Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Viktoro Preikšo (kolegijos pirmininkas ir pra­ne­šė­jas) ir Rimo Švirino,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme.

- be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos;

- būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi;

- tęsti darbą, jo netekus, registruotis darbo biržoje.

Iš R. B. nukentėjusiojo E. Š. naudai priteista 200 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. nuteistas už tai, kad 2013 m. rugpjūčio 8 d. apie 12-13 val. prie patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), vengdamas sulaikymo, tyčia sudavė E. Š. vieną smūgį kumščiu į krū­ti­nę, nuo ko jis pargriuvo ant žemės. Nukentėjusiajam E. Š. atsistojus, R. B. sugriebė jį už drabužių ir vėl pargriovė, dėl ko nukentėjusysis E. Š. par­kritęs susižalojo koją į ant žemės buvusias stiklo šukes ir jam buvo padarytas nežymus sveikatos su­trik­dymas dėl pjautinės žaizdos kairio čiurnos sąnario srities užpakaliniame paviršiuje, Achilo sausgyslės projekcijoje. Alytaus rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad R. B. nukentėjusįjį E. Š. sužalojo grumtynių metu. Kaltinamojo kaltė pa­tvir­tinta surinktų byloje įrodymų bei nustatytų aplinkybių visumos vertinimu. Skiriant kalti­nama­jam bausmę, buvo atsižvelgta į tai, kad jis padarė nesunkią nusikalstamą veiką, atsakomybę leng­vinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, kitas aplinkybes.Apeliaciniame skunde nuteistasis R. B. prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nuteistasis neigia, jog turėjo bet kokį kontaktą su E. Š. Teismas padarė nepa­grįs­tą išvadą, kad E. Š. čiurnos sužalojimas padarytas grumtynių metu jam nugriuvus ant žemės. Medicinos specialistas tik konstatavo sužalojimo faktą, sužalojimo padarymo me­chanizmo netyrė. Todėl sužalojimo buvimas kairiojo čiurnos sąnario užpakaliniame pa­viršiuje negali patvirtinti fakto, kad sužalojimas padarytas grumtynių metu. Tai yra tik teis­mo prielaida, negalinti paneigti liudytojų S. P. bei nuteistojo parodymų teisme. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, jog medicininiuose dokumentuose nukentėjusiajam konstatuota tik vienintelė žaizda kairio čiurnos sąnario srityje, kitų kūno sužalojimų nekonstatuota. Tuo tarpu nuosprendyje teigiama, kad E. Š. buvo suduotas vienas smūgis kumščiu į krūtinę, nuo ko šis pargriuvo ant žemės. Apelianto teigimu, sudavus stiprų smūgį į krūtinę kumščiu turėjo likti kūno pažeidimai. Be to teismas konstatavo, kad E. Š. buvo du kartus pargriautas ant žemės, o toje vietoje buvo stiklo šukės, todėl tiek nuo kritimo ant žemės, tiek nuo kontakto su stiklo šukėmis taip pat turėjo būti padaryti ir kitokios lokali­za­ci­jos kūno sužalojimai. Byloje nėra jokių duomenų, išskyrus E. Š. parodymus, kad ta­ria­mų grumtynių vietoje buvo stiklo šukės. Byloje nėra jokių kitų duomenų apie tikslią ta­ria­mų grumtynių vietą.Apeliantas nurodo, kad iššokęs pro langą jis stengėsi pabėgti nuo ten buvusių asmenų, todėl nelogiška būtų manyti, kad bėgo į tą pusę, kur stovėjo E. Š.. E. Š. parodymai, kad ape­liantas bėgo ne nuo jo, bet link jo dėl to, kad ten buvo atviresnė vieta pabėgti, prieš­ta­rau­ja tiek apelianto parodymams, tiek E. Š. aiškinimui, nes būtent E. Š. stovėjimo vie­ta ir jis pats trukdė R. B. pabėgti. Teismas visų šių aplinkybių teismo posėdžio metu netyrė. Taip pat teismas neatsižvelgė į pirminius parodymus, nelygino jų su kitais byloje esančiais parodymais. Skunde pažymėta, jog Alytaus rajono apylinkės teisme išnagrinėta bau­džiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) ir priimtas nuosprendis nepalankus E. Š. tėvui R. Š. Šioje byloje R. B. pripažintas nukentėjusiuoju, o E. Š. tėvas R. Š. kal­tinamas padaręs apeliantui kūno sužalojimus.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas palaikė apelia­ci­nia­me skunde pareikštą prašymą ir nurodytus argumentus, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nu­ken­tėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo R. B. apeliacinis skundas atmetamas.Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai įvertino įrodymus ir spręsdamas nuteistojo kaltės klausimą esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų nepa­darė, remdamasis surinkta bylos medžiaga savo išvadas tinkamai motyvavo, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.Skundžiamu nuosprendžiu R. B. nuteistas už tai, kad vengdamas sulaikymo, tyčia sudavė E. Š. smūgį kumščiu į krūtinę, nuo ko jis pargriuvo. Nukentėjusiajam atsistojus, R. B. sugriebė jį už drabužių ir vėl pargriovė, ko pasėkoje nukentėjusiajam parkritus, į ant žemės bu­vu­sias stiklo šukes buvo sužalota jo koja ir taip padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.Nuteistasis R. B. neigia kaltę, teigdamas, jog netu­rėjo kontakto su nukentėjusiuoju, o šis privataus kaltinimo skundas teismui paduotas nukentėjusiojo E. Š. tėvo R. Š. in­te­re­sais kitoje byloje. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus vertina kaip siekį išvengti at­sa­komybės. Iš Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo nuteistas R. Š., matyti, kad viena iš šio asmens veikų gali būti vertinama kaip atsiradusi iš nuteistajam R. B. šioje byloje inkriminuotos veikos, tačiau nukentėjusiojo (šiuo atveju E. Š.) teisė kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarką negali būti ribojama kitoje baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis. Kaltinamo asmens kaltė nustatoma įvertinus konkrečioje by­lo­je su­rinktus įrodymus. Kolegija sprendžia, kad nei šios baudžiamosios bylos baigtis neturi įta­kos kitai baudžiamajai bylai, nei kitos baudžiamosios bylos baigtis neturi įtakos šiai bau­džia­ma­jai bylai. Apeliacinės instancijos teismas, įver­ti­nęs byloje esančių duomenų visumą, konstatuoja, kad apelianto argumentus paneigia byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo posėdyje iš­sa­miai ištirti ir patikrinti įrodymai. Apeliaciniame skunde teigiama, jog specialisto išvadoje nebuvo ištirtas sužalojimo padarymo me­chanizmas, tačiau pažymėtina, jog teismo medicinos spe­cia­listo 2013 m. rugpjūčio 26 d. iš­va­doje Nr. G 868/13 (06) (1 t., b. l. 6-7) nurodyta, kad E. Š. padaryta pjautinė žaizda kairio čiur­nos sąnario srities užpakaliniame paviršiuje, Achilo saus­gyslės projekcijoje. Sužalojimas pa­da­rytas veikiant kairės čiurnos sritį aštriu, pjaunančio tipo ža­lojančiu daiktu, galimai nu­ken­tė­ju­sio­jo nurodytu laiku. Sužalojimas kvalifikuojamas kaip nežy­mus sveikatos sutrikdymas, pada­ry­tas vienu trauminiu poveikiu. Kaip matyti iš aptariamos specialisto išvados, joje aiškiai nuro­dy­tas sužalojimo mechanizmas – veikiant kairės čiurnos sritį aštriu, pjaunančio tipo žalojančiu daik­tu, galimai nukentėjusiojo nurodytu laiku. Taigi, apelia­ci­nio skundo argumentai dėl spe­cialisto išvados neišsamumo, atmetami kaip nepagrįsti. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tai, jog minėti sužalojimai buvo padaryti būtent grumtynių metu, patvirtina nukentėjusiojo E. Š. nurodytos įvykio bei jo sužalojimo aplinky­bės, o taip pat apklausti liudytojai Ž. K. A., R. Š., E. K., A. V.. Ž. K. A. visiškai patvirtino nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, kaip nuteistasis trenkė E. Š., nuo ko šis parkrito, vėliau sugriebęs pargriovė jį ant žemės ir pabėgo. Vėliau pastebėjo, kad E. Š. buvo sužeista koja. R. Š. parodė, jog po triukšmo išbėgęs į lauką rado ant žemės sėdintį sūnų E. su sužalota koja. Sūnus pasakė, kad iš pastato iššoko vai­ki­nas, su kuriuo jis susigrūmė, buvo pargriautas ant žemės, taip sužalota koja. E. K. pa­ro­dė, kad matė kaip iš pastato per langą iššoko žmogus, kuris susigrūmė su kitu asmeniu, abu nu­griuvo ant žemės. A. V. parodė, kad R. B. smogė E. Š. į krūtinę ir jį par­grio­vė. Besi­kel­damas E. Š. bandė suduoti R. B. pagaliu. Tuomet R. B. sugriebė E. Š. už dra­bužių ir užgriuvo ant E. Š. Šių liudytojų parodymai buvo nuoseklūs, sutapo visos įvykio detalės ir aplinkybės. R. B. apeliaciniame