Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. Č. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką atsakovei pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje spręstinas ginčas dėl skundo reikalavimo priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja LAVL, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo.

Atsakovės atstovės LAVL į bylą pateiktoje medžiagoje (atsiliepime į skundą ir prieduose) (b. l. 97–100, 66–82), kuria teismas neturi pagrindo abejoti, esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas LAVL buvo laikomas laikotarpiais nuo 2011-07-05 iki 2011-07-19, nuo 2011-09-27 iki 2011-10-04, nuo 2012-09-25 iki 2012-10-09, nuo 2012-10-23 iki 2012-11-06, nuo 2012-11-27 iki 2012-12-04, nuo 2012-12-11 iki 2012-12-28, nuo 2013-03-05 iki 2013-03-19, nuo 2014-01-07 iki 2014-01-08, nuo 2014-01-08 iki 2014-01-21. Atsakovės atstovo atsiliepimas į skundą, kuriame nurodoma, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas minėtais laikotarpiais, bei jo priedai pareiškėjui buvo įteikti 2017-01-31 (b. l. 102). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijos matyti, jog pareiškėjas LAVL taip pat buvo hospitalizuotas laikotarpiais nuo 2015-12-02 iki 2015-11-30 ir nuo 2016-03-21 iki 2016-03-25 (b. l. 61, 62). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas savo skunde suformulavo prašymą teismui išreikalauti iš LAVL skundo nagrinėjimui reikalingą medžiagą, į tai, kad pareiškėjas, gavęs atsakovės atstovės atsiliepimą į skundą, nepatikslino laikotarpio, už kurį prašo priteisti jam padarytą neturtinę žalą, taip pat į tai, kad pareiškėjo nurodytas periodas (laikotarpis nuo 2010-08-09 iki 2014-02-09) nėra artimas pareiškėjo LAVL hospitalizuotiems laikotarpiams (laikotarpiams nuo 2015-12-02 iki 2015-11-30 ir nuo 2016-03-21 iki 2016-03-25), daro išvadą, kad pareiškėjas, skunde teismui nurodydamas periodą, už kurį prašo priteisti jam padarytą neturtinę žalą (laikotarpis nuo 2010-08-09 iki 2014-02-09), padarė rašytinį apsirikimą netiksliai nurodydamas laikymo LAVL periodą, todėl laikytina, kad šioje byloje laikotarpis, už kurį nagrinėjamas pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumo ir teisėtumo klausimas, prasidėjo 2011-07-05, o baigėsi – 2014-01-21.

Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nustatyta CK 6.271 str., nustatančiame, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinė atsakomybė tokiu atveju kyla tik nustačius, kad egzistuoja visi trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos dydį, t. y. visas, šiuo atveju būtinas civilinės atsakomybės sąlygas, privalo įrodyti pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo.

Vertinant šioje byloje pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį pažymėtina, kad tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) yra išaiškinę, jog įgyvendinant teisinės valstybės principą turi būti užtikrinamas teisinių santykių stabilumas, kuris nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl tarp jų praeityje susiklosčiusių teisinių santykių nebus inicijuojamas teisminis ginčas (LVAT 2008-11-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1790/2008; LVAT 2008-07-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335-08; LAT 2011-08-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/201). Taip pat akcentuota, kad asmuo privalo tinkamai rūpintis savo teisių gynyba, sąžiningai naudotis įstatymo nustatytomis procesinėmis teisėmis, tame tarpe ir skundo teismui padavimo teise, tuo tarpu esant neapdairiam, nerūpestingam ir pasyviam paties suinteresuoto asmens elgesiui, jo galimai pažeistos teisės negali būti ginamos ir jis turi prisiimti visą su tuo susijusią riziką. Pabrėžiama, jog tais atvejais, kai teisės pažeidimas egzistavo ir asmuo tai suvokė, tačiau nesiėmė priemonių pažeistai teisei ginti, galima konstatuoti, kad civilinių teisinių santykių stabilumas, kaip didesnė vertybė, turi būti išsaugota (LAT 2011-01-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2011).

Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Pagal CK 1.131 str. 2 d., jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. CK neįtvirtinta konkrečių ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių) sąrašo. Jame taip pat neįvardyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2015-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-461-575/2015). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (LVAT 2013-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Pareiškėjas nenurodė teismui jokių objektyvių priežasčių, nulėmusių CK 1.125 str. 8 d. nustatyto ieškinio senaties termino skundo reikalavimui dėl laikotarpiu nuo 2011-07-05 iki 2014-01-02 patirtos neturtinės žalos atlyginimo, praleidimą, taip pat nepateikė prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-06 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008 išaiškinta, jog bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ji pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių (LVAT 2011-11-11 nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.), o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 p.) (LAT 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas sirgo ar kokios nors kitos objektyvios aplinkybės atėmė jam galimybę anksčiau kreiptis į teismą, tame tarpe – skundą teismui išsiųsti paštu.

