Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-09-21 · Administracinė byla Nr. P-261-143-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2012-02-20Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. ApeliacijaSprendimas · 2012-02-20Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. P-261-143-12Nutartis · 2012-09-21Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-09-21
Bylos Nr.
P-261-143-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00719-2011-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Stasys Gagys (pran.)
Pareiškėjas
L. N.
Atsakovas
Valstybinei augalininkystės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. P261-143/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00719-2011-4Procesinio sprendimo kategorijos 80.11(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. rugsėjo 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. N. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-349/2012 pagal pareiškėjos L. N. skundą atsakovui Valstybinei augalininkystės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėja L. N. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinės augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2011 m. vasario 28 d. įsakymą Nr. 1T-324 „Dėl L. N. atleidimo“ ir pripažinti pareiškėjos atleidimą iš pareigų neteisėtu; 2) grąžinti pareiškėją į ankstesnes pareigas, o nesant galimybės grąžinti į ankstesnes pareigas, priteisti pareiškėjai šešių jos vidutinių darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką; 3) priteisti iš atsakovo pareiškėjos naudai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti iš atsakovo pareiškėjos naudai bylinėjimosi išlaidas (1 t., b. l. 1-4).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjos L. N. prašymą tenkino. Pripažino neteisėtu Valstybinės augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2011 m. vasario 28 d. įsakymą Nr. 1T-324 „Dėl L. N. atleidimo“, kuriuo pareiškėja atleista iš Valstybinės augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Fitosanitarinių ir kokybės tyrimų skyriaus vedėjo (A lygio 14 kategorija) karjeros valstybės tarnautojo pareigų. Panaikino Valstybinės augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2011 m. vasario 28 d. įsakymą Nr. 1T-324 „Dėl L. N. atleidimo“. Pripažino, kad L. N. tarnybos santykiai nutraukti teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Priteisė pareiškėjai iš Valstybinės augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 6 mėnesių jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką – 27 577 Lt (neatskaičius mokesčių).

Pareiškėja L. N. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. sprendimo dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir priteisti pareiškėjai jos vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo 2011 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos iš šios sumos išskaičiuojant pareiškėjai išmokėtą išeitinę išmoką; pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. sprendimo motyvuojamąją dalį nurodant, kad pareiškėjos išsilavinimas atitinka universitetinį biomedicinos mokslų studijų srities biologijos krypties ar jam prilygintą išsilavinimą ir pareiškėjos kvalifikacija nėra žemesnė nei L. J..

Apeliaciniu skundu atsakovas prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Taip pat prašė priteisti iš pareiškėjos bylinėjimosi išlaidas.

II.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjos apeliacinio skundo netenkino, o atsakovo apeliacinį skundą tenkino.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažino, kad Tarnybos direktorius 2011 m. vasario 22 d. įsakymą Nr.210, kuriuo pakeitė Tarnybos pareigybių sąrašą, kuriame nebenumatė Fitosanitarinių ir kokybės tyrimų (toliau – ir FKT) skyriaus pareigybių, ir 2011 m. vasario 22 d. įsakymą Nr. 1T-212, kuriuo pripažino netekusiais galios FKT skyriaus ir jį sudariusių poskyrių (Fitosanitarinių tyrimų poskyrio, Sėklų kokybės tyrimų poskyrio ir Grūdų kokybės tyrimų poskyrio) pareigybių aprašymus, tarp jų ir FKT skyriaus vedėjo pareigybės, kurią užėmė pareiškėja, aprašymą, priėmė neviršydamas teisės aktais jam suteiktos kompetencijos. Šie įsakymai įsigaliojo nuo 2011 m. kovo 1 d., t. y. nuo tos pačios dienos kaip ir Žemės ūkio ministro 2011 m. vasario 28 d. įsakymas Nr.3D-164, kuriuo buvo patvirtinta nauja Valstybinės augalininkystės tarnybos struktūra, kurioje nebeliko Fitosanitarinių ir kokybės tyrimų skyriaus pareigybių (tarp jų – pareiškėjos pareigybės). Taigi, pareiškėjos pareigybė nuo 2011 m. kovo 1 d. buvo realiai panaikinta. Pripažino, kad prieidamas prie išvados, jog pareiškėja buvo atleista iš tarnybos nesant kompetentingo viešojo administravimo subjekto sprendimo dėl pareigybės panaikinimo, pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, netinkamai vertino įrodymus, neatsižvelgė į aplinkybę, kad pirmiau minėti Tarnybos direktoriaus įsakymai įsigaliojo nuo 2011 m. kovo 1 d. kaip ir Žemės ūkio ministro įsakymas dėl Tarnybos struktūrinių pakeitimų patvirtinimo.

