Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vaclovo Pauliko,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-368-855/2016 pagal ieškovo L. S. ieškinį atsakovui J. T. dėl įpareigojimo išregistruoti nekilnojamuosius daiktus ir daiktines teises į juos, trečiasis asmuo VĮ Registrų centras.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas L. S. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą J. T. savo lėšomis per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro nekilnojamuosius daiktus: 1/4 dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 1/4 dalį kiemo rūsio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 1/4 dalį ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 1/4 dalį ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 1/4 dalį ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 1/4 dalį ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 1/4 dalį ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 1/4 dalį lauko tualeto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei nuosavybės teises į juos; o atsakovui neįvykdžius teismo nustatyto įpareigojimo, leisti ieškovui išregistruoti šiuos nekilnojamuosius daiktus ir nuosavybės teises į juos iš Nekilnojamojo turto registro, išieškant išlaidas iš atsakovo. Nurodė, kad 2015 m. gegužės 18 d. iš varžytinių nuosavybės teise įgijo žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį Vilniaus r. (duomenys neskelbtini), o įregistravęs į jį nuosavybės teises sužinojo, kad Nekilnojamojo turto registre šiame sklype yra atsakovo J. T. vardu įregistruota nuosavybės teisė į 1/4 dalį ankščiau nurodytų statinių, kurie iš tikrųjų yra sunaikinti, faktiškai neegzistuoja, jų nėra žemės sklype. Norėdamas išregistruoti šiuos statinius ieškovas kreipėsi į VĮ „Registrų centras“, tačiau 2015 m. liepos 1 d. gavo neigiamą atsakymą, nes atsakovas, kurio vardu įregistruoti statiniai, įstatymo nustatytais terminais pageidavimo dalyvauti administracinėje procedūroje ir nuomonės dėl statinių išregistravimo nepateikė. Ieškovas nurodė, kad statinių įregistravimas pažeidžia jo, kaip žemės sklypo savininko, teises, trukdo naudotis sklypu, statyti jame šeimai naują gyvenamąjį namą.Atsakovas J. T. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad minėti pastatai, įskaitant ir atsakovui nuosavybės teise priklausančias jų dalis, buvo neteisėtai nugriauti dėl S. T. kaltės, kuris nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nuteistas už svetimo turto sunaikinimą, tačiau žalos atsakovui iki šiol neatlygino, slepiasi, elgiasi nesąžiningai. Be to, atsakovas kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą, Generalinę prokuratūrą ir kitas institucijas, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl neteisėtų tiek S. T., tiek jo atžvilgiu nevisapusiškai ir netinkamai ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų ir prokurorų veiksmų, neteisėtų savivaldybės darbuotojų, leidusių nugriauti pastatus, veiksmų, neteisėtų antstolio, pardavusio areštuotą žemės sklypą, veiksmų ir pan. Išregistravus pastatus, atsakovo teisės bus pažeistos, nes jis praras galimybę atkurti nuosavybės teises į neteisėtai kitų asmenų užvaldytą žemės sklypą. Be to, žemės sklype išlikęs kiemo rūsys, kuris yra įkastas į žemę ir nėra sunaikintas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2016 m. kovo 2 d. sprendimu ieškinį tenkino – įpareigojo atsakovą savo lėšomis per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išregistruoti iš VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro nekilnojamuosius daiktus bei savo nuosavybės teisę į: 1/4 dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 1/4 dalį kiemo rūsio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 1/4 dalį ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 1/4 dalį ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 1/4 dalį ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 1/4 dalį ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 1/4 dalį ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 1/4 dalį lauko tualeto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių Vilniaus r. sav. (duomenys neskelbtini); jei atsakovas neįvykdytų teismo nustatyto įpareigojimo, leido ieškovui išregistruoti šiuos nekilnojamuosius daiktus ir atsakovo nuosavybės teises į jų dalį iš VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro, išieškant dėl to patirtas išlaidas iš atsakovo.Teismas nustatė, kad ieškovui L. S. ir jo sutuoktinei V. S. