Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėja Stefa NaščenkovienėBaudž. byla Nr. 1A-829-174/2011Teisminio proceso Nr. 1-30-2-00050-2010-4Procesinio sprendimo kategorijos:2.4.; 1.2.20.15.; 2.1.7.4. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nutartis

2011 m. spalio 6 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios N. R. ir nukentėjusiojo V. P. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-06-13 nuosprendžio, kuriuo N. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 245 straipsnį ir nuteista:

pagal BK 245 straipsnį (už 2000-10-12 teismo sprendimo, kuriuo priteista V. P. 48 120 Lt, nevykdymą) – vienerių metų ir dviejų mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. bei neatlygintinai išdirbti 130 valandų per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

pagal BK 245 straipsnį (už 2000-10-09 teismo sprendimo, kuriuo priteista J. K. 32 000 Lt, nevykdymą) – vienerių metų ir dviejų mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant būti namuose nuo 22 valandos iki 6 valandos bei neatlygintinai išdirbti 130 valandų per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

pagal BK 245 straipsnį (už 2000-11-24 teismo sprendimo, kuriuo priteista P. J. 16 400 Lt, nevykdymą) – vienerių metų ir dviejų mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant būti namuose nuo 22 valandos iki 6 valandos, bei neatlygintinai išdirbti 130 valandų per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

pagal BK 245 straipsnį (už 2001-01-10 teismo sprendimo, kuriuo priteista A. R. 19 341 Lt, nevykdymą) – vienerių metų ir dviejų mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. bei neatlygintinai išdirbti 130 valandų per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir paskirta N. R. subendrinta dvejų metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. bei neatlygintinai išdirbti 130 valandų per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

A. V. P. civilinis ieškinys.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. R. nuteista už tai, kad ji nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, būtent:

N. R. nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, t.y. N. R., žinodama, kad civilinėje byloje Nr. 2-920¹⁷/2001 2001-01-10 Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimu iš jos priteista A. R. naudai 18420 Lt skola ir 921 Lt teismo išlaidų, ir turėdama pareigą vykdyti šį teismo sprendimą, tyčia jo nevykdė, t.y. būdama darbinga ir veiksni, neieškojo pajamų šaltinio ar kitų galimybių bent iš dalies atlyginti priteistą skolą A. R.. A. R. naudai antstolė iš N. R. išieškojo 100 Lt skolos, liko nesumokėta 18320 Lt skola ir 921 Lt teismo išlaidų.

Šiais veiksmais N. R. padarė baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 straipsnyje.“

Dėl senaties terminų taikymo.

Bylos nagrinėjimo metu teismui buvo pateiktas prašymas dėl baudžiamosios bylos nutraukimo suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Teismas nutartimi šio prašymo netenkino. Pateikus skundą dėl šios nutarties, apeliantės skundas apeliacinės instancijos teismui nebuvo perduotas.

Nuteistoji N. R. teigia, jog skundžiamame nuosprendyje nepasisakyta dėl jos argumentų atmetimo (pateiktų pažymų, mokėjimo pavedimo kvitų ir t. t.), tai prieštarauja rungimosi principui ir 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato Nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nuostatoms bei minėtu nutarimu patvirtintos apžvalgos nuostatoms, jog apkaltinamajame nuosprendyje kaltinimui prieštaraujančius duomenis būtina motyvuotai paneigti, o įrodymų analizė turi būti išsami ir įtikinama, kad skaitant nuosprendį būtų galima suprasti, kaip teismas vertina konkretų įrodymą. Esant abejonėms ir jų tinkamai nepašalinus, teismas turėjo remtis nekaltumo prezumpcija, jog visos abejonės turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai.

Atsižvelgiant į paminėtus argumentas, apeliantės manymu, buvo pažeistas asmenų lygybės principas, rungimosi, teismo šališkumo principas, nes nuosprendis surašytas išimtinai nukentėjusiojo V. P. interesais, vienodi faktai teisiškai vertinti skirtingai, vieni asmenys, esant toms pačioms aplinkybėms, pripažinti nukentėjusiaisiais, kiti – ne, kaltinimui prieštaraujantys duomenys motyvuotai nebuvo paneigti.

Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos bylose, panašiose savo faktinėmis aplinkybėmis

2010 m. gruodžio 7 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau LAT) Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, nagrinėdama baudžiamąją bylą Nr. 2K-584/2010, nurodė, kad teismo sprendimo nevykdymas – tai susilaikymas nuo teismo sprendimu paskirtos pareigos vykdymo, turint objektyvią galimybę ją įvykdyti. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį trauktinas tik toks asmuo, kuris yra atsakingas už teismo sprendimo vykdymą ir kuris veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokdamas, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to norėdamas. BK 245 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos baigtumas siejamas su momentu, kai asmuo nustatytu laiku neįvykdo savo pareigos. Kita vertus, BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno teismo sprendimo neįvykdymo fakto, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir administracinio proceso įstatymų uždavinys. Dėl to baudžiamoji atsakomybė tokiais atvejais turėtų būti taikoma tik atsižvelgus į galimybes užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą civilinio ir administracinio proceso priemonėmis (kasacinė nutarti Nr. 2K-47/2009).

