Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-08-10 · Administracinė byla Nr. I-5972-208/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-08-10
Bylos Nr.
I-5972-208/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Donatas Vansevičius
Pareiškėjas
S. F.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-5972-208/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00611-2016-0Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugpjūčio 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. F. (S. F.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas S. F. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–7) prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K) 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas S. F. paaiškina, kad nuo 2014 m. birželio 13 d. iki 2014 m. lapkričio 13 d. Lukiškių TI-K buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Atvykus į Lukiškių TI-K jis nebuvo supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, nebuvo pateikta informacija apie sveikatos priežiūros sąlygų teikimo įstaigoje tvarką. Pareiškėjas nurodo, jog kameros buvo nuolat perpildytos, todėl jis buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Kamerose įrengti staliukai buvo labai maži, o prie jų buvo pritvirtintos tik dvi kėdės, todėl vienu metu visi kameroje esantys asmenys pavalgyti negalėjo. Kamerose būdavo tamsu, drėgna, trūko oro, nuo sanitarinio mazgo sklisdavo nemalonus kvapas, nes jis nuo gyvenamosios patalpos buvo atitvertas tik 1,2 m aukščio sienele ir neturėjo atskiros ventiliacijos. Pažymi, jog kamerose nebuvo įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai, todėl šaukti pareigūnus tekdavo daužant į duris. Lukiškių TI-K kiemeliai netvarkomi, nėra pastogės pasislėpti nuo lietaus. Pasivaikščioti pareiškėjas buvo išvedamas tik vienai valandai per parą, o esant blogam orui – iš viso buvo nevedamas. Pažymi, jog atvykęs į Lukiškių TI-K jis nurodė, kad yra nerūkantis, tačiau vis tiek buvo patalpintas į kameras kartu su rūkančiais asmenimis. Be to, teigia, kad jis nuolat buvo kilnojamas iš vienos kameros į kitą ir tai sukėlė jam diskomfortą. Pažymi, jog jis buvo kalinamas pažeidžiant Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnį, nes buvo kalinamas kartu su asmenimis, kurie anksčiau yra atlikę laisvės atėmimo bausmes. Dėl tokių kalinimo sąlygų jis pasidarė irzlus, nervingas, sunkiai užmigdavo, pablogėjo jo sveikata, patyrė neigiamus išgyvenimus, fizinius nepatogumus bei gyvenimo kokybės pablogėjimą ir kt.

Lukiškių TI-K, kuris atstovauja Lietuvos valstybę, su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 16–25).

Lukiškių TI-K vadovaujasi 2010 m. balandžio 11 d. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124, kuriame nustatytas 3,6 kv. m minimalus kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui. Pažymi, jog Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnio bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Taip pat, kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.

Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji ir suimtieji, jiems išduodamas visas švaros palaikymui reikalingas inventorius. Lukiškių TI-K nuolat organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas (dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija) bei atliekama visuomenės sveikatos priežiūra, iki 2013 m. gruodžio 30 d. buvo sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, o nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudaryta sutartis su UAB „Dezinfa“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Lukiškių TI-K vadovaujasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsniu ir nurodo, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos. Nurodo, jog daugelis Lukiškių TI-K asmenų kaip stalą naudoja kameroje esančią medinę spintelę, todėl visi kameroje esantys asmenys gali pavalgyti vienu metu. Pažymi, kad kamerų plotas yra mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar kitų baldų. Tualetas nuo gyvenamosios patalpos atitvertas 1,5 m aukščio sienele, o toks jo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengti iškvietimo mygtukai, tačiau suimtieji bei nuteistieji dažnai piktybiškai niokoja kameras, todėl jie ne visada veikia. Lukiškių TI-K pažymi, jog kamerose yra tiekiamas šaltas vanduo, langai pritaikyti vėdinimui ir atsidaro, kameros aprūpintos tvarkymo inventoriumi, o suimtieji privalo tvarkyti kameras, kuriose gyvena.

Lukiškių TI-K nurodo, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra nuolat valomi ir barstomi, pasivaikščioti kalinamieji išvedami laikantis SVĮ 29 ir 10 straipsnių reikalavimų. Pažymi, kad jokie teisės aktai nenustato kiemelio ploto, tenkančio vienam asmeniui, dydžio.

