Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. R. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2021 m. birželio 10 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – pagal BK 140 straipsnio 1 dalį jį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

3.1. Nurodo, kad Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2021 m. birželio 10 d. nuosprendžio dalis dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismas, priimdamas šioje dalyje apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadas, neatitinkančias faktinėms bylos aplinkybėms, rėmėsi prieštaringais duomenimis, byloje surinktus įrodymus vertino ne visumoje, o atsietai, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimus, padarė kitus esminius BPK pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą ir suvaržė įstatymų garantuotas jo, kaip kaltinamojo teises. Be to, pirmosios instancijos teismas pripažindamas jį kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

3.2. Teigia, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dalyje dėl jam inkriminuotos BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, pirmosios instancijos teismas rėmėsi prieštaringais duomenimis, vertindamas jo ir apklaustų liudytojų parodymus, kitus byloje esančius duomenis, juos vertino atsietai vienas nuo kito, gynybos pateiktų ir jo poziciją pagrindžiančių įrodymų nevertino ir juos nepagrįstai ignoravo, nuosprendį grindė prielaidomis ir spėjimais. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatas ir padarė išvadas, nepagrįstas byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma bei neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą ir faktinių bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad jis sudavė ranka smūgį nukentėjusiajam A. S. Š. į veidą, tuo sukeldamas jam skausmą ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį minkštųjų audinių skausmingu patinimu. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė remdamasis nukentėjusiojo, liudytojų M. K. ir M. Š. parodymais, nukentėjusiojo medicininių dokumentų įrašais, ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2021-02-01 ir 2021-04-20 Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) teismo medicinos ekspertų V. K. ir J. R. raštais. Teigia, kad teismas darydamas tokias išvadas, šiuos byloje esančius duomenis vertino atsietai nuo kitų byloje ištirtų įrodymų, visiškai neatsižvelgė ir nevertino jo nuoseklių parodymų bei visos eilės kitų, jo nuoseklią poziciją pagrindžiančių, duomenų.

3.3. Pažymi, kad pirmosios instancijos teisme jis nurodė, jog įvykio dieną grįžęs prie jo paties statomo namo, dirbę darbininkai pasakė, kad jo ieškojo A. S. Š. ir prašė atvažiuoti. Žinodamas, kad A. S. Š. yra konfliktiškas žmogus, paprašė prie jo namo dirbusio darbininko A. K. ir kaimyno A. Č., kad šie eitų kartu pažiūrėti kaip vyks pokalbis. Nuvažiavus prie A. S. Š. namo ten nieko nebuvo. Po kiek laiko į kiemą įvažiavo pats A. S. Š., kuris buvo agresyviai nusiteikęs, konfliktiškas, kalbėjo necenzūriniais žodžiais, užgauliojo, skeryčiojosi rankomis. Tarp jo (R. R.) ir A. S. Š. kilo žodinis konfliktas, kurio metu A. S. Š. išsitraukęs telefoną pradėjo jį fotografuoti ir/ar filmuoti. Supratęs, kad jis nori jį (R. R.) išprovokuoti, todėl nuo jo pasitraukė ir nuėjęs prie savo motociklo išvažiavo. Žodinio konflikto metu jis taip pat galėjo kalbėti emocingai, skeryčiotis rankomis, tačiau jokių tyčinių smūgių A. S. Š. jis nesudavė, jam netrenkė, fizinio skausmo jam nesukėlė.

3.4. Taip pat pažymi, jog tiek liudytojas A. Č., tiek liudytojas A. K. apklausti teisme taip pat aiškiai nurodė, kad visą laiką stebėjo ir matė kaip jis (R. R.) kalbėjosi su A. S. Š., ir matė, kad jokių smūgių jis A. S. Š. nesudavė. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas šių liudytojų parodymus visiškai nepagrįstai atmetė, remdamasis niekuo nepagrįsta prielaida, kad minėti liudytojai jo ir A. S. Š. pokalbį stebėjo maždaug iš trisdešimties metrų atstumo, o jiems vaizdą galėjo užstoti pušelės, už kurių jie buvo pasislėpę bei gyvenamasis namas, todėl šių liudytojų parodymai neva yra mažiau patikimi. Atkreipia dėmesį į tai, kad tiek liudytojas A. Č., tiek liudytojas A. K. apklausti teisme patvirtino, kad gerai matė jo (R. R.) ir A. S. Š. tarpusavio pokalbį bei parodė, kad jiems nei pušelės, nei kas kitas vaizdo neužstojo. Apelianto teigimu, tai paneigia pirmosios instancijos teismo nepagrįstus teiginius. Be to, pažymi tai, jog trisdešimties metrų atstumas nėra toks atstumas, iš kurio nebūtų galima aiškiai matyti kitų asmenų veiksmų. Todėl mano, kad liudytojų A. Č. ir A. K. parodymais abejoti nėra jokio pagrindo, tuo labiau, kad minėti liudytojai šioje byloje neturi jokio suinteresuotumo.