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame Vilniaus r. sav. (duomenys neskelbtini)., VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre nuo 2008 m. liepos 16 d. iki šiol yra įregistruoti atitinkami pastatai bei atsakovo nuosavybės teisė į 1/4 dalį šių pastatų: 1/4 dalį pastato - gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), plane pažymėto indeksu 1A1m; 1/4 dalį pastato - kiemo rūsio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), plane pažymėto indeksu 3l1b; 1/4 dalį pastato - ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), plane pažymėto indeksu 4l1m; 1/4 dalį pastato - ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), plane pažymėto indeksu 5l1m; 1/4 dalį pastato - ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), plane pažymėto indeksu 6l1m; 1/4 dalį pastato - ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), plane pažymėto indeksu 7l1m; 1/4 dalį pastato - ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), plane pažymėto indeksu 9l1m; 1/4 dalį kitų inžinierinių statinių - lauko tualeto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), plane pažymėto indeksu v. Visi nurodyti pastatai, kurių 1/4 dalis nuosavybės teise įregistruota atsakovo J. T. vardu, dar 2009 m. buvo pilnai sunaikinti, nugriauti, jie faktiškai neegzistuoja, jų žemės sklype apskritai nebėra.Teismas nurodė, kad pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalį, Nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ji pasibaigė ar pasikeitė daiktinės teisės turėtojas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 69 punktas numato, jog Nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės išregistruojamos, kai daiktinės teisės turėtojas netenka savo daiktinės teisės arba ją perleidžia ir įregistruojamas kitas daiktinės teisės turėtojas arba žūva ar išnyksta pats nekilnojamasis daiktas.Taigi, atsižvelgdamas į tai, kad VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre įregistruoti nekilnojamieji daiktai – gyvenamasis namas ir kiti pastatai, esantys Vilniaus r. sav. (duomenys neskelbtini), pilna apimtimi dar nuo 2009 m. pavasario yra išnykę, sunaikinti, žuvę ir faktiškai neegzistuoja, teismas sprendė, kad yra teisinis pagrindas įpareigoti atsakovą per ieškovo prašomą ir protingą šioje situacijoje 7 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos terminą išregistruoti šiuos nekilnojamuosius daiktus bei atitinkamai atsakovo nuosavybės teisę į 1/4 dalį šių statinių iš viešojo registro. Anot teismo, toks įpareigojimas atsakovui nustatytinas, kadangi šiuo metu viešojo registro duomenys neatitinka faktinių duomenų (situacijos), o atsakovo, kurio vardu įregistruota nuosavybės teisė į dalį statinių, atsisakymas juos išregistruoti (išreikštas tiek šio teismo proceso metu, tiek iki teismo, nereaguojant į registro tvarkytojo vykdytą išregistravimo procedūrą), laikytinas nepagrįstu bei pažeidžiančiu žemės sklypo, kuriame šie pastatai įregistruoti, savininkų nuosavybės teisę: kaip nurodė ieškovas ir kaip matyti iš jo pateiktų Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos duomenų, kol šie pastatai nėra išregistruoti, ieškovas negali įgyvendinti savo, kaip naujų pastatų statytojo, teisių žemės sklype, be kita ko, statyti naujus statinius ir gauti tam atitinkamus statybą leidžiančius dokumentus), kurios šiuo atveju gintinos CK 4.98 straipsnio pagrindu.Teismas nurodė, kad ta atsakovo atstovų nurodyta aplinkybė, kad baudžiamojoje byloje iš pastatus sunaikinusio nuteistojo S. T. buvo priteistas nepagrįstai mažas turtinės žalos atlyginimas, kuris iki šiol nėra nukentėjusiajam J. T. išmokėtas, negali būti pagrindu atsisakyti tenkinti ieškovo reikalavimą, kadangi įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatytos aplinkybės, pareikšto civilinio ieškinio išsprendimas nebegali būti kvestionuojamas teismo šioje civilinėje byloje; ieškovas, kaip žemės sklypo teisėtas dabartinis savininkas (jo nuosavybės teisė į žemės sklypą nėra ginčijama ir nuginčyta), nėra ir negali būti atsakingas už kito asmens neteisėtais nusikalstamais veiksmais padarytą žalą, jog atlyginimo procesą ir pan.; turtinės žalos už pastatų sunaikinimą atlyginimo ar neatlyginimo atsakovui faktas neturi jokio įtakos aplinkybei, jog ginčo pastatai nebeegzistuoja, yra žuvę. Atsakovas nepateikė į bylą jokių įrodymų, jog šiuo metu vyksta jo nurodomas nuosavybės teisių į žemės sklypą, esantį Vilniaus r. sav. (duomenys neskelbtini), atkūrimo jam procesas ir/ar jog ginčo pastatų išregistravimas