Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danutės Milašienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo L. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2397-436/2014 pagal ieškovo „Swedbank“, AB ieškinį atsakovui L. V. (trečiasis asmuo – BUAB „Norekso nekilnojamasis turtas“) dėl skolos pagal laidavimo sutartį priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl laidavimo instituto, pagrindiniam skolininkui iškėlus bankroto bylą, aiškinimo ir taikymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovas „Swedbank“, AB atsiliepime į apeliacinį skundą teismo prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodė, kad pateiktame apeliaciniame skunde nėra pateiktų jokių naujų motyvų, kurie nebuvo nurodyti atsakovo procesiniuose dokumentuose ir tuo pačiu nėra nurodyta jokių naujų motyvų, dėl kurių išsamiai nepasisakė teismas. Atsižvelgiant į tai, kad bankas su apeliaciniu skundu nesutinka tokiais pačiais motyvais, kokie yra nurodyti skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, ieškovas jų nebekartoja.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėjama pagal apelianto apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad ieškovas „Swedbank“, AB ir trečiasis asmuo UAB „Norekso nekilnojamasis turtas“ 2007 m. vasario 15 d. sudarė kredito sutartį Nr. 07-015163-AK, kuri pakeista ir papildyta 2009 m. vasario 13 d. susitarimu Nr. 07-015163-AK-1 (toliau – Kredito sutartis). Pagal Kredito sutartį bankas UAB „Norekso nekilnojamasis turtas“ suteikė 950 000 Lt kreditą, galutinį kredito grąžinimo terminą nustatant 2009 m. rugpjūčio 13 d. Šalių sulygta, kad kredito gavėjo prievolių pagal sutartį tinkamas įvykdymas užtikrinamas: 1) žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), įkeitimu; 2) L. V. laidavimu; 3) G. K. laidavimu; 4) finansiniu užstatu su nuosavybės teisės perdavimu. Kredito sutarties 8.5 punktu šalys susitarė, kad bankas turi teisę pasirinkti, kokiu eiliškumu ir kokias kredito gavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones realizuoti.

2007 m. vasario 15 d. bankas ir L. V. sudarė Laidavimo sutartį Nr. 07-015163-LA1, kuri pakeista ir papildyta 2009 m. vasario 13 d. sutartimi Nr. 07-015163-LA1 (toliau – Laidavimo sutartis). Laidavimo sutarties 2.1 punkte nustatyta, kad laiduotojas laiduoja už kredito gavėją ir įsipareigoja atsakyti bankui visu savo turtu, jeigu kredito gavėjas tinkamai neįvykdys bankui visų ar dalies prievolių pagal Kredito sutartį. Laidavimo sutartyje apibrėžiant laiduotojo atsakomybę, sulygta, kad kredito gavėjui tinkamai neįvykdžius visų ar dalies prievolių pagal Kredito sutartį, laiduotojas ir kredito gavėjas bankui atsako kaip solidarūs skolininkai (3.1 punktas); laiduotojas atsako bankui ta pačia apimtimi, kaip ir kredito gavėjas (3.2 punktas) bei visu savo turtu (3.3 punktas). Remiantis Laidavimo sutarties 10.1 punktu (naujos redakcijos – 9.1 punktu), sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja iki visiško prievolių bankui pagal Kredito sutartį įvykdymo.

UAB „Norekso nekilnojamasis turtas“ neįvykdė savo įsipareigojimų bankui pagal Kredito sutartį.

Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 4 d. nutartimi UAB „Norekso nekilnojamasis turtas“ iškelta bankroto byla.

Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 17 d., 2010 m. balandžio 8 d., 2010 m. balandžio 21 d. nutartimis patvirtintas banko 1 1014 398 Lt (293 789,99 Eur) finansinis reikalavimas. Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 10 d. nutartimi patvirtintas patikslintas 250 219,92 Eur „Swedbank“, AB finansinis reikalavimas, atsižvelgiant į tai, kad bendrovės likvidacijos procedūros metu realizavus įkeisto turto dalį, kreditoriui pervesta 43 570,07 Eur, gautų iš hipoteka įkeisto turto.

Kauno apygardos teismas 2011 m. kovo 4 d. nutartimi UAB „Norekso nekilnojamasis turtas“ pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

„Swedbank“, AB 2014 m. rugpjūčio 13 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 200 000 Lt skolos, 5 proc. procesinių palūkanų bei 3 750 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš laiduotojo L. V.. Nurodė, kad 2009 m. rugsėjo 28 d. raštu Nr. SR-38249 laiduotojas buvo informuotas apie tai, kad nevykdoma Kredito sutartis, tačiau jokių veiksmų nebuvo imtasi, todėl kreipiamasi į teismą dėl skolos išieškojimo iš laiduotojo L. V., kaip solidaraus skolininko.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. gruodžio 15 d. nutartimi ieškinį tenkino visiškai.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris priimtas vadovaujantis aktualia teismų praktika ir tinkami įvertinus svarbias bylai nagrinėti aplinkybes.