3.5. Teigia, kad skundžiamame nuosprendyje nurodoma, jog tariamą smūgio sudavimą neva patvirtina liudytojų M. Š. ir M. K. parodymai. Skirtingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, liudytojas M. Š. parodė, jog nematė, kad A. S. Š. būtų suduotas koks nors smūgis, o apie tariamą smūgio sudavimą išgirdo tik iš paties A. S. Š.. Nurodo ir tai, kad nors liudytojas M. K. teigė matęs kaip neva jis (R. R.) pliaukštelėjo A. S. Š., tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad žodinio konflikto su A. S. Š. metu jis taip pat buvo emocingas, gestikuliavo rankomis, todėl liudytojas M. K. galėjo klaidingai interpretuoti jo veiksmus. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į liudytojo M. K. parodymus, kuris parodė, jog jam (R. R.) išvažiavus iš A. S. Š. kiemo, pastarasis neišleido liudytojų M. K. ir M. Š. išvažiuoti, kol šie nepapasakos policijos pareigūnams apie tariamą smūgio sudavimą nukentėjusiajam. Apelianto teigimu, tai rodo, jog liudytojo M. K. parodymai apie tariamą smūgio sudavimą yra sąlygoti nukentėjusiojo įtakos ir poveikio, todėl negali būti laikomi patikimais. Be to, tiek M. K., tiek M. Š. taip pat parodė, kad po įvykusio konflikto, jokių paraudimų ar kitų išorinių žymių ant nukentėjusiojo veido nebuvo, nukentėjusysis nebuvo nukritęs, praradęs sąmonės ar apsvaigęs, o pats nukentėjusysis teigė, kad jam viskas gerai ir į gydymo įstaigą iš karto nevažiavo. Apelianto nuomone, tokie liudytojų parodymai aiškiai paneigia ir paties nukentėjusiojo A. S. Š. tendencingus, tikrovės neatitinkančius parodymus apie tai, kad jis (R. R.) neva jam trenkė kumščiu į veidą, ko pasėkoje jis buvo apsvaigęs, praradęs sąmonę. Pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat konstatavo, jog nukentėjusysis proceso metu nepagrįstai siekė parodyti, kad tariamo smūgio pasekmės buvo didesnės. Šios aplinkybės, pasak apelianto, rodo, jog nukentėjusysis sąmoningai meluodamas apie po tariamo smūgio neva atsiradusias pasekmes, meluoja ir apie patį smūgio sudavimo faktą, taip kerštaudamas už tai, kad jis (R. R.) kaimynams papasakojo apie jo nesąžiningus veiksmus įsivedant gyvenvietėje vandentiekį.

3.6. Apelianto teigimu, jam inkriminuotą nukentėjusiajam padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą ir sukeltą fizinį skausmą aiškiai paneigia bylos medžiagoje esanti teismo medicinos eksperto, įrašyto į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos patvirtintą teismo ekspertų sąrašą, P. P. teismo medicinos konsultacinė specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino. Nurodo, kad minėtoje specialisto išvadoje pasisakyta, kad A. S. Š. tiriant poliklinikoje bei klinikose buvo konstatuotas kairės pusės seilių liaukos skausmingumas, tačiau šioje srityje objektyvių veido traumavimo požymių nebuvo ir neišryškėjo gydymo eigoje, bei kompiuterinės tomografijos tyrime nėra duomenų apie kraujosruvas minkštuosiuose audiniuose, todėl tai nėra vertinama sužalojimu. Nesant sužalojimų A. S. Š. kūne, sveikatos sutrikdymo mastas nenustatomas. Nurodo, kad priimant skundžiamą nuosprendį nebuvo įvertinta ir tai, kad VTMT specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) pateikęs specialistas G. A. C. apklaustas teismo posėdžio metu aiškiai parodė, kad objektyvių duomenų, patvirtinančių A. S. Š. padarytus sužalojimus nenustatė. Tokie šio specialisto parodymai, visumoje su aukščiau aptartais duomenimis, pasak apelianto, aiškiai patvirtina, kad jokio fizinio smurto jis (R. R.) prieš A. S. Š. nenaudojo ir nei fizinio skausmo, nei nežymaus sveikatos sutrikdymo jam nesukėlė. Tai, kad jo ir A. S. Š. žodinio konflikto metu prieš A. S. Š. nebuvo naudotas joks fizinis smurtas pagrindžia ir ta aplinkybė, jog A. S. Š. į gydymo įstaigą dėl tariamo sužalojimo kreipėsi ne tuoj pat po įvykio, o tik praėjus kuriam laikui.

3.7. Nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje teigiama, kad nukentėjusiojo parodymus apie jam sukeltą skausmą veido kairėje pusėje neva patvirtina medicininių dokumentų įrašai, todėl teismas sprendžia, kad nuo smūgio sudavimo nukentėjusiajam buvo sukeltas skausmas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Ekspertizės aktas, teismo medicinos ekspertų raštai neva patvirtina, kad nuo smūgio sudavimo A. S. Š. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs minkštųjų audinių skausmingu patinimu. Pažymi, kad pirminiame nukentėjusiojo apžiūros dokumente – (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) medicinos dokumentų išraše/siuntime (duomenys neskelbtini), kuriuo remiantis teismas daro aukščiau nurodytą išvadą dėl tariamo skausmo sukėlimo A. S. Š., yra padarytos viena kitai prieštaraujančios išvados. Pažymi ir tai, kad tokios išvados padarytos remiantis ne objektyviu nukentėjusiojo sveikatos būklės įvertinimu, o tik paties nukentėjusiojo tendencingais paaiškinimais – medicinos išraše/siuntime nurodoma, kad ektraoraliai veidas fiziologinės normos ribose. Nurodo, kad teisme apklaustas specialistas G. A. C. paaiškino, jog šis sakinys reiškia, kad išoriškai trauminių pakitimų nematyti. Toliau išraše/siuntime dėstoma, kad yra nustatyta kairiosios veido pusės ties paausio seilių liauka edema, stiprus kairiosios paausio seilių liaukos sumušimas. Pažymi, jog paausio seilių liauka randasi ne paviršiniuose, o vidiniuose kūno audiniuose, ką patvirtino ir teisme apklausti ekspertai G. A. C. ir P. P.. Apelianto teigimu, iš minėto išrašo/siuntimo matyti, kad edema – patinimas yra užfiksuotas vidiniuose nukentėjusiojo veido audiniuose. Nepaisant to, pasak apelianto, padaroma niekuo nepagrįsta, visiškai priešinga diagnozė: (duomenys neskelbtini) – kitų galvos sričių paviršinis sužalojimas, nors tame pačiame išraše/siuntime anksčiau konstatuota, kad ektraoraliai veidas yra fiziologinės normos ribose, t. y. nestebima jokių išorinių (paviršinių) pakitimų. Teigia, jog tokios minėtame medicininiame dokumente užfiksuotos prieštaringos išvados negali būti laikomos patikimomis ir pagrindžiančiomis tariamą skausmo ar sveikatos sutrikdymo sukėlimą nukentėjusiajam. Pažymi, kad bylos medžiagoje nėra jokių nuotraukų ar kitų objektyvių duomenų, rodančių tariamą A. S. Š. patirtą galvos sričių paviršinį sužalojimą. O Ekspertizės aktas, kuriuo skundžiamame nuosprendyje remiasi pirmosios instancijos teismas, apelianto teigimu, yra ydingas, o jame pateiktos išvados dėl nukentėjusiajam nustatyto nežymaus sveikatos sutrikdymo masto negalima laikyti pagrįsta, kadangi tokia išvada padaryta viena vertus remiantis aukščiau aptartais prieštaringais, neobjektyviais duomenimis, kita vertus, neįvertinus ir netyrus esminės reikšmės turinčių nukentėjusiojo medicinos dokumentų. Pažymi ir tai, kad Ekspertizės akte daromą išvadą dėl nukentėjusiajam nustatyto nežymaus sveikatos sutrikdymo masto aiškiai paneigia gynybos į bylos medžiagą pateikti įrodymai, kurių pirmosios instancijos teismas absoliučiai nevertino ir nepagrįstai juos ignoravo.

