės (EŽTT 2005-01-18 sprendimas byloje Kehayov prieš Bulgariją, nr. 41035/98; 2006-02-02 sprendimas byloje Iovchev prieš Bulgariją, nr. 41211/98).
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (Žin. 2010, Nr. 55-2731) nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus AVPK areštinėje buvo laikomas 16,7 kv. m kameroje kartu su kitais dviem arba trimis asmenimis (b. l. 16) – nepažeidžiant nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo skundą, yra tikėtinos laisvės atėmimo bausmės pasekmės ir nesudaro pagrindo asmens teisės į orumą pažeidimo konstatavimui. Pareiškėjo skunde ir teismo posėdyje pateikti paaiškinimai buvo abstraktaus pobūdžio, pareiškėjas areštinėje buvo laikomas trumpą laiką (7 dienas). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo patirtą turtinę žalą bei patirtų neigiamų išgyvenimų didesnį sunkumą, negu įprastai patiriamas dėl laisvės atėmimo bausmės.
Dalis pareiškėjo teiginių neatitinka tikrovės – Vilniaus AVPK areštinės kamerose yra įrengta oro šalinimo sistema (ištraukiamoji ventiliacija), kamerose yra įrengtas dirbtinis apšvietimas, Vilniaus AVPK perka buitinių kenkėjų kontrolės ir naikinimo paslaugas (b. l. 40-42) bei minkšto inventoriaus dezinfekcijos ir skalbimo paslaugas (b. l. 34-39). Pagal pareiškėjo ir atsakovo pateiktus duomenis, sanitarinių mazgų įrengimas, šalto ir šilto vandens tiekimas atitinka teisės aktų (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Higienos normos HN37:2009 20 p.) reikalavimus. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 2 str. 2 d., suimtiesiems, perkeltiems į policijos areštinę, netaikomas, inter alia, šio įstatymo 28 str., kuriame nustatyta suimtųjų teisė pirkti maisto produktus ir būtiniausius reikmenis. Pareiškėjui atvykus į areštinę iš jo buvo paimti asmeniniai daiktai, kuriuos draudžiama turėti areštinėje. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 32 str. 3 d. nustatyta, kad suimtiesiems draudžiama turėti Bausmių vykdymo kodekso 1 priede nustatytus daiktus ir reikmenis. Bausmių vykdymo kodekso 1 priede kaip draudžiami turėti daiktai yra nurodyti vaistai (vaistiniai preparatai) ir medicininės paskirties daiktai – be gydytojo leidimo. Tarp paimtų asmeninių daiktų buvo tabletės su kuriomis pareiškėjas neturėjo gydytojo paskyrimą jas vartoti patvirtinančių įrodymų, jas vartoti medicininio pagrindo ir būtinybės nebuvo. Pažymėtina, kad pareiškėjas pateikė skundą dėl patirtos neturtinės žalos atlyginimo praėjus ilgam laikui (apie 1,5 metų) – 2014-11-18, nors nurodo žalą patyręs 2013-03-27 – 2013-04-02. Kaip buvo minėta, pareiškėją laikant Vilniaus AVPK areštinėje jo atžvilgiu nebuvo pažeistas nustatytas minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas, byloje nenustatyta kitokių neteisėtų atsakovo veiksmų.
Atsižvelgiant į išdėstyta, teisinių santykių reglamentavimą, susijusią teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad byloje nenustatyta atsakovės Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų, neįrodyta, kad pareiškėjas patyrė žalą dėl suėmimo sąlygų Vilniaus AVPK areštinėje CK 6.249, 6.250 str. prasme, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str., 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., teismas
nusprendė:
pareiškėjo A. Č. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.