- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-01-10
- Bylos Nr.
- 2A-71/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Virginija Čekanauskaitė, Danutė Gasiūnienė
- Atsakovas
- D. U.
- Trečiasis asmuo
- R. I. U., R. I.
- Advokatai
- Juzefa Brinevičienė, Elmaras Urbonas
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Čekanauskaitės ir Danutės Gasiūnienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. U. ir trečiojo asmens R. I. U. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 5 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-73-436/2010 pagal ieškovo bankrutuojančios R. I. U. individualios įmonės ieškinį atsakovui D. U. dėl reikalavimo teisės perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tretysis asmuo byloje R. I. U. .
Aprašomoji dalis
n ustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas bankrutuojanti R. I. U. individuali įmonė kreipėsi į teismą su ieškiniu bei patikslintu ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančia 2003 m. kovo 27 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį, sudarytą tarp R.I. U. individualios įmonės ir D. U. . Nurodė, kad įmonės bankroto administratorius, patikrinęs bankrutuojančios įmonės sandorius, nustatė, jog ginčijama sutartimi R. I. U. įmonės savininkė R. I. U. perleido savo sutuoktiniui D. U. reikalavimo teisę į skolininko UAB „Girstučio kultūros ir sporto rūmai“ 384 578,93 Lt prievolę vykdyti sutartinius įsipareigojimus ir nuostolių atlyginimą bei reikalavimo teisę į skolininkų UAB „Girstučio kultūros ir sporto rūmai“, UAB „Ūkio banko investicinė grupė“, AB „Ūkio bankas“ ir Kauno miesto savivaldybės Taryba prievolę dėl be pagrindo įgyto 210 784,10 Lt vertės turto priteisimo. Minėtos reikalavimo teisės buvo perleistos už bendrą 300 Lt kainą. Tokiu būdu 2003 m. kovo 27 d. reikalavimo perleidimo sutartis prieštarauja įmonės tikslams, nes 595 363,03 Lt vertės reikalavimo teisės buvo parduotos už aiškiai per mažą kainą, tuo pažeidžiant bendrovės interesus bei jos pagrindinį tikslą – gauti už parduotą turtą kuo didesnį pelną, todėl sutartis pripažintina negaliojančia CK 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu. Be to, ginčijama sutartis sudaryta nesilaikant CK 1.5 straipsnyje nustatytų principų ir pažeidžia ne tik įmonės, bet ir jos kreditorių interesus. Ginčijamą sutartį sudarė R. I. U. įmonės savininkė R. I. U. ir jos sutuoktinis D. U. , todėl šios sąlygos atitinka CK 6.67 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kuris preziumuoja sandorio šalių nesąžiningumą. 2003 m. kovo 27 d. ieškovas R. I. U. įmonė pateikė Kauno apygardos teismui ieškinį (civilinės bylos Nr.2-5-109/2010), kuriuo prašė priteisti iš atsakovo UAB „Girstučio kultūros ir sporto rūmai“ 384 578,93 Lt nuostolių atlyginimo, o iš atsakovų UAB „Ūkio banko investicinė grupė“, AB „Ūkio bankas“ ir Kauno miesto savivaldybės Tarybos prašo priteisti 210 784,10 Lt be pagrindo įgyto turto (patalpų remonto) vertę. Į pastarąją bylą šioje civilinėje byloje ginčijamą reikalavimo perleidimo sutartį D. U. pateikė tik 2003 m. spalio 7 d. ir jos pagrindu prašė pakeisti ieškovą R. I. U. įmonę ieškovu D. U. . Iki to laiko nei įmonės administratoriui, nei kitiems minėtoje civilinėje byloje dalyvaujantiems asmenims nebuvo žinoma apie ginčijamos reikalavimo perleidimo sutarties egzistavimą. Šios aplinkybės patvirtina, kad ginčijama sutartis buvo sudaryta po teismo 2003 m. kovo 28 d. nutarties iškelti R. I. U. įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, todėl ji prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 str. 7 d. 2 p., 11 str. 3 d. 3 p.) ir yra negaliojanti CK 1.80 straipsnio pagrindu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2010 m. sausio 5 d. sprendimu ieškinį patenkino, pripažino negaliojančia 2003 m. kovo 27 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį, sudarytą tarp R. I. U. individualios įmonės ir D. U. .
