Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (kolegijos pirmininkė), Albinos Rimdeikaitės (pranešėja), Egidijaus Tamašausko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-710-615/2012 pagal ieškovės L. K. ieškinį atsakovėms Kauno miesto savivaldybės administracijai, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, trečiajam asmeniui Kauno miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

1991 m. gegužės 21 d. priimtas Butų privatizavimo įstatymas, kuriame buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų, nuomojančių iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, teisė įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka, galiojo iki 1998 m. liepos 1 d., išskyrus nuomininkams, gyvenantiems įstatymo 2 straipsnio 3, 4, 5 dalyse įvardytose gyvenamosiose patalpose (Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. VIII-206). Įstatymo pripažinimas netekusiu galios reiškia, kad šis neveikia į ateitį, tačiau nereiškia, jog išnyksta teisės ir pareigos, įgytos pagal galiojusį įstatymą. Ir pasibaigus įstatymo galiojimui, galima įgyvendinti teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu, įstatymo galiojimo metu, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nebuvo įgyvendinta galiojant įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje E. K., R. K. v. Panevėžio žemės ūkio ir hidromelioracijos mokykla, bylos Nr. 3K-3-783/2000; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje A. G. v. Kauno m. savivaldybė, bylos Nr.3K-3-254/2008).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus kolegija 2002 m. kovo 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002, konstatavo, kad LR Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 str. 2 d. 2 p., kurios atitikmuo yra dabar galiojančio Valstybės paramos būstui įsigyti arba išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 str. 1 d. 2 p., neleidžia pradėti butų privatizavimo procedūros, kartu ir tęsti butų pardavimą lengvatine tvarka nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui. Šios teisės normos paskirtis yra sudaryti galimybę Butų privatizavimo įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras užbaigti, šiam įstatymui nustojus galioti. Taigi, nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui teismine tvarka galima apginti tik pastarojo įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas asmenų subjektines teises, kurios buvo pažeistos. Tokiu būdu ši teisės norma taikytina tokiais atvejais, kai nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui ginčas dėl įgytos teisės privatizuoti butą pažeidimo teisme išspręstas ir priimto teismo sprendimo pagrindu ginčo butas turi būti privatizuotas (parduotas) arba kai nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui ginčas dėl įgytos teisės privatizuoti butą pažeidimo teisme dar neišspręstas ir jį išsprendus priimto teismo sprendimo pagrindu ginčo butą reikėtų privatizuoti (parduoti).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl ieškovo teisės privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas tokio privatizavimo sąlygas: 1) ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); 2) nurodytas butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); 3) ieškovas, kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo bei atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje E. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-261/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje T. B. v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-324/2007; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje V. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-548/2009).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 1956-12-01 su O. L. buvo sudaryta Gyvenamosios patalpos nuomojimo vietinės tarybos name sutartis dėl gyvenamosios patalpos Ukrainiečių g. namo Nr. 3 buto Nr. 1 nuomos (t. 1, b. l. 13-16). 1980 metais mirus ieškovės motinai O. L., Kauno miesto Panemunės rajono vykdomojo komiteto Butų skirstymo skyrius ieškovę informavo, kad pagal Kauno miesto Panemunės rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1980 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 438 leidžiama perrašyti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį L. K. vardu 1 kambario butui (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 17). Nuo to laiko ieškovė yra atsakovės valdomų nurodytų gyvenamųjų patalpų nuomininkė. 1999 m. sausio 25 d. gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinė sutartis (t. 1, b. l. 11-12) įrodo, kad ieškovė ginčo bute gyveno nuomos pagrindais. Prasidėjus butų privatizavimui, 1991-11-07 ieškovė rašytiniu prašymu kreipėsi į Kauno miesto valdybą, kad leistų pirkti Panemunės butų ūkio valdybos butą, esantį (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 32-33). Kartu su ieškove ginčo bute buvo registruota ir jos tuo metu dar nepilnametė dukra S. K., gim. 1975-11-28. Ant ieškovės 1991-11-07 prašymo yra Kauno miesto valdybai priklausiusio Panemunės butų ūkio atsakingos darbuotojos parašas, patvirtinantis ieškovės 1991-11-07 prašymo gavimą. 1992-08-18 ieškovės užsakymu (t. 1, b. l. 37) buvo atlikta buto inventorizacija, parengta namų valdos techninės apskaitos byla (t. 1, b.l. 18-25). Atlikus inventorizaciją buvo parengtas 1992-11-09 pažymėjimas Nr. 2-5674, išduotas pateikti valstybinei notarinei kontorai pirkimo sutarčiai įforminti (t. 1, b. l. 36). Ieškovei apmokėjimui buvo pateiktas Gyvenamojo namo, buto adresu Ukrainiečių g. 3-1, Kaune, įkainavimo aktas (t. 1, b. l. 34-35), pagal kurį 1992-11-11 nuo jos vienkartinių išmokų sąskaitos buvo nurašyta 8680 rublių investicinių čekių (t. 1, b. l. 39). Ieškovė nuosavybės teisę įregistruotų nekilnojamųjų daiktų, esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, neturi ir neturėjo (t. 1, b. l. 123). Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Privatizavimo skyrius 2011-09-07 raštu Nr. 66-3-477 pranešė ieškovei, kad nėra jos privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu pateikto prašymo ir kitų dokumentų dėl gyvenamųjų patalpų Ukrainiečių g. 3-1, Kaune, privatizavimo (t. 1, b. l. 8-10). Šių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė yra tinkamas subjektas privatizuoti nuomojamą gyvenamąją patalpą, taip pat kad ši gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas. Apeliantė nagrinėjamoje byloje ginčija ieškovės teisę privatizuoti ginčo butą lengvatine tvarka dėl to, kad, jos teigimu, ieškovė Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu neįgijo teisės privatizuoti ginčo butą, nes laiku ir tinkamai nepateikė prašymo ir kitų privatizavimui reikalingų dokumentų Kauno miesto savivaldybei. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Narinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė 1991-11-07, užpildant nustatytos formos pareiškimo blanką, pateikė Kauno miesto valdybai adresuotą prašymą dėl ginčo buto privatizavimo, kuriame yra Kauno miesto valdybai priklausiusio Panemunės butų ūkio atsakingos darbuotojos parašas, patvirtinantis ieškovės 1991-11-07 prašymo gavimą (t. 1, b. l. 32-33). UAB Panemunės butų ūkis archyve esančios buhalterinės buto (duomenys neskelbtini) kortelėje yra atžyma: „paduotas pareiškimas dėl buto išpirkimo 1991-11-08“ (t. 1, b. l. 65-66). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad kai pateikiamas prašymas privatizuoti įstatyme nustatytu terminu, bet kreiptasi ne į tą asmenį, ši aplinkybė nelaikytina turinti esminės reikšmės, nes netinkamai adresuotas pareiškimas, kuriame aiškiai nurodyta prašymo esmė, turi būti perduodamas atitinkamam subjektui. Tokiu atveju laikoma, kad asmuo įgijo subjektinę teisę privatizuoti ginčo butą, tinkamai išreikšdamas savo valią (ketinimus), o šių nebaigė ne dėl nuo jo priklausančių priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 21 d nutartis civilinėje byloje M. L. v. Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, bylos Nr. 3K-3-344/2009). Apeliantės pateiktas vienintelis įrodymas, kuriuo grindė L. K. valios neišreiškimo faktą, t. y. Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Privatizavimo skyriaus 2011 m. birželio 2 d. raštas Nr. 66-3-406, kuriame patvirtinta, kad L. K. nebuvo kreipusi dėl buto privatizavimo į atitinkamas institucijas, nelaikytinas oficialiuoju įrodymu nagrinėjamu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje R. K. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-318/2012).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovė išreiškė savo valią dėl ginčo buto privatizavimo tuo metu, kai galiojo Butų privatizavimo įstatymas.

