Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. vasario 24 d. nuosprendžio, kuriuo G. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2, 6 punktuose, 146 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6 punktus – 15 metų;

pagal BK 146 straipsnio 1 dalį (dėl veikos, padarytos 2009 m. vasarą) – 1 metams ir 7 mėnesiams;

pagal BK 146 straipsnio 1 dalį (dėl veikos, padarytos 2010 m. kovo 21-23 d.) – 1 metams ir 5 mėnesiams;

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – 1 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 15 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

G. P. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl veikos, padarytos 2009 m. vasarą) išteisintas, nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš G. P. priteista: nukentėjusiajai K. T. 582,66 Lt turtinei žalai atlyginti ir 80 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 180,59 Lt proceso išlaidų; nukentėjusiajai D. N. 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 250 Lt atstovavimo išlaidų.

Tuo pačiu nuosprendžiu S. P. nuteista pagal BK 146 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 2 dalį, tačiau dėl jos apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 23 d., 8 val., iki 2010 m. kovo 23 d., 11 val., bute adresu: (duomenys neskelbtini), iš anksto žinodamas, jog L. T. yra neįgalus, iš pykčio tyčia rankomis sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius nukentėjusiajam į pilvą, krūtinę, pečius bei spyrė ne mažiau kaip tris smūgius į šlaunis ir juosmenį, po to nukentėjusiajam užsuko rankas už nugaros, surišo jas ir kojas virve bei laidais, padarydamas kraujosruvas dešiniame ir kairiame dilbiuose, dešinio ir kairio riešų sąnario srityje, dešinėje ir kairėje blauzdose. Be to, įkišo tris popierines servetėles į burną ir aprišo ją šaliku, padarydamas poodines kraujosruvas apatinėje lūpoje, dešinėje ir kairėje kaklo pusėje. Po to ant galvos užmovė polietileninį maišelį, jame padarė įplyšimą, o patį maišelį aprišo virve kaklo srityje ir paliko L. T. bute gulėti vieną. Uždengus nukentėjusiojo kvėpavimo takus, jis mechaniškai užduso ir mirė, patyręs dideles fizines kančias. Tokiu būdu G. P. kankindamas nužudė bejėgiškos būklės žmogų.

G. P. pripažintas kaltu dar dėl trijų nusikalstamų veikų, tačiau dėl nuteisimo už jas nuosprendis neapskųstas.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantas skundžia tik veikos, už kurią pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6 punktus, kvalifikavimą bei bausmę, todėl remdamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Nuteistasis G. P. ginčija jam inkriminuoto nužudymo kaltės formą – tyčią ir jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktus motyvuodamas, jog jis L. T. mirties nesiekė ir nesitikėjo, kad nukentėjusysis mirs.

Analogiškus apelianto argumentus nagrinėjo pirmosios instancijos teismas ir skundžiamame nuosprendyje motyvuotai atmetė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines nužudymo aplinkybes bei nuteistojo kaltės formą. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti išsamūs motyvai, kodėl nuteistojo veiksmai negali būti vertinami kaip neatsargus gyvybės atėmimas ir kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį. Nuosprendyje išdėstytų argumentų, paneigiančių neatsargią kaltės formą, apeliacinės instancijos teismas nekartoja, nes jiems pritaria.

BK 132 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų sudėčių būtinasis požymis – kaltė yra neatsargumas, galintis pasireikšti dviem formomis – nusikalstamu pasitikėjimu ir nusikalstamu nerūpestingumu (BK 16 straipsnis). BK 129 straipsnyje numatytos veikos gali būti padaromos tik tyčia – tiesiogine arba netiesiogine (BK 15 straipsnis).

Esant neatsargiai kaltės formai, kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas).

Nagrinėjamoje byloje apelianto veiksmai – L. T. rankų ir kojų surišimas, burnos užkimšimas popierinėmis servetėlėmis, polietileninio maišelio užmovimas ant galvos ir jo užrišimas kaklo srityje, įvertinus G. P. pakankamą brandos amžių (28 metai) ir gyvenimo patirtį, išsilavinimą, rodo savo veikos pavojingumo aiškų suvokimą bei galimų padarinių numatymą. Nenustatytos jokios objektyvaus pobūdžio aplinkybės, turėjusios užkirsti kelią mirtiniems padariniams atsirasti. Tikėjimas, kad ant galvos užmautame bei užrištame orui nepralaidžiame maišelyje padaryta maža skylutė leis nukentėjusiajam kvėpuoti ir taip išvengti mirties, neturėjo jokio objektyvaus pagrindo lengvabūdiškai tikėtis tokių padarinių išvengti arba net jų nenumatyti ir nesuprasti savo veikos pavojingumo.