2009 m. sausio 6 d. LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija baudžiamojoje byloje Nr. 2K-47/2009 taip pat nurodė: „<...> BK 245 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos baigtumas siejamas su momentu, kai asmuo nustatytu laiku neįvykdo savo pareigos. Kita vertus, BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno teismo sprendimo neįvykdymo fakto, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir administracinio proceso įstatymų uždavinys. Todėl baudžiamoji atsakomybė tokiais atvejais turėtų būti taikoma tik atsižvelgus į galimybes užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą civilinio ir administracinio proceso priemonėmis<...>. Minimoje nutartyje teismas, be kita ko, nurodė: „<...> kai asmuo laiku neįvykdo teismo sprendimo, kuris gali būti efektyviai įvykdomas taikant CPK 624 straipsnyje nustatytas priverstinio vykdymo priemones, svarstytina, ar baudžiamoji atsakomybė apskritai pagrįsta<...>.“

2010-08-25 Klaipėdos apygardos teismas atsižvelgdamas į suformuotą LAT praktiką nagrinėjamu klausimu, baudžiamojoje byloje Nr. 1S-566-462/2010 taip pat yra pasisakęs, kad „<...> baudžiamoji teisė yra paskutinė priemonė, kuri taikoma padarius teisės pažeidimą (ultima ratio). Tik kai kitomis teisės normomis negalima užtikrinti visuomeninių santykių apsaugos, gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. < ...> apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodė, kad baudžiamoji atsakomybė, numatyta dėl teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo, turi būti taikoma tik išnaudojus visas civiline ir administracine tvarka numatytas galimybes ir priemones<...>.“

Apeliantė N. R. teigia, jog šiuo atveju teismas nustatė, kad iš turto yra vykdomi išieškojimai kreditorių naudai. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta aplinkybių, jog taikant priverstinio vykdymo priemones (CPK 624 straipsnis) ji buvo įpareigota atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo jų susilaikyti, bei jai skirtos administracinio ir civilinio proceso poveikio priemonės.

Priverstinio poveikio priemonių taikymas, kai įsiskolinimus išieško antstolis, apeliantės teigimu, taip pat negali būti pripažintas kaip asmens vengimas vykdyti teismo nustatytą prievolę.

Nesant įrodymų apie jos – N. R. – paieškos paskelbimą, slapstymąsi, prievolių nevykdymą (prievolės įvykdytos iš dalies ir kt.), teismas tariamai nustatė, kad galimybės užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą įprastomis civilinio proceso priemonėmis buvo esmingai apsunkintos, nes tokių duomenų byloje nėra. Taip pat nebuvo nustatyta, kad jai – N. R. – buvo taikytos administracinio proceso priemonės, siekiant tinkamai užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą.

Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į LAT suformuotą teismų praktiką šios kategorijos bylose, todėl priėmė nepagrįstą bei neteisėtą nuosprendį.

Dėl objektyvios galimybės įvykdyti teismo sprendimus ir asmens kaltės.

N. R. teigia, jog teismas nagrinėdamas bylą nevertino ir netyrė aplinkybių, susijusių su objektyvia galimybe įvykdyti teismo sprendimą. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad bendras įsiskolinimas yra maždaug 450 000 Lt. Teismas neanalizavo fakto, ar asmuo yra pajėgus įvykdyti tokio masto prievolę kreditoriams, neišskiriant kelių kreditorių intereso aukščiau kitų. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ji savo prievoles kreditoriams yra įvykdžiusi iš dalies (didesnė išieškotų lėšų dalis nepervesta išieškotojams ne dėl jos kaltės). BK 245 straipsnyje numatyta, kad baudžiamojon atsakomybėn yra trauktinas toks asmuo, kuris nevykdė teismo sprendimo. Teismas nustatęs, kad dalis prievolės yra įvykdyta, nepasisakė, nuo kokios neįvykdytos prievolės dalies atsiranda baudžiamoji atsakomybė.

N. R. aiškina, jog bylos nagrinėjimo metu, remiantis liudytojų parodymais, taip pat nenustatyta, neva ji tyčia vengė grąžinti įsiskolinimą, priešingai – ji visą laiką teigė, kad neatsisako grąžinti įsiskolinimų, tik šiuo metu tai padaryti neturi galimybės.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis V. P. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-06-13 nuosprendžio dalį, kuria atmestas jo civilinis ieškinys, ir civilinį ieškinį tenkinti visiškai, o nesant galimybės civilinio ieškinio reikalavimus pa­tenkinti baudžiamojo proceso tvarka, palikti civilinį ieškinį nenagrinėtą.

