Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdas Vitunskas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus (toliau – Institucija) apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutarimo R. P. administracinio teisės pažeidimo byloje, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Administracinio teisės pažeidimo protokolas R. P. surašytas už tai, kad jis 2014-01-20 apie 18.05 val. Vilkaviškio g., Mokolų g., Tarpučių g., Marijampolėje, sankryžoje vairuodamas automobilį Mazda 5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nevažiavo kuo dešiniau ir sankryžoje sukdamas į kairę įvažiavo į priešingos krypties eismo juostą, dėl ko susidūrė su priešinga kryptimi tiesiai važiavusiu automobiliu. Eismo įvykio metu apgadinti abu automobiliai. Tokiais savo veiksmais R. P., pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 105, 113 punktų reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d.

Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus vyr., specialisto R. B. 2014-02-13 nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 64N-7507179-14, R. P. pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 str. 2 d. ir jam paskirta administracinė nuobauda – 150 Lt bauda.

Motyvuojamoji dalis

Institucijos apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada – panaikinti Institucijos nutarimą ir R. P. atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 127 str. 2 d. nutraukti. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Aukštesnysis teismas sprendžia, kad nėra pagrindo abejoti apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria priimto sprendimo motyvams ir išvadoms. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį pripažino, kad priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais yra ne R. P. automobilio išvažiavimas į kairę užbaigiant kairį posūkį, bet kelių eismo taisyklių pažeidimas, antrajam automobiliui į sankryžą įvažiavus jau degant draudžiamam raudonam signalui. Apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi betarpiškai eismo įvykį mačiusių liudytojų M. P. ir M. V. parodymais, kurie kategoriškai patvirtino, kad susidūrime dalyvavęs automobilis „Mazda 5“ į sankryžą įvažiavo degant žaliam šviesoforo signalui ir ketino daryti kairį posūkį. Tačiau degant žaliam signalui manevro negalėjo užbaigti, kadangi praleido iš priekio tiesiai važiuojančias, o taip pat į kairę – į Mokolų gatvę - sukančias transporto priemones. Jau užgesus žaliam signalui, ruošėsi užbaigti manevrą – padaryti kairį posūkį į Tarpučių gatvę. Tačiau į sankryžą nuo Vilkaviškio pusės tiesiai, jau užsidegus raudonam šviesoforo signalui įvažiavo automobilis „VW Golf“, kuris susidūrė jau su posūkį į kairę pradėjusiu daryti automobiliu Mazda, vairuojamu R. P.

Pažymėtina, kad parodymai liudytojų, M. P. ir M. V., įspėtų dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, duoti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, atitinka jų pirminiuose paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, yra aiškūs, nuoseklūs ir neprieštaringi (b . l. 10, 12). Pažeidimą mačiusių liudytojų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių duomenų apie tai, jog jie gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia melagingai apkalbėti kitą asmenį, nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi šių asmenų parodymais. Abu liudytojai kategoriškai nurodo, jog automobilis „VW Golf“ į sankryžą įvažiuoti neturėjo teisės, kadangi jam degė raudonas draudžiamas signalas. Liudytojas M. V. automobiliui „VW Golf“ važiavo iš paskos, todėl itin gerai matė, jog automobiliui „VW Golf“ dar nepasiekus vadinamos „Stop“ linijos prie sankryžos, jau degė raudonas signalas. Jis turėjo pareigą ir galimybę sustoti, tačiau to nepadarė, o į važiavo į ją degant draudžiamam signalui ir net nesulėtinęs greičio bandė ją kirsti.

Šiuos liudytojų parodymus iš esmės patvirtino ir R. P., nurodęs, kad užsidegus žaliam šviesoforo signalui, apie 4-5 m., įvažiavo į sankryžą, ketindamas sukti į kairę. Praleido iš priekio per sankryžą tiesiai važiuojančius automobilius bei vieną automobilį atvažiavusį tiesiai ir sukusį į kairę. Atkreipia dėmesį, kad daug į sankryžą įvažiuoti negalėjo, kadangi nuo jo dešinėje esanti Mokolų gatvė yra trijų eismo juostų, o kairėje esanti Tarpučių, į kurią jis norėjo sukti, tik dviejų eismo juostų. Tuo metu, jo atžvilgiu užsidegė raudonas šviesoforo signalas, ir jis norėjo pabaigti pradėtą manevrą. Jo automobilis jau buvo truputį kirtęs ištisinę juostą, kai tuo metu, jau degant raudonam šviesoforo signalui, į sankryžą nuo Vilkaviškio miesto pusės, Marijampolės miesto centro link, antra eismo juosta greitai atvažiavo automobilis „VW Golf“ bei trenkėsi į jo vairuoto automobilio priekį. Atkreipia dėmesį, kad pastarasis automobilis į sankryžą įvažiuoti jau neturėjo teisės, nes jam degė raudonas šviesoforo signalas.

Aptartų įrodymų viseto pagrindu darytina išvada, jog V. K. vairuojamas automobilis „VW Golf“, į šviesoforo reguliuojamą gatvių sankryžą įvažiavo degant draudžiamam šviesoforo signalui, o tai techniniu požiūriu turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su kilusiu eismo įvykiu. Nors Institucija apeliaciniame skunde nurodo, kad KET 170 punkte numatyta, jog vairuotojui, kuris užsidegus geltonam šviesoforo signalui arba reguliuotojui pakėlus ranką aukštyn galėtų sustoti šių taisyklių 169 punkte nurodytose vietose (prieš „Stop“ liniją, prieš šviesoforą, kertamą važiuojamąją dalį, pėsčiųjų perėją) tik staigiai stabdydamas, leidžiama važiuoti toliau, tačiau nagrinėjamu atveju nustatyta, kad automobiliui „VW Golf“ dar nepasiekus „Stop“ linijos prie sankryžos, jau degė raudonas šviesoforo signalas. Jokių duomenų apie prielaidas automobilio „VW Golf“ vairuotojui V. K. elgtis pagal KET 170 punkto reikalavimus byloje nėra.

Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą tinkamai vertino byloje pateiktų įrodymų visumą, kurių pagrindu priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, naikinti nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus apeliacinio skundo netenkinti. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.