Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Laimutės Sankauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. W. (K.) apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2019 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1666-1055/2019 pagal ieškovės mažosios bendrijos (toliau – MB) „Mano Rezidencija“ ieškinį atsakovei J. W. (K.) dėl nuostolių atlyginimo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, V. S., notarė D. S., ir pagal atsakovės J. W. (K.) priešieškinį ieškovei MB „Mano Rezidencija“ dėl tarpininkavimo paslaugų sutarties 7 punkto pripažinimo negaliojančiu ab initio ir nuostolių atlyginimo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, V. S., notarė D. S..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pirmosios instancijos teismui pareikštu ieškiniu MB „Mano Rezidencija“ prašė priteisti iš atsakovės 1 210 Eur turtinei žalai atlyginti, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; taip pat priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio 24 d. tarp MB „Mano rezidencija“ ir V. S. iš vienos pusės ir J. K. iš kitos, buvo sudaryta trišalė Tarpininkavimo paslaugų sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau ir – Tarpininkavimo sutartis), pagal kurią ieškovė, atstovaujama V. S., teikė atsakovei tarpininkavimo paslaugas parduodant butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Iš VĮ „Registrų centro“ nekilnojamojo turto duomenų banko išrašo nustatyta, kad parduodamas turtas priklauso atsakovei J. W. (K.) ir R. K.. Suderinus su atsakove ir buto nuomininku, butas kelis kartus buvo rodytas potencialiems pirkėjams ir 2018 m. rugsėjo 17 d. butą apžiūrėję pirkėjai pasiūlė atsakovę tenkinančią kainą. 2018 m. rugsėjo 18 d. gavus iš atsakovės duomenis buvo parengta preliminari sutartis, kuri elektroninio ryšio priemonėmis buvo išsiųsta suderinimui ir susipažinimui atsakovei. Gavus atsakovės pasirašytą preliminarią sutartį, 2018 m. rugsėjo 19 d. dokumentai persiųsti Utenos rajono (duomenys neskelbtini)-ojo notarų biuro notarei D. S., kad paruoštų pirkimo-pardavimo sutartį. Pažymėjo, kad viso bendravimo metu, taip pat ir pasirašydama preliminarią sutartį, atsakovė tvirtino, jog parduodamas butas priklauso jai ir dukrai ir buto naudojimo/disponavimo apribojimų nėra. Notarei pareikalavus papildomų dokumentų, atsakovė nurodė draugės kontaktus, pas kurią yra visi dokumentai. 2018 m. rugsėjo 21 d. notarė informavo V. S., kad sudarant buto pirkimo – pardavimo sutartį privalomas dar vieno – trečio bendrasavininko – buvusio atsakovės vyro P. K. sutikimas arba dalyvavimas. Klausimą dėl P. K. dalyvavimo sudarant pirkimo – pardavimo sutartį apsiėmė išspręsti atsakovės dukra – R. K., nurodydama, kad tai yra šeimos reikalas, tačiau dalyvavimo suderinti nepavyko, dėl ko sandoris neįvyko.

3. 2019 m. rugsėjo 29 d. buvo gautas atsakovės pranešimas apie Tarpininkavimo sutarties nutraukimą. 2018 m. spalio 3 d. elektroniniu paštu atsakovė atsiuntė pretenziją dėl V. S. netinkamai atlikto darbo. Susisiekti su atsakove tam, kad išsiaiškinti visus nesklandumus, nepavyko, po to nutrūko bendravimas ir su atsakovės dukra. Kadangi atsakovė, nutraukdama sutartį neįvykdė jos 7 punkte nurodyto įsipareigojimo sumokėti 1 000 Eur komisinį atlyginimą, 2019 m. sausio 12 d. jai buvo siųsta pretenzija, su kuria atsakovė nesutiko.

4. Ieškovė nurodė, kad nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandoris neįvyko dėl to, kad atsakovė nutylėjo esminę informaciją, jog butas buvo įgytas santuokos metu ir bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe priklauso dar ir atsakovės buvusiam vyrui, o ne dėl netinkamai suteiktų paslaugų, laiko, kad atsakovė nutraukė sutartį vadovaujantis sutarties 7 punktu ir privalo atlyginti šiame punkte nurodytą 1 000 Eur + PVM komisinį atlygį – ieškovės patirtus nuostolius.