Dėl sandorio negaliojimo actio Pauliana pagrindu teismas nurodė, kad šio instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, todėl pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti jo teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkertamas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu bei nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Pirma būtina sąlyga, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu yra tai, jog kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui. Byloje nustatyta, jog Kauno apygardos teismas 2003 m. kovo 28 d. nutartimi, t. y. praėjus vienai dienai po reikalavimo perleidimo sutartyje nurodytos datos (2003 m. kovo 27 d.), ieškovui R. I. U. individualiai įmonei iškėlė bankroto bylą. Šią nutartį apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą. Teismo teigimu, nustatytos aplinkybės patvirtina, kad 2003 m. kovo 27 d. kreditoriai turėjo neabejotinų ir galiojančių, be to, ir vykdytinų, reikalavimo teisių R. I. U. individualiai įmonei. Antra būtina sąlyga, kad ginčijamas sandoris būtų pripažintas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu yra tai, jog skolininkas sandorio neprivalėjo sudaryti. Teismas pažymėjo, kad skolininko teisinė prievolė sudaryti sandorius CK 6.66 straipsnio prasme turėtų būti aiškinama siaurai, todėl neprivalomais sandoriais laikomi tokie, kurie sudaromi nesant įstatymo ar kitos susitarimu pagrįstos teisinės prievolės. Byloje nėra duomenų, kad ieškovo ginčijamas sandoris turėjo būti sudarytas įstatymo ar išankstinio susitarimo su kita sandorio šalimi pagrindu. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad ieškovo ginčijamas sandoris laikytinas neprivalomu, todėl teismas sprendžia, kad ginčijamas sandoris atitinka antrąją būtiną actio Pauliana sąlygą. Trečia būtina sąlyga, kad ginčijamas sandoris būtų pripažintas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu yra tai, jog ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus interesus ir teises. Teismas nurodė, kad turtinių teisių, kurių vertė 595 363,03 Lt, perleidimas už 300 Lt, t. y. beveik du tūkstančius kartų mažesnę kainą, neabejotinai priskirtinas prie kreditoriaus teisių kitokių pažeidimų. Todėl akivaizdu, jog ginčijamas sandoris pažeidė bankrutuojančios įmonės kreditorių teises. Ta aplinkybė, jog turtinės teisės perleistos neriboto juridinio asmens dalyviui, kuris neužtenkant juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako savo turtu (CK 2.50 str. 4 d.), nepaneigia kreditorių teisių pažeidimo. Tokią išvadą teismas grindžia tuo, jog įmonės dalyvio atsakomybė už įmonės prievoles yra subsidiari, t.y. įmonės dalyvis atsako už įmonės prievoles tik nesant įmonės turto. Tai reiškia, kad nukreipti išieškojimą į perleistą turtą bus galima tik tada, jei neužteks įmonės turto. Pripažinus sandorį negaliojančiu ir pritaikius restituciją, išieškojimą į perleistas turtines teises bus galima nukreipti iš karto. Ketvirta būtina sąlyga, kad ginčijamas sandoris būtų pripažintas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu yra tai, jog turi būti nustatomas, tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, jei sandoris atlygintinis. Teismas nurodė, kad iš nagrinėjamoje byloje teismo nustatytų aplinkybių ginčijamos sutarties šalių nesąžiningumas yra akivaizdus. Ginčijama reikalavimo perleidimo sutartimi R. I. U. individuali įmonė už 300 Lt perleido atsakovui D. U. 595 363,03 Lt vertės turtinių teisių, t. y. atsakovas perėmė turtines teises, kurių vertė beveik du tūkstančius kartų didesnė nei kainą, kurią jis sumokėjo už įsigytas turtines teises (akivaizdi priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija). Be to, R. I. U. individuali įmonė sudarė reikalavimo perleidimo sandorį su atsakovu D. U. , kuris pats yra juridinio asmens dalyvis, kartu su sutuoktine bendrosios jungtinės nuosavybe valdantis juridinį asmenį. Taigi nagrinėjamo ginčo atveju nustatytos mažiausiai dvi nesąžiningumo prezumpcijos galiojimo aplinkybės (CK 6.67 str. 4, 6 p.), o sandorio šalys savo sąžiningumo neįrodė. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad byloje nustatytos visos būtinos sąlygos actio Pauliana institutui taikyti, o ieškinio reikalavimas actio Pauliana pagrindu pripažinti negaliojančia 2003 m. kovo 27 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį, sudarytą tarp R. I. U. individualios įmonės ir D. U. , tenkintinas.
