Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2016-01-19 · Civilinė byla Nr. e2-117-241/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-01-19
Bylos Nr.
e2-117-241/2016
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-01331-2015-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Danutė Gasiūnienė
Ieškovas
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-117-241/2016Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01331-2015-1Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.2.8. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. sausio 19 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. nutarties uždarosios akcinės bendrovės ,,Dumargal“ bankroto byloje, kuria atmestas ieškovės prašymas dėl apribojimo įmonės vadovui V. K. eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos atsakovei UAB ,,Dumargal“ iškėlimo, kuriame, be to, prašė vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 14 dalimi apriboti 5 metams atsakovės direktoriui V. K. teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Nurodė, kad 2012 m. kovo 27 d. buvo priimtas sprendimas išieškoti 133 067, 16 Eur (459 454, 32 Lt) mokestinę nepriemoką iš atsakovės, tačiau priverstinio vykdymo procese skola neišieškota, nenustačius turto, iš kurio būtų galima išieškoti. Įmonės vadovas ilgą laiką žinojo apie blogą įmonės finansinę situaciją, tačiau jokių veiksmų, susijusių su bankroto proceso inicijavimu, nesiėmė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartimi ieškovės prašymo apriboti atsakovės direktoriui teisę eiti vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu netenkino.

Teismas nustatė, kad V. K. buvo įmonės vadovas ir akcininkas nuo 2006 m. rugsėjo 29 d. iki 2010 m. rugpjūčio 5 d., bei nuo 2012 m. gegužės 24 d. Teismas pažymėjo, kad prašymas pareikštas kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo. Nors teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi iškėlė atsakovei bankroto bylą, tačiau nutartis nėra įsiteisėjusi. Todėl teismo vertinimu, remiantis vien šia aplinkybe, nesant byloje jokių kitų faktinių duomenų apie įmonės turtinės padėties pokyčius nuo skolos ieškovei susidarymo iki pareiškimo pateikimo, atliktus / neatliktus įmonės vadovo veiksmus, įvertinus, kad skolos susidarymo laikotarpiu V. K. nebuvo įmonės vadovu, apribojimų taikymas neatitiktų teisingumo, protingumo sąžiningumo kriterijų, ir būtų nesavalaikis. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad šioje proceso stadijoje, nesant byloje objektyvių duomenų, leidžiančių teismui daryti pagrįstas išvadas apie netinkamą įmonės vadovo pareigų atlikimą, tenkinti prašymo nėra pagrindo.

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti ieškovės prašymą apriboti 5 metams UAB ,,Dumargal“ (toliau ir – Bendrovė) vadovui V. K. teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

Atskirajame skunde nurodo, kad įmonės vadovo pareigos neapsiriboja vien tik įmonės tinkamo funkcionavimo ir jos veiklos teisėtumo užtikrinimu, bet, be kita ko, apima ir pareigą rūpintis, kad įmonei, kuri dėl finansinių priežasčių nepajėgia vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, būtų savalaikiai iškelta bankroto byla (ĮBĮ 8 str. 1 d.). Viena iš priemonių, skirtų užtikrinti šių pareigų vykdymą, yra ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalies nuostata. Apeliantė pažymi, kad jau 2012 m. kovo 27 d. VMI priėmė sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš Bendrovės turto, tačiau šis sprendimas nebuvo įvykdytas. Turto įmonėje nebuvimas esant pradelstiems ir nepatenkintiems kreditorių finansiniams reikalavimams savaime suponuoja išvadą, kad įmonė yra nemoki. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad įmonės vadovas, esant įmonės nemokumo faktui, privalo nedelsdamas pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). V. K. minėtos pareigos nevykdė, todėl apelianto manymu, siekiant ateityje užkirsti kelią nesavalaikiams bankrotams, t. y. atvejams, kai įmonės valdymo organų aplaidumo ir tikslingo delsimo nėra pateikiamas pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškėlimo ir taip pažeidžiami kreditorių interesai, Bendrovės direktoriui turėjo būti taikyta ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatyta sankcija. Tokia pozicija dera su 2014 m. lapkričio 25 d. Valstybės kontrolės valstybinio audito ataskaitoje „Įmonių bankroto proceso valdymas ir kontrolė“ pateiktomis rekomendacijomis. Teismas nepagrįstai nurodė, kad mokestinė nepriemoka susidarė V. K. nebūnant įmonės vadovu. Bendrovės nepriemoka pradėjo formuotis nuo 2009 m. liepos 1 d., t. y. V. K. vadovavimo metu. Minėta nepriemoka stabiliai augo, o 2010 m. birželio 1 d. pasiekė 459 454,32 Lt. Prievolės dydis nepasikeitė ir tada, kai Bendrovės vadovu vėl tapo V. K.. Taigi būtent V. K. buvo atsakingas už tai, kad teismui būtų pateiktas pareiškimas dėl Bendrovės bankroto bylos iškėlimo. Bendrovės direktorius nėra pateikęs finansinės atskaitomybės dokumentų nuo 2008 metų. Teismas konstatavo, kad jau 2008 metais VĮ Registrų centrui pateiktuose Bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentuose už 2008 metus matoma, kad Bendrovė atitiko ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje numatytus nemokios įmonės kriterijus. Bendrovė veiklos nevykdė, o direktorius nesistengė atsiskaityti su Bendrovės kreditoriais ir atkurti Bendrovės mokumą, todėl pritaikius ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytas sankcijas, būtų pakankamai ilgam laikotarpiui užkirstas kelias nerūpestingai savo pareigas atliekančiam asmeniui užimti vadovaujančias pareigas.