3.8. Apeliantas nurodo, kad iš Ekspertizės akte pateiktos išvados matyti, kad A. S. Š. nežymaus sveikatos sutrikdymo mastas nustatytas remiantis dviem aplinkybėmis – skausmingu veido minkštųjų audinių patinimu bei patvirtintos netrauminės kilmės patologijos nebuvimu. Nurodo, jog tai, kad A. S. Š. nenustatyta netrauminės kilmės patologija Ekspertizės akte paminima net keletą kartų. Apelianto teigimu, būtent netrauminės kilmės patologijos buvimas ar nebuvimas yra esminis požymis sprendžiant dėl nukentėjusiojo tariamo nežymaus sveikatos sutrikdymo masto. Pažymi, jog Ekspertizės akto išvada, kad nėra duomenų apie patvirtintą nukentėjusiojo netrauminės kilmės patologiją, padaryta neįvertinus šiuo atveju ypatingai reikšmingų duomenų – A. S. Š. ortopantomogramos (burnos panoraminės nuotraukos). Atsižvelgiant į tai, kad pirminiuose A. S. Š. medicinos dokumentuose yra konstatuota kairiosios veido pusės ties paausio seilių liauka edema-patinimas (patinimas vidiniuose veido audiniuose), Ekspertizės akte, vertinant netrauminės kilmės patologiją, turėjo būti analizuojami būtent ortopantomogramos duomenys, t. y. burnos panoraminė nuotrauka, kurioje ir galima matyti patologinius pakitimus vidiniuose veido audiniuose.

3.9. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog teismo posėdžio metu apklaustas specialistas G. A. C. patvirtino, kad paausio seilių liauka gali būti skausminga ir nuo tam tikros ligos, uždegimo. Nurodo, kad Ekspertizės akto išvadų 5 punkte konstatuojama, kad seilių liaukos skausmingumas gali būti dėl kitų ligų. Pasak apelianto, tai tik patvirtina, jog ekspertizės metu turėjo būti išsamiai ištirta, ar nukentėjusiojo vidiniuose veido audiniuose, paausio seilių liaukoje nėra patologinių pakitimų, o tai galima padaryti tik įvertinus ir išanalizavus nukentėjusiojo ortopantomogramos duomenis, kas šiuo atveju nebuvo padaryta. Pažymi, jog su asmens burna, žandikauliu, dantimis susijusių patologijų vertinimas ir tyrimas yra būtent gydytojo odontologo (ortopedo, protezuotojo) kompetencijoje. Todėl, atliekant ekspertizę bei pateikiant Ekspertizės aktą, su burna susijusios netrauminės kilmės patologijos buvimą ar nebuvimą, pasak apelianto, galėjo įvertinti tik gydytojas odontologas, kuris sprendžiant dėl tokios patologijos buvimo/nebuvimo taip pat privalėjo įvertinti ir nukentėjusiojo ortopantomogramos duomenis. Apelianto teigimu, Ekspertizės akto išvadą, kad nukentėjusiajam nėra patvirtintos netrauminės kilmės patologijos padarę ekspertai nėra odontologai, kurių kompetencijoje būtų veido, burnos, žandikaulių patologijų nustatymas. Nurodo, kad Ekspertizės akte yra nurodyta, jog išvadas pateikę ekspertai yra teismo medicinos ekspertai, o iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos patvirtinto teismo ekspertų sąrašo matyti, kad Ekspertizės aktą surašiusių V. K. ir J. R. specializacija yra mirusių žmonių kūnų ir jų dalių ekspertizė; gyvų asmenų ekspertizė; deontologinė ekspertizė (diagnozės nustatymas, gydymo taktikos įvertinimas). Pastebi, jog ekspertams ir specialistams, teikiantiems išvadas, yra keliami griežti reikalavimai, remiantis kuriais, joks ekspertas, tame tarpe ir Ekspertizės aktą pateikę ekspertai, negali pateikti išvadų ne pagal savo turimą kompetenciją ir ne iš tos srities, kurios ekspertai jie yra. Šiuo atveju, pasak apelianto, Ekspertizės akte vienas esminių požymių – netrauminės kilmės patologijos tariamas nebuvimas, kuriuo remiantis nukentėjusiajam patvirtintas nežymus sveikatos sutrikdymas, buvo nustatytas ekspertų, kurie neturi kompetencijos bei specialių žinių spręsti apie tokios patologijos buvimą ar nebuvimą. Teigia, kad ekspertai pateikę išvadą apie nukentėjusiojo netrauminės kilmės patologijos nebuvimą, padarė nebūdami šios srities specialistais. Tokia išvada Ekspertizės akte padaryta net neįvertinus nukentėjusiojo ortopantomogramos duomenų. Todėl tokia išvada negali būti laikoma patikima ir ja negalėjo būti remiamasi priimant skundžiamą nuosprendį.