5. Atsakovė J. W. pirmosios instancijos teismui pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti Tarpininkavimo sutarties 7 punktą nesąžiningu ir negaliojančiu ab initio; priteisti iš ieškovės 1 497,97 Eur nuostolių atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei priteisti iš ieškovės visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

6. Nurodė, kad Tarpininkavimo sutartis buvo pasirašyta prisijungimo būdu pagal atsakovei elektroniniu paštu atsiųstas standartines sutarties sąlygas, taigi atsakovė derėtis ir daryti įtaką Tarpininkavimo paslaugų sutarties sąlygų turiniui negalėjo, sutarties sąlygos buvo vienašališkai nustatytos ieškovės ir V. S.. Atsakovė sutartį sudarė kaip vartotoja ir yra silpnesnioji šalis nei ieškovė ir trečiasis asmuo, kurie yra savo srities profesionalai. Sutarties 7 punktas, kuris numato, kad klientas turi teisę nutraukti sutartį bet kuriuo momentu vienašališkai ir nesilaikant sutarties 6 punkto tik sumokėjęs paslaugos teikėjui 1 000 Eur + PVM komisinį atlyginimą, akivaizdžiai pažeidžia atsakovės teisių ir pareigų pusiausvyrą. Pažymėjo, kad sutarties nutraukimo atveju mokėtinas mokestis yra beveik tokio pat dydžio, kaip atlyginimas brokeriui sutarties įvykdymo atveju, taigi neproporcingai didelis. Atsižvelgiant į visas paminėtas aplinkybes, sutarties 7 punkto sąlyga atsakovės, kuri yra vartotoja ir silpnesnė šalis, atžvilgiu yra nesąžininga, todėl yra pagrindas pripažinti ją negaliojančia ab initio.

7. Be to, sudarius preliminarią sutartį ir susidūrus su nesklandumais pas notarą paaiškėjo, kad V. S. paslaugas teikė net nesusipažinęs su parduodamo buto dokumentais, t. y. neturėdamas teisės teikti paslaugų pagal sutartį. V. S. pirmiausia turėjo susipažinti su visais dokumentais, įsitikinti, kad buto pardavimui kliūčių nėra, ir tik tada imtis pirkėjo paieškos. V. S. iš karto nepranešė, kai paaiškėjo, kad sandoris gali neįvykti dėl dokumentų trūkumų, dėl ko ji vyko iš Vokietijos į Lietuvą. Pažymėjo, kad fakto, jog buto pardavimui reikalingas buvusio sutuoktinio P. K. sutikimas, paaiškėjimas tik prieš pat pirkimo – pardavimo sutarties tvirtinimą pas notarą, yra akivaizdus ieškovės ir V. S. aplaidumas ir netinkamas tarpininkavimo sutarties vykdymas, kadangi atsakovė niekada neslėpė aplinkybės, kad butą įgijo santuokoje kartu su buvusiu sutuoktiniu.

8. Pabrėžė, kad patyrė 329,53 Eur kuro, 974,40 Eur automobilio eksploatavimo (kadangi vyko darbdavio suteiktu automobiliu ir privalėjo mokėti po 0,30 Eur už kiekvieną nuvažiuotą kilometrą) bei 74,04 Eur kelių mokesčių išlaidų, be to, buvo priversta pasiimti dvi nemokamų atostogų dienas, dėl ko negavo 120 Eur pajamų. Jei V. S. būtų jai laiku pranešęs apie tai, kad sandoris neįvyks, būtų atsisakiusi kelionės į Lietuvą iki kol sutvarkys reikiamus dokumentus. Tačiau ieškovė ir trečiasis asmuo to nepadarė, todėl mano, kad šie nuostoliai turi būti priteisti iš ieškovės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Skundžiamu Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2019 m. spalio 21 d. sprendimu ieškinys buvo tenkintas, o priešieškinys – atmestas ir iš atsakovės ieškovės naudai priteista 1 210 Eur žalai atlyginti, 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2019-03-04 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 27 Eur žyminis mokestis ir 1350 Eur išlaidos advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Taip pat iš atsakovės priteistos procesinių dokumentų išlaidos valstybei.

10. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti atsakovės reikalavimo dėl Tarpininkavimo sutarties 7 punkto pripažinimo negaliojančiu ab initio, kadangi atsakovė turėjo visas galimybes ir pakankamai laiko susipažinti su sutarties sąlygomis, tarpininkavimo įmonės atstovas su ja bendravo geranoriškai atsakydamas į visus iškilusius klausimus, dėl ko atsakovė suprato, kokią sutartį pasirašo, kokie yra šalių įsipareigojimai pagal ją bei sutarties vienašališko nutraukimo pasekmės, o tokios sutarties sąlygos pasirašymo momentu atsakovę tenkino ir buvo priimtinos. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad Tarpininkavimo sutarties 7 punkte numatyta sąlyga buvo atsakovei primesta stipresniosios sutarties šalies ir negalėjo būti derinama. Be to, apsisprendimo pasirašyti sutartį terminas buvo pakankamai ilgas, atsakovė turėjo galimybę susipažinti ir derėtis dėl sutarties sąlygų (ką patvirtina ieškovės pateiktos su kitais klientais sudarytos sutartys, kuriose nėra numatytas komisinio mokesčio mokėjimas vienašališkai nutraukiant sutartį), o sutarties tekstas yra aiškus, suprantamas ir nėra itin ilgas.

