Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-08-31 · Administracinė byla Nr. I-2722-423/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-08-31
Bylos Nr.
I-2722-423/2015
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00475-2015-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Asta Urbonienė
Pareiškėjas
A. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.1-2722-423/2015Proceso Nr. 3-62-3-00475-2015-8Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 74 (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugpjūčio 31 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Asta Urbonienė,sekretoriaujant Sandrai Barodicaitei,dalyvaujant pareiškėjui A. P. ,

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovei Gintarei Sodonienei,

nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, tretysis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos, dėl neturinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. P. savo skundu prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b.l. 4-11).

Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad, atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje nuo 2012-04-12 iki 2015-04-09 buvo pažeistos jo teisės dėl netinkamų gyvenimo sąlygų, gyvenamojo ploto vienam asmeniui teko mažiau, nei numatyta teisės aktuose. Pareigūnai savo pareigų neatliko, pareiškėją žemino. Minėtais veiksmais atsakovė pažeidė Europos Žmogaus Teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 3 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio nuostatas. Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius ir emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą, galimybių suvaržymą, pablogėjo sveikata. Prašė skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovės 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atsiliepime (b.l. 14-17) nurodė ir atsakovės atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad teisės aktai nustatė minimalų 3,1 kv.m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose ir ne mažesnį kaip 3,6 kv.m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Atsakovė pripažįsta, kad ne visą laiką šios normos buvo laikomasi, tačiau pataisos įstaigos pareigūnų neteisėtų veiksmų nebuvo. Pareiškėjas su prašymu perkelti gyventi į kitą būrį dėl, jo manymu, netinkamų gyvenimo sąlygų, į administraciją nesikreipė. Atsakovės nuomone, pataisos namų pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti. Prašė skundą atmesti.

Į teismo posėdį neatvyko trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos atstovas. Jam apie teismo posėdį pranešta tinkamai. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla išnagrinėta trečiojo suinteresuoto asmens atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – Pataisos namai), dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas bausmę laikotarpiu nuo 2012-04-12 iki 2015-04-09.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas ir dėl turtinės bei neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Civilinio kodekso 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pataisos namuose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad, pažeidžiant galiojančius teisės aktus (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija), Lietuvos Respublikos Konstituciją, Higienos normas), jis buvo laikomas perpildytose patalpose. Tačiau atsižvelgtina į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) suformuotą teisminę praktiką, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Iš to seka, kad vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos plotas sukėlė didelius nepatogumus, pažemino orumą bei sutrikdė sveikatą neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Šiuo atveju, ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.).

Nuo 2010-04-30 įsigaliojo 2010-04-26 Teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo". Šių Taisyklių 11-1.1 p. nustatė minimalų 3,1 kv.m. gyvenamosios patalpos plotą vienam pataisos namuose atliekančiam bausmę nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11-1.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv.m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas Pataisos namuose atliko laisvės atėmimo bausmę nuo 2012-04-12 iki 2015-04-09 (skundą teismui pareiškėjas pateikė 2015-04-08 (b.l. 12)). Nuo 2012-04-30 iki 2012-07-31 jis buvo paskirtas gyventi 10 būrio 104 brigados 8 patalpoje, kurios plotas 35,7 kv. m., joje įrengta 16 miegamųjų vietų, kiekvienam nuteistajam teko – 2,23 kv. m. ploto (trūko – 0,87 kv. m. ploto); nuo 2012-07-31 iki 2013-06-18 paskirtas gyventi 4 būrio 43 brigados 4 patalpoje, kurios plotas 60,26 kv. m., joje įrengta 24 miegamosios vietos, kiekvienam nuteistajam teko – 2,51 kv. m. ploto (trūko – 0,59 kv. m. ploto); nuo 2013-06-18 iki 2013-11-07 buvo paskirtas gyventi 11 būrio 111 brigados 5 patalpoje, kurios plotas 14,28 kv. m., joje įrengta 2 miegamosios vietos, kiekvienam nuteistajam teko – 7,14 kv. m. ploto (ploto norma pažeista nebuvo); nuo 2013-11-07 iki 2014-02-25 buvo paskirtas gyventi 11 būrio 111 brigados 2 patalpoje, kurios plotas 6,95 kv. m., joje įrengta 1 miegamoji vieta (ploto norma pažeista nebuvo); nuo 2014-02-25 iki 2014-03-04 buvo paskirtas gyventi 4 būrio 43 brigados 4 patalpoje, kurios plotas 60,26 kv. m., joje įrengta 24 miegamosios vietos, kiekvienam nuteistajam teko – 2,51 kv. m. ploto (trūko – 0,59 kv. m. ploto); nuo 2014-03-04 iki 2014-03-12 buvo paskirtas gyventi 5 būrio 51 brigados 1 patalpoje, kurios plotas 47,8 kv. m., joje įrengta 16 miegamųjų vietų, kiekvienam nuteistajam teko – 2,98 kv. m. ploto (trūko – 0,12 kv. m. ploto); nuo 2014-03-12 iki 2014-10-21 buvo paskirtas gyventi 1 būrio 11 brigados 6 patalpoje, kurios plotas 26,95 kv. m., joje įrengta 12 miegamųjų vietų, kiekvienam nuteistajam teko – 2,24 kv. m. ploto (trūko – 0,86 kv. m. ploto); nuo 2014-10-21 iki 2015-04-08 buvo paskirtas gyventi 1 būrio 11 brigados 4 patalpoje, kurios plotas 15,84 kv. m., joje įrengta 8 miegamosios vietos, kiekvienam nuteistajam teko – 1,98 kv. m. ploto (trūko – 1,12 kv. m. ploto) (b.l. 24-36).

