- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-11-21
- Bylos Nr.
- I-4950-331/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03076-2019-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- R. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo –Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas pateiktu skundu prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) 2000 Eur neturtinės žalos dėl netinkamų laikymo sąlygų už laikotarpį nuo 2019 m. vasario 27 d. iki 2019 m. balandžio 23 d. (b. l. 1-2).
1.1. Paaiškino, kad nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas Lukiškių TI-K jo garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Jis buvo laikomas kameros tipo patalpose: Nr. 8, 114, 20, 120, 274. Skundžiasi, kad kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, dėl nemalonių kvapų patyrė stresą kitų kalinių, pareigūnų atžvilgiu, kamerose nebuvo ventiliacijos, veidrodžio.
1.2. Teigia, kad jam nebuvo užtikrinta teisė į saugią gyvenamąją aplinką. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus.
Atsiliepimas
2. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN, nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 7-10) paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 27 d. iki 2019 m. balandžio 23 d. Pažymi, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau - Taisyklės), III skyriuje aptariamas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas. Gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1.5 m. aukščio, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus; Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pažymi, kad Lukiškių TI-K langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
3. Byloje pareiškėjas prašo priteisti 2000 Eur neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, kilo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2019 m. vasario 27 d. iki 2019 m. balandžio 23 d.
4. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
5. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, prašymo Nr. 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, prašymo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracines bylas Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).
6. Pasak pareiškėjo, jis buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko numatytų privatumo sąlygų, nebuvo ventiliacijos, veidrodžio.
6.1. Vadovaujantis Vilniaus pataisos namų atsiliepimo duomenimis ir šioje byloje pateiktais rašytiniais įrodymais (b. l. 7-32), nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. vasario 7 d. atvyko į Lukiškių TI-K buvo patalpintas į kamerą Nr. 114, plotas - 7,31 m² (2 asmenys kameroje); 2019 m. vasario 8 d. perkeltas į kamerą Nr. 274, plotas - 7,84 m² (2 asmenys kameroje) ir laikomas, kartais vienas, iki 2019 m. vasario 20 d.; 2019 m. vasario 21 d. išvyko į Alytaus pataisos namus. 2019 m. balandžio 1 d. atvyko iš Alytaus pataisos namų į Vilniaus pataisos namus (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių TI-K) ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 120, plotas - 7,38 m² (1 asmuo kameroje), laikomas vienas, iki 2019 m. balandžio 2 d.; 2019 m. balandžio 3 d. perkeltas į kamerą Nr. 8, plotas - 7,38 m² (1 asmuo kameroje); 2019 m. balandžio 4 d. išvyko į Alytaus pataisos namus.2019 m. balandžio 18 d. atvyko iš Alytaus pataisos namų į Vilniaus pataisos namus ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 123, plotas - 7,42 m² (1 asmuo kameroje); 2019 m. balandžio 19 d. perkeltas į kamerą Nr. 9, plotas - 7,38 m² (2 asmenys kameroje) ir laikomas iki 2019 m. balandžio 22 d. ;2019 m. balandžio 23 d. išvyko į Alytaus pataisos namus. Įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso: 22 paras.
6.2. Iš Vilniaus pataisos namų specialistės G. B. pranešimo matyti, kad Vilniaus PN gyvenamųjų kamerų įrengimas atitiko Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos mėn. 10 d. įsakymu Nr. V-176 ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V- 82, reikalavimus. Nuteistųjų ir suimtųjų laikymo sąlygos Vilniaus PN atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus (b. l. 31-32).
6.3. Taisyklių 16.5 punktas numato, kad „įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga”. Vilniaus PN priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 252 - 257; 2012 m. – kamerose Nr. 386 - 395; 2015 m. - kamerose Nr. 406 - 417, 2016 m. kamerose Nr. 418 - 426. Kitose Vilniaus PN gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m. aukščio pertvara. Nuo 2016 gruodžio mėn. iki 2017 kovo mėn. buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Taisyklėse nėra nurodyta, kad sanitariniame mazge turi būti įrengtos užuolaidos. Vilniaus PN jos buvo įrengtos gerinant suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygas ir asmens privatumui užtikrinti. Vadovaujantis minėtais reikalavimais, Vilniaus PN gyvenamųjų kamerų ir dušo patalpos duryse buvo įrengtas stebėjimo langelis arba akutė. Siekiant užkardyti bet kokius galimus drausmės pažeidimus, Vilniaus PN prižiūrėtojai per stebėjimo langelį arba akutę privalėjo periodiškai stebėti suimtųjų ir nuteistųjų elgesį.
6.4. Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. EŽTT 2015 m. sausio 27 d. sprendime, priimtame byloje Neshkov ir kiti prieš Bulgariją, nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą.