Atsakovas pareiškėjai apie pareigybės panaikinimą pranešė 2011 m. vasario 28 d., t. y. tą pačią dieną, kurią priėmė įsakymą dėl atleidimo iš tarnybos nuo 2011 m. kovo 1 d. nukeliant atleidimo datą į 2011 m. liepos 1 d. Atsakovas iki 2011 m. liepos 1 d. realiai vykdė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl kitų to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigų, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – žemesnės kategorijos pareigų siūlymo. Pripažino, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs į bylą pateiktus įrodymus, teisingai nustatė, jog laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2011 m. liepos 11 d. Tarnyboje buvo laisvų pareigybių ir atsakovas per minėtą laikotarpį pareiškėjai raštu pasiūlė užimti eilę (iš viso 10) pareigybių, tačiau pareiškėja į pasiūlymus neatsakė. Todėl nebuvo pagrindo sutikti su pareiškėjos skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytais argumentais, esą atsakovas jai nepasiūlė kitų laisvų to paties lygio ir kategorijos ar žemesnės kategorijos valstybės tarnautojo pareigų.

Atleidimo iš tarnybos datos nukėlimo laikotarpiu (iš viso 4 mėnesius) atsakovas mokėjo pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį, nors pareiškėja nebedirbo. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, jog atsakovas nagrinėjamoje situacijoje pritaikęs Darbo kodekso 130 straipsnio nuostatas ir perkėlęs pareiškėjos atleidimo datą, pažeidė pareiškėjos atleidimo valstybės tarnybos tvarką, neteisingai taikė materialinės teisės normas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovui perkėlus pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos datą iki to laiko, kada turėjo pasibaigti įspėjimo apie pareigybės panaikinimą terminas, atleidimo iš valstybės tarnybos tvarka nebuvo pažeista.

Remdamasis Bendruoju studijų sričių ir krypčių, pagal kurias vyksta nuosekliosios universitetinės ir neuniversitetinės studijos Lietuvos aukštosiose mokyklose, klasifikatorių ir pagal šias studijų kryptis suteikiamų kvalifikacijų sąrašu, patvirtintu Vyriausybės 2001 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 368 (bylai aktuali 2007 m. sausio 31 d. nutarimo Nr.107 redakcija), pagal kurį biomedicinos mokslų studijų sričiai, be kita, ko priskiriamos biologijos (kodas 01B1) ir agronomijos (kodas 06B1) studijų sritys ir kryptys, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pareiškėja neatitiko specialiojo reikalavimo turėti biomedicinos mokslų studijų srities biologijos krypties ar jam prilygintą išsilavinimą, taip pat neatitiko Augalininkystės produktų kokybės tyrimų laboratorijos (skyriaus) vedėjo pareigybės aprašyme nustatyto specialiojo reikalavimo turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą fizinių mokslų studijų srities chemijos krypties išsilavinimą. Pareiškėjos nurodyti susirašinėjimo su A. Stulginskio universiteto ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos administracija dokumentai, kuriuose pareikšta atitinkama nuomonė jos studijų klausimu, nelaikytas pagrindu pareiškėjos išsilavinimą vertinti kitaip nei numato minėtas teisės aktas. Taigi apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas, nepasiūlydamas pareiškėjai minėtų pareigų, teisės aktų ir pareiškėjos teisių nepažeidė.

III.