Nurodo, jog LAT 2008-09-21 „Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padary­tos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgoje“ Nr. A-2 nurodė: „<...> daugiausia problemų kyla, kai baudžiamojoje byloje civiliniu ieškiniu prašoma priteisti negautas pajamas. Kai kuriuose teismų sprendimuose laikomasi klaidingos pozicijos, kad negautos pajamos baudžiamojo proceso tvarka nepriteistinos. ...Tokie sprendimų argumentai neteisingi, nes prieštarauja LR CK 6.249 str. 1 d. įtvirtintai nuostatai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-02-06 nutartyje Nr.2K-108/2007 nurodyta, kad pagal LR CK 6.249 str. nuostatas turtinė žala yra ne tik asmens turto netekimas, sužalojimas, turėtos išlaidos, bet ir negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų įvykdyti nusikalstami veiksmai. ...Negautos pajamos yra nukentėjusiojo numatyta ir realiai tikėtina gauti pinigų suma, kurią sutrukdė gauti neteisėti nusikalstamą veiką padariusio asmens veiksmai. Šie nuostoliai atsiranda dėl žalos, padarytos pagrin­diniam objektui, kuris naudojamas pajamoms gauti, arba pareigos nedelsiant atlyginti padarytą žalą nevykdy­mo. Ar patirtus nuostolius galima laikyti negautomis pajamomis, sprendžiama pagal tai: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai buvo tikėtasi jas gauti; 3) ar jos negautos dėl neteisėtų žalą padariu­sio asmens veiksmų.“

Nukentėjusysis V. P. nurodo, kad nagrinėjamu atveju konstatuota, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2000-10-12 sprendimu civilinė­je byloje Nr. 2-8251/2000 jo naudai nuteistosios N. R. buvo iš viso priteista 48 120 Lt, taigi jis numatė gauti šias pajamas, o šių pajamų pagrįstumas buvo ga­rantuojamas teismo sprendimų privalomumo principu. Taigi buvo dvi pirmosios, teismų praktikos aprobuotos, sąly­gos, kurioms esant gali būti priteisiamos negautos pajamos. Kaip nustatyta šioje baudžiamojoje byloje, N. R. nusikalstamai nevykdė Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2000-10-12 sprendimo civili­nėje byloje Nr. 2-8251/2000, šiais savo veiksmais padarė BK 245 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl trečioji sąlyga, kad pajamos turi būti negautos dėl neteisėtų žalą padariusio asmens veiksmų, taip pat egzistuoja.

Atsižvelgiant į Lietuvos bei pasaulio ekonomikos pokyčius, akivaizdu, kad lito reali vertė, kartu ir perkamoji galia 2000 metais, kai buvo priimtas Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-8251/2000, buvo nepalyginamai didesnė, todėl, V. P. teigimu, jis dėl nuteistosios N. R. nusikalstamos veikos patyrė didelės žalos, nes negalėjo disponuoti savo piniginėmis lėšomis, kurios nenaudojamos nuvertėjo, tačiau nominali šių piniginių lėšų vertė nepasikeitė. Todėl prašoma priteisti palūkanų suma yra minimalūs nuostoliai.

LAT 2006-06-05 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2006 nurodė, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti ne tik šalių susitarimai, bet ir įstatymai (LR CK 6.37 str. I d.). LR CK 6.210 str. 1 d. nustatyta pareiga skolininkui, pralei­dusiam terminą piniginei prievolei įvykdyti, mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas. Nurodytas palūkanas įsta­tymų leidėjas pripažįsta minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kuriuos visais atvejais privalo atlyginti skolininkas. Palūkanos kompensuoja kreditoriaus patirtus nuostolius per tą laikotarpį, kai jis negalėjo naudotis jam priklausančiomis piniginėmis lėšomis. Išimtys, kad už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą palūka­nos nemokamos, gali būti nustatytos įstatymuose arba sutartyje. Teisėjų kolegija nurodo, kad tam, jog būtų ga­lima taikyti LR CK 6.210 str., turi būti visos trys sąlygos: pirma, neįvykdyta prievolė turi būti piniginė; antra, turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas; trečia, įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos.

CK 6.36 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad piniginės prievolės turi būti išreiškiamos ir apmokamos valiuta, kuri pagal galiojančius įstatymus yra teisėta atsiskaitymo priemonė Lietuvos Respublikoje.

V. P. teigia, jog, remiantis Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2000-10-12 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-8251/2000, kuriuo jam iš N. R. buvo priteista 48 120 Lt, N. R. atsirado piniginė prievolė sumokėti jam minėtu teismo sprendimu priteistą sumą. Taigi yra pirmoji būtina sąlyga, kuriai esant gali būti taikomas CK 6.210 straipsnis.