Nurodytų duomenų pagrindu akivaizdu, jog pareiškėjui minėtais laikotarpiais atitinkamai trūko – 0,87, 0,59, 0,12, 0,86, 1,12 kv. m. ploto, t.y. pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę patalpose, kuriose plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Atsakovas iš esmės neginčija fakto, jog nustatyti teisės aktų reikalavimai gyvenamojo ploto normai tam tikrą laiką buvo pažeisti. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).

Taigi, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Minėtoje byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži kitų patalpų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Atsakovas pagrįstai akcentuoja, kad atlikdami bausmę Pataisos namuose nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Sprendžiant ginčą, akcentuotinos bausmės atlikimo Pataisos namuose bendrosios sąlygos, t. y., kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Iš to darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui tenkantį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė. Pareiškėjas šiais aplinkybes nutyli. Pats pareiškėjas kalinimo laikotarpiu dėl psichologinės pagalbos nesikreipė. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje nėra duomenų, kad Pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas prašė perkelti jį į kitą būrį dėl nepakankamo ploto ar blogų kalinimo sąlygų, taip pat duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pataisos namų administraciją.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau teismas konstatuoja, kad valstybė pagal nacionalinę teisę minėtu laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui Pataisos namuose minimalios gyvenamojo ploto normos, tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, kad atsakovas neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos pasekmės (dvasiniai išgyvenimai, nepatogumas ir pan.). Minėtų aplinkybių visuma, ypač tai, kad ploto trūkumas nebuvo žymus (kaip jau minėta, trūko atitinkamai 0,87, 0,59, 0,12, 0,86, 1,12 kv. m. ploto), suteikia pagrindo konstatuoti, kad šios aplinkybės realiai negalėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens žeminimą, kankinimą ir, kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo.

Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo Pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir L. A. Teismo praktikoje (žr., pvz., L. A. Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A146-601/2013, Nr. A822-1377/2013, Nr. A302-442/2015 LVAT teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šiose bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Teismas, įvertinęs aukščiau šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-601/2013). Teismo sprendimu pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo Pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių skundo motyvus, kad pareigūnai netinkamai atliko jiems pavestas funkcijas, kad pareiškėjas buvo žeminamas, kurie būtų reikšmingi sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą (ABTĮ 57 str. 1 d.).

Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas, tokių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2006-05-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 (Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai nurodė, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad minėti pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str., 87 str., 88 str. 1 d. 1 ir 4 p., teismas

nusprendė:

Skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista A. P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laisvės atėmimo bausmės atlikimo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje sąlygas. Pareiškėjo A. P. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Asta Urbonienė