Pareiškėja L. N. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-349/2012 remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Prašyme atnaujinti procesą nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė esminį materialinės teisės normos pažeidimą taikydamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį. Teismas tik formaliai nurodė, kad dėl objektyvių priežasčių atsakovas atleido pareiškėją be įspėjimo, nors konkrečių priežasčių ir nenurodė.

Remiantis teismų praktika ir doktrininiais teisės šaltiniais (Lietuvos Respublikos Darbo kodekso komentaras. III dalis. 2004, Vilnius, 142 psl.) perkelti atleidimo iš darbo datą nepasibaigus įspėjimo terminui (Darbo kodekso 130 str. 5 d.) galima tik dviem atvejais, kai to prašo pats darbuotojas arba teismui pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, bet nustačius, kad darbuotojas negali būti grąžintas į pirmesnį darbą. Tuo tarpu, jeigu darbuotojas buvo atleistas be įspėjimo, nors įstatymas įpareigoja darbdavį įspėti apie atleidimą tai yra pakankamas pagrindas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu. Todėl Atsakovas, atleisdamas pareiškėją iš pareigų be įspėjimo, grubiai pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnyje 1 dalyje numatytą pareigą asmenis, kuriems iki teisės gauti senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, įspėti apie pareigybės panaikinimą prieš keturis mėnesius.

Be to, pareiškėjos manymu, teismas nevertino įspėjimo apie pareigybės panaikinimą paskirties. Įspėjimo apie pareigybės panaikinimą terminas užtikrina ne tik socialines valstybės tarnautojo teises šiuo laikotarpiu, bet ir valstybės tarnautojo teisės būti perkeltam į kitas laisvas pareigas įgyvendinimą bei įspėjimo termino pratęsimą laikinojo nedarbingumo laikotarpiu. 2011 m. vasario 28 d. priėmus sprendimą dėl naujos įstaigos struktūros, pareiškėjai turėjo būti įteiktas įspėjimo lapelis ir suteikta galimybė per 4 mėnesius įgyvendinti savo teises būnant valstybės tarnautoja. Tuo tarpu teismai konstatavo, kad nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2011 m. liepos 1 d. pas atsakovą buvo laisvų to paties lygio ir tos pačios ar žemesnės nei pareiškėjos kategorijos valstybės tarnautojo pareigybių. Tačiau atsakovas šias pareigybes pradėjo siūlyti pareiškėjai tik po to kai ji buvo atleista iš valstybės tarnybos ir kreipėsi į teismą su skundu dėl neteisėto atleidimo. Kadangi pareiškėja, tuo metu kai atsakovas atsiuntė paštu jai laišką su pasiūlymu užimti laisvas pareigybes, buvo išvykusi iš Lietuvos, tai negalėjo nei įvertinti atsakovo pasiūlymo, nei duoti atsakymą. Todėl akivaizdu, kad atsakovas atleisdamas pareiškėją be įspėjimo termino pažeidė ir jos teisę būti perkeltai į kitas laisvas valstybės tarnautojo pareigas. Darbdavio pareiga siūlyti kitas pareigas atsiranda nuo įspėjimo momento, todėl jau įspėjimo metu valstybės tarnautojas turi būti informuojamas, kokių yra laisvų pareigybių ir jos siūlomos valstybės tarnautojui. Ši pareiga turi būti vykdoma iki pat valstybės tarnautojo atleidimo momento, tačiau pareiškėjai atleidimo iš pareigų dieną nebuvo pateikta jokia informacija apie pas atsakovą esamas laisvas valstybės tarnautojo pareigas.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad taikant atleidimo iš pareigų datos perkėlimą valstybės tarnyboje atsakovas be pagrindo panaudojo įstaigai skirtas valstybės biudžeto lėšas. Akivaizdu, kad netgi sutikus su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicija, kad galima perkelti atleidimo iš pareigų datą ir atleisti be įspėjimo valstybės tarnautoją, būtų be pagrindo naudojamos valstybės biudžeto lėšos ir pažeistas viešas interesas.