Pagal 1964 m. CPK 234 straipsnio redakciją, galiojusią 2000-10-12, Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimo priėmimo metu (2000-07-31 redakcija), bei vėlesnes šio straipsnio redakcijas, teismo sprendimai vykdomi jiems įsiteisėjus, išskyrus tuos atvejus, kai sprendimai vykdomi skubiai.

Taip pat, kaip pagrįstai konstatuota Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-06-13 nuosprendyje, pagal teismų praktiką teismo sprendimo nevykdymas prasideda tada, kai kaltininkas neįvykdo sprendimo iki jam nu­rodytos datos, o nesant tokios datos – kai per pakankamą įvykdyti laiką nesiima priemonių, neatlieka veiksmų, būtinų įgyvendinti teismo sprendime įtvirtintus įpareigojimus, reikalavimus, suvaržymus ar pan., kai sprendi­mas nevykdomas nepaisant nevienkartinių priminimų, prašymų, raštiškų įspėjimų ir t. t.

Šiuo atveju Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2000-10-12 sprendimo vykdymo terminas, kartu ir N. R. piniginės prievolės vykdymo terminas, yra suėjęs, t. y. N. R. akivaizdžiai yra praleidusi piniginės prie­volės įvykdymo terminą, taigi yra ir antroji teismų praktikos reikalaujama sąlyga taikyti CK 6.210 straipsnio nuostatas.

Trečiosios sąlygos buvimą patvirtina tai, kad teisės aktuose nėra numatyta, kad palūkanos už nusikalsta­ma veika padarytą žalą, kai žala padaroma piniginės prievolės nusikalstamu neįvykdymu, nėra mokamos.

Išdėstytos aplinkybės rodo, kad yra visi teisės aktų bei teismų praktikos suformuoti pagrindai nagrinėjamu atveju taikyti CK 6.210 straipsnio nuostatas, todėl skundžiama teismo sprendimo dalis, kuria atmestas jo – nukentėjusiojo V. P. – civilinis ieškinys dėl palūkanų priteisimo, naikintina, o civilinis ieškinys – tenkintinas.

Be to, apeliantas V. P. atkreipia dėmesį, kad pagal CPK 137 str. 2 d. 4 p. teismas atsisako priimti ieškinį, jei yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. V. P. teigia, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismui skundžiamu 2011-06-13 nuosprendžiu atmetus civilinį ieškinį, jis neteko procesinės teisės civilinio ieškinio reikalavimus pareikšti civilinio proceso tvarka. Kadangi civilinio ieškinio reikalavimas civilinio proceso tvarka akivaizdžiai gali būti tenkinamas, teismas, nematydamas galimybės tenkinti jo civilinį ieškinį baudžiamojo proceso tvarka, turėjo palikti civilinį ieškinį nenagrinėtą, nes, remiantis LAT praktika, palikus pareiškimą nenagrinėtą asmuo paprastai išsaugo teisę į pažeistos teisės gynybą teisme (LAT 2011-04-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2011).

Atsiliepimu į nukentėjusiojo V. P. apeliacinį skundą nuteistoji N. R. prašo nukentėjusiojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistoji N. R. ir jos gynėja advokatė A. Matiukienė prašo nuteistosios N. R. apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusysis V. P. ir jo atstovas advokatas H. Mackevičius prašo nukentėjusiojo V. P. apeliacinį skundą tekinti, o nuteistosios N. R. apeliacinį skundą atmesti.

Prokuroras prašo nuteistosios N. R. ir nukentėjusiojo V. P. apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios N. R. ir nukentėjusiojo V. P. apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistosios N. R. apeliacinio skundo

Apeliacinio skundo argumentas, kad N. R. neįvykdė jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos, yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsniu, visas bylos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai ir išsamiai, byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus įvertino teisingai ir pagrįstai N. R. pripažino kalta, padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. Vien tai, kad nuteistoji nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodama byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindama, nėra pagrindas tenkinti jos apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą, teisingai kvalifikavo apeliantės veiką ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo teigti, kad teismo išvados dėl nuteistosios N. R. veiksmų įrodytumo neatitinka įrodymų turinio ir kad vertinant įrodymus buvo iš esmės pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Tai, kad apeliantė su šiomis išvadomis nesutinka ir kitaip (subjektyviai) interpretuoja įrodymus, dar nereiškia BPK nuostatų pažeidimo. Apeliantės teiginiai, kad teismo išvados neparemtos įrodymais, nepagrįsti.

