Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aurelijos Sadauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. U., gimusio (duomenys neskelbtini), apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 2 d. 3 p. laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. prie griežčiausios bausmės iš dalies pridėjus švelnesnes bausmes, nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d. prie šios bausmės iš dalies pridėjus 2010 m. kovo 18 d. Šilutės rajono apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d. paskirtą, pakeistą ir neatliktą 45 parų arešto bausmę, nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams ir vienam mėnesiui. Kardomoji priemonė – suėmimas, iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta nepakeista. Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikyme 2009-07-12, nuo 2010-10-19 iki 2010-10-21 bei suėmime nuo 2011-03-03 iki 2011-04-12. Bausmės pradžia nustatyta nuo 2011-04-13. Bausmę skirta atlikti pataisos namuose. Iš V. U. Valstybinės ligonių kasos naudai priteista 37,47 Lt E. V. gydymo išlaidų bei 1717,34 Lt E. U. gydymo išlaidų. Iš V. U. E. U. naudai priteista 2500 Lt, bei J. U. naudai – 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. U. nuteistas už tai, kad:

2009 m. liepos 12 d., apie 0.10 val., (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje – prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame vyko pobūvis, veikdamas bendrininkų grupe su I. Z., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl chuliganiškų paskatų, be jokios tam priežasties, įžuliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį: tyčia sudavė vieną smūgį ranka nukentėjusiajam A. R. į dešinę ranką, tuo sukeldamas nukentėjusiajam A. R. fizinį skausmą, o tuo metu I. Z. tyčia sudavė vieną kartą šlepete ir vieną kartą metaliniu strypu nukentėjusiajam E. V. į veidą, padarydamas nukentėjusiajam muštinę žaizdą kairio skruosto srityje, sukėlusį nežymų sveikatos sutrikdymą.

2010 m. gegužės mėnesio pabaigoje, pavakary, tiksli data ir laikas nenustatyta, (duomenys neskelbtini) buto virtuvėje būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl to, kad jo mažamečio brolio J. U., gim. (duomenys neskelbtini), sąsiuvinyje mokytojas parašė klaustuką, iš priekio ranka paėmęs J. U. už kaklo suspaudė, pradėjo smaugti ir laikė pakėlęs jį nuo grindų, kol šis pradėjo dusti, tokiu būdu V. U. mažamečiui J. sukėlė fizinį skausmą.

2010 m. spalio 10 d., apie 22 val., (duomenys neskelbtini) kambaryje būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nesunkiai sužalojo savo šeimos narį, seserį E. U., gim. (duomenys neskelbtini), sudavė ne mažiau penkių kartų ranka nukentėjusiajai į galvą, padarydamas galvos-veido sumušimą ir galvos smegenų sukrėtimą, sukėlusį nukentėjusiajai E. U. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

2010 m. spalio 16 d., apie 16 val., (duomenys neskelbtini) buto kambaryje būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nežymiai sužalojo žmogų – ranka trenkė ne mažiau šešių kartų nukentėjusiajai E. U. į galvą, padarydamas poodinę kraujosruvą kairio skruosto srityje, sukėlusią nukentėjusiajai E. U. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam V. U. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino laikydamasis BPK 20 str. reikalavimų, pagrįstai V. U. pripažino kaltu padarius BK 284 str. 1 d., 140 str. 2 d., 138 str. 2 d. 3 p. 140 str. 1 d. numatytas nusikaltimas veikas.