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu teismas nurodė, kad privataus juridinio asmens pagrindinis tikslas siekti pelno. Todėl sandoris, kuriuo neribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo perleidžia savo dalyviui, bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdančiam juridinį asmenį, turtines teises, kurių vertė beveik du tūkstančius kartų viršija perleidimo kainą, prieštarauja juridinio asmens pagrindiniam tikslui. Be to, perleidimo metu tiek juridiniam asmeniui, tiek jo dalyviui, turėjo ir galėjo būti žinoma, kad įmonė yra nemoki, turi kreditorių, todėl akivaizdu, kad sandorio šalys buvo nesąžiningos. Teismo teigimu, konstatavus tokias faktines bylos aplinkybes, reikalavimo teisių perleidimo sutartis pripažintina negaliojančia ir CK 1.82 straipsnio pagrindu.
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu teismas nurodė, kad šiam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui. Ši teisės norma yra imperatyvi. Sprendžiant, kada tiksliai reikalavimo teisės perleidimo sandoris buvo sudarytas, būtina vertinti sandorio šalių veiksmus iki sandorio sudarymo, sandorio sudarymo metu ir po jo sudarymo. Be to, teismas pažymėjo, kad civiliniame procese vertinant įrodymus yra taikomas tikimybių pusiausvyros principas, kuris nereikalauja, kad civilinėje byloje teismas būtų visiškai įsitikinęs dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, nei jo nesant. Teismas byloje nustatė, kad kitoje civilinėje byloje priimtos Kauno apygardos teismo 2005 m. gegužės 10 d. ir 2006 m. rugsėjo 21 d. nutartys patvirtina, jog 2003 m. kovo 27 d. ieškovo R. I. U. individualios įmonės savininkė pateikė teismui ieškinį dėl įpareigojimo atsakovą UAB ,,Girstučio kultūros ir sporto rūmai“ vykdyti sutartinius įsipareigojimus ir 384578,93 Lt nuostolių atlyginimo bei priteisimo iš atsakovų UAB ,,Ūkio banko investicinė grupė“, AB ,,Ūkio bankas“ ir Kauno m. Savivaldybės Tarybos 210784,10 Lt be pagrindo įgyto turto. Nei pradiniame ieškinyje, kuris teismui pateiktas tą pačią dieną kaip ir ginčijamame sandoryje nurodyta jo sudarymo data, nei patikslintame ieškinyje, kuris teismui išsiųstas 2003 m. balandžio 25 d. įmonės savininkė nieko nenurodė apie reikalavimo teisių, dėl kurių pareikštas ieškinys, perleidimą naujam kreditoriui (sutuoktiniui). Be to, Kauno apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutartyje nustatyta, kad 2003 m. rugsėjo 30 d. R. I. U. IĮ bankroto bylą nagrinėjantis teisėjas priėmė atskirąją nutartį, kuria informavo prokurorą, jog R. I. U. piktybiškai vengia perduoti įmonės administratoriui turtą ir visus dokumentus. Dėl to administratorius mano, kad ji ketina paslėpti likusį turtą, todėl teismas prašė prokurorą nustatyti, ar jos veiksmuose nėra BK 223 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių. Nustatytos aplinkybės, teismo vertinimu, patvirtina, kad iki 2003 m. rugsėjo 30 d. ieškovo savininkė nebuvo išviešinusi tretiesiems asmenis fakto, kad yra perleidusi įmonės reikalavimo teises savo sutuoktiniui (taip pat įmonės dalyviui D. U. ), be to, visais būdais piktybiškai vengė perduoti įmonės bankroto administratoriui įmonės dokumentus. Kita reikalavimo teisių perleidimo sutarties šalis atsakovas D. U. (naujasis kreditorius) sutarties sudarymo faktą išviešino taip pat tik 2003 m. spalio 6 d., kai paštu išsiuntė skolininkams pranešimą apie reikalavimo