iš registro sutrukdytų atsakovui atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą ar kitu būdu jį įgyti nuosavybės teise: ieškovo ir jo sutuoktinės nuosavybės teisė į varžytinėse įgytą žemės sklypą nėra ginčijama ir nėra nuginčyta, VĮ „Registrų centras“ duomenimis žemės sklypas niekada ankščiau nepriklausė atsakovui (nuo 1993 m. valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu priklausė V. T., vėliau buvo ne kartą parduodamas / dovanojamas kitiems asmenims - J. F., R. P., A. P., galiausiai – S. T. ir J. T., o po jų - parduotas iš varžytinių ieškovui, ir nei vienas iš sklypo perleidimo sandorių nebuvo nuginčytas / pripažintas neteisėtu), pagaliau – byloje nėra jokių duomenų apie kokias nors egzistuojančias ar potencialias atsakovo nuosavybės ar kitas daiktines/turtines teises į žemės sklypą, dėl ko būtų galima spręsti, jog ginčo pastatų ir atsakovo nuosavybės teisių į juos išregistravimas kaip nors pažeistų atsakovo teises.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas J. T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinio netenkinti. Nurodo, kad teismo sprendime nurodyti pastatai ir žemės sklypo dalis priklauso jam, nes jis juos paveldėjo po motinos mirties. Dėl nuosavybės teisės į žemės sklypą buvo atlikti tyrimai baudžiamosiose bylose, tačiau ginčas nėra galutinai išspręstas. Apsimestiniai žemės sklypo ir pastatų pirkimo-pardavimo sandoriai bei neteisėti šių sandorių įregistravimai nėra ištirti bei teisiškai tinkamai įvertinti. Dokumentų suklastojimai ir sunaikinimai, Vilniaus rajono savivaldybės pareigūnų, leidusių nugriauti pastatus, nusikalstami veiksmai lėmė, kad atsakovas praranda jam priklausantį turtą, kad minėti pastatai buvo neteisėtai nugriauti. Atsakovas kreipėsi į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybą bei Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą. Neištyrus visų situacijai reikšmingų aplinkybių, tenkinti ieškovo ieškinio nebuvo pagrindo. Teismas tik formaliai įvardijo visus atsakovo argumentus, tačiau tinkamos išvados nepadarė ir priėmė neteisingą sprendimą. Įsiteisėjus teismo sprendimui, bus ženkliai apsunkintos atsakovo galimybės atstatyti nuosavybės teisę į atsakovui priklausantį, tačiau neteisėtai kitų asmenų užvaldytą turtą. Teismas nepagrįstai įpareigojo atsakovą išregistruoti ir kiemo rūsį, kuris nėra visiškai sunaikintas ir yra išlikęs įkastas žemės sklype. Neįsitikinęs, kad kiemo rūsys dar iš dalies egzistuoja, teismas sprendime neteisingai konstatavo, kad visi pastatai pilna apimtimi dar nuo 2009 metų pavasario yra išnykę, sunaikinti, žuvę ir faktiškai neegzistuoja.Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas L. S. prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir šalių paaiškinimus, rėmėsi tokio pobūdžio bylose suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, todėl priėmė motyvuotą, pagrįstą ir teisingą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Atsakovas patikimais ir leistinais įrodymais neįrodė, kad rūsys egzistuoja, todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog visi pastatai 2009 metais buvo visiškai sunaikinti, nugriauti, jie faktiškai neegzistuoja, jų žemės sklype apskritai nebėra.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliantas pateikė prašymą apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau vadovaujantis CPK 322 straipsniu šis prašymas teismui nėra privalomas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje yra pakankamai duomenų, kad būtų įvertinti esminiai apeliacinio skundo argumentai bei patikrintas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, todėl apelianto prašymo nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka teismas netenkina.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar turėjo pirmosios instancijos teismas teisinį pagrindą įpareigoti apeliantą išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro nekilnojamuosius daiktus (statinius) bei savo nuosavybės teisę į juos.Byloje nustatyta, kad ginčo statiniai yra įregistruoti ieškovui ir jo sutuoktinei bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Nors apeliaciniame skunde apeliantas tvirtina, kad žemės sklypas nuosavybės teise priklauso jam, bylos duomenys, be kita ko, įrašyti į viešą registrą (taigi, kol nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, laikomi teisingais ir išsamiais (CK 4.262 str.)), tai paneigia.Pagal įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pagrindas išregistruoti daiktinę teisę iš Nekilnojamojo turto registro, be kita ko, yra daikto, į kurį ta daiktinė teisė įregistruota, žūtis. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ji pasibaigė ar pasikeitė daiktinės teisės turėtojas, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 69 punkte tiesiogiai numatyta, jog Nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės išregistruojamos, kai (...) žūva ar išnyksta pats nekilnojamasis daiktas.Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovo žemės sklype įregistruoti gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai ir kiti inžinieriniai statiniai (lauko tualetas) yra sunaikinti ir faktiškai neegzistuoja. Tačiau apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad sunaikintas buvo ir kiemo rūsys.Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų, kiemo rūsio sunaikinimo aplinkybę pirmosios instancijos teismas nustatė išsamiai išanalizavęs byloje esančius įrodymus, be kita ko, įsiteisėjusią Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-28-628/2014, kurioje konstatuotas kiemo rūsio sunaikinimo faktas, bei viešo registro duomenis, kurie, kaip minėta, kol nenuginčyti įstatymų nustatyta, laikomi teisingais ir išsamiais (CK 4.262 str.). Taigi teismo išvada, kad kiemo rūsys buvo sunaikintas, ir todėl yra pagrindas įpareigoti apeliantą išregistruoti jį bei jo nuosavybės teisę iš Nekilnojamojo turto registro, yra teisėta ir pagrįsta. Apeliantas šią teismo išvadą paneigiančių įrodymų nepateikė (CPK 178 str.).Apeliacinės instancijos teismas taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, dėl kurių teismas atmetė apelianto argumentus apie nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimą. Apeliaciniame skunde išdėstytas teiginys, kad įsiteisėjus teismo sprendimui, bus apsunkintos apelianto galimybės atstatyti nuosavybės teisę į jam priklausantį turtą, yra deklaratyvus ir nepaneigia teismo padarytų išvadų pagrįstumo.Apelianto argumentų, susijusių su, apelianto teigimu, apsimestinių žemės sklypo ir pastatų pirkimo - pardavimo sandorių sudarymu bei neteisėtų šių sandorių įregistravimu, apeliacinės instancijos teismas nevertina, nes jie išeina už šios bylos nagrinėjimo ribų, t. y. apelianto nurodytų sandorių teisėtumo klausimas nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas.Be to, nagrinėjamos bylos išsprendimui neturi teisinės reikšmės apelianto nurodytos ginčo statinių nugriovimo aplinkybės, nes, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, dabartinis žemės sklypo savininkas – ieškovas, nėra ir negali būti atsakingas už kitų asmenų atliktus neteisėtus veiksmus. Todėl dėl šių (ginčo statinių nugriovimo aplinkybių) apeliacinės instancijos teismas taip pat plačiau nepasisako.Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovo apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo.2016 m. rugpjūčio 18 d. Vilniaus apygardos teisme gautas apelianto prašymas dėl naujų įrodymų priėmimo. Pastarajame apeliantas ne tik prašo priimti ar išreikalauti naujus įrodymus, dėsto kitus procesinius prašymus, bet ir reiškia naujus materialiuosius teisinius reikalavimus: panaikinti 1993 m. birželio 16 d. valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartį, 1991 m. birželio 6 d. paveldėjimo teisės liudijimą, 1993 m. spalio 13 d. dovanojimo sutartį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad remiantis CPK 312 straipsniu, apeliaciniame skunde draudžiama kelti naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o CPK 323 straipsnyje įtvirtintas imperatyvus draudimas keisti (papildyti) apeliacinį skundą, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas nevertina apelianto prašyme išdėstytų naujų reikalavimų.Apeliacinės instancijos teismas taip pat atsisako priimti apelianto teikiamus naujus įrodymus ir netenkina apelianto prašymų dėl naujų įrodymų išreikalavimo, nes sprendžia, kad šie įrodymai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamos bylos išsprendimui.Be to, teismas netenkina apelianto prašymo „paskirti Ekspertizės komisijai visus sandorius“, nes, kaip minėta, sandorių teisėtumo klausimas, pagal byloje pareikštus reikalavimus, nebuvo nagrinėjamos bylos dalykas.Apeliacinės instancijos teismas nenustatė teisinio pagrindo perduoti šią civilinę bylą Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, todėl šio apelianto prašymo taip pat netenkina.Atmetus apelianto apeliacinį skundą, nėra taip pat teisinio pagrindo tenkinti apelianto prašymo dėl žemės sklypo arešto.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.