V. U. prašo pagal BK 284 str. 1 d. išteisinti, nes jo manymu, nėra nusikaltimo sudėties. Apeliantas atkreipia dėmesį į nukentėjusiojo E. V. parodymus, jog smūgius šlepete ir strypu sudavė I. Z., o nuteistasis smūgių nesudavė, nukentėjusysis pretenzijų neturi, jie susitaikė. Nors nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme V. U. savo kaltę pripažino ir parodė, kad su I. Z. buvo girti, nukentėjusieji nenorėjo jų priimti kartu švęsti, jis sudavė A. R. per ranką, o I. Z. trenkė su šlepete ir dar kažkuo E. V. (2 t. b.l 98-99). Nukentėjusysis A. R. parodė, kad šventė gimtadienį, priėję girti jaunuoliai norėjo kartu švęsti, V. U. jam bandė trenkti per veidą, bet jis užsidengė, todėl pataikė į ranką. Šventė buvo sugadinta ( 2 t. b.l. 99). Šias aplinkybes teisiamajame posėdyje patvirtino liudytojai T. M., A. Š., A. M. (2 t. b.l 100-101). Byloje nekyla abejonių, kad nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje. Nuteistojo ir asmens, kurio atžvilgiu tyrimas nutrauktas, veiksmai prieš nukentėjusiuosius - viešoje vietoje panaudotas fizinis smurtas – vertintini kaip įžūlūs, nes jais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams, nepaisoma visuomenėje galiojančių elgesio normų. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti. Liudytoja A. Š. parodė, kad dėl šio įvykio jiems šventė buvo sugadinta (2 t. b.l 100-101). Todėl neabejotina, kad nuteistojo veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino surinktus įrodymus ir nustatė, kad V. U. įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį. Iš byloje nustatytų aplinkybių, akivaizdu, kad V. U. veikė kartu su I. Z. – jie kartu priėjo prie šventės dalyvių, kartu reikalavo gėrimų, abu panaudojo smurtą prieš nukentėjusiuosius, taip savo veiksmais padėdami vienas kitam padaryti šią nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes teisingai įvertino kaip nusikalstamos veikos padarymą bendrininkų grupe.

Nuteistasis prašo išteisinti ir pagal BK 140 str. 2 d., dėl mažamečio brolio J. sumušimo, nes brolis savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnams, vėliau paneigė ir parodė, kad V. tik uždėjo ranką ant sprando palenkė žemyn prie sąsiuvinio. Toks nuteistojo prašymas nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertinio surinktus įrodymus ir nustatė, kad V. U. kaltė, dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiui yra įrodyta. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad brolis jį paėmęs už kaklo smaugė ir pakėlęs laikė (1 t. b.l. 98-99). Šiuos nukentėjusiojo parodymus teisme patvirtino liudytoja V. T., kuri parodė, kad matė, kaip V. paėmęs J. už kaklo, pakėlė ir laikė. J. po to verkė, jį pykino (2 t. b.l. 101-102). Liudytoja J. P. teisme patvirtino, kad jai J. iš karto pasiskundė, jog brolis jį smaugė (2 t. b.l. 101). Netikėti šiais parodymais pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo. Be to nukentėjusysis apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, taip pat patvirtino, kad V. paėmęs už kaklo, suspaudė ir jam skaudėjo (1 t. b.l. 100-101). Nors tokius parodymus mažametis nukentėjusysis davė dalyvaujant V. U., su kuriuo kartu gyveno, bijodamas galimo smurto, bet ir tada jis patvirtino, kad V. U. smurtaudamas prieš jį sukėlė fizinį skausmą. V. U. veika teisingai kvalifikuojama pagal BK 140 str. 2 d.