perleidimą (CK 6.109 str. 1 d.). Teismas nurodė, kad nustatytas ginčijamo sandorio šalių, kurios tarpusavyje yra susijusios, elgesys, neatitinkantis sąžiningumo principo kriterijų, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog ginčijamą sandorį šalys sudarė po nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo, bandydamos paslėpti įmonės turtą. Nustatęs, kad įmonės vardu turtinių teisių perleidimo sandorį po nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo sudarė įmonės savininkė, o tai prieštarauja imperatyviai ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatai, teismas konstatavo, jog sandoris pripažintinas negaliojančiu ir CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Dėl restitucijos taikymo teismas nurodė, kad pripažinus sandorį negaliojančiu CK 6.66, 1.82 ir 1.80 straipsnio pagrindais, teismas savo iniciatyva turi išspręsti restitucijos klausimą (CK 1.80 str. 2 d.; 1.82 str. 4 d.; 6.66 str. 4 d.). Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi ieškovas R. I. U. individuali įmonė, kuri šiuo metu yra bankrutuojanti, atsakovui D. U. , bankrutuojančios įmonės dalyviui, perleido reikalavimo teises, o D. U. sumokėjo už tai sumokėjo 300 Lt. Taikant restituciją, atsakovui savaime grįžta pripažinta negaliojančia sutartimi perleistos reikalavimo teisės, kurios naudotinos atsiskaityti su visais kreditoriais ĮBĮ nustatyta tvarka. Teismas nurodė, kad atsakovui jo sumokėti 300 Lt iš ieškovo negrąžintini, nes atsakovas kaip ir kiti kreditoriai turėtų būti įtrauktinas į bankrutuojančios įmonės kreditorių sąrašus, tačiau, įvertinus tai, jog atsakovas yra ieškovo dalyvis, atsakantis už ieškovo prievoles, tai sutampant kreditoriui ir skolininkui prievolė baigiasi (CK 6.126 str. 1 d.). Teismas atmetė atsakovo ir trečiojo asmens argumentus, jog ieškinys paliktinas nenagrinėtu, o civilinė byla nutrauktina CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 293 straipsnio 3 punkto pagrindu. Teismas pažymėjo, jog ta, aplinkybė, kad Kauno apygardos teismas 2006 m. birželio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.2-194-555/2006 ieškovo bankrutuojančios R. I. U. įmonės ieškinį atsakovui D. U. , trečiajam asmeniui R. I. U. dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia (tapatų ieškinį) paliko nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 5 punkto pagrindu, neužkerta ieškovui kelio vėl kreiptis į teismą su tapačiu ieškiniu. Tokią galimybę ieškovui numato CPK 297 straipsnio 2 dalis.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Atsakovas D. U. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, taikyti vienerių metų ieškinio senaties terminą, perduoti pirmosios instancijos teismui klausimą dėl atsakovo D. U. priešieškinio priėmimo nagrinėti iš naujo. Skundą grindžia trečiojo asmens apeliaciniame skunde nurodytais argumentais bei šiais argumentais:
1. Teismas, priimdamas sprendimą, nesilaikė vienos pagrindinių, būtinų actio Pauliano institutui taikyti sąlygų – nepatikrino, ar nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 6.66 str. 3 d., CPK 330 str.). Ieškinyje ir patikslintame ieškinyje nenurodyta jokių ieškinio senaties termino praleidimo aplinkybių, kurios egzistuotų per ieškinio senaties laikotarpį iki šio termino pasibaigimo, dėl to šios aplinkybės negali būti vertinamos jas pripažįstant svarbiomis termino praleidimo priežastimis.