Dėl laidavimo, kaip akcesorinės prievolės, pabaigos

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, prievolė pagal laidavimo sutartį pasibaigė kartu su 2007 m. vasario 15 d. Kredito sutartyje numatytu galutiniu grąžinimo terminu, t. y. 2009 m. vasario 15 d. Ši data laikytina atskaitos tašku, nuo kurios turi būti skaičiuojami terminai. Bankas, vadovaudamasis CK 6.88 straipsnio 1 dalimi privalėjo per 3 mėnesius nuo prievolės įvykdymo termino suėjimo pareikšti laiduotojui ieškinį, tačiau jį pareiškė tik 2014 m., t. y. po 5 metų. Be to, ieškinys pareikštas jau po teismo nutarties UAB „Norekso nekilnojamasis turtas“ pripažinti bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto priėmimo (2011 m. kovo 4 d.), t. y. tada, kai įmonė jau buvo laikoma baigusia savo veiklą. Atsižvelgiant į tai, atsakovas nurodo, kad reikalavimas priteisti skolą pagal laidavimo sutartį turi būti atmestas CK 6.87 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Apeliacinės instancijos teismas tokius apelianto argumentus laiko teisiškai nepagrįstais.

Pagal CK 6.76 straipsnio 1 dalį laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Bendrasis principas yra tas, kad laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis). CK 6.88 ir 6.89 straipsniuose nustatyti terminuoto ir neterminuoto laidavimo pabaigos terminai. CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Tačiau CK nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti nurodytus terminus. Dėl to, kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 straipsniai, 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnio 4, 5 dalys). Be to, laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip akcesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012).

Byloje esantys duomenys (Laidavimo sutartis) patvirtina, kad nagrinėjamu atveju šalys sulygo, jog laidavimo sutartis galioja iki visiško prievolių bankui pagal Kredito sutartį įvykdymo (10.1 punktas (naujos redakcijos – 9.1 punktas). Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog šalims sutartyje sulygus, jog laidavimas baigiasi tik pasibaigus juo užtikrintai prievolei, CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas negali būti taikomas.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apelianto argumentu, jog ieškinio pareiškimo teismui metu, UAB „Norekso nekilnojamasis turtas“ veikla teismo sprendimu jau buvo pasibaigusi, todėl bankas prarado teisę CK 6.6 straipsnio 4 dalies ir CK 6.81 straipsnio 1 dalies pagrindu gauti prievolės įvykdymą iš atsakovo kaip solidaraus skolininko. Pagal formuojamą teismų praktiką, jeigu užbaigus bankroto bylą skolininkas likviduojamas ir išregistruojamas iš Juridinių asmenų registro (ĮBĮ 32 straipsnio 5-6 dalys), tai pagrindinio skolininko prievolė yra laikoma pasibaigusia (CK 6.128 straipsnio 3 dalis) ir tuo pačiu metu paprastai baigiasi laidavimas (CK 6.87 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2013). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laidavimas laikomas pasibaigusiu esant juridinių faktų sudėčiai – teismo sprendimui dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalis) bei įmonės išregistravimui iš Juridinių asmenų registro (ĮBĮ 32 straipsnio 5,6 dalys). Teismo nutartis, kuria įmonė (pagrindinis skolininkas) pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto yra ankstesnė, palyginti su įvardytomis, bankroto proceso stadija, todėl jos metu kreditoriui išlieka teisė kreiptis į teismą su ieškiniu laiduotojui, nes nėra pasibaigusi pagrindinio skolininko prievolė kreditoriui, taigi tuo pačiu ir laidavimas.

Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ ir bylos faktinių aplinkybių matyti, kad UAB „Norekso nekilnojamasis turtas“ bankroto byla iškelta 2009 m. rugsėjo 4 d. Nutartis dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama – 2011 m. kovo 4 d. Su ieškiniu į teismą kreiptasi 2014 m. rugpjūčio 13 d. Sprendimas dėl įmonės pabaigos dar nėra priimtas. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kreipimosi į teismą su ieškiniu laiduotojui metu pagrindinis skolininkas dar nebuvo likviduotas ir jo prievolės nebuvo pasibaigusios, todėl laikytina, kad ir šalutinė laidavimo prievolė taip pat buvo galiojanti, t. y. bankas turi (turėjo) teisę reikalavimo tenkinimą pagal neįvykdytą Kredito sutartį nukreipti į laiduotoją.