Be to V. U. neprisipažįsta mušęs E. U. antrą kartą, jis teigia tik patempęs už plaukų ir ausies, o sužalojimai buvo likę nuo pirmojo sumušimo. Apeliaciniame skunde nuteistasis remiasi nukentėjusiosios parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, kad brolis jai antrą kartą tik patempė už plaukų ir ausies, bet nemušė, o pas ekspertą ji melavusi, jog brolis mušė. Tačiau teisme liudytojos J. P. ir V. T., kurios matė įvykį, parodė, kad supykęs V. trenkė kelis kartus E. į galvą, nuo ko išlakstė auskarai ir segtukai ( 2 t. b.l. 101). Be to specialisto išvadoje nurodyta, kad 2010-10-21 E. U. apžiūros metu rasta poodinė kraujosruva kairio skruosto srityje, apie 5 parų senumo, galėjo būti padaryta 2010-10-16 (1 t. b.l. 86-87). Tai yra tą dieną, kurią nurodė nukentėjusioji ir liudytojos mačiusios įvykį. Be to liudytoja V. K., kuri su E. U. bendravo, važiavo pas ekspertą, matė sumušimą ir suprato, kad E. bijo brolio (2 t. b.l. 99-100). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad V. U. kaltė dėl nusikaltimo numatyto BK 140 str. 1 d. yra įrodyta.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. U. ginčydamas teismo išvadas dėl kaltės, nesutinka ir su jam paskirta bausme. Nuteistasis teigia savo kaltę pripažinęs ir prašo sušvelninti bausmę.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmes, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, bei tinkamai vadovavosi BK 61 straipsnyje išdėstytomis bausmių skyrimo nuostatomis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmes nuteistajam V. U., tinkamai atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą, nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę. Teismas pagrįstai nenustatė V. U. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Teismui pripažįstant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę būtina nustatyti ne tik kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką, bet ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai jis savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, pripažįsta esmines jam inkriminuotos veikos aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (pavyzdžiui, atsiprašo nukentėjusiojo asmens, atlygina jam padarytą žalą ir pan.). Nors V. U. vieną iš jam inkriminuojamų veikų pagal BK 138 str. 2 d. 3 p. pripažino, bet tai padarė tik dėl surinktų įrodymų, bet jokio gailesčio nereiškė, o nukentėjusiajai grįžus iš ligoninės vėl ją sumušė. Todėl pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę V. U., pagrįstai jo prisipažinimo nelaikė atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir atsižvelgė į jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – viešosios tvarkos pažeidimą padarė bendrininkų grupėje, nusikalstamas veikas jis įvykdė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. V. U. paskirtos bausmės atitinka BK 54 str. 2 d. reikalavimus.

Skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl teismas kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 str. 2 d.).

Nuteistasis V. U. pagal byloje esančią medžiagą oficialiai nedirba ir neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, buvo teistas, neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, padarė naujus tyčinius nusikaltimus. Tokiu savo elgesiu V. U. demonstruoja aiškų nenorą laikytis įstatymų, polinkį daryti priešingus teisei veiksmus. Kadangi jis nusikalto teistumui neišnykus, todėl laikytinas recidyvistu (BK 27 str. 1 d.), o recidyvistui paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė (BK 56 str. 1 d.). Todėl apylinkės teismas už apysunkio nusikaltimo ir nesunkių nusikaltimų padarymą pagrįstai skyrė V. U. sankcijose numatytą laisvės atėmimo bausmę. Paskirdamas nuteistajam už apysunkį nusikaltimą mažesnę už sankcijos vidurkį laisvės atėmimo bausmę, o už nesunkius nusikaltimus atitinkančią vidurkį laisvės atėmimo bausmę, apylinkės teismas pakankamai atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir tyčinį pobūdį, taip pat į nuteistojo asmenybę. Be to, bausmės buvo subendrintos apeliantui palankiausiu dalinio bausmių sudėjimo būdu. Taigi laikyti tiek paskirtas už atskirus nusikaltimus, tiek ir paskirtą galutinę subendrintą bausmę aiškiai per griežtomis apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Išimtinių aplinkybių, leidžiančių V. U. taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas, apeliaciniame skunde nėra nurodyta, tokių nenustatė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai. Nuteistojo samprotavimai, jog būdamas laisvėje galėtų dirbti, padėti šeimai, mokytis yra deklaratyvūs. Nuteistojo prievolė atlyginti nukentėjusiajam nusikaltimu padarytą žalą ir padėti šeimai negali būti svarbesnė ir iškeliama aukščiau negu bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje.

Esant šioms aplinkybėms, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo. Bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų ( BPK 320 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo V. U. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 13 dienos nuosprendžio atmesti.