skunde teigia, kad E. Š. padarytas čiurnos su­žalojimas yra tik prielaida, tačiau teismo medicinos specialisto išvadose konstatuota, kad E. Š. pjautinė žaizda padaryta kairio čiurnos sąnario srities užpakaliniame paviršiuje, kas ati­tin­ka nuken­tė­ju­sio­jo ir liudytojų nurodytą aplinkybę, jog tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo įvy­ko grum­tynės, kurių metu jis buvo pargriautas ant nugaros ir taip sužalotas. Kaip teisingai pažymėjo pir­mo­sios instancijos teismas, tuo taip pat paneigiami kaltinamojo pakviesto liudytojo S. P. paro­dy­mai, kad vienam iš R. B. besivejančių jaunuolių kažkas atsitiko su koja ir jis pradėjo šlu­buoti. Apeliacinio skundo argumentas, jog sudavus smūgį į krutinę nukentėjusiajam turėjo likti kūno pažeidimai, yra jokiais objektyviais duomenimis nepagrįsta nuteistojo prielaida. Nei iš bylos duomenų, nei iš liudytojų parodymų negalima konkrečiai nustatyti, koks buvo smūgio stiprumas ir ar suduotas smūgis galėjo palikti žymes ant nukentėjusiojo kūno, todėl šis apeliacinio skundo argumentas taip pat atmetamas kaip nepagrįstas. Tas pats pasisakytina ir apie apeliaciniame skunde nurodyta argumentą, jog dėl įvykio vietoje buvusių stiklo šukių ant nukentėjusio kūno taip pat turėjo likti daugiau sužalojimų. Liudytojų parodymai ir sužalojimo mechanizmas vienareikšmiškai patvirtina, kad įvykio vietoje buvo stiklo šukių, tačiau kiek tiksliai jų buvo ir kaip jos buvo išsidėsčiusios įvykio vietoje – duomenų nėra, akivaizdu, kad dėl nuo įvykio praėjusio laiko (beveik ketverių metų) šiuo metu tiksliau nustatyti šią aplinkybę nebėra galimybės, be to nagrinėjamu atveju tiksli grumtynių vieta ir stiklo šukių kiekis įvykio vietoje niekaip negali paneigti aplinkybės, jog nukentėjusysis kris­da­mas susižalojo koją į stiklo šukes (kaip jau buvo minėta, tą patvirtina liudytojų parodymai ir spe­cialisto išvada), šių aplinkybių nustatymas nebetenka reikšmės, todėl argumentas, kad dėl šukių nukentėjusysis turėjo susižaloti stipriau, ver­tinamas tik kaip nuteistojo prielaidos, nepa­grįs­tos jokiais objektyviais duomenimis ir atmetamas kaip nepagrįstas.Skunde taip pat teigiama, jog nelogiška, kad nuteistasis bėgo į tą pusę, kur stovėjo E. Š.. Tačiau tai vėlgi vertinama kaip nuteistojo prielaida, nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Nukentėjusysis parodė, kad R. B. artinosi link jo. Analogiškus parodymus davė ir Ž. K. A. E. K. parodė, kad matė kaip pro langą iššokęs žmogus pradėjo bėgti ir susigrūmė su kitu asmeniu. Liudytojas A. V. parodė, kad matė stovintį E. Š. R. B. bėgo link jo. Taigi, kaip matyti iš liudytojų parodymų, visi nuosekliai patvirtino, kad iššokęs pro langą R. B. bėgo link nukentėjusiojo. Nagrinėjamu atveju, aplinkybė, kodėl R. B. pasirinko bėgti būtent ta kryptimi, niekaip negali nei patvirtinti, nei paneigti jo kaltės pa­da­rius nusikalstamą veiką. Apibendrinęs išnagrinėtą baudžiamosios bylos medžiagą bei skundžiamą nuosprendį, apelia­ci­nės instancijos teismas konstatuoja, jog apylinkės teismas byloje rėmėsi įstatymo nustatyta tvar­ka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje aiš­kiai ir išsamiai nurodė sprendimo motyvus, nurodė, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus at­me­ta, taip pat išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir padarė faktines ap­lin­ky­bes atitinkančias išvadas. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios ins­tancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, visiškai pritaria šio teismo spren­di­mo mo­tyvams. Vien tai, kad nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ver­ti­nimo, by­los faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.Bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, apeliantui paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, atitinka nusikalstamos veikos pavojingumą, ape­lianto asmenybę, yra adekvati (proporcinga) jo padarytai nusikalstamai veikai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.