Atsiliepimas

Atsakovas taip pat nurodo, jog pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI-K jis iš karto pasirašytinai buvo supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, teisėmis bei pareigomis ir draudimais. Tai, jog pareiškėjas buvo supažindintas su teisės aktų reikalavimais, patvirtina jo parašas asmens byloje. Pareiškėjo perkėlimai yra vykdomi siekiant užkirsti kelią autoagresijos atvejams bei suteikti geresnes sąlygas, o tokie perkėlimai vykdomi griežtai laikantis SVĮ 10 straipsnio ir BVK 70 straipsnio reikalavimų. Lukiškių TI-K nėra specialiai įrengtų kamerų rūkantiesiems, tačiau skirstant asmenis į kameras yra atsižvelgiama į asmens pageidavimą būti laikomu kartu su nerūkančiaisiais. Pažymi, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas grindžia Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 punktais bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, kuriais vadovaujantis, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimui nustatyta 0,06 Eur suma. Teismui pateikti 32 A4 formato lapai įrodomosios medžiagos. Atsižvelgiant į tai Lukiškių TI-K turėtų būti priteista 1,92 Eur (32 x 0,06) bylinėjimosi išlaidų.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis nurodo patyręs Lukiškių TI-K.

Teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte.

Iš Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktų duomenų, t. y. detalizuotų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžių bei asmenų, su kuriais buvo laikomas, skaičių (b. l. 16), matyti, kad, bendrai apskaičiavus nagrinėjamą laikotarpį (t. y. nuo 2014 m. birželio 11 d. iki 2014 m. lapkričio 13 d.) – iš viso 155 dienas, 11 dienų vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, o likusią laikotarpio dalį – 144 dienas vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų. Teismas, vertindamas esančių byloje įrodymų visumą, daro išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kalinimą perpildytose kamerose yra pagrįstos.

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, jog kamerose būdavo tamsu, drėgna, trūko oro, nuo sanitarinio mazgo sklisdavo nemalonus kvapas, nes jis nuo gyvenamosios patalpos buvo atitvertas tik 1,2 m aukščio sienele ir neturėjo atskiros ventiliacijos.

Higienos normos 21 p. nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 p. kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skunde neneigė, jog sanitarinio mazgo patalpa atitverta nuo likusio kameros ploto pertvara, o Lukiškių TI-K nurodė, kad visi sanitariniai mazgai atskirti 1,5 m sienele, teismas vadovaudamasis minėtomis teisės aktų nuostatomis pripažįsta, kad toks įrengimas atitinka sanitarinio mazgo įrengimui taikomus reikalavimus. Negalima sutikti su pareiškėju, kad sienelės buvo tik 1,2 m aukščio, nes iš teismui pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktų turinio (b. l. 29–49) matyti, jog toks pažeidimas niekada nebuvo nustatytas. Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas, o neatlikus kapitalinio remonto, atskiros patalpos įrengti nėra galimybių, todėl šis pareiškėjo nurodytas pažeidimas laikytinas nepagrįstu.

Pagal Higienos normos 24 p., kameros vėdinamos per langus. Minėta, kad Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas ir nėra finansinių galimybių atlikti kapitalinį remontą, taigi ir įrengti atskirą vėdinimo sistemą, o natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) atitinka Higienos normos reikalavimus. Tinkamai kameras vėdinant per langus, išvengiama ir didelio drėgmės susidarymo, pelėsio veisimosi. Įvertinus patikrinimo aktus, matyti, kad ginčo laikotarpiu tam tikrais atvejais apšvietos, šilumos ir drėgmės pažeidimai buvo užfiksuoti, tačiau jie buvo nežymūs (b. l. 29–49) ir esant galimybei pašalinami. Pažymėtina, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, jog dėl minėtų pažeidimų kreipėsi į administraciją. Pareiškėjas skunde nedetalizavo, kokiose kamerose ir kokiu laikotarpiu jam kalint konkrečioje kameroje buvo neužtikrinti apšvietimo bei drėgmės kiekio reikalavimai.

Pabrėžtina, kad Lukiškių TI-K pagal turimus finansinius resursus, gavęs skirtas lėšas iš valstybės biudžeto atlieka kamerų remontą, kamerų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas. Abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais nėra pagrindo. Iš bylos medžiagos matyti, kad Lukiškių TI-K 2013 m. buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį Nr. VLN-P-2013/255 su UAB „Dezinfa“ (b. l. 50–53), kuri nuolat atliko kenkėjų kontrolės ir naikinimo darbus, o 2015 m. sausio 2 d. sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 54–56), kuri taip pat atlieka kenkėjų kontrolės ir naikinimo darbus.

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, jog rūkantieji yra kalinami kartu su nerūkančiaisiais.

Visų pirma teismas pažymi, kad Lukiškių TI-K administracijai kyla pareiga užtikrinti, kad asmenys kamerose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, o nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. LVAT laikosi pozicijos, kad asmenų laikymas vienoje kamerose kartu su rūkančiaisiais pažeidžia minėtų teisės aktų nuostatas bei pareiškėjų teisę į jų sveikatai saugią aplinką (2013 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-733/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1374/2013).