Nors nuteistoji N. R. kalta dėl padarytos nusikalstamos veikos neprisipažino, jos kaltę, padarius BK 245 straipsnyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą, patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma. Apeliantės skundo argumentai, kad ji nepadarė jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 245 straipsnyje, vertintini kritiškai, kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šią nusikalstamą veiką, nes jie prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistosios N. R. kaltę patvirtinantiems įrodymams bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Atlikus išsamią įrodymų analizę, pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių dėl apeliantės kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, tai patvirtina byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog N. R. po 2000-10-12, 2000-10-09, 2000-11-24 ir 2001-01-10 priimtų teismo sprendimų dėl skolų priteisimo, kurių turinį, kaip pripažino pati N. R., ji žinojo ir šiais teismo sprendimais priteistų įsiskolinimų nukentėjusiesiems neginčijo, turėdama realią galimybę ir galėdama nors iš dalies padengti turimą įsiskolinimą arba jį bent sumažinti ir grąžinti skolas nukentėjusiesiems, to nedarė, tai yra tyčia nemokėjo minėtais teismo sprendimais priteistų skolų nukentėjusiesiems. Tokios teismo išvados yra pagrįstos ir atitinka faktines bylos aplinkybes. Priešingai nuteistosios tvirtinimui, apylinkės teismas tinkamai ištyrė ir teisingai įvertino bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus, kurie galėjo turėti esminės įtakos N. R. kaltės klausimo išsprendimui.

Pagal BK 245 straipsnį nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis. Teismo sprendimo nevykdymas – tai susilaikymas nuo teismo sprendimu paskirtos pareigos vykdymo, turint objektyvią galimybę ją įvykdyti. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį trauktinas tik toks asmuo, kuris yra atsakingas už teismo sprendimo vykdymą ir kuris veikė tiesiogine tyčia, tai yra suvokdamas, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to norėdamas. BK 245 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos baigtumas siejamas su momentu, kai asmuo nustatytu laiku neįvykdo savo pareigos.