3.10. Nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje teigiama, kad teismo medicinos ekspertai, įvertinę po ekspertizės atlikimo jiems pateiktą ortopantomogramą, patvirtino Ekspertizės akto išvadas ir nurodė, kad šiame radiologiniame tyrime nėra nustatyta patologinių pakitimų, kurie galėtų būti veido minkštųjų audinių patinimo priežastimi. Pirmosios instancijos teismas cituoja VTMT (duomenys neskelbtini) teismo medicinos ekspertų V. K. ir J. R. 2021-02-01 rašte „Dėl ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini)“ bei 2021-04-20 rašte „Dėl ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini)“ nurodytus teiginius. Pažymi, jog 2021-02-01 Ekspertų rašte nurodoma tik tai, kad ištyrus kartu su specialistu radiologu papildomai pateiktą A. S. Š. ortopantomogramą, sprendžiama, kad ji nekeičia anksčiau surašyto Ekspertizės akto, kadangi minėtame radiologiniame tyrime nėra nustatyta patologinių pakitimų, kurie galėtų būti veido minkštųjų audinių patinimo priežastimi. Pažymi ir tai, kad 2021-02-01 Ekspertų rašte teigiama, kad pasiliekama prie ankstesnės nuomonės, kad A. S. Š. nustatytas veido kairės pusės minkštųjų audinių patinimas buvo trauminės kilmės. Apelianto teigimu, iš tokio pateikto 2021-02-01 Ekspertų rašto ir jame nurodomo atsakymo visiškai neaišku, ar ekspertai, gavę nukentėjusiojo ortopantomogramą, atliko kokį nors ekspertinį, specialiųjų žinių reikalaujantį tyrimą. Teigia, kad nėra aišku, kas konkrečiai buvo tirta, koks buvo tyrimo (jei jis apskritai buvo atliktas) objektas, šiame rašte nėra pateiktas joks tyrimo aprašymas, jokie tyrimo metodai, neaišku kuo vadovaujantis vėl padaryta išvada, kad radiologiniame tyrime nėra nustatyta patologinių pakitimų. Apelianto teigimu, nors 2021-02-01 Ekspertų rašte nurodoma, kad ortopantomogramos tyrimui neva buvo pasitelktas specialistas radiologas, tačiau šiame rašte nenurodoma, kas jis toks. Tik jam ir jo gynėjui iškėlus klausimą dėl 2021-02-01 Ekspertų rašte nurodyto neva pasitelkto specialisto radiologo tapatybės bei kompetencijos, teismas 2021-04-08 raštu kreipėsi į 2021-02-01 Ekspertų raštą pateikusius ekspertus, prašant nurodyti, koks specialistas radiologas atliko ortopantomogramos tyrimą. Atsakant į teismo 2021-04-08 paklausimą, pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas ekspertų V. K. ir J. R. 2021-04-20 raštas, kuriame nurodyta, kad A. S. Š. ortopantomogramą konsultavo gydytoja radiologe J. M.-Č. bei tai, kad Ekspertizės aktą pateikusių ekspertų nuomone, jų 2021-02-01 atsakymas po ortopantomogramos ištyrimo yra pakankamai argumentuotas. Tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad nei 2021-02-01 Ekspertų raštas, nei 2021-04-20 Ekspertų raštas, negali būti laikomi objektyviais, tinkamais, teisėtais ir leistinais įrodymais, nes iš minėtų raštų turinio visiškai neaišku, kokį tyrimą atliko būtent specialistas radiologas, kokios būtent šio specialisto išvados, ar juose pateikiama išvada, kad radiologiniame tyrime nėra nustatyta patologinių pakitimų, yra padaryta specialisto radiologo, ar teismo medicinos ekspertų V. K. ir J. R.. Nurodo, kad nei 2021-02-01 Ekspertų raštas, nei 2021-04-20 Ekspertų raštas nėra pasirašyti tariamai ortopantomogramos tyrimą atlikusios gydytojos radiologės J. M.-Č.

3.11. Apelianto teigimu, byloje esančiais įrodymais yra aiškiai paneigtas ir tariamas fizinio skausmo nukentėjusiajam sukėlimas. Nurodo, kad Ekspertizės akto išvadų 16-17 punkte aiškiai atsakyta, kad šiuo atveju galima kalbėti tik apie subjektyvų skausmą, kuris nepatvirtintas jokiais objektyviais duomenimis, todėl negali būti vertinamas kaip objektyvus skausmas. Tai, jog šiuo atveju A. S. Š. nepatyrė jokio objektyvaus skausmo, patvirtina ir liudytojų M. K. bei M. Š. parodymai. Teigia, jog gynybos į bylos medžiagą pateiktuose gydytojų odontologų atsakymuose taip pat pažymima, kad nukentėjusiajam nustatytos netrauminės kilmės patologijos gali sukelti subjektyvų skausmą, taip pat veido raumenų padidintą įtampą/skausmą, kairės pusės veido raumenų patinimą, kas šiuo atveju paaiškina ir Ekspertizės akte nurodomą skausmingą nukentėjusiojo veido minkštųjų audinių patinimą. Apelianto teigimu, esant neabejotinai nustatytai nukentėjusiojo netrauminės kilmės patologijai bei paneigtai aplinkybei dėl fizinio skausmo sukėlimo, kartu neginčijamai paneigta ir Ekspertizės akto išvada apie nukentėjusiajam nustatytą nežymaus sveikatos sutrikdymo mastą.

3.12. Apelianto nuomone, Ekspertizės aktas bei Ekspertų raštai negali būti laikomi prioritetiniu įrodymu ir turėjo būti vertinami visumoje kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, kurie šiuo konkrečiu atveju neabejotinai paneigia Ekspertizės akte padarytas išvadas dėl nukentėjusiajam tariamai sukelto skausmo ir padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo. Nurodo, jog byloje nėra nei vieno įrodymo, nei vieno faktinio duomens, neginčijamai pagrindžiančio, kad jis (R. R.) būtų naudojęs fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, sukėlęs jam fizinį skausmą ir padaręs nežymų sveikatos sutrikdymą. Priešingai, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad nukentėjusiojo jaučiamas minkštųjų audinių skausmingumas yra ne tariamo prieš jį panaudoto fizinio smurto, o išimtinai nukentėjusiojo netrauminės kilmės patologijos pasekmė. Todėl pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad jis sudavė ranka smūgį į veidą nukentėjusiajam A. S. Š., tuo sukeldamas jam fizinį skausmą ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį minkštųjų audinių skausmingu patinimu, tėra tik niekuo nepagrįsta prielaida, neatitinkanti ištirtų įrodymų visumos bei byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir joms prieštaraujanti.