Byloje nustatyta, kad ieškovė, kaip jai nurodė Kauno miesto valdyba, kreipėsi dėl privatizuojamo buto inventorizacijos atlikimo, atlikus inventorizaciją buvo parengtas 1992-11-09 pažymėjimas Nr. 2-5674, išduotas pateikti valstybinei notarinei kontorai pirkimo sutarčiai įforminti, tuo pat metu ieškovei apmokėjimui buvo pateiktas Gyvenamojo namo, buto adresu (duomenys neskelbtini), įkainavimo aktas, pagal kurį grynais pinigais ieškovė, kaip ji pati teigia, sumokėjo 1205 rublius ir 1992-11-11 nuo jos vienkartinių išmokų sąskaitos buvo nurašyta 8680 rublių investicinių čekių. Dėl šių aplinkybių nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog ieškovė veikė aplaidžiai ir nerūpestingai, norėdama įgyvendinti teisę į buto privatizavimą lengvatinėmis sąlygomis. Dėl tų pačių aplinkybių kaip nepagrįstas atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovė neįrodė, jog jos teisė privatizuoti gyvenamąsias patalpas Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu buvo pažeista ir ji tos teisės negalėjo realizuoti dėl ne nuo jos priklausančių aplinkybių. Byloje nustatytos aplinkybės, kad buto privatizavimo procedūrą ieškovė pradėjo 1991-11-07, t. y. per Butų privatizavimo įstatyme nustatytą terminą, tačiau jos neužbaigė dėl atsakovės nepakankamo atidumo ir rūpestingumo, atitinka analogiškose bylose suformuotą kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje R. K. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-381/2009).

