- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-10
- Bylos Nr.
- A-1377-442/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00009-2018-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas, byla perduota nagrinėti iš naujo
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- P. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 37.3Kalinamųjų ir suimtųjų apgyvendinimas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas P. R. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, Pataisos namai), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, jog laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo laikomas Vilniaus PN drausmės grupės kamerų tipo patalpose, kuriose jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, dėl ko buvo pažeistos Lietuvos Respublikos įstatymų, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatos.
3. Pareiškėjas paaiškino, kad buvo laikomas pirmajame aukšte esančiose kamerose Nr. 11, Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 ir antrajame aukšte esančiose kamerose Nr. 8, Nr. 1, Nr. 9, Nr. 5, kuriose jam tekdavo tik apie 2 kv. m ploto. Pareiškėjo manymu, baldai, esantys kamerose, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamosios patalpos plotą, neturėtų būti įskaičiuoti į bendrą kameros plotą.
4. Pareiškėjas teigė, kad kamerose buvo netinkama ventiliacija ir drėgmės lygis, daugumoje kamerų buvo laikomas su dar trimis asmenimis, kamerose trūko oro, lovos stovėjo nestabiliai. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią prašė atlyginti.
Atsiliepimas
5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
6. Atsakovas nurodė, kad nustatyti, kiek asmenų ginčo laikotarpiu atliko nuobaudas kartu su pareiškėju, nėra galimybės. Pažymėjo, kad pats pareiškėjas nenurodė, kokie asmenys ginčui aktualiu laikotarpiu bausmę atlikinėjo kartu su juo, taip pat nenurodo, koks plotas teko vienam asmeniui.
7. Atsakovas paaiškino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpose Nr. 1K, Nr. 4K, Nr. 11K, Nr. 15 K bei drausmės patalpoje Nr. 9D. Mano, kad pareiškėjas minėtose kamerose buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų ploto reikalavimų, o pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl tariamai per mažo kamerų ploto negalėjo jam sukelti intensyvią ir ilgai trunkančią slogią emocinę būseną, sukeliančią papildomus nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, stipresnius nei tie, kuriuos išgyvena nuteistieji, atlikdami bausmę už inkriminuotą nusikaltimą, tam skirtose pataisos įstaigose. Atsakovas pažymėjo, kad Vilniaus PN kamerų tipo patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Sanitarinis mazgas, esantis drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ar kamerų tipo patalpose, privalo būti įskaičiuotas į bendrą šių patalpų naudojamą plotą.
8. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu su skundais, prašymais, pareiškimais dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų, netinkamų gyvenimo sąlygų drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, kamerų tipo patalpose nesikreipė.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Vilniaus PN kamerose Nr. 1K, Nr. 4K, Nr. 11K, Nr. 15 K ir Nr. 9D. Įvertinęs kameroje buvusių miegamųjų vietų skaičių, teismas sprendė, kad net ir išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui teko ne mažiau nei 3,6 kv. m laisvo kameros ploto. Akcentavo, kad pareiškėjas negalėjo konkretizuoti, kuriose ir kuriais laikotarpiais kamerose jis buvo laikomas su daugiau asmenų, nei nurodyta atsakovo atstovo atsiliepime, todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis.
11. Dėl pareiškėjo argumentų, kad kamerose nebuvo ventiliacijos ir buvo drėgna, teismas pažymėjo, jog atsakovo atstovas šių pareiškėjo teiginių nepaneigė, tačiau iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas šio nusiskundimo teismui nedetalizavo, nenurodė, kokiu laikotarpiu ir kuriose kamerose, jo manymu, nebuvo ventiliacijos ir buvo drėgna. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Vilniaus PN Ūkio skyriaus pranešimą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų į Pataisos namų administraciją nesikreipė, sprendė, kad pareiškėjo nurodyti nusiskundimai dėl ventiliacijos ir drėgmės, yra nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
12. Nenustatęs, Vilniaus PN administracijos neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
III.
13. Pareiškėjas P. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimą ir grąžinti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
14. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pakartodamas skundo argumentus dėl kameros ploto trūkumo, pareiškėjas nurodo, jog dėl laisvos vietos trūkumo negalėjo mankštintis. Pažymi, kad 14,6 kv. m kameroje įrengtos 2 dviaukštės lovos, 3 spintelės, stalas, sanitarinis mazgas. Teigia, kad ir taip mažą plotą reikėjo dalintis su dar 2–3 asmenimis, tokiu būdu buvo pažeistos Konvencijos 3 straipsnio nuostatos.
15. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi tikrovės neatitinkančiais duomenims, kuriuos pateikė atsakovo atstovas. Pabrėžia, kad Vilniaus PN pateikė duomenis, kurie aktualūs šiam laikotarpiui, t. y. po Vilniaus PN atliktos rekonstrukcijos, kurios metu kamerose įrengtos trys vietos, nors ginčo laikotarpiu buvo keturios.
16. Pareiškėjas pateiktuose papildomuose paaiškinimuose nurodo, kad iki Vilniaus PN atliekant rekonstrukciją (ginčo laikotarpiu) jis buvo kalinamas kamerose dar su trimis asmenimis (iš viso keturi asmenys), tačiau po rekonstrukcijos kameros buvo įrengtos trys vietos, todėl teismas nepagrįstai rėmėsi šia atsakovo atstovo pateikta informacija. Pareiškėjas pateikia vardus ir pavardes asmenų, kurie ginčo laikotarpiu kartu su juo kamerose atliko bausmę, ir prašo juos apklausti liudytojais.