11. Vertindamas ieškinio reikalavimą dėl 1 210 Eur ir 5 proc. procesinių palūkanų priteisimo, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad sudarius sutartį ieškovė, atstovaujama trečiojo asmens, ėmėsi veiksmų įvykdyti sutartinius įsipareigojimus – buvo gautas išrašas iš turto registro duomenų bazės apie tai, kam priklauso butas, padarytos buto nuotraukos, duomenys apie parduodamą butą patalpinti į duomenų bazę ir internetinį puslapį, suderinus su buto nuomininku kelis kartus buvo organizuojami buto pristatymai potencialiems pirkėjams, kurie pasiūlė atsakovei priimtiną buto kainą, dėl ko 2018-09-18 buvo sudaryta preliminari buto pirkimo – pardavimo sutartis. Taigi ieškovė įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus – savo pastangomis ir priemonėmis pardavinėjo atsakovės nurodytą turtą, surado buto pirkėją bei suderino pagrindinės turto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo pas notarą aplinkybes.

12. Be to, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad aplinkybė, jog nebuvo sudaryta pagrindinė buto pirkimo – pardavimo sutartis, negali būti vertinama, kaip įrodymas, patvirtinantis, kad ieškovė netinkamai vykdė Tarpininkavimo sutartį. Šiuo atveju šalių paaiškinimais nustatyta, kad potencialūs pirkėjai buvo suinteresuoti įsigyti nekilnojamąjį turtą, preliminarios sutarties galiojimo terminas nebuvo dar pasibaigęs, be to, pirkėjai nereikalavo kompensacijų bei buvo pasiruošę laukti, kiek prireiks, kol bus sutvarkyti visi formalumai. Nors atsakovė teigia, kad ieškovė ir trečiasis asmuo, būdami savo srities profesionalai, privalėjo numatyti, kad dėl to, jog butas įgytas santuokos metu, gali kilti tam tikrų neaiškumų, tačiau nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išraše buto savininkėmis buvo nurodytos tik atsakovė ir jos dukra, o pati atsakovė patikino ieškovę, kad butas priklauso tik jai ir dukrai. Taigi ieškovė neturėjo pagrindo numatyti ir suprasti, kad sandoris gali būti nepatvirtintas. Kita vertus, teismo vertinimu, pirkimo – pardavimo sandoris realiai galėjo būti užbaigtas, tik tam prireiktų atlikti tam tikrus papildomus veiksmus. Jei atsakovė nenutrauktų bendravimo su ieškove ir trečiuoju asmeniu bei, kaip planavo, pasirašytų įgaliojimą savo dukrai atlikti veiksmus, susijusius su turto pardavimu, atsižvelgiant į ieškovės ir trečiojo asmens pastangas bei potencialių pirkėjų poziciją, buto pirkimo – pardavimo sutartis galėjo būti patvirtinta vėliau, po to, kai būtų sutvarkyti teisiniai aspektai, susiję su nuosavybės pripažinimo asmenine. Taigi, ieškovė, atstovaujama trečiojo asmens, buvo sąžininga ir jos kaltė nėra tokio laipsnio, kad leistų spręsti, jog būtent dėl netinkamo paslaugų teikimo Tarpininkavimo sutartis nebuvo iki galo įvykdyta.

13. Taigi, įvertinęs realiai suteiktų paslaugų apimtį, šalių elgesį po to, kai paaiškėjo apie iškilusias problemas, sandorio užbaigimo realumo laipsnį, komisinio mokesčio sėkmingo Sutarties įvykdymo atveju dydį – 1 452 Eur, teismas konstatavo, kad ieškovė pagrįstai reikalauja iš atsakovės priteisti 1 210 Eur komisinį mokestį ir šis mokestis nėra neprotingai ir nepagrįstai didelis, atsižvelgiant į suteiktų paslaugų apimtį. Be to, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 2 dalies bei 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatas sprendė, kad yra pagrindas iš atsakovės priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

14. Vertindamas priešieškinio reikalavimą dėl 1 497,97 Eur nuostolių atlyginimo bei 5 proc. palūkanų priteisimo, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad toks reikalavimas nėra pagrįstas. Nors trečiasis asmuo pasielgė ne visai tinkamai, nepranešdamas apie problemas pačiai atsakovei, elgėsi nepakankamai apdairiai, tačiau nėra pagrindo teigti, kad jis nuslėpė informaciją, niekam jos nepranešdamas, todėl negalima vertinti, jog nuostoliai atsirado išimtinai dėl jo veiksmų (neveikimo). Teismo vertinimu, didžiąja dalimi tam įtakos turėjo pačios atsakovės apsisprendimas vykti į Lietuvą negavus galutinio patvirtinimo, kad sandoriui įvykti nėra jokių kliūčių, taip pat atsakovės dukters elgesys ir apsisprendimas nieko nepranešti motinai, juo labiau kad, priėmus atitinkamus sprendimus, pagrindinis buto pirkimo – pardavimo sandoris galėjo būti sudarytas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15. Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės pareikštą ieškinį atmesti, o atsakovės priešieškinį tenkinti visiškai, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