Šioje administracinėje byloje buvo aiškiai nustatyta, jog galutiniai struktūriniai pertvarkymai buvo atlikti 2011 m. vasario 22 d. įstaigos vadovo sprendimu, taigi tik nuo šios datos faktiškai galima buvo užtikrinti valstybės tarnautojo teisę būti informuotam apie visas esamas naujas pareigybes įstaigoje, tačiau tokia informacija pareiškėjai nebuvo suteikta, nes pareiškėja nuo 2011 m. kovo 1 d. buvo atleista iš valstybės tarnybos, tuo grubiai pažeidžiant atleidimo pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Pareiškėjai 2011 m. vasario 28 d. buvo įteiktas pranešimas apie pareigybės naikinimą ir tą pačią dieną įteiktas įsakymas, kad pareiškėja nuo 2011 m. kovo 1 d. atleidžiama iš valstybės tarnybos. Tačiau pareiškėja anksčiausiai galėjo būti atleista 2011 m. liepos 1 d., tačiau ji buvo atleista 2011 m. kovo 1 d.

Struktūriniai pertvarkymai pas Atsakovą buvo atlikti 2011 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 1T-212 pagrindu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas administracinę bylą savo sprendime konstatavo, jog galutiniai struktūriniai pertvarkymai buvo atlikti 2011 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 1T-212 pagrindu, tačiau visiškai nepasisakė, ar tai galėjo turėti įtakos atleidimo termino nustatymui, įspėjimo lapelio įteikimui, nors pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu būtent į šias aplinkybes ir atkreipė pagrindinį dėmesį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje padarė esminį materialinės teisės normos pažeidimą, kadangi neatsižvelgė į tai, kad nuo struktūrinių pertvarkymų iki atleidimo praėjo tik 7 dienos, buvo pažeistos esminės atleidžiamo valstybės tarnautojo teisės struktūrinių pertvarkymų metu, t. y. teisė į informaciją apie laisvas pareigybes, teisė būti įspėtam likus nemažiau kaip keturiems mėnesiams iki pareigybės panaikinimo, teisė per įspėjimo laikotarpį skirti laiko naujo darbo paieškoms, įspėjimo laikotarpio pratęsimas valstybės tarnautojo laikino nedarbingumo ir atostogų laikui, todėl nekyla jokių abejonių, kad procesas turi būti atnaujintas, kad teismas galėtų tinkamai įvertinti įrodymus ir priimti sprendimą atsižvelgiant į visas faktines aplinkybes bei įrodymus, kurie lemia tinkamą Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies taikymą.

Taip pat pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje neteisingai taikė Valstybės tarnybos 43 straipsnio 1 dalį tuo aspektu, jog netinkamai nustatė, kad pareigybė buvo panaikinta. Nei Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis, nei kitos Valstybės tarnybos įstatymo normos valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo procedūros nereglamentuoja. Todėl nagrinėjant ginčą kilusį dėl Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytos garantijos (paskyrimo į kitas pareigas) turi būti nustatyta, ar yra įvykęs valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo faktas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja buvo atleista nesant kompetentingo valdymo organo sprendimo. Tačiau pats atsakovas pripažino, kad 2011 m. vasario 22 d. Valstybinėje augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktorius priėmė įsakymą Nr. 1T-212 „Dėl Valstybinės augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2010 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 1T-3 „Dėl darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir valstybės tarnautojų pareigybių aprašymų patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo nuo 2011 m. kovo 1 d. pripažino netekusiu galios Fitosanitarinių ir kokybės tyrimų skyriaus vedėjo (A lygio 14 kategorijos) pareigybės aprašymą. Tuo tarpu Žemės ūkio ministras, kuris kompetentingas tvirtinti įstaigų prie ministerijos nuostatus ir struktūrą sprendimą pakeisti atsakovo struktūrą priėmė tik 2011 m. vasario 28 d. Kitaip tariant atsakovo direktorius 2011 m. vasario 22 d. priėmė sprendimą panaikinti pareigybės aprašymą nesant kompetentingo valdymo organo sprendimo pakeisti atsakovo struktūrą taip viršydamas jam suteiktus įgaliojimus.

Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai taikydamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 11 straipsnį nustatė, kad 2011 m. vasario 28 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymas dėl atsakovo struktūros pakeitimo įsigaliojo 2011 m. kovo 1 d., nors šis įsakymas Valstybės žiniose buvo paskelbtas tik 2011 m. kovo 3 d. Tuo tarpu aptariamo įstatymo 11 straipsnio 1 dalis nustato, kad ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės valdymo institucijų vadovų ir kolegialių institucijų norminiai teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad valstybės institucijų vadovų bei kolegialių institucijų norminiai teisės aktai negalioja, kol jie nepaskelbti „Valstybės žiniose“. Kadangi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras aptariamu įsakymu pakeitė atsakovo struktūrą tai viešojo administravimo subjekto struktūros tvarkymas pagal ABTĮ 2 straipsnio 2 dalies prasmę laikytinas vidaus administravimo veikla, užtikrinančia viešojo administravimo subjekto savarankišką funkcionavimą, kad jis galėtų vykdyti viešąjį administravimą. Tokie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro sprendimai nelaikytini individualiais teisės aktais, nes jie neatitinka ABTĮ 2 straipsnio 14 dalyje nurodyto individualaus teisės akto apibrėžimo. Todėl pareiškėja 2011 m. kovo 1 d. buvo atleista iš užimamų pareigų nesant atleidimo pagrindo, t. y. Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindo.

Teisėjų kolegija

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Procesą atnaujinti atsisakytina.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2012 m. vasario 20 d. sprendimą, ši administracinė byla buvo užbaigta. Po bylos užbaigimo vėl ją nagrinėti nebegalima. Procesas baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, t. y. esant konkretiems ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintiems pagrindams. Šių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepagrindžia įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimo, procesas negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Pareiškėja L. N. prašo atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu tuo atveju, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šio punkto taikymas yra sietinas su materialinės teisės normų pažeidimo akivaizdumu. Tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažeidimas yra akivaizdūs, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., administracines bylas Nr. P756-153/2009, P502-119/2009). Akcentuotina ir tai, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

Iš pateikto prašymo dėl proceso atnaujinimo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėja minėtą prašymą iš esmės grindžia Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies taikymo pažeidimu.

Minėta teisės norma nustato, jog karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Neįgaliajam, nėščiai moteriai (kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaikus (vaiką) iki 14 metų, asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad prašyme nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių šią bylą nagrinėjusių teismų padarytą esminį pareiškėjos nurodytos materialinės teisės normos pažeidimą. L. N. argumentacija atspindi tik jos nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo, t. y. kad pareiškėja negalėjo būti atleista iš pareigų neįspėjus jos prieš 4 mėnesius. Pareiškėja prašyme kvestionuoja patį įvykio faktą, t. y. kada pareiškėja buvo atleista ir kada ji turėjo būti atleista iš pareigų, ar ji atleista iš pareigų esant atleidimo pagrindui, ar yra įvykęs valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo faktas ir ar buvo jai suteikta informacija apie pas atsakovą esamas laisvas valstybės tarnautojo pareigas. Taigi, prašyme nurodyti motyvai inter alia liudija, jog L. N. iš esmės siekia, kad būtų patikrintos faktinės bylos aplinkybės, t. y. jog būtų įvertinta, ar tinkamai buvo ištirtos bylos aplinkybės ir įvertinti įrodymai. Tačiau ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėja nepagrindė, todėl jos prašymas dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atmestinas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog byloje nėra nustatyta, kad egzistuoja ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinti proceso atnaujinimo pagrindai. Pareiškėjos L. N. prašymas dėl proceso atnaujinimo nėra pagrįstas ABTĮ nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl jis netenkintinas ir atsisakytina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-349/2012.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjos L. N. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti ir atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-349/2012 pagal pareiškėjos L. N. skundą atsakovui Valstybinei augalininkystės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysRomanas KlišauskasRičardas Piličiauskas