Nagrinėjamu atveju, nei atsiliepime į pareiškėjo skundą, nei kitoje atsakovo pateiktoje medžiagoje nėra įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius dėl draudimo rūkyti kamerose neįgyvendinimo, todėl, vadovaujantis minėta LVAT praktika, negalima teigti, kad Lukiškių TI-K administracija tinkamai įgyvendino šį draudimą. Tačiau, LVAT taip pat laikosi nuoseklios pozicijos, kad vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas kalinimo sąlygas (2013 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013; 2013-07-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013). Nagrinėjamu atveju, byloje nėra duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi dėl apgyvendinimo su nerūkančiais asmenimis. Taigi, teismas, vertindamas pareiškėjui padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia į aplinkybę, kad Lukiškių TI-K galimai ne visada buvo tinkamai užtikrintas draudimas rūkyti.

Pareiškėjas teigia, kad pasivaikščioti jis buvo išvedamas tik vienai valandai per parą, o pasivaikščiojimo kiemeliai netinkamai įrengti.

Remiantis SVĮ 29 straipsnio 1 dalimi, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neginčija, kad jam buvo užtikrinta minėta teisė pasivaikščioti gryname ore, todėl šiuo atžvilgiu pažeidimas nėra nustatytas. Be to, įvertinus atsakovo atsiliepime pateiktą informaciją, darytina išvada, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra pakankami ir tinkamai įrengti. Pareiškėjo teiginiai dėl vietos pasivaikščiojimo kiemelyje trūkumo nepagrįsti, kadangi teisės aktuose nėra nustatyto minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo. Taigi, šiuo aspektu pareiškėjo teisių pažeidimų nenustatyta.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad jis tinkamai nebuvo supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, nebuvo pateikta informacija apie sveikatos priežiūros sąlygų teikimo įstaigoje tvarką bei tai, jog kamerose nebuvo įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai.

Šiuo aspektu teismas pažymi, jog pareiškėjas buvo supažindintas su jam taikomomis taisyklėmis pasirašytinai, tačiau teismas iš dalies sutinka su pareiškėju, jog per trumpą laiko tarpą pareiškėjas galimai negalėjo tinkamai įsigilinti į jam taikomus ribojimus bei susipažinti su visomis jo teisėmis, todėl konstatuotina, jog pareiškėjas buvo supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, tačiau tai buvo padaryta ne visiškai tinkamai.

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, jog staliukai buvo labai maži, o prie jų buvo pritvirtintos tik dvi kėdės, todėl vienu metu visi kameroje esantys asmenys pavalgyti negalėjo.

Šiuo aspektu, sutiktina su pareiškėju, jog dėl kamerų perpildymo kameroje esančio staliuko su dviem kėdėmis kalinamiems asmenims galėjo neužtekti, todėl ši aplinkybė taip pat vertintina pareiškėjo naudai, tačiau pažymėtina, jog kalinamiesiems yra galimybė valgyti atsisėdus ant lovų.

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog jis buvo kalinamas pažeidžiant SVĮ 10 straipsnį, nes buvo kalinamas kartu su asmenimis, kurie anksčiau yra atlikę laisvės atėmimo bausmes. Atsakovas teismui nepateikė jokių šį pareiškėjo teiginį paneigiančių argumentų, o atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo nuolat kilnojamas iš vienos kameros į kitą bei tai, kad Lukiškių TI-K yra nuolat perpildytas, darytina išvada, kad galimai tam tikrais laikotarpiais galėjo būti pažeistas SVĮ 10 straipsnis, todėl ši aplinkybė vertintina pareiškėjo naudai.

Apibendrinant tai kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju konstatuotas ploto, tenkančio vienam asmeniui pažeidimas bei tam tikri kameroms keliamų higienos reikalavimų pažeidimai, tai, kad pareiškėjas galimai buvo laikomas su rūkančiaisiais bei pažeidžiant SVĮ 10 straipsnį, o taip pat tai, kad pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, kalinimas netinkamomis sąlygomis truko gana ilgą laiką. Lukiškių TI-K nurodytos aplinkybės, kad esant perpildytoms kameroms stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, rodo, kad įstaigos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia įstaigoje laikomiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teismas, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina neturtinės žalos atlyginimo suma yra 1 440 Eur.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K visus dokumentus pateikė per elektroninių paslaugų sistemą, konstatuotina, jog Lukiškių TI-K išlaidų už kopijų parengimą nepatyrė, todėl Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas atmetamas. Be kita ko, pažymėtina, jog LVAT laikosi pozicijos, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą (2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teisėjas

nusprendžia:

pareiškėjo S. F. (S. F.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui S. F. (S. F.) 1 440 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus keturiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Donatas Vansevičius