Gyvenamųjų patalpų privatizavimas yra sudėtinė valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo proceso dalis, taigi ir viena iš valstybės vykdytos ir tebevykdomos socialinės-ekonominės politikos krypčių. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise. Valstybės (savivaldybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimas, įgyvendinantis nurodytą konstitucinį imperatyvą, turi tikslą sudaryti vienodas sąlygas fiziniams asmenims įsigyti gyvenamąsias patalpas privačion nuosavybėn. Ieškovė, kaip silpnesnioji sandorio šalis, viena pati savo iniciatyva niekaip negalėjo inicijuoti numojamo buto pirkimo - pardavimo sandorio sudarymo, kadangi valstybinio buto fondo privatizavimo funkcijos LR Butų privatizavimo įstatymu pavestos savivaldybei, bet ne buto nuomininkui. Todėl rengti buto privatizavimo dokumentus ieškovė neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo (LR Vyriausybės 1991m. liepos 31d. nutarimo Nr. 309 19 p.).

Analizuojant bylos medžiagą ginčo atveju, teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl ieškovės teisės privatizuoti 43,51 kv.m. jos nuomojamas gyvenamąsias patalpas, tačiau ieškinyje ir Nekilnojamojo turto registre nesutampantys plotai negali būti pagrindu ieškiniui atmesti. Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2011-07-28 (t. 1, b. l. 27-29) bei 2012-03-22 išrašo (t. 1, b. l. 136-139), gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), yra vieno buto, kurio bendras plotas yra 26,37 kv.m., gyvenamasis plotas 16,03 kv. m. Šių duomenų teisėtumo ieškovė neginčijo. Sutinkamai su LR Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu, CK 4.262 straipsniu, nekilnojamojo turto registro duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka. Nors Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinėje sutartyje bei Namų valdos techninės apskaitos byloje nurodyta, kad ginčo patalpų bendras naudingas plotas yra 43,51 kv.m. ir pirmosios instancijos teismas pripažino teisę privatizuoti 43,51 kv.m. gyvenamąsias patalpas, tačiau jau paminėtoje Namų valdos techninės apskaitos byloje yra spaudai „Savavališka statyba“ (t. 1, b. l. 18,19), o Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose pažymėta, kad gyvenamojo namo 2A1ž priestatams 3a1m (5,06 kv.m.) ir 4a1m (12,08 kv.m.) nepateikti dokumentai įregistravimui nekilnojamojo turto registre. Todėl apeliantė pagrįstai teigia, jog nėra aišku, ar gyvenamojo namo priestatai 3a1m ir 4a1m bus įteisinti teisės aktų nustatyta tvarka. Tačiau byloje spręstas ginčas dėl teisės privatizuoti butą, todėl remiantis Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo pakeitimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismo sprendimu ieškovei pripažintina teisė privatizuoti ginčo patalpas. Kitus ginčo buto privatizavimui reikalingus veiksmus šalys turi teisę atlikti pačios įstatymų nustatyta tvarka, kaip kad bylos nagrinėjimo metu - 2012-02-28 priėmimo-perdavimo aktu ginčo butas buvo perduotas Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn.

