Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. K. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo L. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir BK) 138 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 10 mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., BK 65 str. 1 d. 1 p. ,,a“ p. p., paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2012 m. gruodžio 13 d. Akmenės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, arešto dieną keičiant viena laisvės atėmimo diena, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams ir 35 MGL (4550 Lt) bauda, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo suėmimo pagal šį nuosprendį dienos.

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas 2012 m. gruodžio 13 d. Akmenės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos arešto bausmės atlikimo laikas.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

L. K. nuteistas už tai, kad tyčia sužalojo žmogų, padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą, o būtent: jis 2012 m. liepos 27 d., apie 23.00 val., ties gyvenamuoju namu, esančiu Mažeikiuose, (duomenys neskelbtini), konflikto su nukentėjusiuoju V. M. metu ne mažiau 2 kartų kumščiu sudavė V. M. į galvos ir veido sritį, tyrimo metu nenustatytu daiktu sudavė smūgį į nugarą, dėl to nukentėjusysis krisdamas susižalojo kairės rankos nykštį, jam buvo nustatytas galvos sumušimas, muštinė kaktos žaizda, kairės plaštakos pirmo piršto pamatinės falangos lūžimas, sužalojimai sukėlė nesunkų V. M. sveikatos sutrikdymą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo L. K. gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, L. K. pripažino kaltu nesunkiai sutrikdžius kito žmogaus sveikatą pagal BK 138 str. 1 d. Apeliaciniu skundu nuteistasis neginčija teismo nustatytų faktinių aplinkybių, jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau nesutinka su apylinkės teismo paskirta, jo nuomone, per griežta bausme. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 str. 3 d.).

Skirdamas bausmę nuteistajam L. K. pirmosios instancijos teismas BK 54 str. nuostatų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją (padarė vieną nesunkų tyčinį, smurtinį nusikaltimą), į nuteistojo asmenį apibūdinančius duomenis (nusikalto neišnykus teistumui, nedirba, nesimoko, nevedęs, neturi pastovaus pragyvenimo šaltinio, sistemingai daro administracinius teisės pažeidimus, turi galiojančių administracinių nuobaudų), į nustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad prisipažino padarę nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), o taip pat ir į nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Apylinkės teismas teisingai L. K. kaip recidyvistui (BK 27 str. 1 d.) paskyrė griežčiausią BK 138 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmės rūšį, nes asmeniui, keliančiam didesnį pavojų visuomenei, už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė (BK 56 str. 1 d.).

Apeliantas savo skundu teisingai atkreipė dėmesį, kad kaltinimą baudžiamojoje byloje palaikęs prokuroras iš esmės siūlė apylinkės teismui skirti jam mažesnę laisvės atėmimo bausmę – laisvės atėmimą 8 mėnesiams už nusikaltimą inkriminuotą skundžiamu nuosprendžiu ir 9 mėnesių galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę (1 t., 199–200 b. l.). Jau minėta, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė L. K. atimti laisvę šiek tiek ilgesniam terminui, nei siūlė prokuroras, tačiau vien tai negali būti pagrindas išvadai, kad nuteistajam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta. Pažymėtina, kad nuosprendžius, tarp jų ir apkaltinamuosius, Lietuvos Respublikos vardu priima ne prokurorai, o teismai (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 str., 307 str.), tai reiškia, kad sprendimai dėl skirtinos bausmės taip pat yra ne prokuroro, o teismo, išnagrinėjusio bylą, kompetencijos klausimas. Nagrinėjimo teisme dalyviai, tarp jų prokuroras ir nukentėjusysis, gali teismui pasiūlyti skirti atitinkamą bausmę kaltininkui, tačiau tokie siūlymai nuosprendį priimančio teismo imperatyviai neapriboja. Kolegijos nuomone, L. K. pirmosios instancijos teismo žymiai mažesnė už BK 138 str. 1 d. sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį (vidurkis – 1 metai 7 mėnesiai 15 dienų) paskirta laisvės atėmimo bausmė 10 mėnesių yra tinkamai individualizuota ir nelaikytina aiškiai per griežta. Tas pats pažymėtina ir apie apeliantui paskirtą galutinę subendrintą bausmę, nes pastaroji yra didesnė už skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 138 str. 1 d. paskirtą laisvės atėmimo bausmę tik 2 mėnesiais ir faktiškai yra paskirta L. K. už eilę jo įvykdytų nusikalstamų veikų, už kurias jis nuteistas Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 9 d. nuosprendžiu, 2012 m. sausio 20 d. to paties teismo baudžiamuoju įsakymu ir Akmenės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu (1 t., 37–45; 193–195 b. l.), todėl teigti, kad ji yra per griežta nėra pagrindo.