Atsiliepimas

Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta atsakovės direktoriui taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytą sankciją, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad teismas gali apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Nurodyta sankcija juridinio asmens vadovui gali būti taikoma tuo atveju, jeigu šis asmuo privalėdamas pagal įstatymą: 1) nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo; 2) po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įmonei įsiteisėjimo neperdavė bankroto administratoriui įmonės turto ir (ar) dokumentų; 3) vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad minėta teisė asmeniui negali būti apribota vien tik dėl formalių priežasčių. Ar padaryti pažeidimai yra formalūs, ar ne, nustatinėjama kvalifikuojant konkretaus ginčo faktines aplinkybes ir jų pagrindu kilusias materialines teisines pasekmes (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-974/2014). Pagal formuojamą teismų praktiką ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintos sankcijos taikymui reikalinga turėti pagrįstų įrodymų, patvirtinančių sąmoningą, akivaizdų įmonės vadovo aplaidumą (nerūpestingumą) einant savo pareigas. Kaip ir kiekvienos kitos teisinės atsakomybės taikymo atveju, ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytai sankcijai taikyti be neteisėto veikimo (neveikimo) yra būtina nustatyti ir atsakomybės subjekto kaltę. Be to, bendrieji teisės į sąžiningą, tinkamą procesą principai (teisės būti išklausytam, rungimosi ir kt.) reikalauja, kad klausimas dėl teisinės atsakomybės tam tikram subjektui taikymo ir jo civilinių teisių apribojimo neturėtų būti sprendžiamas neišklausius atsakomybėn traukiamo asmens (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1230-381/2015). Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad atsakovės UAB ,,Dumargal“ vadovui V. K. procesiniai dokumentai buvo įteikti viešo paskelbimo būdu, kadangi teismas neturėjo duomenų apie tinkamą procesinių dokumentų įteikimą paskutiniu žinomu jo gyvenamosios vietos adresu.

Nagrinėjamu atveju apeliantė pareiškime dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo prašė taikyti atsakovės direktoriui ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintą sankciją už pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi bankroto bylą atsakovei iškėlė konstatavęs, kad įmonė yra nemoki. Tokią išvadą teismas darė, be kita ko, remdamasis paskutiniais, t. y. už 2008 metus, VĮ Registrų centrui pateiktais finansinės atskaitomybės dokumentais. Bylos medžiaga liudija, kad skundžiamos nutarties priėmimo metu iš turimų duomenų nebuvo galima spręsti, kad įmonės vadovas jau nuo 2008 m. turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tokios išvados nepaneigia ir ta aplinkybė, kad antstolis grąžino VMI sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš atsakovės turto, nes nerado jokio atsakovės turto. Ar atsakovė turi kokio nors turto, paaiškės po to, kai įmonės valdymo organai perduos bankroto administratoriui įmonės dokumentus. Skundžiamos nutarties priėmimo momentu teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei dar nebuvo įsiteisėjusi, taigi ir minėta pareiga įmonės valdymo organams dar nebuvo atsiradusi (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai (finansinės atskaitomybės dokumentų nepateikimas VĮ Registrų centrui, mokestinės nepriemokos nuolatinis didėjimas ir neatsiskaitymas su kreditoriais) skundžiamos nutarties priėmimo dieną (2015 m. rugsėjo 1 d.) taip pat negalėjo būti laikomi pakankamais įrodymais, suteikiančiais pagrindą įmonės vadovui taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytą sankciją.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog įmonės bankroto bylos iškėlimo stadijoje byloje nebuvo objektyvių duomenų, leidžiančių teismui daryti pagrįstas išvadas apie netinkamą įmonės vadovo pareigų atlikimą. Todėl teismas pagrįstai atsisakė taikyti atsakovės vadovui ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytą sankciją. Dėl to apeliantės skundas atmestinas, o skundžiama teismo nutartis paliktina nepakeista. Tuo pačiu pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju atsisakymas taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintą sankciją įmonės vadovui neužkerta kelio apeliantei kreiptis į teismą su nauju prašymu ir, pateikus įrodymus, pagrindžiančius vadovo pareigų nevykdymą, prašyti taikyti minėtą sankciją.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartį nepakeistą.

Teisėja Danutė Gasiūnienė