Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. T. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas J. T. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) viršininko 2015 m. lapkričio 10 d. įsakymą Nr. 10-TE-849 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo vyresniajam inspektoriui J. T.“ (toliau – ir įsakymas, ginčijamas įsakymas). Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apskrities VPK viršininko 2015 m. lapkričio 6 d. patvirtinta Vilniaus apskrities VPK Vidaus tyrimų skyriaus 2015 m. lapkričio 6 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 10-IS-177 (toliau – ir išvada) pagrįsta tik prielaidomis, tarnybinis patikrinimas atliktas formaliai, neobjektyviai, neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių. Pareiškėjo teigimu, skiriant tarnybinę nuobaudą nebuvo atsižvelgta į in dubio pro reo (bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai) principą, taip pat nebuvo nustatyta jo kaltė, be kurios nėra galima atsakomybė. Atkreipė dėmesį, jog nuobauda paskirta pasibaigus tarnybinės nuobaudos skyrimo terminui. Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad dėl pareiškėjo galimo tarnybinio nusižengimo buvo pradėtas tarnybinės veiklos patikrinimas, kuris 2015 m. balandžio 3 d. sustabdytas, o 2015 m. balandžio 9 d. dėl pareiškėjo galimai neteisėtos veiklos pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris nutrauktas 2015 m. rugsėjo 17 d. Teigė, kad tarnybinis patikrinimas pareiškėjo atžvilgiu atnaujintas 2015 m. spalio 15 d., kurio metu nustatyta, jog pareiškėjas, vykdydamas tarnybines funkcijas, neužtikrino tinkamo asmens duomenų saugumo ir veikdamas nerūpestingai bei aplaidžiai sudarė sąlygas įstatymo saugomus asmens duomenis atskleisti asmeniui, neturinčiam teisės jų žinoti. Pažymėjo, kad toks pareiškėjo elgesys sukėlė neigiamus padarinius – pažeista teisė į būsto neliečiamumą. Pabrėžė, kad terminas skirti tarnybinę nuobaudą nebuvo praleistas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino visiškai.Teismas nustatė, jog ginčijamas įsakymas priimtas, vadovaujantis Vilniaus apskrities VPK viršininko 2015 m. lapkričio 6 d. patvirtinta Vilniaus apskrities VPK Vidaus tyrimų skyriaus 2015 m. lapkričio 6 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 10-IS-177, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 30 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (šiuo metu – Lietuvos Respublikos policijos įstatymas) (toliau – ir PĮ) 6 straipsnio 2 dalį, Naudotojų, dirbančių su registrais ir informacinėmis sistemomis, administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2008 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 5-V-775 (toliau – ir Administravimo taisyklės), 16.4 punktą, nevykdė Administravimo taisyklių 16.5 punkto bei Saugaus policijos informacinės sistemos žinybinių registrų ir posistemių elektroninės informacijos tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 5-V-584 (toliau – ir Informacijos tvarkymo taisyklės), 15 punkto reikalavimų. Pažymėjo, kad atsakovo išvadoje nurodyta, jog kai į Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3-iąjį policijos komisariatą atvyko ir pareiškimą dėl sukčiavimo jam bandant iš S. M. įsigyti automobilį pateikė Prancūzijos pilietis N. A. T., pareiškėjas buvo prisijungęs prie duomenų bazės, o jo kompiuterio ekrane atidaryta S. M. nuotrauką, po kuria smulkiomis raidėmis įrašytas minėto asmens adresas. N. A. T. užsirašė po nuotrauka pamatytą S. M. adresą, tačiau nežino, ar tai matė su juo bendravęs pareigūnas (pareiškėjas). N. A. T., sužinojęs S. M. adresą, įsibrovė į jo namą, ir pavogė automobilio BMW X6 dokumentus. Teismas vertino, kad pagal Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2013 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. 1V-720 (toliau – ir Aprašas) (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d. iki 2016 m. sausio 1 d.), 34 straipsnį bendrasis tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas yra vienas mėnuo nuo tada, kai atsisakoma pradėti ikiteisminį tyrimą, bylos dėl administracinio teisės pažeidimo teiseną arba asmuo patraukiamas (nepatraukiamas) baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn ir procesas yra pasibaigęs. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu pradėtas, tačiau pareiškėjas nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, kadangi ikiteisminis tyrimas Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus 2015 m. rugsėjo 17 d. nutarimu nutrauktas. Minėtas nutarimas įsiteisėjo 2015 m. spalio 8 d. Teigė, kad būtent šią dieną ikiteisminio tyrimo procesas pasibaigė, todėl nuo šios sąlygos atsiradimo turėjo būti skaičiuojamas Aprašo 34 punkte nustatytas vieno mėnesio terminas tarnybinei nuobaudai paskirti, t. y. tarnybinė nuobauda pareiškėjui negalėjo būti paskirta vėliau nei 2015 m. lapkričio 7 d. Kadangi tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta 2015 m. lapkričio 10 d., teismas sprendė, kad atsakovas praleido Aprašo 34 punkte nustatytą vieno mėnesio terminą tarnybiniai nuobaudai skirti. Vertindamas, ar termino tarnybinei nuobaudai paskirti praleidimas galėtų būti besąlygiškai sietinas su paskirtosios nuobaudos neteisėtumu, teismas sprendė, kad trimis dienomis praleistas vieno mėnesio terminas yra procedūrinis pažeidimas, negalintis būti besąlyginiu nuobaudos skyrimo neteisėtumo pagrindu, nes vieno mėnesio terminas nėra naikinamasis. Dėl nurodytų priežasčių teismas toliau vertino, ar atsakovas, priimdamas skundžiamą įsakymą, nepažeidė taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.Teismas, įvertinęs ADTAĮ 2 straipsnio 6 ir 7 dalyse pateikiamos duomenų valdytojo ir duomenų tvarkytojo sąvokos, padarė išvadą, kad pareiškėjas ADTAĮ prasme nėra duomenų valdytojas ar tvarkytojas, todėl savo veiksmais negalėjo pažeisti ADTAĮ nuostatų. Teismas pažymėjo, kad išvadoje nebuvo nustatyta, už kokią konkrečiai veiką pareiškėjui taikyta tarnybinė nuobauda. Teigė, jog Vilniaus apskrities VPK išvada, kad pareiškėjas arba neteisėtai veikė, arba neteisėtai neveikė, negali būti laikoma konkrečių pareiškėjo veikų, sudarančių tarnybinio nusižengimo sudėtį, nustatymu. Tai, kad pareiškėjo tarnybinis nusižengimas formuluojamas alternatyvia forma rodo, jog teisės pažeidimo objektyvioji pusė nei vienu iš atvejų tarnybinio tyrimo metu nebuvo nustatyta objektyviais duomenimis, dėl ko, taikant tarnybinę atsakomybę, turėjo būti laikomasi imperatyvo visas abejones traktuoti pažeidėjo naudai. Pabrėžė, kad nurodytą išvadą patvirtina Vilniaus apskrities VPK 2015 m. lapkričio 9 d. raštas, iš kurio matyti, jog negauta objektyvių ir nenuginčijamų duomenų, kad N. A. T. S. M. namų adresą sužinojo būtent iš pareiškėjo. Teismas taip pat įvertino ikiteisminio tyrimo metu įtariamojo N. A. T. ir liudytojų S. M. ir L. M. apklausos protokolus, kuriuose pateikta prieštaringa informacija apie šaltinį, iš kurio N. A. T. sužinojo S. M. adresą, taip pat teismo posėdžio metu apklaustos specialistės iš Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos paaiškinimus apie galimybę kompiuterio ekrane tuo pačiu metu matyti asmens nuotrauką ir gyvenamosios vietos adresą. Išanalizavęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjas S. M. nuotrauką kompiuterio ekrane atidarė tokiu būdu, kuris, atsižvelgiant į Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktus sistemos veikimo paaiškinimu, neleido ekrane matyti asmens adreso. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų turėjęs tikslą atskleisti S. M. gyvenamosios vietos adresą, ar objektyvių ir nenuginčijamų duomenų apie griežto papeikimo skyrimą nulėmusias pasekmes, nurodytas išvadoje. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą įsakymą, pažeidė pagrindines tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo skirti tarnybinę nuobaudą pagrįstumą, dėl ko priėmė neteisėtą įsakymą.

