Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės H. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „E. P.“ dėl priverstinės hipotekos nustatymo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmetamas.

Ieškovė H. K. ir atsakovė uždaroji akcinė bendrovė „E. P.“, atstovaujama vadovo A. V., 2016 m. gegužės 5 d. sudarė paskolos sutartį, notarinio registro Nr. AR-2468, kuria ieškovė kaip kredito davėjas įsipareigojo perduoti atsakovei, kaip kredito gavėjui, 130000,00 EUR paskolą, sumokant paskolos sumą pavedimu į atsakovės vardu atidarytą banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią akcinėje bendrovėje „Swedbank“, dalimis: 2016 m. gegužės 12 d. ir 60000,00 EUR – 2016 m. gegužės 20 d. (e.b.l. 11; 13, tomas 1). Minėtos sutarties 3 punktu atsakovė įsipareigojo grąžinti paskolą pervedant visas mokėtinas pinigų sumas į kreditoriaus vardu atidarytą banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią akcinėje bendrovėje „Swedbank“, o sutarties 5 punktu šalys susitarė, kad atsakovės prievolių ieškovei pagal šią sutartį tinkamas įvykdymas užtikrinamas atsakovei nuosavybės teise priklausančios negyvenamosios patalpos – kavinės baro, unikalus Nr. 4400-1083-9453:1702, esančios adresu Vilniaus m. sav., Vilniaus m. A. V. g. 19, įkeitimu. Atsakovė įsipareigojo užtikrinti, kad aukščiau nurodyto turto įkeitimo sandoris, kurio pagrindu ieškovei būtų įkeistas aukščiau nurodytas turtas, būtų patvirtintas ne vėliau kaip iki 2016 m. birželio 5 d. ir įregistruotas minėto turto įkeitimas įstatymų nustatyta tvarka.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.870 str. apibrėžtą paskolos sutarties sąvoką esminėmis paskolos sutarties sąlygomis yra tam tikros pinigų sumos ar tam tikrų rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų perdavimas paskolos gavėjui nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tiek pat tokios pačios rūšies ir kokybės daiktų. Paskolos sudarymo teisinės pasekmės pasireiškia tuo, jog paskolos sutarties objektas, kurį sudaro pinigai arba kitokie rūšiniais požymiais apibrėžti daiktai, nuo jų perdavimo momento pereina paskolos gavėjo nuosavybėn kartu pastarajam prisiimant pareigą grąžinti tokią pat pinigų sumą arba tiek pat tokios pat rūšies ir kokybės daiktų. Taigi minėtų teisės normų prasme paskolos sutarties sudarymą patvirtina tik toks dokumentas, kuris yra pasirašytas paskolos gavėjo ir kurio turinys patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjo nuosavybėn (LR CK 6.870 str. 2 d.). Ieškovės nurodyta paskolos suma, kurią ji teigia perdavusi atsakovei, yra didesnė nei du tūkstančiai litų, todėl tokiai sutarčiai yra privaloma rašytinė forma.

Nagrinėjamu atveju paskolos sutarties turinys nepatvirtina paskolos sumos perdavimo fakto, nes minėtos sutarties 2 punktu ieškovė įsipareigojo perduoti paskolos sumą atsakovei ateityje dalimis, pervedat į atsakovės vardu atidarytą banko sąskaitą. Paskolos sumos perdavimą atsakovei ieškovė grindžia atsakovės vadovo A. V. 2016 m. gegužės 12 d. (e.b.l. 8, tomas 1) ir 2016 m. gegužės 20 d. (e.b.l. 12, tomas 1) pasirašytais pakvitavimais, kuriuose nurodyta, jog A. V., pagal įstatus atstovaudamas uždarąją akcinę bendrovę „E. P.“, gavo iš ieškovės H. K. paskolos sumą, atitinkamai 70000,00 EUR ir 60000,00 EUR.

Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. lapkričio 28 d. specialisto išvada Nr. 11-2460(16) patvirtina, kad 2016 m. gegužės 12 d. ir 2016 m. gegužės 20 d. kredito gavėjo pakvitavimuose rankraštinius įrašus „A. V.“ įrašė ne A. V., o nustatyti, ar minėtuose pakvitavimuose A. V. vardu pasirašė A. V., ar kitas asmuo, negalima dėl parašų trumpumo ir paprastos sandaros (e.b.l. 147-149, tomas 1). Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. spalio 20 d. specialisto išvadoje Nr. 11-1983 (17), 11-2060 (17), pateiktoje ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-43578-16, nurodyta, kad 2016 m. gegužės 5 d. paskolos sutarties pirmo lapo dešinės pusės apačioje ir antrame lape, skiltyje „SKOLININKAS ATSTOVAS“, A. V. vardu pasirašė A. V.; 2016 m. gegužės 12 d. ir 2016 m. gegužės 20 d. kredito gavėjo pakvitavimuose pasirašė vienas asmuo, o 2016 m. gegužės 5 d. paskolos sutartyje pasirašė kitas asmuo; 2016 m. gegužės 12 d. ir 2016 m. gegužės 20 d. kredito gavėjo pakvitavimuose A. V. vardu pasirašė ne A. V., o kitas asmuo (e.b.l. 168-171, tomas 1, e.b. priedo l. 49-51). Minėta specialisto išvada, taip pat aplinkybė, jog Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. lapkričio 28 d. specialisto išvadoje Nr. 11-2460(16) nurodyta, jog pakvitavimuose prie parašo esantis įrašas „A. V.“ įrašytas ne A. V., o kito asmens, patvirtina labiau tikėtinu, jog minėtų pakvitavimų atsakovo atstovas A. V. nepasirašė.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 177 str. 1 d., įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 str. 1 d. numatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. lapkričio 28 d. specialisto išvada Nr. 11-2460(16) ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. spalio 20 d. specialisto išvada Nr. 11-1983 (17), 11-2060 (17) yra pateiktos ne šioje civilinėje byloje, o ikiteisminiame tyrime. Nagrinėjamoje civilinėje byloje teismo ekspertizė nebuvo paskirta. Todėl pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 197 str., 212 str. numatytų įrodinėjimo priemonių apibrėžimus minėtos specialisto išvados vertinamos kaip rašytiniai įrodymai. Minėtos specialisto išvados pateiktos, panaudojus specialias žinias, todėl tokie rašytiniai įrodymai patvirtina, jog 2016 m. gegužės 12 d. ir 2016 m. gegužės 20 d. pakvitavimai, kuriais ieškovė grindžia paskolos sutarties sudarymą su atsakovu ir paskolos dalyko perdavimą atsakovo nuosavybėn, nepasirašyti atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „E. P.“ įgalioto atstovo ir jie neįrodo paskolos dalyko perdavimo atsakovo nuosavybėn. Ieškovė nepateikė kitokių įrodymų, patvirtinančių paskolos dalyko perdavimą atsakovo nuosavybėn, pvz. netiesioginių įrodymų, jog ieškovė disponavo paskolos sumai proporcinga grynųjų pinigų suma, minėtų lėšų šaltinį ir pan. Todėl ieškovės reikalavimas ieškinyje nurodytu pagrindu negali būti tenkinamas.

Aplinkybę, jog atsakovės įgaliotas atstovas pasirašė 2016 m. gegužės 12 d. ir 2016 m. gegužės 20 d. pakvitavimus, ieškovė grindžia liudytojų G. T. ir L. K. parodymais, tačiau minėtų liudytojų parodymai prieštarauja vienas kitam, taip pat liudytojų nurodomos faktinės nesuderinamos su kitomis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, paskolos sutartyje numatytam šalių prievolių vykdymo būdu. Liudytojas G. T. nepatvirtino, jog matė paskolos sutartyje numatytos pinigų sumos perdavimo faktą. Minėtas liudytojas patvirtino, jog matė, kaip atsakovo atstovas A. V. pas notarą paskolos sutarties tvirtinimo metu pasirašė pakvitavimus apie pinigų gavimą, tačiau juos perdavė ieškovei vėliau, todėl įtaria, jog minėti pakvitavimai galėjo būti sukeisti, tačiau tokiai aplinkybei patvirtinti byloje įrodymų nepateikta, o liudytojo įtarimai nėra leistina įrodinėjimo priemonė civiliniame procese. Liudytojas G. T. nurodė, kad paskolos suma buvo perduota paskolos sutarties sudarymo metu pas notarą, paskolos sutarties šalims dalyvaujant betarpiškai, po ko atsakovės atstovas A. V. perdavė ieškovei L. K. jo pasirašytus pakvitavimus. Tuo