15.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino teisės aktų nuostatas ir byloje esančius įrodymus, taip pat grindė sprendimą aplinkybėmis, kurių apeliantė nenurodė, dėl ko priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

15.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovės ginčijamą Tarpininkavimo sutarties 7 punkto sąlygą dėl komisinio mokesčio, kuris yra beveik tokio paties dydžio kaip Tarpininkavimo sutarties įvykdymo mokestis, vienašališkai parengė ieškovė ir trečiasis asmuo ir ši sąlyga individualiai aptarta nebuvo, dėl ko atsakovė neturėjo galimybės išreikšti savo valios dėl šio konkrečios nuostatos. Be to, kad V. S. atsakovei nebuvo užsiminęs apie tai, kad nutraukus sudarytą sutartį toks mokestis bus mokamas, sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu, o V. S. buvo nurodęs, kad nesutinka dirbti, jei sutartyje nėra numatomas sutarties nutraukimo komisinis mokestis. Į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir jų neįvertino, juo labiau kad nagrinėjamu atveju atsakovė yra silpnesnioji sutarties šalis, dėl ko vien sutarties pasirašymas neleidžia spręsti, kad paslaugų teikimo sąlygos atitiko atsakovės interesus, valią ir nėra jai neproporcingai nenaudingos.

15.3. Apeliantė taip pat pabrėžia, kad ji neturėjo išsilavinimo bei patirties, kurie leistų suvokti sutarties sąlygą dėl atsakomybės apimties ir sąlygų, o be to jos galimybės pasirinkti paslaugų teikėją buvo ribotos – jos nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvos Respublikoje.

15.4. Kita vertus, Tarpininkavimo sutarties 7 punktas nustato akivaizdžiai neproporcingai didelę atsakovės atsakomybę, kadangi sutarties nutraukimo atveju mokėtino komisinio mokesčio dydis yra beveik lygus mokesčiui, mokėtinam esant visiškai įvykdytai sutarčiai, o be to Tarpininkavimo sutartis nenumato jokių išimčių, kada atsakovė galėtų nutraukti sutartį nepatirdama jokių nuostolių.

15.5. Apeliaciniame skunde pabrėžiama ir tai, kad V. S. netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, kadangi jo pareigos neapsiribojo vien buto pirkėjo suradimu, t.y. V. S. turėjo patikrinti atsakovės buto nuosavybės dokumentus ir įvertinti, ar pagal juos buto pardavimas yra realiai įmanomas, ir tik tada pradėti buto pardavimo procesą. Atsakovė buvo ne kartą yra nurodžiusi, kad prašė V. S. dar iki paslaugų sutarties pasirašymo, kai tarėsi dėl paslaugų apimties, kad jis peržiūrėtų buto nuosavybės dokumentus, ar visi dokumentai yra tinkami, nes norėjo ir tikėjosi visa apimančių turto pardavimo paslaugų – nuo dokumentų patikrinimo, pirkėjo suradimo iki reikiamų klausimų suderinimo su notaru. Būtent tokių paslaugų jai reikėjo ir V. S. patikino galintis tokias paslaugas suteikti, tačiau jų nesuteikė, nes neįsitikino, jog buto pardavimui reikalingas buvusio atsakovės sutuoktinio sutikimas ar papildomos procedūros dėl buto dalies pripažinimo atsakovės asmenine nuosavybe.

15.6. Atsakovė taip pat pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad buto pirkimo – pardavimo sutartis faktiškai galėjo būti sudaryta, t.y. butas parduotas už numatytą kainą, kadangi atsakovė dėl pradėto proceso dėl turto dalies pripažinimo asmenine nuosavybe patyrė papildomas išlaidas, kurios faktiškai padidina turto pardavimo kainą ir užkerta kelią jį parduoti už pirminę sumą.

