Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dianos Labokaitės ir Albinos Rimdeikaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo S. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-323-214/2017 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovui S. Š. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius (toliau ir VSDFV Kauno skyrius) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo S. Š. 4 744,90 Eur žalos atlyginimą, padarytą Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui.Ieškinį grindė tuo, kad Kauno apygardos teismas 2014 m. birželio 20 d. nutartimi iškėlė UAB „Autooazė“, kurios vadovu (direktoriumi) buvo atsakovas S. Š., bankroto bylą ir 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartimi patvirtino bankroto byloje VSDFV Kauno skyriaus 4744,90 Eur dydžio finansinį reikalavimą. Teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartimi įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, konstatavus, kad UAB „Autooazė“ bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 15 d. sprendimu UAB „Autooazė“ veikla pripažinta pasibaigusia, likvidavus įmonę dėl bankroto. Likvidavus įmonę, liko nepatenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai 27154,16 Eur sumai, iš kurių ir ieškovo VSDFV Kauno skyriaus 4744,90 Eur finansinis reikalavimas. Kadangi UAB „Autooazė“ bankrotą nulėmė vadovo sprendimai bei veiksmai, o įmonės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, ieškovas, vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo (ĮBĮ) 20 straipsniu ir Civilinio kodekso (CK) 2.87 straipsnio 7 dalimi, kreipėsi individualiu ieškiniu į teismą prašydamas teismo patvirtintą, bet bankroto metu neišieškotą 4744,90 Eur dydžio finansinį reikalavimą – kaip žalą ieškovui – priteisti iš buvusio įmonės vadovo (atsakovo).Atsakovas S. Š. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas nepagrįstai remiasi Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartimi, kuria UAB „Autooazė“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Pažymėjo, kad teismas, spręsdamas tyčinio bankroto klausimą, analizavo atsakovo veiksmų visumą, leidžiančią pagrįsti arba paneigti tyčinio bankroto faktą, tačiau nebuvo nustatyta konkrečių tyčinių vadovo veiksmų, kurie galėjo pabloginti įmonės finansinę būklę. Atsakovui neaišku, iš kur atsirado ieškovo prašoma priteisti žala, kadangi būtent Sodrai įmonė pirmiausiai sumokėdavo mokesčius. Be to, konkretūs atsakovo veiksmai dėl įmonės tyčinio bankroto buvo vertinami ikiteisminio tyrimo medžiagoje, užbaigtoje Kauno apygardos 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, jog atsakovo sudarytais sandoriais, paminėtais teismo nutartyje dėl tyčinio bankroto, buvo nuosekliai, kryptingai ir sąmoningai siekiama įmonės nemokumo ar leidžiama tokiems padariniams atsirasti. Vien tai, kad vykdant bendrovei veiklą nebuvo visiškai atsiskaityta su visais kreditoriais, negali būti vertinama kaip atsakovo nusikalstama veika, turinti BK 209 straipsnyje numatytus požymius. Ikiteisminio tyrimo 2016 m. vasario 4 d. specialistės išvadoje nurodyta, kad tiriamuoju laikotarpiu, kai atsakovas vadovavo įmonei, iš viso bendrovės pajamos sudarė 100 088 Lt. Nors su visais kreditoriais nebuvo atsiskaityta, tačiau iš ūkinės veiklos gauti pinigai buvo panaudoti atsiskaitymams už suteiktas paslaugas, gautas prekes ir mokesčiams, taigi ir mokėtiniems mokesčiams ieškovui. Pagal byloje pateiktą lentelę atsakovo įmonė 2014 m. birželio 1 d. Sodrai nebuvo skolinga, priešingai, buvo 482,68 Lt permoka. Skola Sodrai atsirado po bankroto bylos iškėlimo. Todėl, atsakovo vertinimu, ieškovas neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovui atsiradusios žalos.