tarpu liudytoja L. K. nurodė, jog paskolos suma buvo perduota grynaisiais pinigais 2016 m. gegužės 12 d. ir 2016 m. gegužės 20 d. patalpose adresu A. V. g. 19, Vilniuje. Paskolos sutartis tarp šalių pasirašyta ir notaro patvirtinta 2016 m. gegužės 5 d., tuo tarpu paskolos sumos perdavimas paskolos gavėjui paskolos sutarties 2 punktu numatytas ne paskolos sutarties pasirašymo dieną ir ne grynaisiais pinigais, o dalimis 2016 m. gegužės 12 d. ir 2016 m. gegužės 20 d. pavedimu į atsakovo banko sąskaitą. Byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių paskolos sumos perdavimą paskolos gavėjui paskolos sutartyje nustatyta tvarka, t. y. pavedimu į paskolos sutartyje nurodytą banko sąskaitą. Liudytojo G. T. nurodytos aplinkybės apie pakvitavimų pasirašymo momentą neatitinka paskolos sutartyje numatytų paskolos sumos perdavimo terminų ir būdo. L. K. nurodytas paskolos sumos perdavimo būdas – grynaisiais pinigais, prieštarauja paskolos sutarties 2 punkte numatytam paskolos sumos perdavimo būdui. Tokiu atveju, jeigu paskolos sutarties sudarymas sutampa su paskolos sumos perdavimu, tai paskolos sutartyje numatymas sąlygos, jog paskolos suma bus perduodama paskolos gavėjui dalimis ateityje pavedimu į paskolos gavėjo banko sąskaitą, neatitinka protingumo kriterijaus. Įvertinęs minėtų liudytojų parodymų apie paskolos sumos perdavimo momentą ir aplinkybes prieštaravimus, taip pat tai, jog Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. lapkričio 28 d. specialisto išvada Nr. 11-2460(16) ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. spalio 20 d. specialisto išvada Nr. 11-1983 (17) patvirtina, kad pakvitavimai, kuriais grindžiamas paskolos sumos perdavimas paskolos gavėjui grynaisiais pinigais, pasirašytas ne A. V., o kito nenustatyto asmens, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių pakvitavimų pakeitimo faktą, taip pat kitų, netiesioginių įrodymų, patvirtinančių paskolos sumos perdavimo paskolos gavėjui grynaisiais pinigais faktą, teismas laiko, jog paskolos suma atsakovui nebuvo perduota. Paskolos sutarties 2 p., 5 p. šalys susitarė, jog negyvenamosios patalpos, unikalus Nr. 4400-1083-9453:1702, esančios adresu A. V. g. 19, Vilniuje, bus įkeistos ieškovės naudai po paskolos sumos perdavimo, t.y. paskolos suma turėjo būti perduota paskolos gavėjui 2016 m. gegužės 20 d., o patalpos įkeistos iki 2016 m. birželio 5 d. Tokios paskolos sutarties sąlygos sudaro pagrindą išvadai, jog atsakovė turėjo pagrindą sustabdyto savo prievolės įkeisto patalpas ieškovės naudai vykdymą, ieškovei nevykdant savo prievolės perduoti paskolos sumą atsakovės nuosavybėn. Atsakovė 2016 m. rugpjūčio 16 d. pareiškimu dėl paskolos sutarties nutraukimo nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutraukė paskolos sutartį, ieškovei nevykdant paskolos sutartyje numatytos prievolės perduoti paskolos sumą atsakovės nuosavybėn. Minėtas pareiškimas siųstas paskolos sutartyje nurodytu ieškovės gyvenamosios vietos adresu (e.b.l. 32-33, tomas 1). Ieškovė paskolos sutarties nutraukimo neginčijo. Todėl laikytina, jog paskolos sutartis nutraukta ir atsakovės prievolė įkeisti ieškovės naudai negyvenamąsias patalpas, unikalus Nr. 4400-1083-9453:1702, esančias adresu A. V. g. 19, Vilniuje, yra pasibaigusi.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.170 str. 1 d hipoteką apibrėžia kaip daiktinę teisę į svetimą nekilnojamąjį daiktą, kuria užtikrinamas esamos ar būsimos turtinės prievolės įvykdymas, kai įkeistas turtas neperduodamas kreditoriui. Minėto straipsnio 3 dalis numato hipotekos teisės turėtojui teisę patenkinti hipoteka užtikrintą reikalavimą iš hipotekos objekto vertės pirmiau už kitus skolininko kreditorius. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.175 str. 1 d. numato sutartinę ir priverstinę hipoteką. Sutartinė hipoteka atsiranda sutarties arba vienašalio sandorio pagrindu, priverstinė hipoteka pagal galiojantį įstatymą yra prieš savininko valią įstatymo nustatytais atvejais nustatomas jam priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas siekiant užtikrinti įstatymuose nustatytų turtinių reikalavimų įvykdymą. Lietuvos A. T. 2015 m. birželio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-361-611/2015, yra išaiškinęs, kad atsižvelgiant į tai, jog priverstinė hipoteka nustatoma prieš daikto savininko valią, t. y. nesant jo valios įkeisti jam priklausantį daiktą, tai priverstinė hipoteka gali atsirasti tik įstatymo nustatytais atvejais ir tik esant įstatyme įtvirtintoms sąlygoms, t. y. įstatymo, teismo sprendimo ar įgaliotos institucijos (pareigūno) sprendimo pagrindu: 1) kai būtina užtikrinti valstybės reikalavimus, atsirandančius iš mokesčių ir valstybinio socialinio draudimo teisinių santykių, 2) kai būtina užtikrinti pagal teismo sprendimą patenkintus turtinius reikalavimus, 3) kitais CK numatytais atvejais (CK 4.175 straipsnio 3 dalis). CK 4.178 straipsnio galiojančios redakcijos teisės normoje, kuri aktuali nagrinėjamos bylos atveju, detalizuojamos CK 4.175 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl teismo sprendimu nustatomos priverstinės hipotekos, įtvirtinta, kad pagal teismo sprendimą patenkinus reikalavimą dėl pinigų išieškojimo, kreditoriaus prašymu CK nustatytais atvejais ir CPK numatyta tvarka gali būti nustatyta priverstinė skolininko daikto hipoteka. Taigi, pirmiau nurodytų CK 4.175 ir 4.178 straipsnių normų sisteminė analizė lemia išvadą, kad teismas savo sprendimu turi teisę nustatyti priverstinę skolininko nekilnojamojo daikto hipoteką, tik esant šių sąlygų visumai: 1) turi egzistuoti teismo sprendimu patenkintas reikalavimas dėl pinigų išieškojimo; 2) turi būti pateiktas teismui kreditoriaus prašymas dėl priverstinės hipotekos nustatymo (išskyrus išimtinius įstatymo numatytus atvejus, kai teismas turi teisę nustatyti priverstinę hipoteką ex officio (pvz., CK 3.197 straipsnis); 3) turi egzistuoti CK įtvirtintas priverstinės hipotekos nustatymo atvejis (pvz., CK 3.197 straipsnis, 5.71 straipsnis); 4) nekilnojamasis daiktas, į kurį siekiama nustatyti priverstinę hipoteką, turi priklausyti skolininkui nuosavybės teise. Tik esant šių sąlygų visumai, teismo sprendimu gali būti nustatoma priverstinė hipoteka, atitinkamai konkrečiai įstatymo nenurodytais atvejais priverstinė hipoteka negali būti nustatoma. Minėta norma, atsižvelgiant į hipoteka suteikiamą kreditoriui privilegijuotą padėtį, į priverstinę hipoteką reglamentuojančių normų paskirtį, negali būti aiškinama plečiamai.

Taigi, pagal minėtą teisinį reglamentavimą ir Lietuvos A. T. suformuotą praktiką esant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.178 str. nurodytoms sąlygoms, priverstinė hipoteka gali būti nustatoma tik kai yra būtina užtikrinti teismo sprendimu patenkintus turtinius reikalavimus. Toks būtinumas turi būti pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis, patvirtinančiomis, kad nenustačius hipotekos teismo sprendimas nebus įvykdytas arba jo įvykdymas iš esmės pasunkės. Nagrinėjamu atveju ieškovė nereiškia turtinio reikalavimo dėl skolos priteisimo. Be to, aukščiau aptarti rašytiniai įrodymai ir liudytojų parodymai paneigia paskolos sumos perdavimą atsakovės nuosavybėn, todėl nėra įstatymo numatyti pagrindo nustatyti priverstinę hipoteką.

Kadangi ieškinys atmestas, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos; atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 780,00 EUR išlaidų už advokato teisines paslaugas, priteisiamos iš ieškovės atsakovės naudai; procesinių dokumentų įteikimo išlaidos priteisiamos iš ieškovės valstybės naudai (LR CPK 92 str., 93 str. 1 d., 96 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 str., 260 str., 264 str., 265 str., 268 str., 270 str. teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės H. K. atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „E. P.“ naudai 780,00 EUR (septynis šimtus aštuoniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės H. K. valstybės naudai 17,33 EUR (septyniolika eurų, trisdešimt tris euro centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.