15.7. Atsakovės vertinimu, jei ieškovė ir V. S. būtų tinkamai vykdę savo įsipareigojimus pagal paslaugų sutartį, veikę kaip savo srities profesionalai ir pirmiausia įvertinę buto dokumentus, tai dar iki pradedant ieškoti potencialių buto pirkėjų būtų paaiškėję, kad buto pardavimo sandoriui įforminti reikia arba dokumentų, kurie patvirtina atsakovės asmeninę nuosavybės teisę į butą, arba P. K. sutikimo parduoti butą, ko pasėkoje atsakovė iki kol susitvarkys reikiamus dokumentus būtų atsisakiusi buto pardavimo ir 2018-09-21 jai nebūtų reikėję važiuoti į Lietuvą sudaryti buto pardavimo sandorio, kurio sudarymas neįmanomas, bei patirti papildomų kelionės iš Vokietijos į Lietuvą išlaidų, kurias šiuo metu turi atlyginti ieškovė ir trečiasis asmuo.

16. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

16.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o taip pat nėra pagrindo tenkinti pareikštą apeliacinį skundą.

16.2. Atsiliepime pabrėžiama, kad atsakovei per visą bendravimo laikotarpį nuo 2018-06-11 buvo suteiktos konsultacijos ir išaiškintos buto pardavimo galimybės bei paslaugų teikimo sąlygos, pokalbių metu aiškiai ir detaliai aptarti visi klausimai, susiję su parduodamu butu ir paslaugų teikimo aplinkybės. Be to, Tarpininkavimo sutarties nuostatos yra aiškios, tikslios, išdėstytos suprantamai, o iki sutarties pasirašymo sutarties nuostatos buvo koreguojamos ir atsakovė suprato, kad dėl kiekvienos sutarties nuostatos gali derėtis. Atsižvelgiant į sutarties nuostatų derinimą bei tarp šalių vykusias konsultacijas, yra pagrindas vertinti, kad rašytinės sutarties sudarymas buvo tik pirmiau žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais sudarytos sutarties įtvirtinimas, juo labiau, kad V. S., dar nesant rašytinės sutarties, jau buvo atlikęs konkrečius veiksmus, teikiant buto pardavimo paslaugas.

16.3. Aplinkybė, kad atsakovė galėjo derėtis ir derėjosi dėl sutarties sąlygų patvirtina ir tai, kad pavyzdinėse sutarties sąlygose nustatytas komisinis mokestis yra 1200 Eur plius PVM, o V. S., bendraudamas su atsakove, šį dydį sumažino iki 1000 Eur. Be to, Tarpininkavimo sutarties nuostatos įtvirtina, kad nutraukiant sutartį dėl esminių pažeidimų jokia kompensacija nėra numatyta.

16.4. Atsiliepime taip pat pabrėžiama, kad apeliantė ne kartą patvirtino, jog parduodamam butui nėra numatyta jokių suvaržymų, o visa svarbi informacija yra pateikta, tačiau, akivaizdu, kad pati apeliantė netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus ir nepateikė visos reikalingos informacijos. Taigi iki pat kreipimosi į notarę dienos, t.y. ieškovei ir V. S. faktiškai esant įvykdžius savo prisiimtus įsipareigojimus, turimų dokumentų pakako tam, kad esant įprastoms aplinkybėms būtų galima sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį, tačiau sutartis sudaryta nebuvo, kadangi atsakovė nebuvo pateikusi ir nurodžiusi visos reikšmingos informacijos apie parduodamą butą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

18. Nagrinėjamu atveju, byloje ginčas kilo dėl to, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei taikė teisės aktų nuostatas, spręsdamas klausimą dėl Tarpininkavimo sutarties nuostatų teisėtumo ir pagrįstumo bei sąlygų jas taikyti. Apeliaciniu skundu atsakovė tvirtina, kad Tarpininkavimo sutarties 7 punkto nuostata dėl komisinio mokesčio pažeidžia jos, kaip vartotojos teises ir interesus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir dėl to nepagrįstai tenkino pareikštą ieškinį bei atmetė priešieškinį. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais atsakovės argumentais nesutinka.

19. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2018 m. rugpjūčio tarp ieškovės MB „Mano Rezidencija“, trečiojo asmens V. S. ir atsakovės J. K. (W.) buvo sudaryta trišalė Tarpininkavimo sutartis, pagal kurią MB „Mano Rezidencija“, atstovaujama pardavimų atstovo – V. S., teikė J. K. (W.) tarpininkavimo paslaugas, parduodant butą už komisinį atlygį, lygų 3 proc. (+ PVM), tačiau ne mažesnį kaip 1 200 Eur (+ PVM). Sutarties 7 punkte numatyta kliento teisė nutraukti sutartį bet kuriuo momentu, vienašališkai ir netaikant 6 punkto, sumokėjus Paslaugos teikėjui 1 000 Eur (+ PVM) komisinį atlygį.