3.13. Apelianto teigimu, teismas pripažindamas jį kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė BPK 20 straipsnio 4, 5 dalyse įtvirtintus įrodymams ir jų vertinimui keliamus reikalavimus ir padarė neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių išvadas, kas sutrukdė teismui priimti tinkamą, teisingą ir teisėtą sprendimą. Teigia, jog byloje surinkti ir jo skunde aptarti įrodymai neginčijamai paneigia minėtas teismo išvadas ir patvirtina, jog jis (R. R.) nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje todėl iš kaltinimo padarius nurodytą nusikalstamą veiką jis išteisintinas.

4. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas A. S. Š. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2021 m. birželio 21 d. nuosprendį ir paskirti nuteistajam R. R. 1 metų ir 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę. Taip pat prašo nuteistajam R. R. paskirti papildomus draudimus: įpareigoti dalyvauti elgesio pataisos programoje, visą laisvės apribojimo laikotarpį nakties metu būti savo gyvenamojoje vietoje. Prašo visiškai tenkinti jo civilinį ieškinį ir priteisti jo naudai iš civilinio atsakovo (nuteistojo) R. R. 3435,60 Eur bylinėjimosi išlaidų už jo atstovavimą ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme. Priteisti papildomas bylinėjimosi išlaidas už jo atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.

4.1. Nukentėjusiojo teigimu, byloje buvo atliktas netinkamas įrodymų vertinimas, susijęs su jo naudai nepilnai priteistu civiliniu ieškiniu, proceso (bylinėjimosi) išlaidų atlyginimu bei galiausiai neadekvačios ir neproporcingos veiksmų pavojingumui bausmės paskyrimu nuteistajam R. R..

4.2. Teigia, kad teismas neteisingai išsprendė civilinio ieškinio dydžio klausimą, t. y. nepagrįstai sumažino prašomą priteisti 2000 Eur neturtinės žalos dydį ir priteisė iš nuteistojo R. R. tik 500 Eur. Mano, jog tokios neturtinės žalos priteisimas neatitinka ne tik šių dienų Lietuvoje esančių ekonominių sąlygų (euro piniginės vertės), tačiau ir pažeidžia teisingumo, protingumo principus, atsižvelgiant į pažeistos vertybės svarbumą, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai panašios kategorijos bylose.

4.3. Taip pat nukentėjusysis apeliaciniu skundu nesutinka su nuosprendyje padaryta išvada, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas atsižvelgia į tai, kad pripažįstama įrodyta tik viena veika prieš nukentėjusįjį asmenį, konfliktas įvyko dėl kaltinamojo ir nukentėjusiojo priešiškumo vienas kito atžvilgiu, konflikto metu nukentėjusysis kalbėjo emocingai, skeryčiojo rankomis, t. y. konfliktavo, po įvykio siekė parodyti esant didesnes pasekmes, nei buvo iš tikrųjų, ir todėl neturtinės žalos dydį sumažino. Teigia, kad nagrinėjamu atveju teismo išvados priteisiant neturtinę žalą yra prieštaringos ir nenuoseklios. Nors nuosprendyje ir nurodoma, kad nuteistasis R. R. tyčiniais nusikalstamais veiksmais nežymiai sutrikdė jam sveikatą bei sukėlė jam fizinį skausmą, tačiau priteisdamas 500 Eur neturtinės žalos dydį teismas nepakankamai įvertino šios žalos dydį ir nesivadovavo esminiais neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijais. Nukentėjusiojo nuomone, teismas savo nepagrįstais argumentais iškėlė pernelyg aukštus reikalavimus dėl neturtinės žalos dydžio, nepagrįstai nevertindamas neturtinės žalos dydžio pagrįstumo vertinimui svarbių aplinkybių, prioritetą teikdamas nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir jo paaiškinimams.

4.4. Pažymi, jog dėl tyčinių ir neteisėtų R. R. veiksmų ir panaudoto fizinio smurto, dėl ko yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis BK 140 straipsnio 1 dalies pagrindu, jis patyrė didelį fizinį skausmą, atsirado objektyviai nustatyti sužalojimai veido srityje, atitinkantys nežymų sveikatos sutrikdymo mastą. Nurodo, jog gydytojas odontologas traumos dieną apžiūros metu tikrinęs organo (apatinio žandikaulio) funkcijas, mechaniškai veikė/judino apatinį žandikaulį, siekiant nustatyti, ar nėra sutrikusi organo funkcija (apatinio žandikaulio sąkandis, žiojimasis ir kt.). Tikrinant apatinio žandikaulio funkcijas jis jautė skausmą, kas leido objektyviai indikuoti apatinio žandikaulio funkcijų sutrikimus. Pažymi, jog (duomenys neskelbtini) 2017 m. rugsėjo 27 d. medicinos dokumentų išraše/siuntime Nr. (duomenys neskelbtini) aiškiai nurodyta, kad „skausmingas žiojimasis, apatinio žandikaulio judesio sagitalinėje, horizontalioje ir vertikalioje pusėje nepakitę, sukasti gali, tačiau yra skausmas kairėje veido pusėje.“ Medicininiuose dokumentuose yra konstatuojama apie jam sukeltą apatinio žandikaulio funkcijų pažeidimą. Pažymi, jog Ekspertizės akto išvadose aiškiai nurodyta, kad jam nustatytas veido kairės pusės sumušimas ties paausio seilių liauka, pasireiškęs minkštųjų audinių skausmingu patinimu, jog sužalojimas padarytas nuo trauminio poveikio kietu, buku daiktu, tikėtina smūgiuojant. Išvadose nurodyta, kad jam buvo konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas. Apelianto nuomone, jau vien jo patirtų sužalojimų pobūdis, kuris konstatuotas medicininiuose dokumentuose, specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), Ekspertizės akte, rodo, kad tai nebuvo neatsargus, pavienis ir impulsyvus veiksmas, priešingai, tai buvo akivaizdi, iš anksto suplanuota nuteistojo R. R. agresija prieš jį (A. S. Š.). Pažymi, jog bylos medžiaga atskleidė, kad nuteistasis turėjo motyvą prieš jį smurtauti, todėl fizinis smurtas buvo panaudotas dėl nepateisinamo pykčio ir menkavertės priežasties, ką patvirtino nesuinteresuoti liudytojai M. K. ir M. Š..