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2017 m. balandžio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovo ieškovui 4744,90 Eur žalos atlyginimą ir 142,35 Eur žyminį mokestį, nuo kurio mokėjimo ieškovas atleistas įstatymu, valstybei.Tenkindamas ieškovo individualų ieškinį, teismas vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais, kad vykdant teismo sprendimą dėl subsidiariosios juridinio asmens dalyvio atsakomybės, išieškojimas į subsidiaraus skolininko turtą gali būti nukreipiamas tik tada, kai yra baigtas išieškojimas iš pagrindinio skolininko turto, ir tik tiek, kiek pagrindinė prievolė liko neįvykdyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2011). Ištyręs prijungtą prie bylos Kauno apskrities VPK tyrimo medžiagą Nr.03-2-00510-15 bei joje priimtus procesinius sprendimus (ikiteisminio tyrimo teisėjos 2016 m. lapkričio 8 d. nutartį, kuria konstatuota, kad S. Š., dirbdamas UAB „Autooazė“ direktoriumi ir būdamas atsakingu už bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl ko nebuvo galima iš dalies nustatyti šios įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. birželio 20 d.); Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. B2-933-221/2015 dėl UAB „Autooazė“ bankroto pripažinimo tyčiniu, kurioje konstatuota, kad esminės įtakos bendrovės veiklos rezultatams ir jos nemokumui turėjo šios bendrovės vadovo priimti sprendimai dėl diagnostinės įrangos nuomos ir savo turimo turto už žemesnę nei rinkos kaina pardavimo, kas turėjo įtakos bendrovės nemokumui bei tinkamam atsiskaitymui su kreditoriais, dėl ko įmonė negalėjo toliau vykdyti savo ūkinės komercinės veiklos; kitus bylos įrodymus, teismas konstatavo, kad atsakovas dėl savo kaltės netinkamai vykdė jam pavestas įmonės vadovo pareigas, t. y. nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek einant vadovo pareigas buvo reikalinga, ir šie veiksmai nulėmė jam civilinę atsakomybę atlyginti ieškovui padarytą žalą, kuri liko neatlyginta įmonės bankroto procedūrų metu. Todėl ieškovo ieškinį teismas tenkino visiškai (CK 6.245 – 6.249 straipsniai).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, nenustatinėjo ir neanalizavo priežastinio ryšio tarp atsakovo nesąžiningų veiksmų ir atsiradusios skolos VSDFV Kauno skyriui. Apelianto nuomone, teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovas, kaip buvęs įmonės direktorius, savo įgalinimų neteko nuo 2014 m. birželio 20 d., t. y. nuo tada, kai Kauno apygardos teismo nutartimi UAB „Autooazė“ buvo iškelta bankroto byla. Tokiu būdu jis, kaip valdymo organas, negalėjo priimti jokių sprendimų, taigi ir mokėti įmokų ieškovui bei įtakoti po minėtos datos atsiradusių ieškovui skolų susidarymo. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovo valdymo laikotarpiu UAB „Autooazė“ skolos ieškovui nebuvo, priešingai, buvo susidariusi 482,68 Lt dydžio permoka. Prašoma priteisti žala yra ieškovo priskaitytos įmokos už vėlesnius laikotarpius (laikotarpiu 2014-07-15 d. – 1588,71 Lt, 2014-08-18 d. – 13 709,03 Lt, 2014-09-15 – 16,65 Lt. Iš viso 16 877,67 Lt (4888,11 EUR)). Apelianto įsitikinimu, jo veiksmuose nėra jokios nusikalstamos veikos požymių, todėl negalima ir jo civilinė atsakomybė ieškovo nurodytu įstatymo pagrindu (CK 2.87 straipsnio 7 dalį). Teismas, tenkindamas ieškinį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos praktikos analogiškose bylose, pagal kurią juridinio asmens dalyvio veiksmai, sąlygoję tyčinio bankroto pripažinimą, nėra automatiškai konstatuojami kaip nesąžiningi konkretaus kreditoriaus atžvilgiu. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju reikia analizuoti konkrečius įmonės vadovo veiksmus ir nustatyti, ar šie veiksmai konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, kuris reiškia ieškinį dėl žalos atlyginimo, gali būti pripažįstami nesąžiningais to konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, o ne visų kreditorių atžvilgiu apskritai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė, kad konkrečiai atsakovas padarė jam turtinę žalą. t. y. kad atsakovas nebuvo tiek rūpestingas, tiek apdairus, kiek einant vadovo pareigas buvo reikalinga, ir šie atsakovo veiksmai nulėmė jam civilinę atsakomybę atlyginti ieškovui padarytą žalą (CK 6.245 – 6.249 straipsniai).Teismas sprendime nepasisakė ir nevertino ikiteisminio tyrimo medžiagos, kurioje buvo pasisakyta dėl atsakovo atsakomybės už tyčinį bankrotą, kur 2016 m. vasario 4 d. specialistės išvadoje Nr.5-2/18 neteisėto S. Š. įmonės pinigų panaudojimo faktų nebuvo nustatyta.Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas VSDFV Kauno skyrius prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais: Ieškovas sutinka su teismo išvada, kad atsakovas, būdamas UAB „Autooazė“ vadovu, dėl savo kaltės netinkamai vykdė jam pavestas įmonės vadovo pareigas ir šie veiksmai nulėmė jo civilinę atsakomybę atlyginti VSDFV Kauno skyriui padarytą žalą. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartyje (civilinė byla Nr. e3K-7-115-915/2017) yra suformuota nauja teisės taikymo taisyklė, pagal kurią esant aplinkybėms, kai nustatyti dėl tyčinio bankroto atsakingo asmens neteisėti veiksmai (kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos įmonės kreditoriaus žala (likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo suma, neišieškota bankroto procese), priežastinis ryšys tarp šio asmens neteisėtų veiksmų – sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos įmonės kreditoriaus žalos (sumos, neišieškotos įmonės bankroto byloje) yra preziumuojamas. Dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti šią priežastinio ryšio prezumpciją, įrodinėdamas, kad įmonė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi net asmeniui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Ieškovo nuomone, šiuo atveju atsakovas minėtos prezumpcijos nepaneigė. Tokiu būdu teismas pagrįstai tenkino ieškinį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teisėjų kolegija nenustatė.Bylos ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad UAB „Autooazė“ juridinių asmenų registre įregistruota 1993 m. lapkričio 18 d. Kauno apygardos teismas 2014 m. birželio 20 d. nutartimi iškėlė UAB „Autooazė“ bankroto bylą, 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartimi patvirtino bankroto byloje kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, tame skaičiuje ir antros eilės kreditoriaus VSDFV Kauno skyriaus 4744,90 Eur dydžio finansinį reikalavimą. Iki bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovu (direktoriumi) buvo atsakovas S. Š.. Kauno apygardos teismas 2015 m. gegužės 7 d. nutartimi įmonės bankrotą pripažino tyčiniu, nutartyje konstatuodamas, kad UAB „Autooazė“ bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 15 d. sprendimu UAB „Autooazė“ veikla pripažinta pasibaigusia, likvidavus įmonę dėl bankroto. Likvidavus įmonę, liko nepatenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai 27154,16 Eur sumai, iš kurių VSDFV Kauno skyriaus 4744,90 Eur finansinis reikalavimas. Ieškovas 2016 m. rugsėjo 23 d. kreipėsi į teismą individualiu ieškiniu, prašydamas priteisti 4744,90 Eur dydžio žalos (sumos, neišieškotos įmonės bankroto byloje) atlyginimą.Byloje kilo ginčas, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja viena iš privalomų civilinės atsakomybės sąlygų – priežastinio ryšio tarp kreditoriui (ieškovui) padarytos žalos ir atsakovo, kaip buvusio įmonės vadovo neteisėtų veiksmų – kuomet, anot atsakovo, žala konkrečiam kreditoriui atsirado jau po bankroto bylos iškėlimo, kai atsakovas neteko savo įgaliojimų ir negalėjo daryti įtakos tolimesnei įmonės veiklai, taigi ir mokėti privalomus mokesčius ieškovui. Bendrovės valdymo organo nario (vykdančiojo vadovo) civilinė atsakomybė atsiranda pagal CK šeštosios knygos XXII skyriuje nustatytas taisykles. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė. Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178, 182 straipsnio 4 dalis). Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas atliekant valdymo organo ar jo nario pareigas valdant įmonę. Juridinio asmens vadovui tenkanti pareiga juridinio asmens atžvilgiu veikti sąžiningai ir protingai (CK 2.87 straipsnio 1 dalis) taikoma tiek sandorių sudarymo, tiek jų vykdymo metu. Vadovui, organizuojančiam kasdienę bendrovės veiklą (Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8 dalis), tenka pareiga nuolat stebėti įmonės sutarčių naudingumą, o nustačius jų nenaudingumą – imtis teisėtų ir protingomis pastangomis prieinamų priemonių, kurios padėtų sumažinti patiriamus nuostolius. Tokios pareigos nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, dėl kurio vadovo vadovaujamai įmonei gali atsirasti žala kuri, esant kitoms civilinės atsakomybės sąlygoms, gali būti priteisiama iš įmonės vadovo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau ir ĮBĮ) 2 straipsnio 12 dalį, tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Šio įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad, likvidavus įmonę dėl bankroto, kuris buvo pripažintas tyčiniu, žalą dėl įmonės neįvykdytos kreditoriui (kreditoriams) prievolės, kurios dydis negali viršyti dėl asmens tyčinės veikos susidariusių ir bankroto proceso metu nepatenkintų reikalavimų sumos, turi atlyginti asmuo (asmenys), dėl kurio (kurių) veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas, jeigu prievolė neįvykdyta dėl šio (šių) asmens (asmenų) veikimo ar neveikimo ir šis kreditorius (kreditoriai) Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka pareiškė ieškinį teismui dėl žalos atlyginimo. Nagrinėjant ieškinį dėl žalos atlyginimo laikoma, kad bankroto metu dėl asmens tyčinės veikos susidarę kreditoriaus reikalavimai buvo tenkinami paskiausiai. Kaip teisingai pažymėjo savo atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. balandžio 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, suformulavo naują teisės taikymo taisyklę, pagal kurią, esant aplinkybėms, kai nustatyti dėl tyčinio bankroto atsakingo asmens neteisėti veiksmai (kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos įmonės kreditoriaus žala (likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo suma, neišieškota bankroto procese), priežastinis ryšys tarp šio asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos įmonės kreditoriaus žalos (sumos, neišieškotos įmonės bankroto byloje) yra preziumuojamas. Dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti šią priežastinio ryšio prezumpciją, įrodinėdamas, kad įmonė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi net asmeniui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Kauno apygardos teismas 2015 m. gegužės 7 d. nutartyje dėl UAB „Autooazė“ tyčinio bankroto nurodė, kad iki bankroto bylos iškėlimo įmonė nekilnojamojo turto nebuvo įgijusi, 2014 m. gegužės 28 d. įmonės balanso duomenimis, bendrovė turėjo turto už 25 615 Lt, kurio didžiąją dalį sudarė trumpalaikis turtas (24 938 Lt), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 77 024 Lt. Įmonė 2013-2014 metais dirbo nuostolingai (nuostoliai atitinkamai buvo 24 848 Lt ir 12 548 Lt). Įmonei vykdant ūkinę komercinę veiklą, joje dirbo vienas darbininkas, patys darbininkai dažnai keisdavosi. 