20. 2018-09-18 pasirašius Preliminarią buto pirkimo – pardavimo sutartį ir 2018-09-24 atsakovei automobiliu atvykus į Lietuvą, pagrindinė buto pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta nebuvo, kadangi paaiškėjo, jog ½ parduodamo turto atsakovės buvo įgyta santuokos metu, o dokumentai, įrodantys, kad ši turto dalis yra atsakovės asmeninė nuosavybė ar kad buvęs sutuoktinis sutinka parduoti turtą, pateikti nebuvo. Atsižvelgiant į tai, 2018-09-29 atsakovė elektroninių ryšių priemonėmis ieškovei pateikė pranešimą dėl Tarpininkavimo sutarties nutraukimo. 2019-02-20 ieškovė ir trečiasis asmuo pirmosios instancijos teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašė atlyginti nuostolius. Nesutikdama su tokiu ieškiniu atsakovė pateikė atsiliepimą bei pareiškė priešieškinį, kuriuo reikalavo pripažinti Tarpininkavimo sutarties nuostatą dėl komisinio mokesčio negaliojančia bei priteisti patirtą žalą, kuri atsirado dėl jos vykimo į Lietuvą siekiant sudaryti pagrindinė buto pirkimo – pardavimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovės ir trečiojo asmens ieškinys yra pagrįstas, o tenkinti atsakovės priešieškinį nėra pagrindo.

21. Kaip jau minėta pirmiau, atsakovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti pareikštą ieškinį bei tenkinti priešieškinį. Pateiktame apeliaciniame skunde iš esmės yra nurodomi analogiški argumentai, kokie buvo išdėstyti pirmosios instancijos teisme bei dėl kurių pirmosios instancijos teismas yra išsamiai pasisakęs. Atsižvelgdamas į tai, o taip pat į suformuotą teismų praktiką, jog sutinkant su pirmosios instancijos teismo sprendimu nėra pagrindo detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą bei pakanka pasisakyti dėl teisiškai reikšmingų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas papildomai pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų, su kuriomis visiškai sutinka, nekartoja.

22. Vieni esminių apeliacinio skundo argumentų yra tai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės nuostatas, reglamentuojančias vartojimo paslaugų sutarčių sudarymą, dėl ko nepagrįstai neįvertino, kad atsakovė, kaip vartotoja, sudarydama Tarpininkavimo sutartį, buvo silpnesnioji sutarties šalis, kuri, sutartį pasirašant prisijungimo būdu, neturėjo galimybės derėtis dėl sąlygų ir dėl to prisiėmė neproporcingai didelę neigiamų pasekmių riziką – kylančią neproporcingai didelę civilinę atsakomybę.

23. Pagal CK 6.185 straipsnio 2 dalį nustatyta pareiga šaliai, parengusiai sutartį, sudaryti tinkamas galimybes kontrahentui susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis. Tik įvykdžius šią pareigą sutarties standartinės sąlygos privalomos kitai šaliai.

24. Iš byloje esančių duomenų bei ką pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, matyti, jog šalys Tarpininkavimo sutartį pasirašė po to, kai buvo aptartos šios sutarties sąlygos, atsakovei suteiktos konsultacijos bei derintos paslaugų teikimo aplinkybės – nepaneigta, kad atsakovė į ieškovę bei V. S. kreipėsi dar 2018 m. birželio mėnesį, atsakovei buvo suteiktos konsultacijos, aiškintos paslaugų teikimo aplinkybės, dėl ko atsakovė 2018-08-13 paprašė sutarties pavyzdžio, 2018-08-24 jį gavo ir tik 2018-08-29 pasirašytą sutartį atsiuntė pardavimų agentui. Be to, byloje esantis elektroninis susirašinėjimas patvirtina, kad iki Tarpininkavimo sutarties sudarymo vyko šalių, įskaitant ir trečiąjį asmenį, bendravimas, sutarties sąlygų derinimas, o taip pat kad vyko ir bendravimas žodžiu. Tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad sudaromos paslaugų sutarties turinys iš esmės buvo aptariamas ir derinamas šalims bendraujant tiesiogiai, dėl ko atsakovės argumentas, jog nagrinėjamu atveju buvo sudaryta Tarpininkavimo sutartis formaliu prisijungimo būdu ir jai nebuvo individualiai išaiškintos sutarties sąlygos, neatitinka faktinių aplinkybių bei neleidžia spręsti, kad aplinkybė, jog sutartį atsakovė gavo elektroninių ryšių priemonėmis, patvirtina esminių sutarties sąlygų nepaaiškinimą.