Be to, prašydamas sušvelninti jam paskirtą bausmę, mėgindamas sumenkinti savo kaltę nusikaltimo padaryme, nuteistasis L. K. kaltina ir nukentėjusįjį išprovokavus jo nusikalstamus veiksmus savo atžvilgiu. Tokį argumentą apeliantas pateikia kaip tam tikrą moralinį savo nusikalstamo elgesio pateisinimą, tačiau byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie nukentėjusiojo provokuojantį elgesį. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis nurodė, kad gėrė alkoholinius gėrimus su nukentėjusiuoju ir jiedu apsižodžiavo, deklaratyviai teigdamas, kad V. M. jį įžeidė, tačiau, ką konkrečiai įžeidžiančio pastarasis pasakė, nurodyti negalėjo (1 t., 197 b. l.). Byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais, tarp jų ir paties apelianto parodymais, nustatyta, kad tarp nuteistojo L. K. ir nukentėjusiojo V. M. kilo abipusis konfliktas, kurio metu fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo ir pastarąjį sužalojo apeliantas, todėl jis pagrįstai yra pripažintas kaltu dėl kilusių padarinių – nesunkaus kito žmogaus sveikatos sutrikdymo. Kad ir kokius žodžius prasidėjusio konflikto metu būtų išsakęs V. M. – tai nelengvina L. K. atsakomybės, nes byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis būtų pradėjęs konfliktą, provokavęs nuteistąjį ar rizikingai elgęsis.

Apeliantas, ginčydamas jam paskirtą per griežtą bausmę, argumentuoja ir tuo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad jis atsiprašė nukentėjusiojo, atlygino jam padarytą moralinę žalą ir pastarasis jam atleido, išreiškė poziciją dėl skirtinos švelnesnės bausmės. Nukentėjusysis iš tikrųjų bylą nagrinėjant bylą apylinkės teisme pažymėjo, kad L. K. atleidžia, o pastarasis jo atsiprašė. Tokie apeliantui palankūs nukentėjusiojo pareiškimai, kritiškas paties L. K. savo elgesio įvertinimas sudaro nuoširdaus gailėjimosi turinį dėl padaryto nusikaltimo. Jau minėta, kad pirmosios instancijos teismas įvertino minėtas aplinkybes, pripažindamas L. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir dėl to nuoširdžiai gailisi, atsižvelgė į tai skirdamas bausmę, todėl dar sykį vertinti tas pačias aplinkybes, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo. Pažymėtina, kad bausmės esmę sudaro nubaudimas, kuris negali būti suvokiamas atskirai nuo kitų bausmės tikslų ir turi būti traktuojamas kaip priemonė kitiems tikslams pasiekti. Bausmė – tai valstybės taikoma prievartos priemonė nusikaltusiam asmeniui, kuria ribojamos tam tikros asmens teisės ir laisvės, ir nukentėjusiojo pozicija dėl kaltininkui taikytinos baudžiamosios atsakomybės griežtumo ar apimties iš esmės negali nulemti šio klausimo išsprendimo.

Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis V. M. būtų pareiškęs civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos ir kad pastaroji būtų atlyginta, kaip savo skunde teigia apeliantas, todėl nėra pagrindo vertinti ir plačiau pasisakyti dėl šių aplinkybių, tuo labiau, kad V. M. iš L. K. joks civilinis ieškinys nepriteistas. Daugiau aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgęs pirmosios instancijos teismas, skirdamas L. K. bausmę, savo skunde apeliantas nenurodė.

Byloje nustatyta, kad L. K. skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą nusikaltimą padarė 2012 m. liepos 27 d., t. y. sekančią dieną po to, kai įvykdė dvi vagystes 2012 m. liepos 26 d. iš parduotuvių, už ką atitinkamai pagal BK 178 str. 4 d. ir BK 178 str. 1 d. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas 2012 m. gruodžio 13 d. Akmenės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu.

Visos paminėtos aplinkybės, dėsningas apelianto nusikalstamas elgesys suponuoja vienareikšmišką išvadą, kad nuteistasis L. K. eilinį kartą nusikalto neatsitiktinai, ankstesni teistumai ir net skiriamos realios laisvės atėmimo bausmės jam pozityvaus poveikio aiškiai nepadarė. L. K. įstatymų pažeidinėjimo dinamika byloja apie jo polinkį daryti nusikalstamas veikas, apie jo didesnį pavojingumą visuomenei, todėl švelninti nuteistajam paskirtą bausmę, jo skunde nurodytais motyvais, nėra jokio pagrindo, nes kitaip bausmės tikslų, numatytų BK 41 str. 2 d, pasiekti nepavyktų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

nuteistojo L. K. apeliacinį skundą atmesti.