Apeliacinio skundo argumentai dėl ieškinio senaties taikymo laikytini nepagrįstais. Ieškinio senatis - tai įstatymo nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme (CK1.124 str.). Šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį būtina nustatyti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Todėl būtina nustatyti momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek kitą kriterijų - turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tą dieną, kai ieškovė kreipėsi dėl savo teisės įgyti butą nuosavybėn lengvatinėmis sąlygomis įgyvendinimo, jos teisė pažeista dar nebuvo, todėl negalima ieškinio senaties termino eigos pradžią skaičiuoti nuo šio momento. Gyvenamųjų patalpų privatizavimas yra ne vienkartinis aktas, o tam tikras procesas, apimantis prašymo pateikimą, privatizuotino turto įkainojimą, pirkėjo supažindinimą su įkainojimu ir mokestinio pranešimo įteikimą, nustatytos sumos už perkamą butą sumokėjimą, buto inventorinės bylos ir pirkimo-pardavimo sutarties parengimą bei šios sutarties sudarymą. Daugumą šių veiksmų turėjo atlikti atsakovė ir asmenų, pageidaujančių privatizuoti gyvenamąsias patalpas, veiksmai priklausė nuo privatizavimą vykdančių institucijų atliekamų veiksmų, todėl jie negalėjo daryti tiesioginės įtakos privatizavimo proceso eigai. Teisės aktais nebuvo nustatyti terminai, per kuriuos turėjo būti atliekami atskiri privatizavimo proceso veiksmai ar sudaryta buto pirkimo-pardavimo sutartis. Todėl pareiga informuoti, kad privatizavimą vykdančios savivaldybės tarnybos atliko atitinkamus veiksmus, po kurių turi sekti buto pirkėjo veiksmai, teko šioms tarnyboms. Kadangi savivaldybei butų privatizavimas buvo teisės aktais priskirta funkcija, todėl būtent ji turėjo užtikrinti tinkamą teisės privatizuoti butus įgyvendinimą, o netinkamas šios pareigos vykdymas neturėtų sukelti neigiamų padarinių asmenims, pageidavusiems privatizuoti gyvenamąsias patalpas. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad tik 2011-06-02 raštu Nr. 66-6-406 savivaldybės administracijai pranešus, jog privatizavimas negali būti vykdomas, buvo pažeistos ieškovės teisės. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškinio senaties termino ieškovė nepraleido (CK 1.127 str. 5 d.).

Teisėjų kolegija nepagrįstu laiko apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo iš Kauno miesto savivaldybės administracijos ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas bei teismo turėtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, nes atsakovei nėra suteikta diskrecijos teisė be teismo sprendimo lengvatine tvarka leisti privatizuoti gyvenamąsias patalpas. Kaip pagrįstai teigia ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, atsakovė, pasirinkusi poziciją šioje byloje prieštarauti ir nesutikti su ieškiniu, turėjo įvertinti ir galimą procesinę riziką teismui patenkinus ieškinį, atlyginti priešingos pusės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kolegijos vertinimu, teismas, išnagrinėjęs bylą ir priėmęs joje sprendimą, pagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės, vadovaudamasis procesinėmis teisės normomis, reglamentuojančiomis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, kai ieškinys tenkinamas (CPK 93 str. 1 d.).

Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas atmestinas, sprendimas paliktinas nepakeistas, tačiau jo rezoliucinė dalis tikslintina (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 6 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, sprendimo rezoliucinę dalį, kuria ieškovei pripažinta teisė privatizuoti jos nuomojamas 43,51 kv. m. gyvenamąsias patalpas, patikslinti ir ją išdėstyti taip:

„Pripažinti ieškovei L. K., a. k. (duomenys neskelbtini), teisę privatizuoti jos nuomojamas gyvenamąsias patalpas adresu Ukrainiečių g. 3, Kaune, kurių unikalus Nr. 1992-0021-1023, pagal Butų privatizavimo įstatymą“.