25. Pirmiau išdėstyto vertinimo nekeičia ir apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino Tarpininkavimo sutarties turinį, kadangi tai nėra teisiškai reikšminga sprendžiant klausimą dėl vartojimo sutarties sąlygų sąžiningumo. Pažymėtina, kad pagal ESTT šiuo klausimu formuojamą praktiką, nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas su sutarties sudarymu susijusias aplinkybes, turi patikrinti, ar nagrinėjamoje byloje vartotojui buvo perduota visa informacija, kuri gali turėti įtakos jo įsipareigojimų apimčiai ir leistų įvertinti, be kita ko, visą paslaugos kainą. Atliekant šį vertinimą lemiamą reikšmę turi, pirma, tai, ar sąlygos suformuluotos aiškiai ir suprantamai, kad leistų vidutiniam vartotojui, t. y. pakankamai informuotam ir protingai pastabiam bei nuovokiam vartotojui, įvertinti šią kainą, ir, antra, ar aplinkybė, kad kredito sutartyje nenurodyta informacija, kuri, atsižvelgiant į šioje sutartyje nurodytų prekių ir paslaugų pobūdį, laikoma esmine (ESTT 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimas byloje Ruxandra P. A. ir kt. C-186/16).

26. Taigi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju Tarpininkavimo sutartis yra vieno lapo, 8 punktų, surašyta aiškia, taisyklinga lietuvių kalba, jos sąvokos aiškiai suprantamos, atsakovė turėjo laiko susipažinti su šiomis sąlygomis ir aiškintis jų turinį, taip pat nebuvo verčiama ar raginama ją pasirašyti. Be to, iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pavyzdinėse ieškovės sudaromų tarpininkavimo sutarčių nuostatose yra numatytas didesnis komisinis mokestis, nei jis buvo numatytas ginčo Tarpininkavimo sutartyje (numatyta 1000 Eur + PVM, o ne 1200 Eur + PVM), trečiasis asmuo atsakovei buvo nurodęs, kad su kiekvienu klientu dėl kainų yra tariamasi individualiai, atsakovė trečiajam asmeniui siųstuose el. laiškuose buvo nurodžiusi, kad nori daugiau žinoti apie kitas sutartis ir visus galimus mokesčius, o V. S. buvo nurodęs, kad pagal galimybes gali padaryti nuolaidą teikiamoms paslaugoms. Taigi nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė neturėjo galimybės aiškintis sudaromos sutarties turinio, nesuprato prisiimamų įsipareigojimų apimties bei kad nebuvo individualiai aptarta ginčijama Tarpininkavimo sutarties 7 punkto nuostata, numatanti komisinį mokestį.

27. Apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovė turėjo ribotas bei apsunkintas galimybes sudaryti Tarpininkavimo sutartį, kadangi jos gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje, kur yra parduodamas nekilnojamasis turtas, taip pat neleidžia vertinti, kad ginčijama Tarpininkavimo sutarties nuostata atsakovei buvo neaiški, ar kad ji neturėjo realių galimybių kreiptis į kitą paslaugų teikėją, kadangi bendravimas tarp šalių pagal byloje esančius duomenis truko kelis mėnesius, o atsakovė komunikavo su Lietuvoje esančiais asmenimis elektroninių ryšių priemonėmis, kas leidžia pagrįstai vertinti, kad atsakovės galimybės tiek derėtis dėl Tarpininkavimo sutarties sąlygų, tiek kreiptis į kitus paslaugų teikėjus esmingai apribotos nebuvo.

28. Kartu apeliacinės instancijos teismas vertina, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo Tarpininkavimo sutarties 7 punkto nuostatą pripažinti nesąžininga dėl numatytos atsakovės civilinės atsakomybės apimties. Atsakovė tvirtina, kad paslaugų sutarties nutraukimo komisinis mokestis yra nepagrįstai beveik lygus sutarties įvykdymo mokesčiui, kas patvirtina neproporcingos atsakovės atsakomybės įtvirtinimą. Tačiau nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys patvirtina, kad Tarpininkavimo sutarties įvykdymo mokestis buvo apibrėžtas konkrečia formule, t. y. 3 proc. + PVM nuo nekilnojamojo turto pardavimo kainos, o komisinis mokestis nutraukiant sutartį yra numatytas konkrečiai ir nesiejamas su turto pardavimo kaina. Tai, kad pagal atsakovės nurodytą turto pardavimo kainą Tarpininkavimo sutarties įvykdymo mokestis yra artimas komisiniam sutarties nutraukimo mokesčiui iš esmės lemia ne tik ieškovės ar trečiojo asmens valia, tačiau ir atsakovės parduodamo turto kaina, kurios dydį iš esmės apsprendžia pati atsakovė.