4.5. Nesutinka su teismo vertinimu, kad jis siekė parodyti didesnes neigiamas pasekmes nei buvo iš tikrųjų, neva nurodė, kad buvo praradęs sąmonę. Nurodo, kad jis teisiamojo posėdžio metu aiškiai nurodė, kad „po smūgio sudavimo išlipo darbininkai. Tuo metu aš buvau apsvaigęs. Gana ilgai skaudėjo veido pusę, negalėjau kramtyti normaliai, nes buvo patinimai ir skausmas didžiulis buvo maistą kramtyti. Iki dabar jaučiu didžiulį diskomfortą ir vaikščioti gatvėmis ir baimė nepasišalino“. Jis taip pat patikslino, kad buvo „Apsvaigęs, negali įvardyti kaip apsvaigęs. Akys užtemę, apsvaigęs buvau. Nepamenu, bet atrodo nebuvau nukritęs, kai buvau tempiamas už striukės“. Teigia, jog kiekvienas asmuo sąmonės netekimo (apsvaigimo) aplinkybes jaučia ir vertina per savo asmeninius fizinius pojūčius, o teismas jo nurodytas aplinkybes nepagrįstai ištraukė iš visų jo teisme duotų paaiškinimų konteksto, selektyviai interpretavo nuteistajam naudinga linkme ir šiomis aplinkybėmis nepagrįstai rėmė būtinybę mažinti priteistinos neturtinės žalos dydį.

4.6. Nurodo, kad jo parodymai apie jo atžvilgiu atliktų smurtinių veiksmų (sužalojimo) sukeltas pasekmes yra nuoseklūs, neprieštaringi ir patikimi. Jais netikėti teismui nebuvo jokio pagrindo, nes jo parodymus patvirtina ne tik medicininė dokumentacija, bet ir betarpiškai įvykį mačiusių liudytojų M. K., M. Š., L. L. parodymai. Pažymi, jog liudytojas L. L. matė ir bendravo su juo iš karto po įvykio ir kuriam jis pasakojo apie įvykį, kuris matė patirtus sužalojimus. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai nevertino liudytojo L. L. parodymų, kuris apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė gana reikšmingas aplinkybes – „Nukentėjusysis jam paskambino ir pasakė, kad pas jį statybose buvo kaltinamasis ir jį užpuolė. Kaltinamasis jam ranka trenkė į galvą vieną kartą ir nuo smūgio kaip aiškino, buvo apsvaigęs, tačiau ar buvo parkritęs, apie tai nieko nesakė. A. S. Š. pasakė, kad jis negali prasižioti. Su A. Š. dar kalbėjo po priėmimo, jo klausė, ar jam svaigsta galva, ar jį pykina ir tada jis pasakė, kad pykina. Po darbo nuvažiavo pas A. Š. į namus. A. Š. atėjo į automobilį ir tuomet jį pirmą kartą pamatė po to, kai jis buvo sumuštas, ant veido kairėje pusėje matėsi patinimas ir sumušimo žymė“. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas L. L. patvirtino, kad: „Vakare aš užvažiavau pas A. ir tikrai mačiau, kad yra veido trauma. Vakare žymės nukentėjusiojo veide aiškiai matėsi“. Nurodo, jog dėl tokių brutalių nuteistojo R. R. veiksmų buvo padaryta žala jo fizinei sveikatai, kas neginčijamai laikoma viena iš svarbiausių įstatymuose saugomų vertybių. Pažymi ir tai, kad jis patyrė ir didelius psichologinius išgyvenimus, kadangi po šio įvykio netgi savo gyvenamojoje vietoje nesijaučia saugus, bijo eiti ir vėl sutikti smurtautoją kaimyną, kuris jį užpuolė jam priklausančiame privačiame sklype. Nuteistasis trenkė jam į gyvybiškai svarbią vietą – galvos sritį. Būtent šie veiksmai, pasak apelianto, vertintini kaip brutalūs bei tyčiniai, rodantys atliktos veikos pavojingumą ir neturtinės žalos dydžio priteisimo aspektu.

4.7. Teigia, kad nustatant neturtinės žalos dydį reikšminga ir kaltinamojo turtinė padėtis, (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-85-628/2019). Pažymi, jog teismas net neturėjo byloje duomenų, kad nuteistojo R. R. finansinė padėtis būtų neproporcingai prasta, bei kas lemtų civilinio ieškinio mažinimo galimybes. Priešingai, nuteistasis yra jauno amžiaus, dirba, gauna stabilias ir pakankamas pajamas, kurių dydžio kontekste jam priteistas neturtinės žalos dydis nėra ta aplinkybė, kuri atgrasytų nuteistąjį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo ateityje. Mano, jog jam priteista neadekvačiai maža neturtinė žala, lemtų smurtą patyrusio žmogaus orumo, teisingumo ir žmogaus sveikatos, kaip didžiausios vertybės pažeidimo toleravimą baudžiamojoje byloje. Teigia, jog teismas priteisdamas 500 Eur neturtinės žalos sumą pažeidė teisingumo principą bei analizuodamas įrodymus nesivadovavo BPK 20 straipsnio 5 dalimi. Pasak apelianto, tokios juokingai mažos neturtinės žalos priteisimas gali suponuoti nuteistajam R. R. nebaudžiamumo jausmą ir nuomonę, kad tokiais brutaliais ir ciniškais veiksmais prieš kaimyną, gali ir toliau aiškintis asmenines konfliktines situacijas, sąlygotas menkaverčių priežasčių.