III.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.Atsakovas nurodo, kad priimdamas sprendimą teismas nepakankamai įvertino N. A. T. parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nepagrįstai sumenkino jų įrodomąją reikšmę. Pažymi, kad teismas netinkamai interpretavo Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos specialistės paaiškinimus, jog atidarius nuotrauką per visą ekraną, jos negalima sumažinti iki patogaus dydžio ir tokiu atveju matyti gyvenamosios vietos adreso. Teigia, kad teismas tokio elgesio galimybę atmetė vadovaudamasis prielaida, jog toks langų išdėstymas nėra patogus, dėl ko N. A. T. parodymus vertino kritiškai. Atsakovo vertinimu, teismas skundžiamu sprendimu paneigė įsiteisėjusiame 2015 m. rugsėjo 17 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą konstatuotas res judicata (galutinai išspręstas klausimas) galią turinčias faktines aplinkybes, kurios laikytinos prejudicinėmis, o savo sprendimą pagrindė vien prielaidomis. Atsakovas pažymi, kad ginčijamas įsakymas priimtas nepraleidus tarnybinės nuobaudos skyrimo termino, tačiau Vilniaus apskrities VPK kanceliarija dėl registruojamų dokumentų kiekio jį užregistravo vėliau, dėl ko buvo atlikta datos korekcija pačiame ginčijame įsakyme. Pareiškėjas J. T. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.Pareiškėjas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog jo veiksmuose nėra nei tiesioginės nei netiesioginės tyčios. Pažymi, kad atskiri ikiteisminio tyrimo elementai negali būti laikomi nustatytomis aplinkybėmis kituose savarankiškuose teisiniuose procesuose, kaip šiuo atveju – tarnybiniame patikrinime. Nurodo, jog pradėjus tarnybinį patikrinimą būtina įvertinti visas aplinkybes ir negalima teigti, kad esant nutrauktam ikiteisminiam tyrimui dėl kaltės nebuvimo, tuo pačiu nutarimu neginčijamai konstatuotinos tarnybinio pažeidimo sudėties dalys. Pareiškėjas pažymi, kad tiek teisminio ginčo metu, tiek atliekant tarnybinį patikrinimą atsakovas netinkamai aiškino ikiteisminio tyrimo metu nustatytas aplinkybes ir jo tariamai padarytą tarnybinį nusižengimą, todėl ir apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog ikiteisminio tyrimo metu nustatyti prejudiciniai faktai. Atsiliepime pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teisminio nagrinėjimo metu atsakovas į bylą teikė duomenis iš kitos informacinės sistemos, nei ta, kurioje pareiškėjas tikrino duomenis. Nurodo, kad atsakovas klaidina teismą, nes vaizdinė aplinka ir funkcionalumas VRIS naršyklėje ir Polis duomenų bazėje iš esmės skiriasi. Teismo proceso metu specialistė teigė, kad, siekiant padaryti veiksmus, kuriais yra kaltinamas pareiškėjas, reikia atlikti papildomas funkcijas. Kadangi tokiam elgesiui pareiškėjas neturėjo motyvų, o neatsargumas negalimas, ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nenustačius pareiškėjo veiksmuose tyčios. Pareiškėjo vertinimu, teismas pagrįstai sprendė dėl Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos specialistės išvadų interpretavimo ir tinkamai įvertino minėtų išvadų reikšmę, vertinant N. A. T. parodymus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2015 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 10-TE-849 paskirtos tarnybinės nuobaudos pagrįstumo ir teisėtumo. Šiuo įsakymu pareiškėjui buvo paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Ši nuobauda pareiškėjui paskirta už tai, kad 2014 m. balandžio 20 d. du kartus (10.17 val. ir 10.18 val.) tarnybos tikslais prisijungęs prie duomenų bazės, patikrino S. M. (S. M.) anketinius duomenis, kurie tapo žinomi tretiesiems asmenims (N. A. T.), neturintiems teisės su jais susipažinti, kurie (tretieji asmenys) juos panaudojo nusikalstamais tikslais. Pareiškėjas kaltinamas, kad tokiais savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ADTAĮ) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 30 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (šiuo metu – Lietuvos Respublikos policijos įstatymas) (toliau – PĮ) 6 straipsnio 2 dalies; Naudotojų, dirbančių su registrais ir informacinėmis sistemomis, administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2008 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 5-V-775 (toliau – Administravimo taisyklės), 16.4 punkto; Administravimo taisyklių 16.5 punkto ir Saugaus policijos informacinės sistemos žinybinių registrų ir posistemių elektroninės informacijos tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 5-V-584 (toliau – Informacijos tvarkymo taisyklės), 15 punkto reikalavimus, nes veikdamas nerūpestingai ir aplaidžiai sudarė sąlygas įstatymo saugomus asmens duomenis atskleisti asmeniui, neturinčiam teisės jų žinoti, tuo neužtikrindamas tinkamo asmens duomenų saugumo. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.“ Šis teisinis reglamentavimas lemia, kad apeliaciniame skunde suformuluotas reikalavimas bei argumentai, kuriais grindžiamas šis reikalavimas ir apsprendžia bylos ribas, kuriose apeliacinės instancijos teismas revizuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą.Atsakovas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko padarė neteisingas išvadas dėl bylos baigties. Pateikia savo įrodymų vertinimo versiją, pagal kurią pareiškėjo kaltę dėl jam inkriminuoto tarnybinio nusižengimo laiko įrodyta.Iš pareiškėjui inkriminuoto kaltinimo matyti, kad jis yra kaltinamas tarnybinį nusižengimą padaręs dėl neatsargumo („veikdamas nerūpestingai bei aplaidžiai sudarė sąlygas įstatymo saugomus asmens duomenis atskleisti asmeniui, neturinčiam teisės jų žinoti“). Teisės teorijoje šią kaltės formą apibūdina du požymiai: pavojingų pasekmių nenumatymas ir galėjimas bei turėjimas jas numatyti. Antrojo požymio elementai „turėjimas“ ir „galėjimas“ atitinkamai yra apibūdinami objektyviais kriterijais („turėjimas), ir subjektyviais kriterijais („galėjimas“). „Galėjimas“ suvokiamas kaip reali asmens galimybė numatyti pavojingas savo veiklos pasekmes. Remiantis subjektyviomis savybėmis nustatoma, ar konkretus asmuo, atsižvelgiant į asmenines savybes, galėjo numatyti pavojingas savo veiklos pasekmes.Iš pareiškėjui inkriminuoto tarnybinio nusižengimo aplinkybių matyti, kad pareiškėjas yra kaltinamas tuo, kad pareiškėjas įvykio metu, teisėtai vykdydamas savo tarnybines pareigas, trečiajam asmeniui, N. A. T., atskleidė S. M. (S. M.) anketinius duomenis, su kuriais pastarasis neturėjo teisės susipažinti. Tačiau nėra detalizuota kokiu būdu pareiškėjas su šiais duomenimis supažindino N. A. T.. Iš inkriminuoto pareiškėjui kaltinimo galima numanyti, kad jis tai padarė, kai N. A. T. kompiuterio ekrane parodė S. M. (S. M.) nuotrauką, po kuria buvo parašytas S. M. (S. M.) gyvenamosios vietos adresas. Byloje nustatyta, kad N. A. T. yra Prancūzijos pilietis bei kad įvykio metu su pareiškėju bendravo ne lietuvių, o anglų kalba. Pažymėtina ir tai, kad lietuvių kalbos rašmenys yra netapatūs anglų ar prancūzų kalbos rašmenims. Duomenys, kuriuos galimai atskleidė pareiškėjas yra S. M. (S. M.) gyvenamosios vietos adresas, būtent (duomenys neskelbtini) gatvė, kurią sudaro specifiniai lietuvių kalbos rašmenys „š“ ir „ų“, kurie nėra vartojami anglų ir prancūzų kalbose.Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad yra nepaneigtas pareiškėjo aiškinimas, jog jis nenumatė bei nesuvokė, kad rodydamas N. A. T. S. M. (S. M.) nuotrauką, tuo pačiu pastarajam suteikė ir informaciją apie S. M. (S. M.) gyvenamąją vietą. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 4 dalį teismui, nagrinėjančiam administracinę bylą prejudicinę galią turi tik teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nustatyti faktai apie asmens veiksmais sukeltas administracines pasekmes. Dėl ko apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis Vilniaus apygardos prokuratūros 2015 m. rugsėjo 17 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą konstatuotomis aplinkybėmis, yra nepagrįsti bei neteisingi. Be to, šiame ikiteisminiame tyrime buvo tiriamos aplinkybės, kurios susijusios su kita pareiškėjo kaltės forma – tyčia, konstatuojant kad tokios kaltės formos pareiškėjo veiksmuose nėra. Tai reiškia, kad šios administracinės bylos ir ikiteisminio tyrimo bylos dalykai nėra tapatūs, dėl ko remtis aplinkybėmis, kurios buvo konstatuotos minėtu nutarimu, nėra pagrindo.Apibendrinus darytina išvada, kad atsakovas neįrodė pareiškėjo kaltės dėl jam inkriminuoto nusižengimo padarymo, todėl apeliacinio skundo argumentai, sudarantys šios bylos nagrinėjimo dalyką, yra nepagrįsti, o tuo pačiu nepaneigia ir pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų dėl ginčo esmės. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.