Atsižvelgiant į šioje byloje keliamo teisės pažeidimo pobūdį darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų gyvenamąjį plotą vienam asmeniui ir kt., todėl skundą dėl patirtos neturtinės žalos priteisimo dėl laikotarpio, kuris prasideda nuo 2011-07-05, jis turėjo teisę pateikti teismui vėliausiai iki 2014-07-05, tačiau pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi tik 2017-01-03, t. y. praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl laikotarpiu nuo 2011-07-05 iki 2014-01-02 patirtos neturtinės žalos atlyginimo, pateikti.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad byloje nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl laikotarpiu nuo 2011-07-05 iki 2014-01-02 patirtos neturtinės žalos atlyginimo, pateikti, todėl pareiškėjo skundo reikalavimams dėl aukščiau nurodyto laikotarpio taikomas CK 1.125 str. 8 d. nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas ir skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta aukščiau, toliau šioje byloje nagrinėtinas pareiškėjo skundo reikalavimų priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2014-01-03 iki 2014-01-21 teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Sprendžiant ginčą būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo skunde nurodytu atveju. Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (LAT 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo procesiniuose sprendimuose ne kartą nurodė, jog aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 6.271 str. 1 d. nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2011-01-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1774/2010; LVAT 2011-01-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-116/2011; LVAT 2010-10-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-122/2010).

Vertinant pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį pažymėtina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 5 str. 3 d. nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Bausmių vykdymo kodekso 173 str. 1 d. nustatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241, 6 p. laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 str., kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000-10-26 sprendimas byloje K. prieš Lenkiją).

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su patalpų plotu

Bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką reglamentuoja Taisyklės, kurių 11¹.4 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Atsakovės atstovė nepateikė teismui duomenų, paneigiančių pareiškėjo teiginį, kad gydymosi LAVL metu jam buvo neužtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas (b. l. 97–100). Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu LAVL buvo gydomas nuo 2014-01-07 iki 2014-01-21 (b. l. 97). Taigi, pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu iš viso LAVL buvo gydomas 15 dienų. Pagal LAVL teismui pateiktą planą ir pažymą apie palatų plotą matyti, kad Chirurgijos skyriaus palata Nr. 2, kurioje pareiškėjas buvo gydomas nuo 2014-01-08 iki 2014-01-21, yra 24,92 kv. m (b. l. 84), o Baudos izoliatoriaus KTN palata, kurioje pareiškėjas buvo gydomas nuo 2014-01-08 iki 2014-01-08, yra 6,23 kv. m. Pažymėtina, kad LAVL teismui nenurodė, kiek asmenų vienu metu buvo minėtose palatose. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas, pasireiškusias nesuteikiant pareiškėjui teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, nepaneigti jokiais byloje esančiais įrodymais, darytina išvada, kad pareiškėjui gydantis LAVL laikotarpiu nuo 2014-01-07 iki 2014-01-21 buvo pažeista jo teisė į minimalų 5,1 kv. m gyvenamąjį plotą. Teismo vertinimu, toks pareiškėjui suteikto gyvenamojo ploto neatitikimas nustatytiems normatyvams, atsižvelgus į pažeidimo trukmę, negali būti vertinamas, kaip vienkartinis ar nežymus, t. y. tokio pobūdžio, iš kurio negali būti kildinama neturtinė žala. Be to, aplinkybė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 str. 1 d., ne kartą konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje V. Savenkovas prieš Lietuvą).

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad atsakovės atstovės veiksmų neteisėtumas nagrinėjamoje skundo dalyje konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014-01-07 iki 2014-01-21 buvo kalinamas LAVL Taisyklių 11¹.4 p. reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Todėl pareiškėjo skundo reikalavimai toje dalyje, kurioje neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų, pasireiškusių pažeidžiant teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkančias gyvenamojo ploto normas, iš esmės yra pagrįsti.

Dėl kitų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių

Pareiškėjas teigia, kad LAVL palatose buvo šalta, drėgna, išlūžę langai, nebuvo tinkamo vėdinimo, jose buvo blogas apšvietimas, prie palatose esančių stalų trūkdavo vietos atsisėsti valgyti visiems vienoje patalpoje laikomiems asmenims.