2. Teismas nepagrįstai atsisakė priimti atsakovo D. U. priešieškinį su jį pagrindžiančiais dokumentais, neva tai užvilkins bylos nagrinėjimą.
3. Teismo išvada negrąžinti atsakovui sumokėtų 300 Lt vien dėl to, kad atsakovas yra įmonės dalyvis ir dėl to sutampa kreditorius ir skolininkas, kai atsakovas nėra įtrauktas į R. I. U. IĮ bankroto bylą dalyvaujančiu asmeniu, reiškia tai, kad teismas priėmė sprendimą dėl į bylą neįtraukto asmens ir yra absoliučiai negaliojantis (CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Taip pat tokia išvada prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintai nuosavybės teisės apsaugai.
Trečiasis asmuo R. I. U. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, taikyti vienerių metų ieškinio senaties terminą. Skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Prie šios bylos teismo 2006 m. lapkričio 16 d. nutartimi yra prijungtos Kauno apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-194-555/2006, Nr. B2-66-153/2006, Nr. 2-31-109/2006 ir Nr. A2-795-527/2006. Civilinėse bylose Nr. B2-66-153/2006 ir Nr. A2-795-527/2006 yra Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta teisėjo, neturėjusio teisės nagrinėti bylą, nes buvo panaikinta nutartis, kuria byla išspręsta iš esmės, priimta jam dalyvaujant. Pirmosios instancijos teismui neištyrus ir nepanaikinus 2006 m. balandžio 4 d. nutarties, visi po minėtos nutarties priimti teismų sprendimai ir nutartys, taip pat ir skundžiamas teismo sprendimas sudaro pagrindą pripažinti, kad pirmosios instancijos teisme iš viso nebuvo tinkamo teismo proceso.
2. Teismas, priimdamas sprendimą, neteisingai išaiškino ir pritaikė CK 6.66 straipsnį. Ieškovas savo reikalavimų negrindė CK 6.66 straipsniu, todėl teismas negalėjo remtis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos kaip ieškinio reikalavimų pagrindas. Dėl to buvo pažeista trečiojo asmens teisė prašyti teismo taikyti CK 6.66 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą vienerių metų ieškinio senaties terminą (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Ieškovas ieškinyje ir patikslintame ieškinyje nurodė, kad apie ginčijamą sutartį sužinojo 2003 m. spalio 7 d., o ieškinį pareiškė tik 2006 m. liepos 17 d., t. y. praleidęs vienerių metų ieškinio senaties terminą ir neprašė jo atnaujinti.
3. Teismas neteisingai nustatė sąlygas actio Pauliana institutui, kuris skirtas kreditorių interesams ginti, ir nėra pagrindo CK 6.66 straipsniui taikyti, nes dėl sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties nesumažėjo R. I. U. ir R. I. U. IĮ turto masė, taip pat byloje nenustatyta kitų aplinkybių, patvirtinančių, jog kitaip pažeidžiamos kreditorių teisės.
4. Teismui pripažinus reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia, pažeidžiami R. I. U. IĮ kreditorių interesai.