Dėl solidariosios atsakomybės bei laidavimo ir įkeitimo, kaip prievolės įvykdymą užtikrinančių priemonių, tarpusavio santykio

Apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos sprendimą, apeliaciniame skunde nurodo, kad laiduotojo solidarioji pareiga atsiranda tik tuo atveju, jei pagrindinis skolininkas neįvykdo prievolės, tačiau nagrinėjamu atveju nebuvo išnaudotos visos teisinės priemonės atgauti skolą iš trečiojo asmens (įkeisto turto). Kauno apygardos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad trečiojo asmens prievolės įvykdymas užtikrintas ir žemės sklypo įkeitimu. Taip pat nevertino ir nepasisakė dėl prievolės užtikrinimo fakto trečiojo asmens įkeistu turtu. Įkeitimu ir hipoteka užtikrinti kreditorių reikalavimai yra tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą, arba parduodant įkeistą turtą. Atsižvelgiant į tai, ieškovas gali atgauti kredito sutarties pagrindu suteiktą paskolą pasibaigus bankroto procedūrai ir tik tada bus aiški laiduotojo atsakomybės apimtis.

Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl šių apeliacinio skundo argumentų, pirmiausia nurodo, kad pagal CK 6.81 straipsnio 1 dalį, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir Laidavimo sutartyje. Teismų praktikoje pažymima, kad nors laiduotojo solidarioji pareiga atsiranda tik tuo atveju, jeigu pagrindinis skolininkas neįvykdo prievolės (CK 6.76 straipsnio 1 dalis), tačiau solidariosios laiduotojo pareigos ypatumas tas, kad tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, jog kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Be to, kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad CK normos laidavimą ir įkeitimą reglamentuoja netapačiai, bet jų vienas kitam nepriešpastato, neįtvirtina jų tarpusavio konkurencijos. Esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti įvykdyti prievolę, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010).

Atsižvelgiant į tai, teisiškai nepagrįstu laikytinas apelianto argumentas, kad pagrindinei prievolei esant užtikrintai hipoteka, bankas, būdamas kreditorius, pirmiausia privalo savo reikalavimą tenkinti iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą ir tik tada, likusią nepadengtą reikalavimo dalį, išsiieškoti iš laiduotojo. Tokią apelianto poziciją paneigia ir Kredito sutarties 8.5 punktas, kuriame nustatyta, kad bankas turi teisę pasirinkti, kokiu eiliškumu ir kokias kredito gavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones realizuoti. Ši Kredito sutarties nuostata apeliantui buvo žinoma, nes jis, kaip UAB „Norekso nekilnojamasis turtas“ atstovas, pasirašė Susitarimą Nr. 07-015163-AK-1, taip pat, būdamas laiduotojas, patvirtino, kad jam yra žinomos visos Kredito sutarties sąlygos. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad bankas pareiškė ieškinį laiduotojui ne dėl visos sumos, o tik dėl 200 000 Lt sumos suteikto ir negrąžinto kredito priteisimo.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kreditorius neturi pareigos pirmiausia visais būdais bandyti išsiieškoti skolos iš pagrindinio skolininko, ir, tik nepavykus patenkinti reikalavimo iš jo, išieškojimo veiksmus nukreipti į laiduotoją, nes tokia veiksmų seka būdinga subsidiariai, bet ne solidariajai atsakomybei. CK 6.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad pagrindinio skolininko ir laiduotojo atsakomybei esant solidariajai (kaip ir nagrinėjamu atveju), taisyklė, kad laiduotojas turi teisę reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą, netaikoma.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Apeliacinio teismo vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai, nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį. Apelianto nurodyta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, rėmėsi tik 2007 m. vasario 15 d. Laidavimo sutartimi, tačiau nieko nepasisakė apie 2009 m. vasario 13 d. Laidavimo sutartį, nors pastarąja buvo papildyta ir pakeista 2007 m. vasario 15 d. Laidavimo sutartis, laikytina teisiškai nereikšminga, nes sulyginus sutarties nuostatas, kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas, matyti, kad jos yra įtvirtintos ir 2009 m. vasario 13 d. Laidavimo sutartyje. Be to, apeliantas nenurodė, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas, nepagrindė, ar ši aplinkybė darė įtaką ginčijamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Apibendrinusi pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis kasacinio teismo suformuotos praktikos. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.