2013 m. sausio 2 d. UAB „Autooazė“ iš R. B. išsinuomojo diagnostinę įrangą, kurią šalys įvertino 20 000 Lt, ir susitarė dėl 2 100 Lt turto nuomos mokesčio į mėnesį. Kadangi UAB „Autooazė“ nuomos mokesčio nemokėjo, nuomotojas nutraukė turto nuomos sutartį ir įranga buvo grąžinta nuomotojui, suderinta UAB „Autooazė“ skola – 32 830 Lt. Teismas pažymėjo, kad UAB „Autooazė“ minėta sutartimi išsinuomojo ir įrangą, kurią turėjo pati (pvz. montavimo stakles). Be to, teismas nustatė, kad 2014 m. balandžio 28 d. UAB „Autooazė“ pardavė UAB „Bugita“ savo turimą įrangą už 956,06 Lt. Šį sandorį Kauno apylinkės teismas 2014 m. spalio 16 d. sprendimu už akių pripažino negaliojančiu, konstatavęs, kad įranga parduota už ženkliai mažesnę nei rinkos kainą. Vertindamas aptartus sandorius, teismas konstatavo, kad tokie veiksmai turėjo įtakos bendrovės nemokumui bei tinkamam atsiskaitymui su kreditoriais, įmonė nebegalėjo toliau vykdyti savo ūkinės komercinės veiklos, t. y. jie (sandoriai) buvo įmonei nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi.Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Šios nutarties 16 punkte aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad įmonei faktiškai esant nemokiai ir atsakovui apie tai žinant, jis ėmėsi sąmoningų ir įmonei akivaizdžiai nenaudingų veiksmų (sandorių sudarymo), kurių pasekoje įmonės turtinė padėtis dar labiau pablogėjo. Aptariamam kontekste teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad Kauno apygardos prokuratūros 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimu atsakovo atžvilgiu nebuvo nustatyti nusikalstamos veikos, numatytos BK 209 straipsnyje (nusikalstamo bankroto), požymiai. Visų pirma, minėtas nutarimas neturi prejudicinės galios nagrinėjamai civilinei bylai (CPK 182 straipsnio 2, 3 punktai); antra, minėta atsakovo veika buvo tiriama baudžiamosios atsakomybės pagal BK normas pagrindu, kas neturi įtakos įmonės bankroto pripažinimui tyčiniu pagal ĮBĮ teisės normas ir CK normas, reglamentuojančias įmonės valdymo organų civilinę atsakomybę (ĮBĮ 20 straipsnis, CK 2.87 straipsnis). Priešingai nei teigia apeliantas, bylos duomenys patvirtina, kad iki bankroto bylos iškėlimo buvo nepatenkinti darbuotojų reikalavimai (neišmokėtas darbo užmokestis ir su tuo susijusios kitos darbo išmokos) bendrai 34 412,16 Lt (9966,45 Eur) sumai. 2018 m. gegužės 28 d. įmonės finansiniais duomenimis, įmonė buvo nesumokėjusi ieškovei 2 760,16 Lt privalomo socialinio draudimo įmokų. Pagal ieškovės pateiktą į bylą 2016 m. lapkričio 23 d. pažymą dėl informacijos pateikimo ir Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 20 d. nutarties, kuria įmonei iškelta bankroto byla, duomenis, įmonė iki bankroto bylos iškėlimo buvo skolinga Sodrai 1080,60 Lt įmokų. Už nesavalaikį socialinio draudimo įmokų mokėjimą atsakovo vadovaujamai įmonei buvo skaičiuojami delspinigiai. Ieškovas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis paminėtų aplinkybių nepaneigė, ieškovės bankroto byloje patvirtinto finansinio reikalavimo dydžio ir jo susidarymo neginčijo, byloje nėra jokių duomenų, kad po bankroto bylos iškėlimo įmonė būtų vykdžiusi kokią nors ūkinę veiklą, dėl ko jai būtų atsiradusi pareiga mokėti privalomus mokesčius ieškovui, todėl nėra pagrindo išvadai, kad kreditoriaus (ieškovo) finansinis reikalavimas bankroto byloje susidarė nesant atsakovo kaltės (CPK 12, 178, 185 straipsniai).Apibendrinant tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nepaneigė priežastinio ryčio prezumpcijos tarp jo neteisėtų veiksmų, sukėlusių įmonės tyčinį bankrotą, ir tos įmonės kreditoriaus (ieškovo) žalos (sumos, neišieškotos įmonės bankroto byloje), todėl tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra pagrindo, dėl ko apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.