4.8. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog nuteistasis yra išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 1 dalyje, padarymo, neturi jokios įtakos sprendžiant neturtinės žalos dydžio priteisimo klausimą, kai neturtinė žala ir jo patirti išgyvenimai kildinami iš fizinio skausmo sukėlimo ir sveikatos sutrikdymo aplinkybių. Teigia, jog šiuo atveju teismas nepagrįstai ir neteisėtai nuteistojo išteisinimą pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, laikė aplinkybe, dėl kurios turėtų būti mažinamas jo civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat teigia, kad teismas ginčo su nuteistuoju metu nepagrįstai tariamą jo emocionalų kalbėjimą vertino kaip aplinkybę dėl kurios taip pat turėtų būti mažinamas priteistinos neturtinės žalos dydis. Nurodo, jog baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad jis jokių smurtinių veiksmų nuteistojo atžvilgiu neatliko, nėra duomenų, kad jis nuteistąjį būtų provokavęs, todėl jo elgesys įvykio metu negali būti laikomas faktoriumi mažinti jam priteistiną neturtinės žalos dydį.

4.9. Apeliantas taip pat nesutinka su nuosprendyje pateiktu jo patirtų atstovavimo išlaidų sumažinimu. Mano, jog toks drastiškas priteistų atstovavimo išlaidų sumažinimas neskatina nuo nusikalstamos veikos nukentėjusį asmenį ginti savo pažeistų teisių. Atkreipia dėmesį į tai, kad Advokatų profesinės bendrijos „Černiauskas ir partneriai“ advokatas Gintaras Černiauskas, advokato padėjėja J. V. – Kulvinskienė, atstovavo jį ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir ikiteisminio tyrimo metu. metu, tačiau ir ikiteisminio tyrimo metu. Pastebi ir tai, kad susiduriama su ydinga teisine praktika, kai asmenį atstovaujant civilinėje byloje (kurioje paprastai analizuojamos ne tokias skaudžias teisines pasekmes sukėlę įvykiai) teismų priteisiamos sumos yra ženkliai didesnės, nei tos, kurios yra priteisiamos atstovaujant asmenis baudžiamosiose bylose, kai nukentėjusysis ir taip yra nuo nusikaltimo moraliai nukentėjęs asmuo.

4.10. Nurodo, jog šiuo atveju, iš pateiktų teismui detalių ataskaitų matyti, kad advokatas ne tik parengė civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tačiau ir aktyviai atstovavo jį ne tik teisminio nagrinėjimo metu, tačiau ir ikiteisminio tyrimo stadijoje. Pažymi, jog šios baudžiamosios bylos nagrinėjimas itin užsitęsė. Baudžiamoji byla iš Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų dėl nuteistojo šeimos ryšių su šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėju buvo persiųsta Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmams. Alytaus apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartimi tenkino prokurorės prašymą ir baudžiamąją bylą perdavė prokurorui nustatytiems kaltinamojo akto trūkumams pašalinti. Kauno apygardos teismas 2018 m. spalio 5 d. neskundžiama nutartimi tenkino jo skundą ir Alytaus apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartį panaikino ir perdavė baudžiamąją bylą nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Vėliau Šiaulių apylinkės teismas 2019 m. vasario 26 d. nutartimi perdavė baudžiamąją bylą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų skyriaus pirmininkui spręsti klausimą dėl bylos perdavimo nagrinėti kitam apygardos apylinkės teismui, ko pasėkoje baudžiamoji byla buvo pradėta nagrinėti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmuose. Po vieno teisiamojo posėdžio bylą nagrinėjanti teisėja D. K. išėjo į pensiją ir baudžiamoji byla vėl buvo persiųsta į kitą teismą, šiuo atveju baudžiamoji byla buvo pradėta nagrinėti Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmuose. Teigia, jog baudžiamosios bylos eiga ir jos teisminio nagrinėjimo pradžios aplinkybės sąlygojo jam ne tik abejonių Lietuvos teismų sistema atsiradimą, bet ir lėmė dideles patirtas atstovavimo išlaidas, važinėjant po skirtingus Lietuvos teismus ir pagrįstai tikintis, kad bus išnagrinėta baudžiamoji byla ir nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo.

4.11. Apelianto teigimu, nors teismas formaliai ir nurodo, kad ne visi jo atstovo prašymai buvo tenkinti, dalis teismo posėdžių buvo atidėta dėl jo atstovo pernelyg vėlai pateiktų prašymų, tačiau teismas nedetalizuoja šių aplinkybių ir tuo pačiu nevertina, kad dalis teismo posėdžių buvo atidėta ir dėl nuteistojo prašymų. Nurodo, jog jis patyrė dideles atstovavimo išlaidas ir dėl to, jog privalėjo teikti teismui atsiliepimus į nuteistojo prašymus dėl teismo ekspertizės skyrimo, kurie vėliau teismo rašytinėmis nutartimis buvo atmesti. Taip pat nurodo, kad siekiant tinkamai atstovauti jo interesus procese, atstovas turėjo ruošti eilę prašymų, skundų ir kitų procesinių dokumentų. Todėl mano, kad mažinant jo prašomas priteisti patirtas advokato išlaidas už teisinę pagalbą buvo nukrypta nuo tikrųjų BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatytų tikslų, vėlgi nepagrįstai prioritetą suteikiant nuteistojo R. R. interesams.