Teismas pažymi, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 24 str. 2 d. 6, 7 p. nuostatomis, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. pateikti teismui skunde išdėstytus argumentus, patvirtinančius objektyvius duomenis, kuriuos teismas nagrinėdamas bylą galėtų ištirti ir įvertinti bei jais pagrįsti daromas išvadas. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013-12-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; LVAT 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; LVAT 2013-04-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Teismo vertinimu, aukščiau nurodyti pareiškėjo skundo argumentai, susiję su netinkama palatų būkle ir įrengimu, yra abstraktaus pobūdžio, nes iš skundo teiginių turinio negalima spręsti, kuo konkrečiai pareiškėjas grindžia tokius skundo teiginius (kokiais faktiniais duomenimis remdamasis pareiškėjas teigia, kad palatose buvo šalta, kokiu būdu pareiškėjas nustatė, kad palatoje buvo per didelė drėgmė, per mažas apšvietimas ir kt.). Pažymėtina, kad higienos normos HN 76:2010 46 p. įtvirtintas reikalavimas LAVL turėti leidimą–higienos pasą. Analogiška nuostata nustatyta Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 21 str. 4 d. 2 p. Vadovaujantis minėto įstatymo 21 str. 5 d., reikalavimus, keliamus patalpoms ir jų įrengimui, asmenims vykdantiems ūkinę komercinę veiklą, naudojamoms priemonėms ir įrangai, vykdant tą veiklą, kuriai būtinas leidimas–higienos pasas, nustato visuomenės sveikatos saugos reglamentai (higienos normos) ir kiti visuomenės sveikatos saugos teisės aktai. Tai reiškia, kad LAVL, kurios veiklai būtina turėti leidimą–higienos pasą, gali būti keliami ir bendro pobūdžio teisės aktuose nustatyti reikalavimai.

Byloje pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 leidimas–higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690 (b. l. 95) patvirtina aplinkybę, kad LAVL asmenys gydomi sąlygomis, atitinkančiomis sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus. Taip pat nustatyta, kad LAVL patalpos pagal poreikį yra periodiškai remontuojamos (b. l. 88, 89). HN 76:2010 24 p. nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra, santykinė drėgmė ir oro judėjimo greitis turi atitikti šiuos reikalavimus: šiltuoju metų periodu – patalpos oro temperatūra 18–28 ⁰C, santykinė oro drėgmė – 35–65 %, oro judėjimo greitis - 0,15–0,25 m/s; šaltuoju metų periodu atitinkamai – 18–22 ⁰C, santykinė oro drėgmė – 35-60 %, oro judėjimo greitis – 0,05-0,15 m/s (26 p.); laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį (62 p.); gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (22 p.); gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (23 p.). Atsakovės atstovė patvirtino, kad LAVL palatose, kuriose gyveno pareiškėjas, yra vėdinimui pritaikyti langai, palatos aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, yra užtikrinamas natūralus apšvietimas, patalpų remontas atliekamas pagal poreikį, pacientų prašymu yra išduodami elektriniai šildytuvai ir antklodės (b. l. 97–100). Byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti priešingą išvadą, t. y. kad LAVL palatų, kuriose ginčijamu laikotarpiu buvo gydomas pareiškėjas, būklė neatitinka teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, todėl pareiškėjo tik deklaratyviai pareikštų argumentų dėl jam neigiamas pasekmes sukėlusių gyvenimo sąlygų negalima vienareikšmiškai vertinti vien tik pareiškėjo naudai. Iš byloje esančios medžiagos (Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-11-21 patikrinimo akto, b. l. 90–93) turinio matyti, kad patikrinimai dėl laikymo sąlygų tam tikrose palatose atliekami pagal gautus skundus. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas dėl galimai netinkamų laikymo sąlygų neteikė skundų LAVL administracijai, t. y. neprašė pagerinti jo laikymo sąlygas. Pažymėtina, kad šiuo metu palatų, kuriose buvo gydomas pareiškėjas, būklės, buvusios pareiškėjo gydymo LAVL metu, nėra galimybės nustatyti.

Taigi, pareiškėjui nepateikus savo argumentus pagrindžiančių įrodymų ir nepaneigus atsakovės atstovės pateiktų argumentų, pagrįstų rašytiniais įrodymais, teismas neturi pagrindo teigti, kad LAVL palatų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būklė neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta aukščiau, pripažintina, kad nagrinėtoje skundo reikalavimo dalyje LAVL administracija pareiškėjo atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų, iš kurių galėtų būtų kildinama pareiškėjo nurodyta neturtinė žala.

Išnagrinėjus visus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjas laikotarpiu 2014-01-07 iki 2014-01-21 buvo laikomas LAVL Taisyklių 11¹.4 p. reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Todėl pareiškėjo skundo reikalavimai toje dalyje, kurioje neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų, pasireiškusių pažeidžiant teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkančias gyvenamojo ploto normas, iš esmės yra pagrįsti.

Teismo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas 15 dienų buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų (palatose, kurių plotas neatitiko minimalaus vienam asmeniui nustatytų ploto reikalavimų), sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Įvertinęs K. Č. patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, taip pat į tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo laikymas LAVL turėjo neigiamos įtakos jo fizinei ir emocinei sveikatos būklei (b. l. 9–62, 80, 82),vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 120 Eur (8 Eur x 15 d.). Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamąjį pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma priteisti 5 000 Eur suma neturtinės žalos atlyginimui nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta aukščiau ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1, 5 p., 132 str. 1 d., 133 str., teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo K. Č. (K. Č.) skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui K. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 120 Eur (vieną šimtą dvidešimt eurų) kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.

Likusią skundo reikalavimo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.