Atsiliepimas
17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
18. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia analogiškus argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti pareiškėjo nurodytų argumentų pagrindu nėra teisinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas sieja su netinkamomis kalinimo sąlygomis Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d., atlyginimo
20. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, spręsdamas, kad teisės aktuose įtvirtinta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista, o atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie kamerose kartu su pareiškėju kalėjusių asmenų skaičių nėra pagrindo abejoti. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
21. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
22. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Pareiškėjo teigimu, teismas atsižvelgė į tikrovę neatitinkančius atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie ginčo laikotarpiu kartu su juo kamerose kalinamų asmenų skaičių. Tvirtina, kad iš viso kamerose kalėjo keturi asmenys, dėl ko vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma buvo pažeista.
23. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime vertino, kad atsakovo atstovas nepateikė teismui konkrečių duomenų apie kamerose laikytų asmenų skaičių ginčui aktualiu laikotarpiu, tačiau nurodė, jog Pataisos namų kamerų tipo patalpose (drausmės grupės gyvenamosiose patalpose) vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo teismo posėdžio metu nurodytus argumentus, kad daugumoje kamerų jis buvo laikomas dar su trimis asmenimis, o šiuo metu kameros yra rekonstruotos ir nuo 2017 m. gruodžio 20 d. įrengtos trivietės kameros, dėl ko atsakovas yra pateikęs informaciją apie kameras po renovacijos, kuri nesutampa su ankstesne informacija, pripažino kaip nesudarančius pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis.
24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Nagrinėdami bylas teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str. 1 d.). ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pažymėtina, kad teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo. Taigi ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies, 80 straipsnio 1 dalies, 86 straipsnio 2 dalies nuostatų sisteminis aiškinimas teismui nustato pareigą, prieš priimant byloje baigiamąjį teismo aktą, imtis įstatyme numatytų priemonių, kad būtų išaiškintos visos bylai reikšmingos aplinkybės, o jas nustatyti iš byloje surinktų leistinų įrodymų visumos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1445-756/2018).
25. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir vertindamas pateiktus duomenis, neatsižvelgė į Vilniaus PN pateiktų duomenų ir pareiškėjo paaiškinimų prieštaringumą ir nepagrįstai rėmėsi tik atsakovo atstovo atsiliepime pateiktais duomenimis apie tai, kiek asmenų ginčo laikotarpiu kamerose kalėjo kartu su pareiškėju. Atkreiptinas dėmesys, kad iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nėra aišku, kokiais laikotarpiais pareiškėjas buvo kalinamas atitinkamose kamerose, kas yra reikšminga sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir vertinant laikotarpį, kai pareiškėjui galimai nebuvo užtikrinta teisės aktuose įtvirtinta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma. Be to, byloje nėra pateikta Vilniaus PN administracijos nuomonė dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių.
26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog byloje esančius atsakovo atstovo pateiktus prieštaringus duomenis apie įstaigos kamerose (kitose patalpose) esančių vietų skaičių ir jose laikytų asmenų skaičių būtina vertinti pareiškėjo naudai ir remtis jo nurodytais duomenimis apie jam tekusį kameros (kitos kalinimo įstaigos patalpos) plotą (žr., pvz., 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018). Kita vertus, net ir vertinant prieštaringus atsakovo atstovo pateiktus duomenis (kai atsakovas pateikia vienokius duomenis apie kameros plotą ir joje laikytų asmenų skaičių, o pareiškėjas kitokius) pareiškėjo naudai, laikomasi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas tuos prieštaravimus turėtų pašalinti, prašydamas atsakovo (įkalinimo įstaigos) pateikti su tuo susijusius paaiškinimus bei patikslintą informaciją, o tam būtina bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1445-756/2018). Vadovaudamasis ABTĮ 80 straipsnio 1 dalies, 86 straipsnio 2 dalies, 56 straipsnio 6 dalies nuostatomis ir vertindamas prieštaringus atsakovo atstovo pateiktus duomenis, teismas turėtų atsižvelgti į tai, jog jis yra įpareigotas prieš priimant byloje baigiamąjį teismo aktą imtis įstatyme numatytų priemonių, kad būtų išaiškintos visos bylai reikšmingos aplinkybės, jas nustatyti iš byloje surinktų leistinų įrodymų visumos, o ne remtis tik atsakovo atstovo pateiktais duomenimis.
27. Įvertinusi nustatytas aplinkybes ir išanalizavusi administracinėje byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti visapusiškai pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas galbūt nepažeidžiant nustatytų kalinimo sąlygų. Pirmosios instancijos teismas nesurinko visų bylai reikšmingų įrodymų, jų neištyrė bei neįvertino, todėl teismo padarytos išvados dėl byloje kilusio ginčo yra grindžiamos nevisapusiškais duomenimis ir negali būti pripažintos objektyviomis (ABTĮ 80 str. 1 d.), o tai sudaro kliūtis ir apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą sprendimą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.
28. Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų teisinių ir faktinių klausimų (ABTĮ 86 str.), nesurinko įrodymų ir dėl to nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti nagrinėjamos bylos faktai, atskleista bylos esmė, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo P. R. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.