Priešingai apeliantės tvirtinimui, byloje surinkti įrodymai paneigia nuteistosios tvirtinimą, neva ji neturėjo objektyvios galimybės įvykdyti teismo sprendimus. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad N. R. nuo 2000-01-01 iki 2010-12-31 buvo įsidarbinusi tik du kartus ir dirbo labai trumpą laiką: nuo 2004-05-26 iki 2005-06-30 – UAB „Baltijos parkai“, nuo 2005-08-03 iki 2005-11-01 – UAB „Huan Yu“. Iš UAB „Baltijos parkai“ N. R. buvo atleista savo noru, iš UAB „Huan Yu“ – neišlaikius bandomojo laikotarpio. Darbo biržoje N. R. užsiregistravo tik 2010 m., tai yra ilgam laikotarpiui nuo paskutinio įsidarbinimo, su nukentėjusiais susitikti vengė ir nuo jų slapstėsi. Nuteistosios teiginiai apie tai, jog darbdaviai atleido ją iš darbo dėl antstolio siunčiamų į darbovietę vykdomųjų dokumentų, kad Darbo biržoje ji nesiregistravo, neva jai buvo pranešta, kad ji neturės galimybės įsidarbinti dėl prieš ją pradėtų ikiteisminių tyrimų, neatitinka tikrovės. Skirtingai nei tvirtina apeliantė, iš darbo UAB „Baltijos parkai“ ji išėjo savo noru, o ne dėl to, kad antstolis A. S. siuntė į darbovietę vykdomuosius dokumentus, tai patvirtino kaip liudytoja apklausta UAB „Baltijos parkai“ viešbučio direktorė V. M., nurodydama, jog ji neliepė N. R. šeiti iš darbo. Be to, ši liudytoja parodė girdėjusi, jog N. R. turi daug skolų ir pastarajai nenaudinga dirbti. Kaip liudytoja apklausta kartu su N. R. viešbutyje „Baltijos parkai“ dirbusi S. Š. parodė iš viešbučio darbuotojų girdėjusi, kad N. R. turi finansinių problemų, dėl to jai nenaudinga dirbti legaliai. Be to, liudytoja S. Š. nepaneigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų apie tai, jog pati N. R. sakė, kad jai dirbti legaliai nenaudinga. Taigi minėtų liudytojų parodymai paneigia apeliantės tvirtinimą, neva ji neturėjo objektyvios galimybės dirbti neva dėl to, kad darbdaviai su ja nutraukdavo darbo sutartis dėl antstolio į darbovietę siunčiamų vykdomųjų dokumentų. Nukentėjusysis V. P. taip pat patvirtino, jog pati N. R. jam sakė, kad ji niekur nesidarbins, kad nereikėtų mokėti skolų nukentėjusiesiems. Iš 2010-06-15 Klaipėdos darbo biržos rašto matyti, kad N. R. Klaipėdos darbo biržoje užsiregistravo tik 2010-05-10. Taigi akivaizdu, kad N. R., būdama darbinga, neieškojo galimybių įsidarbinti, siekdama įvykdyti teismo sprendimus. Priešingai, aptarti įrodymai patvirtina, jog ji tyčia sąmoningai oficialiai nedirbo, nes tai jai buvo nenaudinga. Iš byloje esančių N. R. sąskaitų išrašų matyti, kad ji į savo asmenines bankų sąskaitas periodiškai gaudavo piniginių lėšų, susijusių ne tik su darbo užmokesčiu, bet ir iš kitų šaltinių. Tačiau N. R., žinodama apie teismo sprendimais priteistas skolas, jų geranoriškai nukentėjusiesiems nemokėjo, dėl to buvo pradėtas priverstinis išieškojimas. Tačiau 2005 m. antstoliams pavyko išieškoti iš N. R. tik labai nedidelę dalį skolų nukentėjusiesiems V. P. ir A. R.. Tai, kad dalis įsiskolinimo buvo išieškota iš N. R. vykdymo proceso metu, priešingai apeliantės tvirtinimui, neduoda pagrindo išvadai, jog pastaroji savanoriškai vykdė teismo sprendimus, tai yra įvykdė dalį prievolės mokėti priteistas įsiskolinimų sumas nukentėjusiesiems, nes priverstinis išieškojimas nesietinas su savanorišku teismo sprendimo vykdymu. N. R. prašymas antstoliui nesiųsti į darbovietę patvarkymo dėl skolos išieškojimo ir leisti V. P. kas mėnesį mokėti po 300 Lt, rodo, jog pastaroji siekė susitarti su antstoliu dėl mažesnės sumos išskaitymo iš darbo užmokesčio vykdymo procese, o ne tokiu būdu savanoriškai pradėjo vykdyti teismo sprendimą, nes jau buvo pradėtas priverstinis išieškojimas, ir pateikdama antstoliui tokio pobūdžio prašymą N. R. siekė sumažinti iš jos darbo užmokesčio priverstine tvarka išieškomą sumą. Tai jokiu būdu neleidžia daryti išvadą, jog N. R. savanoriškai vykdė teismo sprendimą. Priešingai, remiantis nukentėjusiųjų parodymais nustatyta, kad jiems pradėjus reikalauti skolų grąžinimo N. R. slapstėsi, nes neatsiliepdavo į nukentėjusiųjų skambučius, tai tik patvirtina pastarosios siekį išvengti prievolės vykdyti teismo sprendimus. Akivaizdu, kad N. R., būdama darbinga ir turėdama realią galimybę bent iš dalies padengti įsiskolinimą, tyčia nemokėjo skolų nukentėjusiesiems, nes per pastaruosius dešimt metų dirbo tik dviejose darbovietėse ir labai trumpą laiką, nors, remiantis anksčiau aptartų kaip liudytojų apklaustų kartu su N. R. dirbusių asmenų parodymais, nustatyta, kad ji 2005 m. iš darbo UAB „Pajūrio parkai“ išėjo savo noru neišdirbusi nė metų šioje darbovietėje, tais pačiais metais – iš kinų restorano „Huan Yu“, neišlaikiusi bandomojo laikotarpio, Darbo biržoje užsiregistravo tik 2010 m., tai yra praėjus net 5 metams po paskutinio įsidarbinimo, su nukentėjusiaisiais susitikti vengė, į antstolio raginimus vykdyti teismo sprendimus nereagavo, pas antstolį A. S. kviečiama atvyko tik vieną kartą, kitą kartą neatvyko, vykdymo procese antstoliams pavyko iš N. R. nukentėjusiųjų naudai išieškoti tik po nedidelę dalį teismų sprendimais priteistų sumų, tai rodo, kad N. R. tyčia siekė išvengti prievolės vykdyti teismo sprendimus dėl skolų nukentėjusiesiems sumokėjimo ir kad galimybė užtikrinti įsiteisėjusių teismo sprendimų įvykdymą įprastomis civilinio proceso priemonėmis buvo iš esmės apsunkintos. Šios išvados nepaneigia apeliantės N. R. skundo argumento dėl to, kad vykdymo procese nebuvo skelbta jos paieška. Liudytojas antstolis A. S. nurodė N. R. paieškos neskelbė, nes toks prašymas nebuvo pareikštas.

Taigi atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, remdamasi aptartų įrodymų visuma, atlikta jų tarpusavio ryšio analize, teisėjų kolegija konstatuoja, kad N. R., veikdama tiesiogine tyčia (suvokdama, kad neteisėtai nevykdo 2000-10-12, 2000-10-09, 2000-11-24 ir 2001-01-10 teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis), turėdama objektyvią galimybę ir galėdama bent iš dalies padengti įsiskolinimą ir grąžinti skolas nukentėjusiesiems, ją ignoravo, tai yra tyčia nemokėjo skolų nukentėjusiesiems, šiais savo veiksmais padarė BK 245 straipsnyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą, dėl to yra nuteista pagrįstai.