6.5. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas gyvenamosiose kamerose vienas arba kartu su kitu asmeniu. Kaip nurodė Vilniaus pataisos namai atsiliepime, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka nustatytus reikalavimus. Kamerose įrengtos užuolaidos, skirtos užtikrinti asmens privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (b. l. 28-30).
6.6. Teismas nesutinka su atsakovo pozicija, nes pagal formuojamą LVAT praktiką tuo atveju, kai pagal teisės aktų reikalavimus laisvės atėmimo vietos neprivalo sanitarinio mazgo įrengti atskirose patalpose (patalpos kapitaliai neremontuotos ar neatlikta rekonstrukcija), jos nėra atleidžiamos nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Vadovaujantis teismų praktika, sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, kadangi kiti asmenys (kiti kameroje laikomi suimtieji (nuteistieji), pareigūnai) iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali asmenį matyti. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas, įrengiant duris arba kitu būdu (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016). Pažymėtina ir tai, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas, kuomet sanitarinis mazgas atitveriamas užuolaida ar sienele, nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą (LVAT 2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016). Pagal naujausią LVAT praktiką, tualetą atskiriantis audeklas negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (žr. LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Atsakovės atstovas taip pat pateikė duomenis, kad tam tikrose patalpose (b. l. 31-32) gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, tačiau pareiškėjas šiose kamerose ginčo laikotarpiu laikomas nebuvo.
6.7. Atsižvelgęs į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir nurodytą teismų praktiką, teismas konstatuoja, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis arba sienele neužtikrina asmens privatumo apsaugos, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Lukiškių TI-K neužtikrino visiško asmens privatumo, kadangi pareiškėjas visą parą buvo stebimas pareigūnų, be to, dalį laiko pareiškėjas buvo laikomas su kitais suimtaisiais ir tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui. Pažymėtina, kad net ir tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, tačiau jo privatumas taip pat buvo pažeidžiamas, nes sanitarinio mazgo atskyrimas užuolaida nuo įėjimo nelaikytinas tinkamu privatumo užtikrinimu. Darytina išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 22 paras buvo laikomas kamerose, neužtikrinant jo teisės į privatumą.
7. Pareiškėjo teigimu, kamerose buvo netinkamas vėdinimas, nebuvo veidrodžio.
7.1. Kaip matyti iš Pranešimo dėl R. D. skundo, visose Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose buvo skaidraus stiklo langai. Minimalus lango plotas - 0,824 kv. m (0,8 m x 1,03 m). Visose gyvenamųjų kamerų langų angose įrengtos grotos. Vilniaus PN nebuvo finansinių galimybių gyvenamosiose kamerose įrengti atskirą vėdinimo sistemą, todėl gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliai, per langus, kaip ir nurodyta Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktu. Visi langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui.
7.2. Teigiama, kad tinkamai vėdinant gyvenamosiose kamerose buvo išvengiama ir didelio drėgmės susidarymo, ir pelėsio, ir nemalonaus kvapo (b. l. 31-32). Gyvenamosiose kamerose veidrodžiai buvo įklijuoti tarp glazūruotų plytelių. Atsakovo atstovas teigia, kad gyvenamosiose kamerose apgyvendinti suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai laužo, daužo ir kitaip niokoja kamerose esančius baldus ir įrangą. Sugadinta ir neveikianti įranga buvo keičiama. Byloje nėra duomenų, to nenurodė ir pats pareiškėjas, kad jis būtų pasikreipęs su skundais dėl jo laikymo sąlygų atitikimo sveikatos saugos ir higienos reikalavimams į Visuomenės sveikatos centrą. Teismo vertinimu, skunde pareiškėjo nurodyti neatitikimai, susiję su bendra kamerų būkle ir tvarka, yra abstraktūs ir nekonkretizuoti. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo reikalavimai dėl ventiliacijos, veidrodžio nebuvimo atmestini.
8. Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjas iš viso 22 paras buvo laikomas kamerose, neužtikrinant pareiškėjo privatumo. Teismas laiko, kad nurodyti pažeidimai, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Teismui nekyla abejonių dėl to, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinėse bylose: Nr. A502-1774/2010, Nr. A756-116/2011, Nr. A756-122/2010).
9. Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, visų pirma, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę – pareiškėjui 22 paras nebuvo užtikrinta galimybė naudotis tinkamai įrengtais sanitariniais mazgais, taigi, pareiškėjo teisių pažeidimas nebuvo atsitiktinis ar epizodinis, tačiau jo intensyvumą mažino tai, kad dalį laiko pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas. Be to, teismas vertina ir tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodančių, kad padaryti pažeidimai sukėlė jam ilgalaikių, nepataisomų padarinių, o iš byloje esančių duomenų negalima daryti išvados, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma 2000 Eur suma akivaizdžiai viršija jo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs pirmiau minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 66 Eur suma.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Tenkinti pareiškėjo R. D. skundą iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 66 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.