Apeliantas skunde teigia nesiekęs nukentėjusiojo mirties. Ši aplinkybė nuosprendį priėmusiam teismui nekėlė abejonių, todėl jis nuosprendyje motyvavo, jog nusikaltimas padarytas ne tiesiogine, bet netiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad jį darydamas G. P. suvokė savo nusikalstamos veikos pavojingą pobūdį, numatė, jog dėl jo veikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis).

Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti pasireiškė tuo, kad G. P. paliko L. T. keletui valandų surištomis rankomis ir kojomis, užkimšta burna, su užrištu polietileniniu maišeliu ant galvos.

Apeliantas skunde nurodo, jog jam nustatytas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas galėjo turėti įtakos jo elgesiui darant nusikaltimą.

Tokia diagnozė G. P. iš tiesų nustatyta, tačiau teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 87 TPK-64/2010 duomenys (t. 1, b. l. 75-76) vienareikšmiai patvirtina, kad nusikalstamos veikos padarymo metu jis galėjo visiškai suvokti pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį bei valdyti savo veiksmus. Jam nenustatyta psichikos sutrikimų, kurie būtų tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su padaryta nusikalstama veika.

Dėl skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje išdėstytų argumentų G. P. veika negali būti kvalifikuota pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kaip neatsargus gyvybės atėmimas, nes tokiam veikos kvalifikavimui nėra teisinių prielaidų.

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą G. P. ir paskyrė individualizuotą bausmę.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su nuosprendyje išdėstytais bausmės skyrimo motyvais, todėl jų išsamiai nekartoja, juos pakartodamas tik tiek, kiek būtina atsakyti į apeliacinio skundo argumentus.

Nuteistasis G. P. skundžia tik bausmės, paskirtos už kvalifikuotą nužudymą, griežtumą, prašydamas atsižvelgti, jog yra jauno amžiaus, prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs šią veiką.

Pirmosios instancijos teismas nustatė G. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą padarius aptariamą nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl antrą kartą atsižvelgti į tą pačią atsakomybę lengvinančią aplinkybę nėra teisinio pagrindo.

Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad apeliantas yra jauno amžiaus, nėra pakankama bausmei švelninti.

Atsižvelgęs į tai, jog G. P. netiesiogine tyčia padarė labai sunkų smurtinį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), sukėlusį neatitaisomus padarinius – nužudytas neįgalus žmogus, įvertinęs kitas skundžiamame nuosprendyje nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, už kvalifikuotą nužudymą esant laisvės atėmimo bausmės sankcijai nuo 8 iki 20 metų, t. y. bausmės vidurkiui 14 metų, arba laisvės atėmimo bausmei iki gyvos galvos, teismas paskyrė nedaug didesnę nei vidutinę – 15 metų laisvės atėmimo bausmę. Ji nėra per griežta, todėl negali būti švelninama.

Už aptariamą nusikalstamą veiką paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisinga.

Nuteistasis G. P. apeliaciniu skundu prašo pakeisti bausmės atlikimo vietą, t. y. bausmę paskirti atlikti kalėjime, sutrumpinant jos laiką.

Toks nuteistojo prašymas netenkinamas.

Dėl bausmės dydžio teisėjų kolegija jau pasisakė.

BK 50 straipsnio 3 dalies nuostatos nustato, kad bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 63 straipsnis analogiškai numato, jog tai, kokios rūšies pataisos įstaigoje nuteistasis atliks laisvės atėmimo bausmę, nustato teismas, remdamasis BK 50 straipsnio nuostatomis.

Baudžiamasis įstatymas nenustato griežtų ir formalių kriterijų, pagal kuriuos teismas parinktų pataisos įstaigos rūšį, tačiau teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad pagrindinė pataisos įstaigos rūšis yra pataisos namai, o bausmės atlikimas kalėjime skiriamas tik išimtiniais atvejais.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo G. P. padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, jo asmenybę bei kitas reikšmingas aplinkybes, laisvės atėmimo bausmę paskyrė atlikti pataisos namuose. Nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodė jokių įtikinamų argumentų, kodėl jis bausmę turėtų atlikti pačiomis griežčiausiomis sąlygomis.

Kita vertus, BPK 320 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai.

Apeliantas prašo pakeisti teismo nustatytą laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą pataisos namuose į griežtesnę (kalėjimą) ir taip pasunkinti savo teisinę padėtį. Byloje nėra nurodytų asmenų skundo pabloginti apelianto teisinę padėtį, todėl apeliacinės instancijos teismas to negali daryti, nagrinėdamas nuteistojo skundą.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo G. P. apeliacinį skundą atmesti.