Nuteistoji teigia, kad baudžiamasis procesas pradėtas išimtinai V. P. interesais, nes šioje byloje A. R., J. K. ir P. J. pripažinti nukentėjusiaisiais nesant jų pareiškimų ar prašymų, nors ši byla neturi viešojo intereso požymių, taip pat nesiaiškinta, kodėl ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytoja apklausta M. S. nebuvo pripažinta nukentėjusiąja, nors ji ikiteisminio tyrimo apklausos metu teigė, kad N. R. negrąžino antros paskolos. Tačiau, priešingai nei tvirtina apeliantė, A. R., J. K. ir P. J. šioje byloje pripažinti nukentėjusiaisiais jiems pageidaujant. Tuo tarpu M. S. nebuvo pripažinta nukentėjusiąja dėl to, kad su ja nepavyko susisiekti po to, kai pastaroji ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta kaip liudytoja, tai patvirtina byloje esantis tyrėjos Ramintos Knašaitės 2010-12-17 tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad buvo bandyta susiekti su liudytoja M. S., siekiant pripažinti byloje nukentėjusiąja, tačiau paskambinus nurodytu telefonu niekas neatsiliepė, kitu būdu rasti jos nepavyko (t. 1, b. l. 82).

Apeliantės skundo argumentai dėl vykdymo procese išieškotų piniginių lėšų ir nukentėjusiesiems bei kitiems asmenis pervestų sumų neatitikimo, taip pat kiti su vykdymo procesu susiję klausimai N. R. padarytos nusikalstamos veikos teisiniam vertinimui reikšmės neturi. N. R. nuomone, iš jos vykdymo procese išieškotų ir pervestų šioje byloje nukentėjusiesiems bei kitiems asmenims sumų pagrįstumo ir kiti su vykdymo procesu susiję klausimai visiškai neturėjo įtakos sprendžiant N. R. kaltės pagal BK 245 straipsnį klausimą, šie klausimai susiję konkrečiai su vykdymo procesu, o ne su skundžiamo nuosprendžio teisėtumu ir pagrįstumu. Šie apeliantės skundo argumentai nėra apeliacijos dėl skundžiamo nuosprendžio nagrinėjimo dalykas.

Nuteistosios N. R. skundo argumentai dėl senaties termino taikymo ir bylos jai nutraukimo yra nepagrįsti. BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktis numato, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėjo treji metai, kai padarytas baudžiamasis nusižengimas.

Nuteistoji N. R. nepagrįstai apeliuoja į tai, neva baudžiamoji byla jai turėjo būti nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį senaties terminui. Tokį savo prašymą nuteistoji argumentuoja tuo, kad nuo 2005 metų antstoliai priverstinai išieškojo iš jos dalį skolų nukentėjusiesiems, ir nuo to momento, apeliantės teigimu, turi būti skaičiuojamas patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas, todėl taikant trejų metų terminą, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas dėl baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 245 straipsnyje, N. R. teigimu, suėjo 2008-03-17, tai yra praėjus 3 metams nuo to laiko, kada nukentėjusysis V. P. kreipėsi į antstolį A. S. dėl priverstinio išieškojimo. Tačiau šis apeliantės skundo argumentas yra nepagrįstas. Priešingai apeliantės tvirtinimui, byloje nusikalstamos veikos baigimo momentas neturi būti siejamas su vėliausia data, kada nukentėjusysis V. P. kreipėsi į antstolį dėl priverstinio skolos iš N. R. išieškojimo, tai yra 2005-03-17, nes, remiantis teismų praktika, BK 245 straipsnyje numatytas baudžiamasis nusižengimas – teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymas – nutrūksta, kai kaltininkas savanoriškai pradeda vykdyti teismo sprendimą arba teisėsaugos institucijos pradeda asmens baudžiamąjį persekiojimą dėl teismo sprendimo nevykdymo. Tai reiškia, kad teismo sprendimo nevykdymas prasideda tada, kai kaltininkas neįvykdo teisėto teismo sprendimo iki nustatyto termino, o jei toks terminas nenustatytas, – per pakankamą įvykdyti prievolę laiką nesiima priemonių, neatlieka veiksmų, būtinų įgyvendinti teismo sprendime nurodytus įpareigojimus, reikalavimus ir pan. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad N. R. nuo 2000 m., kada buvo priimti teismo sprendimai dėl skolų priteisimo, iki šiol nebuvo pradėjusi savanoriškai vykdyti teismų sprendimų, taigi N. R. veiksmai BK 245 straipsnio prasme nenutrūko ir tęsėsi iki šiol. Priverstinio poveikio priemonių taikymas, kai įsiskolinimus išieško antstolis, tik patvirtina, kad J. R. savanoriškai nevykdė teismo sprendimų, dėl to ir buvo pradėtas priverstinis išieškojimas. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nėra suėję BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo senaties terminai, dėl to būtų galima BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu nutraukti baudžiamąjį procesą prieš N. R..