4.12. Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas neatsižvelgė į dar vieną reikšmingą aplinkybę analizuojant priteistinų proceso išlaidų dydį. Nurodo, kad nuteistasis ir jo gynėjas teikė perteklinius prašymus (dėl papildomos komisinės ekspertizės skyrimo, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertų iškvietimo į teismo posėdį prašymai buvo atmesti), dalis prašymų nebuvo laiku suformuluoti. Nurodo ir tai, kad nuteistasis niekada nepripažino savo kaltės. Šios aplinkybės, pasak apelianto, nepriklausė nuo jo veiksmų, todėl teigia, kad nesuprantama teismo pozicija priteisti tik pusę prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidų sumos, atsižvelgiant į aplinkybes, kad Advokatų profesinės bendrijos „Černiauskas ir partneriai“ teisinių paslaugų apimtį detalizuojančios ataskaitos atspindi gerokai didesnes jo patirtas atstovavimo išlaidas, nei baudžiamojoje byloje buvo prašoma priteisti iš nuteistojo R. R.. Atkreipia dėmesį į tai, kad nors teismas turi teisę mažinti nukentėjusiojo patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, tačiau toks mažinimas turi būti išimtinis ir vertinant baudžiamųjų teisinių santykių sukeliamas ypatingai neigiamas teisines pasekmes nukentėjusiesiems apskritai, neturėtų būti mažesnis, nei kad priteisiamas pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro patvirtintas „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“.

4.13. Nurodo, kad dalis jam nepriteistų išlaidų sudaro ir Advokatų profesinės bendrijos „Černiauskas ir partneriai“ sumokėtas PVM mokestis dėl jam išrašytų PVM sąskaitų faktūrų. Tokiu būdu, pasak apelianto, susidaro ydinga teisinė situacija, kai mažinant jo patirtas išlaidas už teisinę pagalbą, jis dar kartą nukenčia, nes neatgauna finansinių išlaidų, kurias sumoka už teisines išlaidas, nulemtas nuteistojo R. R. padarytos nusikalstamos veikos. Teigia, jog tokia nuosprendį priėmusio teismo pozicija yra kritikuotina, kadangi yra pažeidžiami jo interesai. Nepagrįstai yra ignoruojamas faktas, jog didelė dalis teisinių išlaidų, kurias sumoka nukentėjusysis, per mokestinį pavidalą sumokama valstybei (PVM mokestis dėl išrašomų PVM sąskaitų faktūrų, mokamo pelno mokesčio, GPM mokesčio, mokesčių Sodrai (VSD ir PSD įmokos). Apelianto teigimu, tai neturėtų susidaryti teisinė situacija, kai valstybei sumokamų mokesčių dalis nuo jo sumokėtų sąskaitų už teisinę pagalbą nemažėja, o jo sumokėti pinigai už teisines išlaidas byloje, yra neatlyginami, arba kaip šiuo atveju, nepagrįstai ir neproporcingai mažinami. Apelianto nuomone, tokiu būdu buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 106 straipsnio nuostatos.

4.14. Apeliantas taip pat nesutinka ir su nuteistajam R. R. paskirta pernelyg švelnia bausme. Nurodo, kad teismas paskirdamas laisvės apribojimo bausmę, paskyrė per trumpą laikotarpį ir tuo nukrypo nuo BK 48 straipsnio taikymo. Mano, jog atsižvelgiant į nuteistojo veiksmų įžūlumą, veiksmų pavojingumą, nuteistajam R. R. turėjo būti paskirta bausmės vidurkiui artima bausmė – 1 metai 6 mėnesiai laisvės apribojimo. Pažymi, jog laisvės apribojimas yra viena iš švelniausių BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytų bausmės rūšių, todėl nuteistajam R. R. skirti dar ir šios bausmės minimalią bausmę, teismas neturėjo jokio teisėto pagrindo. Nurodo, kad atsižvelgiant į baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių visumą, nuteistojo asmenybę, siekį įgyvendinti bausmės paskirtį, teismas neįvertino, kad bausmės tikslai yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti jį, kad atlikęs bausmę laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinant teisingumo principo įgyvendinimą.

4.15. Teigia, jog nagrinėjamu atveju spręsdamas kartu su laisvės apribojimo bausme skiriamus draudimus, teismas nepagrįstai neįpareigojo nuteistojo dalyvauti elgesio pataisos programoje. Mano, kad tokiu būdu būtų prevenciškai paveiktas nuteistasis, jog atlikus bausmę laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Be to, byloje nustatyta, kad buvo padaryta tyčinė smurtinio pobūdžio nusikalstama veika.

4.16. Apelianto nuomone, teismas nuteistajam turėjo skirti ir dar vieną įpareigojimą – nakties metu būti savo gyvenamojoje vietoje, būtent įpareigojimą neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi, bei įpareigojimą neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Mano, kad būtent adekvačios ir ne pernelyg švelnios bausmės paskyrimas leistų pasiekti visus BK įtvirtintus tikslus bausmei. Apelianto įsitikinimu, nuteistojo veiksmai prieš vieną iš labiausiai įstatymo saugomų vertybių, kito žmogaus sveikatą, turi būti įvertinti teisingai ir paskiriant adekvačią jo prašomą bausmės dydį ir rūšį su visais įpareigojimais.

4.17. Pažymi, jog svarbiausia yra tai, kad nukentėjęs asmuo neturėtų jaustis kaltas, arba patyręs žalą dėl to, kad iniciavo baudžiamosios bylos iškėlimą kaltininkui, todėl jo interesai turėtų būti apginti pilnai (atlygintos bylinėjimosi išlaidos ir visiškai tenkintas civilinis ieškinys). Tik tokiu būdų galima būti pasiekti aukštesnį visos visuomenės saugumo lygį, kad kiekvienas nusikalstamą veiką padaręs asmuo sulauktų adekvačių neigiamų padarinių kilimo ir pagrįstos bausmės.

5. Teismo posėdyje nuteistasis R. R. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti ir R. R. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, nukentėjusiojo A. S. Š. apeliacinį skundą prašė atmesti. Nukentėjusysis A. S. Š. ir jo atstovas prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti, taip pat prašė priteisti iš R. R. bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje, o nuteistojo R. R. apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras prašė nuteistojo R. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, koreguoti nuteistajam R. R. pareikštą kaltinimą, t. y. pašalinti aplinkybes dėl sukelto sveikatos sutrikdymo mąsto, nukentėjusiojo A. S. Š. apeliacinį skundą atmesti.