29. Kita vertus, nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė/ trečiasis asmuo atliko eilę Tarpininkavimo sutartimi numatytų įsipareigojimų – rinko informaciją apie butą, konsultavo bei bendravo su apeliante, darė buto foto nuotraukas, paskelbė apie buto pardavimą duomenų bazėje bei internetiniame tinklalapyje, organizavo buto apžiūrą potencialiems pirkėjams, surado realius buto pirkėjus, su kuriais buvo sudaryta preliminari turto pirkimo – pardavimo sutartis, o taip pat derino pagrindinės sutarties pasirašymo veiksmus. Taigi nagrinėjamu atveju net ir vertinant ieškovės/ trečiojo asmens įvykdytų sutartinių įsipareigojimų apimtį, nėra pagrindo daryti išvadą, kad numatytas sutarties nutraukimo komisinis mokestis yra neproporcingai didelis, lyginant jį su visiško sutarties įvykdymo mokesčiu. Pastebėtina, kad net ir nesudarant pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties, nekilnojamojo turto brokeriai atlieka eilę veiksmų, susijusių su turto paskelbimu, pirkėjų paieška, turto apžiūros organizavimu bei įvairių sąlygų derinimu, todėl klientui vienašališkai nutraukiant sutartį, akivaizdu, už šių veiksmų atlikimą gali būti numatytas atitinkamas piniginių lėšų mokėjimas, todėl klientas neturėtų tikėtis, kad jo interesais teikiamos paslaugos bus suteiktos neatlygintinai.

30. Iš apeliacinio skundo turinio galima vertinti, jog atsakovė tvirtina buvus esminį Tarpininkavimo sutarties pažeidimą, kadangi trečiasis asmuo netinkamai atliko pareigas ir dėl to nebuvo sudaryta pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu nesutinka.

31. Kaip pagrįstai nurodoma atsiliepime į pareikštą ieškinį, Tarpininkavimo sutarties nuostatos (3 priedas) įpareigojo atsakovę pateikti visus su nuosavybės teise susijusius turto dokumentus bei nustatė, kad jei turtas įgytas santuokos metu, išskyrus dovanojimo/paveldėjimo atvejus, yra būtinas kito sutuoktinio dalyvavimas nepriklausomai nuo to, kada turtas įregistruotas vieno iš sutuoktinių vardu; o jei turtas įgytas iki santuokos sudarymo ar paveldėjimo/dovanojimo būdu, reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Be to, ieškovė/ trečiasis asmuo taip pat ėmėsi priemonių ir VĮ „Registrų centras“ tikrino duomenis apie nekilnojamąjį turtą, kurie iš esmės sutapo su apeliantės nurodytomis aplinkybėmis, t.y. kad turtas nuosavybės teise priklauso apeliantei ir jos dukrai. Pagal byloje esančius įrodymus, apie tai, kad turtas buvo įgytas santuokos metu ir kad atsakovė neturėjo nei buvusio sutuoktinio sutikimo ar įgaliojimo parduoti turtą, nei įrodymų, patvirtinančių buto dalį esant jos asmenine nuosavybe (kas vėliau ir buvo padaryta), trečiajam asmeniui pranešta nebuvo, todėl vertinti, kad būtent jis turėjo spręsti klausimą dėl atsakovės santuokos nutraukimo aplinkybių ir iš to kylančių nekilnojamojo turto galimų suvaržymų, nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgdamas į nagrinėjamu atveju susiklosčiusį specifinį iš šeimos teisinių santykių kylantį nekilnojamojo turto teisinį rėžimą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovės/ trečiojo asmens veiksmai, atlikti atsakovei teikiant nekilnojamojo turto pardavimo paslaugą, iš esmės atitiko atidaus ir rūpestingo verslininko elgesį, juo labiau kad pagal byloje esančius duomenis, nėra galimybės spręsti, kad ieškovė/ trečiasis asmuo, sudarydami Tarpininkavimo sutartį, buvo įsipareigoję atsakovei suteikti kvalifikuotą teisinę konsultaciją dėl norimo parduoti turto nuosavybės teisės turinio, kai viešuosiuose registruose nebuvo nurodyta jokia informacija apie atsakovės santuokos nutraukimo aplinkybes bei šio proceso metu nustatytas/ nenustatytas asmeninės ar sutuoktinių jungtinės nuosavybės dalis.

32. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad Tarpininkavimo sutartyje numatytos paslaugos atsakovei iš esmės buvo netinkamai suteiktos, ieškovė/ trečiasis asmuo iš esmės pažeidė sutartį ir dėl to jiems kyla pareiga atlyginti atsakovės patirtus nuostolius.

33. Taigi apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bei įvertinęs skundžiamame sprendime išdėstytas išvadas, faktinius bylos duomenis bei šalių procesiniuose dokumentuose nurodomas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikė procesinės ir materialinės teisės nuostatas, dėl ko priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio ar faktinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

34. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės apeliacinis skundas yra atmetamas, ieškovei priteisiamos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos – 300 Eur (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis), kurių dydis, atsižvelgiant į šios civilinės bylos sudėtingumą, ieškovei suteiktų teisinių paslaugų kokybę, yra pagrįstas ir nemažintinas, juo labiau kad neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose rekomenduojamų dydžių.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2019 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės J. K. (W.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės mažosios bendrijos „Mano Rezidencija“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.