5. Teismas, vertindamas CK 1.82 straipsnyje numatytą sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindą, neteisingai interpretavo privataus juridinio asmens pagrindinį tikslą siekti pelno. Neribotos civilinės atsakomybės privačiam juridiniam asmeniui perleidus reikalavimo teises savo dalyviai net ir už vieną litą, toks sandoris yra naudingas privačiam juridiniam asmeniui. Aplinkybės, kad reikalavimo perleidimo metu tiek R. I. U. IĮ, tiek R. I. U. turėjo ir galėjo būti žinoma, kad įmonė nemoki, turi kreditorių, yra paneigtos įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2005 m. sausio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-795-527/2006, kuria buvo atnaujintas teismo procesas. Taip pat ieškovas neįrodė CK 1.82 straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų, kad sandorio šalis tikrai veikė nesąžiningai.
6. Spręsdamas dėl CK 1.80 straipsnyje numatyto sandorio negaliojimo pagrindo teismas rėmėsi tik prielaidomis, kurias nurodė ieškovas. Teismas neištyrė visų įrodymų, turinčių reikšmę bylos aplinkybėms. Teismas netyrė prie bylos prijungtoje civilinėje byloje Nr. 2-194-555/2006 esančių apskaitos 2003 m. kovo 27 d. kasos pajamų orderio kvitų, kurie įrodo faktą, kad ginčijama sutartis buvo sudaryta 2003 m. kovo 27 d. Todėl teismas netinkamai taikė tikimybių pusiausvyros principą.
7. Nepagrįstas teismo argumentas, kad CPK 297 straipsnis suinteresuotam asmeniui, pašalinus aplinkybes, kurios buvo pagrindas pareiškimą palikti nenagrinėtu, suteikia teisę vėl kreiptis į teismą su tapačiu ieškiniu.
Atsiliepimas
Ieškovas bankrutuojanti R. I. U. įmonė atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti. Atsiliepime nurodo, kad teismo sprendimas yra pagrįstas ir motyvuotas, sprendimas priimtas teismui įvertinus visus bylos šalių argumentus.
Atsakovas D. U. atsiliepimu į trečiojo asmens R. I. U. apeliacinį skundą prašo trečiojo asmens apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepime nurodo, kad trečiojo asmens apeliacinis skundas yra pagrįstas ir atsakovas pritaria šio skundo motyvams ir reikalavimams.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina teismui nagrinėti iš naujo, nes neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).
Byloje ginčijama reikalavimo perleidimo sutartis, kuria D. U. perleistas reikalavimas į skolininkus UAB ,,Girtučio kultūros ir sporto rūmai“, UAB ,,Ūkio banko investicinė grupė“ ir AB ,,Ūkio bankas“ bendrai 595 363,03 Lt sumai.
Ieškovas ieškinyje nurodė, kad sandoriu pažeidžiami R. I. U. įmonės (šiuo metu bankrutuojančios) tikslai siekti pelno (CK 1.82 str.), kad sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, nes sudarytas asmens, neturinčio teisės jį sudaryti (įmonės savininkės R. U. ), o taip pat, kad sandorį sudariusios šalys buvo nesąžiningos (CK 6.67 str.).
Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šį ginčą, sprendė, kad pareikštu ieškiniu ginami bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai, todėl laikė, jog ieškinį bankrutuojančios įmonės administratorius pareiškė actio Pauliana pagrindu.
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinių skundų argumentų, kad minėtu pagrindu ieškinys nebuvo pareikštas, pažymi, kad teismų praktikoje suformuota nuostata, jos ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, išdėstyti faktines jį pagrindžiančias aplinkybes, tuo tarpu juridinio ieškinio pagrindo nustatymas – teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. P. J. , Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-152/2009, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Kirsnė“ v. UAB ,,Medicinos bankas“, bylos Nr. 3K-3-317/2008, 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. –N. v. A. L. , bylos Nr. 3K-3-534/2008, ir kt.). Todėl nagrinėjamojoje byloje teismas, nustatęs, jog ieškiniu prašoma ginti bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, vadovaudamasis actio Pauliana instituto taikymui būtina nustatyti šių sąlygų visetą:
1. Kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę;
2. Ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises;
3. Nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas;
4. Skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio;
5. Skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises;
6. Trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas;
7. Kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti.
Kaip matyti iš teismui pateiktų šalių procesinių dokumentų turinio, o taip pat ir iš pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolų, byloje nebuvo analizuojami ar nagrinėjami minėti pagrindai, būtini actio Pauliana institutui taikyti. Nebuvo nustatyta nei kreditorių reikalavimų apimtis, nei įmonės turtinė padėtis ginčo sandorio sudarymo momentu. Teismas kreditorių teisių pažeidimą siejo vien su aplinkybe, kad sandoris sudarytas vieną dieną prieš įmonei iškeliant bankroto bylą, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, to nepakanka, kad būtų konstatuotas kreditorių teisių pažeidimas, o taip pat ir neabejotina jų reikalavimo teisė.
Apeliaciniu skundu apeliantai kaip esminę aplinkybę ieškiniui atmesti nurodo ieškinio senaties termino pasibaigimą. CK 6.66 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad actio Pauliana pagrindu ieškinį dėl skolininko sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas prasideda nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Nagrinėjamu atveju ieškinį kreditorių interesais pareiškė bankrutuojančios įmonės administratorius, todėl jam taikomos tos pačios nuostatos, kaip ir kreditoriams, nustatant ieškinio senaties termino pradžią. Byloje nustatyta, kad R. I. U. individualiai įmonei bankroto byla iškelta 2003 m. kovo 28 d. Byloje, nagrinėjamoje pagal R. I. U. individualios įmonės ieškinį UAB ,,Girtučio kultūros ir sporto rūmai“, kurioje ieškovą nuo bankroto bylos iškėlimo atstovavo administratorius, 2003 m. spalio 7 d. teismo posėdžio metu buvo pateikta ginčijama reikalavimo perleidimo sutartis. Bankrutuojančios įmonės atstovas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pripažino, kad apie reikalavimo perleidimą D. U. administratorius sužinojo būtent 2003 m. spalio 7 d., todėl ši data ir laikytina ieškinio senaties termino eigos pradžia ginčyti reikalavimo perleidimo sutartį. Ieškinys teismui paduotas 2006 m. liepos 18 d. (t. 1, b. l. 4), tai yra praėjus beveik trejiems metams nuo to momento, kai administratorius sužinojo apie reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymą. Sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas actio Pauliana pareikšti nustatytas siekiant apsaugoti civilinių teisinių santykių stabilumą. Civilinio kodekso 1.126 straipsnio antroji dalis nustato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškovo atstovas, atsikirsdamas į apeliacinių skundų motyvus dėl ieškinio senaties taikymo, nurodė, kad atsakovas neprašė pirmosios instancijos teismo taikyti ieškinio senatį, todėl šiuo metu jo toks reikalavimas neva negalimas. Teisėjų kolegija ne visiškai sutinka su tokia ieškovo pozicija. Minėta, kad ieškinys actio Pauliana pagrindu nebuvo pareikštas, pirmosios instancijos teismas šį ieškinio pagrindą pritaikė savo iniciatyva. Ieškinio senaties termino klausimas teisme nebuvo nagrinėtas, teismas taip pat nepasisakė šiuo klausimu ir teismo sprendime. Apeliantai nurodo, kad nesant pareikšto ieškinio actio Pauliana pagrindu, jiems nekilo pareiga nuo tokio ieškinio gintis, tame tarpe ir sutrumpintu ieškinio senaties terminu, todėl tokius reikalavimus (taikyti ieškinio senatį) jie nurodė tik apeliaciniuose skunduose. Teisėjų kolegijos nuomone, šie apeliantų argumentai yra pagrįsti. Tuo pačiu ieškovas, nesant pirmosios instancijos teisme atsakovo reikalavimo taikyti ieškinio senatį, neturėjo galimybės nuo tokio reikalavimo gintis. Jo nebuvo paprašyta nurodyti aplinkybes dėl ieškovo pozicijos ieškinio senaties termino eigos pradžios klausimu, o taip pat ir aplinkybes, dėl kurių buvo praleistas ieškinio senaties terminas ir ar neprašoma jo atnaujinti, jei būtų nustatyta, kad šis terminas buvo praleistas.