Pagrindo tenkinti nuteistosios N. R. apeliacinį skundą nėra.

Dėl nukentėjusiojo V. P. apeliacinio skundo

N. V. P. šioje baudžiamojoje byloje pareiškė civilinį ieškinį, prašydamas priteisti iš nuteistosios N. R. 5 proc. metinių palūkanų nuo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2000-10-12 sprendimu priteistos ir negrąžintos 48 120 Lt sumos (48 000 Lt – skola, 120 Lt – teismo išlaidos), palūkanas skaičiuojant nuo 2001-07-01 iki visiško prievolės pagal teismo sprendimą įvykdymo.

Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo V. P. civilinį ieškinį atmetė.

Apeliaciniame skunde nukentėjusysis V. P. teigia, jog teismas be pagrindo netenkino jo civilinio ieškinio dėl 5 proc. metinių palūkanų nuo teismo 200-10-12 sprendimu priteistos sumos priteisimo, nes tai yra minimalūs įstatyme numatyti nuostoliai dėl prievolės grąžinti skolą nevykdymo, jie turi būti priteisti, tačiau šis apelianto V. P. reikalavimas yra nepagrįstas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 6.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendra taisyklė, kad, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, skolininkas privalo mokėti palūkanas. Nusikaltimu padaryta žala yra pagrindas civilinei deliktinei atsakomybei kaip turtinei prievolei – pareigai atlyginti turtinę ir (ar) neturtinę žalą – atsirasti, todėl nukentėjusysis, patyręs žalos dėl nusikaltimo, turi teisę reikalauti iš kaltininko įstatymų nustatyto dydžio metinių palūkanų nuo priteistos neatlygintos sumos. Tačiau šioje baudžiamojoje byloje pareikštas nukentėjusiojo V. P. civilinis ieškinys, kuriuo prašoma priteisti iš nuteistosios N. R. 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos, negali būti tenkinamas.

CK 6.37 ir 6.210 straipsniai reglamentuoja palūkanas vykdant pinigines prievoles. Pagal BPK 109 straipsnį baudžiamojoje byloje reiškiamo civilinio ieškinio dalykas yra nusikalstama veika padaryta turtinė ir (ar) neturtinė žala. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį turtinė žala apima turto netekimą arba sužalojimą, turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius) ir negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Palūkanos laikomos minimaliais nuostoliais dėl prievolės pažeidimo (CK 6.261 straipsnis), jų paskirtis yra skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę (CK 6.37 straipsnio 2 dalis), todėl, atsižvelgiant į baudžiamojoje byloje reiškiamo civilinio ieškinio dalyką, konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje turėjo patenkinti nukentėjusiojo V. P. civilinį ieškinį dėl 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos išieškojimo ir nuteistosios N. R., o to nepadarydamas pažeidė įstatymo reikalavimus, nėra pagrindo. V. P. apeliaciniame skunde reiškiamas prašymas palikti nenagrinėtą jo civilinį ieškinį dėl 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos išieškojimo iš nuteistosios N. R. neatitinka BPK 115 straipsnio 2 dalies sąlygų.

Apeliantas V. P. teigia, kad atmetus ieškinį dėl metinių palūkanų priteisimo, jis prarado teisę kreiptis su tokio pobūdžio ieškiniu civilinio proceso tvarka, tačiau šis nukentėjusiojo skundo argumentas nepagrįstas, kadangi prievolė mokėti įstatymo numatytas metines palūkanas nuo teismo sprendimu priteistos sumos šiuo atveju kyla ne iš baudžiamųjų, o iš civilinių teisinių santykių, tai yra šiuo atveju tiesioginiai nuostoliai kilo ne kaip nusikalstamos veikos, numatytos BK 245 straipsnyje, pasekmė, o dėl prievolės nustatytu terminu grąžinti skolą pažeidimo (CK 6.261 straipsnis), todėl atsižvelgiant į reikalavimo dalyką, šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismui atmetus nukentėjusiojo V. P. civilinį ieškinį dėl 5 proc. metinių palūkanų nuo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2000-10-12 sprendimu priteistos sumos išieškojimo iš nuteistosios N. R., šiuo sprendimu neatimama galimybė V. P. kreiptis su šiuo reikalavimu civilinio proceso tvarka.

Bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-06-13 nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistosios N. R. ir nukentėjusiojo V. P. apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios N. R. ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo V. P. apeliacinius skundus atmesti.