Šių aplinkybių, teisėjų kolegijos nuomone, negali nustatyti apeliacinės instancijos teismas, nes būtų pažeista sprendimo apskundimo instancinė sistema ir pažeista šalių teisė apskųsti teismo išvadas dėl ieškinio senaties termino apeliacine tvarka, todėl panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).
Nagrinėjant bylą iš naujo, be jau minėtų argumentų dėl ieškinio senaties, teismas turėtų atkreipti dėmesį į apeliantų argumentus dėl bankrutuojančios įmonės kreditorių teisių pažeidimo. Šiai aplinkybei svarbu įvertinti tai, jog bankroto byla iškelta individualiai įmonei. Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo ir jos turtas yra neatskirtas nuo įmonininko turto (CK 2.50 str. 4 d.). Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės, jos savininkas privalo pateikti administratoriui visą jo turimo turto sąrašą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė. ĮBĮ 33 str. 1 d. numato, kad neribotos civilinės atsakomybės įmonei neturint ar turint nepakankamai turto, išieškojimas gali būti nukreipiamas į savininko turtą, įskaitant ir esantį bendra jungtine nuosavybe. Nagrinėjantis bylą teismas turėtų atsižvelgti į minėtas įstatymo nuostatas ir spręsti, ar perleidus reikalavimo teisę D. U. , kurio visas turtas yra areštuotas kaip bankrutuojančios įmonės savininkės sutuoktinio turtas, jam pagal ginčijamą sandorį išsiieškojus lėšas, šios lėšos nebus perduotos bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimams tenkinti, tuo pačiu įvertinti kreditorių teisių pažeidimą.
Be to, nagrinėjant ieškinį pareikštu pagrindu dėl sandorio atitikimo įmonės tikslams (CK 1.82 str.) atkreiptinas dėmesys į R. I. U. individualios įmonės pareikšto reikalavimo UAB ,,Girtučio kultūros ir sporto rūmai“ dydį. Nagrinėjamojoje byloje nurodyta, kad šis reikalavimas yra 384 578,93 Lt, jis D. U. parduotas už 300 Lt, todėl įrodinėjama, kad buvo pažeistas įmonės tikslas – siekti pelno. Tačiau teismui sustabdžius bylą dėl 384 578,93 Lt priteisimo, nėra aišku, ar toks reikalavimas pagrįstas ir ar jis apskritai galės būti tenkintinas, todėl nenustačius šios aplinkybės, negalima ir spręsti, jog reikalavimas perleistas D. U. už aiškiai per mažą kainą, kaip nurodoma ieškinyje. Šiam prieštaravimui pašalinti, teisėjų kolegijos nuomone, teismui reikėtų pasvarstyti, ar nebūtų tikslinga abi bylas nagrinėti kartu ir tik nustačius reikalavimo pagrįstumą ir jo dydį, spręsti, ar reikalavimo perleidimo sutartimi pažeisti pačios įmonės interesai.
Iš dalies tenkinant apeliacinius skundus ir grąžinant bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliantų argumentų, jog byla buvo išnagrinėta neteisėtos teismo sudėties, nes šie argumentai nereikšmingi, atsižvelgiant į tai, kad bylą iš naujo, panaikinus sprendimą, privalo nagrinėti kitos sudėties teismas (CPK 71 str. 1 d.).
Taip pat nesprendžiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, paliekant jį spręsti bylą iš naujo nagrinėjančiam teismui (CPK 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 4 punktu,
n utaria:
Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 5 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo.