Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-10-21 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-391/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-10-21
Bylos Nr.
1A-391/2014
Teisminio proceso Nr.
1-33-1-00374-2013-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Regina Gaudutienė, Audronė Kartanienė (pran.), Elena Vainienė
Nuteistasis
R. J., I. M.
Baudžiamoji byla Nr. 1A-391/2014Teisminio proceso Nr. 1-33-1-00374-2013-8Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.3.1.; 2.1.7.4.; 1.1.8.1.1.; 2.4.6.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 21 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Audronės Kartanienės,teisėjų Reginos Gaudutienės, Elenos Vainienės,sekretoriaujant Jovitai Rožankevičienei, Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,nuteistųjų gynėjams Stasiui Karveliui, Jonui Skruzdžiui,nuteistiesiems R. J., I. M.,ekspertams R. P., D. T.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. J. ir I. M. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trylikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose;

I. M. nuteista pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trylikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš R. J. ir I. M. solidariai priteista N. K. 7 300 Lt turtinės žalos atlyginimas.

N. K. civilinis ieškinys dėl 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. ir I. M. nuteisti už tai, kad nužudė žmogų, o būtent:

2013 m. vasario 27 d., laikotarpiu nuo 19.30 val. iki 24.00 val., nukentėjusiojo I. I. bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), R. J. ir I. M., būdami apsvaigę nuo alkoholio, dėl asmeninio pobūdžio nesutarimų konfliktuodami su nukentėjusiuoju per kelis kartus jį sumušė. Kaltinamieji R. J. ir I. M. puolė nukentėjusįjį I. I., parvertė aukštielninką ant grindų ir po kelis kartus, matydami vienas kito veiksmus, kartu smūgiavo gulinčiam I. I. rankomis ir kojomis į galvą, kaklą, krūtinę, šonus bei kitas kūno vietas. Praėjus nenustatytam laiko tarpui, R. J. ir I. M. tęsdami nusikalstamus smurto veiksmus, toje pačioje vietoje, vėl puolė nukentėjusįjį I. I. ir parvertę jį aukštielninką ant grindų, matydami vienas kito veiksmus, kartu smūgiavo gulinčiam I. I. rankomis ir kojomis į galvą, kaklą, krūtinę, šonus bei kitas kūno vietas. Taip, veikdami bendrininkų grupe, kaltinamieji R. J. ir I. M. iš viso nukentėjusiajam sudavė ne mažiau kaip 9 smūgius į galvą, 4 į kaklą, 6 į krūtinę bei kitas kūno vietas, sukėlė jam fizinį skausmą ir padarė įvairaus sveikatos sutrikdymo masto kūno sužalojimus smūgių vietose: kraujosruvas galvos, kaklo, krūtinės minkštuosiuose audiniuose, galvos sukamuosiuose raumenyse, tarpuplautyje, plaučių vartuose, plaučių audinyje, kraujo išsiliejimą į galvos smegenų skilvelių sistemą, muštines žaizdas apatinėje lūpoje, kairėje ausyje ir pažeidė kremzlės vientisumą, pogleivines kraujosruvas abiejose lūpose, odos nubrozdinimus veide, kakle, krūtinėje, dešinėje rankoje, poodines kraujosruvas veide, galvoje, kakle, kairėje ausyje, krūtinėje, kairėje rankoje, dešinėje kojoje, krūtinkaulio kūno lūžimą, širdies kairiojo skilvelio kiaurinį sužalojimą, širdiplėvės sužalojimą, daugybinius šonkaulių lūžimus (dešinėje II–VIII, kairėje III–V), pasieninės pleuros ir plaučių sužalojimus. Dėl trauminio poveikio į krūtinkaulio kūną įvyko krūtinkaulio lūžimas, buvo sutraiškytas širdies kairiojo skilvelio raumuo, per kur įvyko kraujavimas iš širdies kairiojo skilvelio į širdiplėvės ertmę, o pro pažeistą širdiplėvę į tarpuplautį ir pleuros ertmes, dėl ko I. I. netrukus mirė.

Šalies argumentai

Nuteistoji I. M. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 5 d. nuosprendį panaikinti ir ją išteisinti, arba nuosprendį pakeisti: tinkamai kvalifikuoti jos veiksmus ir sušvelninti paskirtą jai bausmę.

Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas jos kaltę grindė prielaidomis bei kritiškai vertintinais kito teisiamojo, siekusio ją apkalbėti ir tokiu būdu sumenkinti savo paties vaidmenį nusikaltimo padaryme, parodymais. Tuo tarpu apkaltinamasis nuosprendis turi būti grindžiamas baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Teismas neatsižvelgė į tai, kad įvykio vietos apžiūros metu nebuvo rasta jokių įkalčių, patvirtinančių jos kaltę. Tyrimo metu nebuvo atliktos akistatos tarp jos ir liudytojų, taip pat tarp jos ir R. J., ji nebuvo papildomai nuvežta į įvykio vietą ir jai nebuvo suteikta galimybė paaiškinti, kad toje vietoje, kur buvo padarytas nusikaltimas, dviems žmonėms neįmanoma net prasilenkti. Koridoriuje gali praeiti vienas žmogus. Teismas neatsižvelgė ir į eksperto išvadas. Ji, kaip moteris, padaryti tokių sunkių ir labai sunkių sužalojimų, negalėjo. Be to, nors teismas konstatavo, kad įvykio rytą ji buvo girta, tačiau neatsižvelgė, jog jos girtumo laipsnis alkotesterio pagalba ar kraujo tyrimu, nebuvo nustatytas. Dėl šių aplinkybių, apeliantės manymu, teismas neteisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir nepagrįstai ją pripažino kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.

Apeliantė pripažįsta, kad bute adresu (duomenys neskelbtini), ji buvo kelias dienas, vartojo alkoholį. Dėl suvartoto alkoholio kiekio pasijutusi blogai, nuėjo miegoti. Tuo tarpu R. J., V. Š. ir I. I. alkoholį vartojo toliau. Nubudusi apie 4.00 val., R. J. paprašė įjungti šviesą. V. Š. nebuvo. Koridoriuje, tarp vonios ir tualeto durų, pamatė gulintį I. I.. Kai, pasiėmusi nuo stalo stiklinę ėjo link vonios kambario įsipilti vandens, R. J. paprašė pasižiūrėti, ar I. I. kvėpuoja. Neišgirdusi ar I. I. kvėpuoja, palietė jo ranką. Ranka buvo šalta. Hole uždegusi šviesą, virš I. I. galvos pamatė kraujo klaną. Sušuko, kad R. J. duotų telefoną, iškviesti pagalbai. Pastarasis išėmė SIM kortelę ir padavė telefoną. Ji iškvietė pagalbą. R. J. medikų pagalbos nelaukė. Pasiėmė telefoną ir pasakė, jog eina namo. Atvažiavus policijos pareigūnams, ji buvo šoko būsenoje. Tai buvo priežastis dėl kurios ji neigė, miegojusi tame bute. Bute ji buvo iki tol, kol buvo policijos pareigūnai, ekspertas, tyrėjai. Buvo apžiūrėtos jos rankos, kojos, rūbai, avalynė. Tačiau, neradus jokių sužalojimų, kraujo, iš I. I. buto buvo paleista į namus. Kad I. I. užmuštas, ji nežinojo. Iš eksperto užduotų klausimų suprato, kad jis mirė sava mirtimi. Eidama namo, užėjo pas R. J.. Kai ji pasakė, jog I. I. negyvas, jį išvežė į morgą ekspertizei, R. J. sutriko, pradėjo nerišliai kalbėti, blaškytis, klausė, ką ji kalbėjo su policijos pareigūnais. R. J. sakė, kad jis susistumdė su I. I.. Šiam nukritus, užšoko visu svoriu ant pastarojo krūtinės ir truputį pašokinėjo. Tuo metu R. J. paskambino V. Š., siūlė ateiti prie „Rimi“ išgerti. Praėjus porai dienų, jai paskambino R. J., kvietė susitikti. Susitikimo metu matė R. J. rankas, jos atrodė kaip po muštynių. Pastarasis aiškino, jog griuvo. Bebendraudami nusprendė išgerti. Parduotuvėje „Iki“, esančioje (duomenys neskelbtini), nusipirko alkoholio. Alkoholį gėrė už parduotuvės. Tuo metu, ant savo batų, R. J. pastebėjo tamsias dėmes ir nuėjo jų valytis į sniegą. Prisijungus prie jų V. V., nusprendė nusipirkti dar vyno ir eiti pas R. J. į namus. Bute R. J. su V. V. kalbėjo apie siūles. Ji suprato, kad jie kalba apie R. J. batų, kuriuos šis avėjo, siūles. V. V. pasiūlė R. J. batus išmesti. Antrą kartą eidamas į parduotuvę, V. V. paėmė plastikinį maišelį, kuriame kažkas buvo, ir išnešė iš namų. Grįžęs iš parduotuvės, V. V. parsinešė vyno. Jie toliau gėrė. Tačiau R. J., po keleto taurių, nuėjo prigulti. Tuo metu grįžo R. J. tėvas ir paprašė jos su V. V. palikti jų namus. Jiedu išėjo.

Teisingumas, apeliantės manymu, reiškia ne tik tai, kad turi būti pilnai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, tačiau ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė būtų adekvati padarytam nusikaltimui. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas ne tik kad neteisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, bet ir paskyrė jai aiškiai per griežtą, neindividualizuotą bausmę, dėl ko pažeidė BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 54 straipsnio, 61 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas. Teismas skirdamas bausmę privalo atsižvelgti į kaltininko asmenybę, tačiau jos atžvilgiu tai nebuvo padaryta. Nebuvo atsižvelgta ir į tai, kad kai ji rado I. I. gulintį, niekur neišėjo, paskambino į bendrąjį pagalbos centrą ir iškvietė pagalbą, sulaukė medikų ir įvykio vietoje buvo tol, kol jos nepaleido policijos pareigūnai.

Šalies argumentai

Nuteistasis R. J. apeliaciniu skundu prašo iš naujo įvertinti byloje esančius įrodymus ir nustatyti, kurio iš jų suduoti nukentėjusiajam I. I. smūgiai nulėmė pastarojo mirtį; tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą ir sušvelninti atsakomybę.

Apeliantas kategoriškai nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu bei nurodo, jog jis nuo pat bylos tyrimo pradžios buvo sąžiningas, ko negalima pasakyti apie I. M.. Apelianto manymu, byloje nenustatyta, kuris iš jų nukentėjusiajam I. I. padarė mirtinus sužalojimus. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tiriama jo paties sveikatos būklė, analizuojama ligos istorija, duomenys apie patirtą smurtinę traumą, dėl kurios jis turėjo iš naujo mokytis gyventi, vaikščioti, kalbėti. Jam nustatytas 50 procentų darbingumas. Byloje nebuvo nustatinėjama ir tai, kiek tokiose konfliktinėse situacijose nuteistasis gali save kontroliuoti. Prašo iš naujo įvertinti pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų parodymus ir nustatyti, ar iš viso jis galėjo padaryti šį nusikaltimą. Nurodo, kad jis nėra piktybinis žmogus, tuo tarpu I. M., liudytojų teigimu, su nukentėjusiuoju I. I. konfliktuodavo nuolat.

Teismo posėdyje nuteistieji R. J., I. M. ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti, prokuroras prašė nuteistųjų R. J. ir I. M. apeliacinius skundu atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų R. J. ir I. M. apeliaciniai skundai, jų ribose, atmetami.

Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino netinkamai, vienašališkai, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Priešingai. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Pripažindamas I. M. ir R. J. kaltais bendrininkų grupe nužudžius nukentėjusįjį I. I., apygardos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išsamiai išanalizavo bei įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir padaręs išvadas, atitinkančias faktines bylos aplinkybes, teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl tai, kad apygardos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistieji, savaime nereiškia, jog byla buvo išnagrinėta neobjektyviai, nenustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, netinkamai įvertinti bylos įrodymai.

Byloje nustatyta, kad 2013-02-28, apie 4.35 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), buvo rastas I. I. lavonas su daugybinėmis smurto žymėmis (1 t. b.l. 8-28). Nustatyta ir tai, kad prieš nagrinėjamą įvykį (2013-02-27), nukentėjusysis su nuteistaisiais girtavo. I. I. lavono kraujyje buvo rasta 3,26 ‰ (promilės), šlapime – 3,71 ‰ (promilės) etilo alkoholio (1 t. b.l. 38). Nagrinėjamo įvykio metu, tarp I. I. ir apeliantų kilus konfliktui, abu nuteistieji pastarąjį mušė, suduodami kartotinius smūgius kojomis ir rankomis į nukentėjusiojo I. I. įvairias kūno sritis – galvą, kaklą, krūtinę, šonus, ir taip, bendrais veiksmais padarė jam įvairaus sveikatos sutrikdymo masto kūno sužalojimus. Dėl trauminio poveikio į krūtinkaulio sritį, įvyko krūtinkaulio lūžimas, buvo traumuota širdis (sutraiškytas širdies kairio skilvelio raumuo), pažeista širdiplėvė, dėl ko nukentėjusysis mirė. Įtakos mirčiai turėjo ir daugybiniai abiejų pusių I. I. šonkaulių lūžimai.

Tokią išvadą leidžia daryti byloje surinkti, ištirti ir nuosprendyje aptarti duomenys.

Analizuojant byloje užfiksuotus liudytojo V. Š. parodymus matyti, kad, išgertuvių metu kilus konfliktui tarp nukentėjusiojo ir I. M., kuri išgėrusi būdavo labai agresyvi, fizinį smurtą I. I. atžvilgiu naudojo abu nuteistieji. Pasak šio liudytojo, I. M., virtuvės tarpduryje gulintį I. I. mušė ir kumščiais, smūgiuodama pastarajam į veidą, ir kojomis, suduodama smūgius jam į krūtinę. Prie jos prisijungęs R. J., kumščiais daužė I. I. veidą, krūtinę, spardė nukentėjusiojo šonus. Savo parodymus minėtas liudytojas patvirtino įvykio vietoje, atpažino nuteistuosius, kaip I. I. sumušusius asmenis (1 t. b.l. 119-128, 129-134).

Kad nagrinėjamo įvykio metu fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo abu nuteistieji, matyti ir iš R. J. parodymų. Nors ir menkindamas savo vaidmenį, tačiau nuteistasis R. J. parodė, kad po to, kai iš nukentėjusiojo buto išėjo V. Š., jie liko trise, t.y. I. I., I. M. ir jis (R. J.). Vakare, I. I., kaip nuteistasis suprato, norėdamas pasilikti dviese su I., pradėjo prie jo kabinėtis, varydamas pastarąjį iš savo namų. Tarp jų kilo konfliktas. I. I. kakta sudavė jam į veidą, o pastarasis kumščiu vieną ar du kartus smūgiavo stovinčiam I. I.. Po smūgio, I. I. iš nosies pradėjo bėgti kraujas. R. J. krauju išsitepė striukę, batus, kuriuos vėliau, arba I. M., arba V. V., pastebėję kraują, išmetė. Nuo nuteistojo suduoto smūgio I. I. buvo nugriuvęs ant žemės koridoriuje, galva į tualeto pusę, kojomis į virtuvę. Tačiau greitai atsistojo ir puolė jį. Įsikišo I. M.. I. I. nugriuvo vėl į tą pačią vietą. Kadangi šis ir I. liepė eiti lauk, pastaroji, apsiavusi batais, pradėjo nukentėjusįjį spardyti į šonus, krūtinę, galvą. Smūgių sudavė daug, kiek konkrečiai, pasakyti negali. I. I. taip ir liko gulėti ant grindų, o jis su I. M. nuėjo miegoti. Miegojo virtuvėje, ant sofos. Šiuos savo parodymus, nuteistasis R. J. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (2 t. b.l. 81-93).

Aukščiau nurodytą liudytojo V. Š. bei nuteistojo R. J. nukentėjusio I. I. sužalojimo mechanizmą, smūgių nukentėjusiajam sudavimo vietas (galvą, krūtinės sritį, šonus), objektyviai patvirtina ir specialisto išvada (duomenys neskelbtini). Atlikus I. I. lavono tyrimą buvo konstatuoti sužalojimai: krūtinkaulio kūno lūžimas, širdies kairiojo skilvelio kiaurinis sužalojimas, širdiplėvės sužalojimas, daugybiniai šonkaulių lūžimai (dešinėje II, III, IV, V, VI, VII, VIII, kairėje III, IV, V), pasieninės pleuros ir plaučių sužalojimai, kraujosruvos galvos, kaklo ir krūtinės minkštuosiuose audiniuose, galvos sukamuosiuose raumenyse, tarpuplautyje, plaučių vartuose, plaučių audiniuose, kraujo išsiliejimas į galvos smegenų skilvelių sistemą, muštinės žaizdos apatinėje lūpoje, kairėje ausyje su kremzlės vientisumo pažeidimu, pogleivinės kraujosruvos abiejose lūpose, odos nubrozdinimai veide, kakle, krūtinėje, dešinėje rankoje, poodinės kraujosruvos veide, galvoje, kakle, kairėje ausyje, krūtinėje, kairėje rankoje, dešinėje kojoje. Nukentėjusysis mirė, dėl kiauryminio širdies kairio skilvelio sužalojimo, padaryto prieš pat mirtį. Įtakos mirčiai turėjo ir daugybiniai abiejų pusių I. I. šonkaulių lūžimai, padaryti ne mažiau kaip šešiais trauminiais poveikiais į abi krūtinės ląstos puses (1 t. b.l. 34-37). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal I. I. lavono tyrimą atlikusio teismo medicinos eksperto R. P. paaiškinimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, vienintelis įmanomas nukentėjusiojo sužalojimo, nesuderinamo su gyvybe, t.y. širdies raumens sutraiškymo, mechanizmas, yra ne mažiau kaip vienas (galėjo būti ir keli) trauminis poveikis į krūtinkaulio kūno sritį, padarytas I. I. esant gulinčioje padėtyje ant plokštumos, jo krūtinkaulio kūno sritį veikiant didele jėga, statmenai. Toks sužalojimas, pagal ekspertą, galėjo būti padarytas tik spaudžiant nukentėjusiojo krūtinės sritį kūno svoriu, pvz., užšokus. Būtent apie tokį, nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmą, kaip neva tai sužinotą iš R. J., parodė ir nuteistoji I. M., teigdama, kad I. I. nukritus, R. J. užšoko jam ant krūtinės visu svoriu ir truputį pašokinėjo. Niekas kitas, išskyrus I. M., byloje šio fakto nemini. Nustatyta aplinkybė, vertinant ją kitų duomenų kontekste, paneigia nuteistosios R. M. pasirinktą gynybos versiją. Tokį faktą, teisėjų kolegijos vertinimu, gali žinoti tik nagrinėjamo įvykio metu betarpiškai dalyvavę asmenys, o tai reiškia, tiek R. J., tiek ir I. M., kas ir nustatyta iš liudytojo V. Š. bei nuteistojo R. J. parodymų. Šią išvadą sustiprina ir nuteistųjų elgesys po nagrinėjamo įvykio. Byloje nustatyta, jog 2013-02-28, 4.13 val., I. M. paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą iš R. J. priklausančio mobiliojo ryšio telefono, pastarajam išėmus SIM kortelę, tam kad, ką patvirtino R. J., nebūtų nustatytas jo abonento numeris. Pokalbio metu, nuslėpdama tikrąsias įvykio aplinkybes, pareigūnams R. M. pranešė, jog užsukusi pas nukentėjusįjį į namus, jį rado, kaip jai pasirodė, negyvą. Iš esmės analogiškas aplinkybes nuteistoji parodė ir pirmosios apklausos metu, po įvykio praėjus daugiau kaip dviem savaitėms (2013-03-14). Vėliau, priremta surinktų duomenų, I. M. parodymus pakeitė, tvirtindama, kad ji I. I. nemušė, kas jį sumušė nematė, nes miegojo. Miegodama jokio triukšmo negirdėjo. Gana įdomią poziciją nuteistieji užėmė informuodami apie I. I. mirtį nukentėjusiojo bute nagrinėjamo įvykio dieną, vienu ar kitu metu, buvusius asmenis. Taigi pas I. I. išgertuvių metu buvusiam ir naudoto smurto veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu mačiusiam liudytojui V. Š., I. M. paskambino 2013-02-28, apie 4.00 val. ryte, ir, pasakiusi jog mirė I. I., akcentavo, kad šio mirtis nesmurtinė. Apie I. I. mirtį, I. M. telefonu informavo ir liudytoją R. B., teigdama, kad šiam sustojo širdis. Tuo tarpu liudytojui A. F., nuteistieji pasakė, kad jie užėjo pas I. I. ir rado jį užmuštą. Detalių neaiškino, sakė, nieko nežino. Gi nuteistasis R. J. sugėrovams patarinėjo geriau į nukentėjusiojo butą tuo metu neiti. Nuteistieji stengėsi atsikratyti ir galimų įkalčių. Sprendžiant iš liudytojo V. V. parodymų, apeliantai baimindamiesi, kad kriminalistai gali kažką surasti, nusprendė išmesti R. J. batus. Tai, pasak šio liudytojo, padarė I. M.. R. J. batus ji išmetė į šiukšlių konteinerį. Teigdama, kad R. J. batus išmetė ne ji, o V. V., šį faktą nurodė ir I. M., apie tai parodymus davė ir R. J.. Akivaizdu, jog visi šie apeliantų veiksmai buvo nukreipti tikslu suklaidinti tyrimą ir tuo pačiu jiems patiems išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tačiau, nuteistųjų pasirinktą gynybinę versiją verčiant kaltę dėl I. I. nužudymo vienas kitam, pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, argumentuotai paneigė.

Nėra pagrindo sutikti ir su nuteistojo R. J. apeliacinio skundo argumentu, kad byloje nenustatyta, kurio, jo ar I. M. suduoti nukentėjusiajam I. I. smūgiai nulėmė šio mirtį.

Kaip jau minėta, atlikus I. I. lavono tyrimą, buvo konstatuoti daugybiniai nukentėjusiojo kūno sužalojimai: krūtinkaulio kūno lūžimas, širdies kairiojo skilvelio kiaurinis sužalojimas, širdiplėvės sužalojimas, daugybiniai šonkaulių lūžimai (dešinėje II, III, IV, V, VI, VII, VIII, kairėje III, IV, V), pasieninės pleuros ir plaučių sužalojimai, kraujosruvos galvos, kaklo ir krūtinės minkštuosiuose audiniuose, galvos sukamuosiuose raumenyse, tarpuplautyje, plaučių vartuose, plaučių audiniuose, kraujo išsiliejimas į galvos smegenų skilvelių sistemą, muštinės žaizdos apatinėje lūpoje, kairėje ausyje su kremzlės vientisumo pažeidimu, pogleivinės kraujosruvos abiejose lūpose, odos nubrozdinimai veide, kakle, krūtinėje, dešinėje rankoje, poodinės kraujosruvos veide, galvoje, kakle, kairėje ausyje, krūtinėje, kairėje rankoje, dešinėje kojoje. Ir nors, pagal specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), I. I. mirties priežastimi laikytinas, prieš pat šio mirtį padarytas, nesuderinamas su gyvybe – kiauryminis širdies kairio skilvelio sužalojimas, tačiau įtakos pastarojo mirčiai turėjo ir trauminiai poveikiai, padaryti ne mažiau kaip šešių smūgių pasėkoje, į nukentėjusiojo krūtinės ląstos abi puses. Nuo šių trauminių poveikių susidarė daugybiniai šonkaulių lūžimai abipus, buvo pažeistos pasieninės krūtinplėvės, plaučių audinys, vyko kraujavimas į tarpuplautį, plaučių vartus bei pleuros ertmę, apsunkindamas bendrą nukentėjusiojo būklę, kvėpavimo funkcijas (1 t. b.l. 34-37). Šią išvadą, kaip jau minėta, patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas I. I. lavono tyrimą atlikęs teismo medicinos ekspertas R. P..

Teisėjų kolegijos vertinimu, auščiau nurodytų aplinkybių visuma neabejotinai patvirtina, jog įvairaus sveikatos sutrikdymo masto kūno sužalojimus, tame tarpe ir sužalojimus, kurie įtakojo ir lėmė I. I. mirtį, nukentėjusiajam padarė nuteistieji nagrinėjamo įvykio metu bendrais kartotiniais smurto veiksmais. Nekyla abejonių, jog pastarieji smurtaudami prieš I. I., numatė, kad kelia jo sveikatai ar net gyvybei pavojų, ir nors, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, jie nenorėjo atimti pastarajam gyvybės, tačiau sąmoningai tai leido įvykti. Nustatytos byloje aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad abiejų nuteistųjų padaryti veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais – nukentėjusiojo I. I. mirtimi. Todėl pirmosios instancijos teismas kvalifikuodamas R. J. ir I. M. veiksmus pagal BK 129 straipsnio 1 dalį baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Nuteistosios I. M. apeliacinio skundo argumentai dėl jos nuomone tyrimo metu neatliktų visų reikiamų procesinių veiksmų (akistatų, parodymų patikrinimo vietoje), dėl ko neteisingai buvo nustatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, taip pat atmetami. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-9/2012). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Nagrinėjamu atveju buvo atlikti visi būtini tyrimo veiksmai, kurių pagrindu nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pateikė apeliantų kaltę patvirtinančias teisines išvadas, pagrįstas tyrimo surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma. Apeliantė, teisiamojo posėdžio metu, tiek pati, tiek ir per savo gynėją, turėjo galimybę visiems liudytojams užduoti klausimus, nesutikti bei paneigti jų nurodytas aplinkybes ir taip realizuoti savo teisę į gynybą. Tai, sprendžiant iš teisiamojo posėdžio protokole esančių įrašų, pastaroji, tiek kiek jai buvo aktualu, ir darė.

Nuteistojo R. J. apeliacinio skundo argumentai, kuriais šis teigia, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tiriama jo sveikatos būklė, neanalizuota ligos istorija dėl patirtos smurtinės traumos, netirta, kiek jis gali save kontroliuoti tokiose konfliktinėse situacijose, yra taip pat nepagrįsti ir atmetami.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad medicininiai duomenys apie R. J. sveikatą buvo surinkti ir, kilus abejonei dėl apelianto psichikos sveikatos būklės, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-03-26 nutartimi R. J. buvo paskirta ambulatorinė kompleksinė teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizė (3 t. b.l. 35-36, 42-43). Šio tyrimo metu, ekspertai susipažinę su pateikta R. J. medicinine dokumentacija (2007-12-29-2008-02-13 ligos istorija Nr. (duomenys neskelbtini); 2008-02-15 – 2008-04-19 ligos istorija Nr. (duomenys neskelbtini); 2011-05-05 asmens sveikatos istorija), įvertinę tiriamojo anamnestinius duomenis bei dabartinę R. J. psichinę būseną, konstatavo, kad duomenų, jog R. J. nusikaltimo padarymo metu, t.y. 2013 m. vasario 27 d. ir 28 d. naktį, būtų sirgęs kokiu nors psichikos sutrikimu ar būtų buvęs laikino psichikos sutrikimo būsenoje, dėl ko nebūtų galėjęs suprasti savo veiksmų esmės ar jų nebūtų galėjęs valdyti, nėra. R. J. gali dalyvauti atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus ir teisminio nagrinėjimo metu. Jam nenustatyta psichikos sutrikimų, dėl kurių šis negalėtų adekvačiai suprasti aplinkybių, turinčių reikšmės nagrinėjamai bylai ir duoti apie tai parodymus. Taip pat nenustatyta psichikos sutrikimų, kurie galėtų trukdyti savarankiškai ir kokybiškai ginti savo teises ir teisėtus interesus ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. R. J. diagnozuotas organinis asmenybės sutrikimas, yra ne tokio laipsnio psichikos sutrikimas dėl kurio, pagal ekspertą D. T., nuteistasis R. J. negalėtų suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Šios išvados, eksperto D. T. teigimu, nepaneigia ir papildomai gauta iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės nuteistojo medicininė dokumentacija (5 t. b.l. 43-61). Nuteistasis R. J. laisvės atėmimo vietų ligoninės stacionare, pasak eksperto, buvo gydomas dėl somatinio susirgimo – varikocelės ir to paties elgesio - organinio asmenybės sutrikimo, kuris buvo nustatytas ambulatorinės kompleksinės teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės metu. R. J. nustatytas susirgimas, eksperto teigimu, neįeina į sunkių nepagydomų ligų sąrašą dėl kurio atlikti bausmę jam būtų per sunku.

Nuteistojo R. J. apeliacinio skundo argumentus, kad pastarasis nėra piktybinis žmogus, dėl ko abejoja ar jis iš viso galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikaltimą, atkreipdamas dėmesį į tai, kad I. M., pagal liudytojų parodymus, su nukentėjusiuoju konfliktuodavo nuolat, taip pat paneigia bylos medžiaga. R. J. psichologinio tyrimo metu nustatyta, kad pastarajam yra būdingas padidintas savęs vertinimas, nepaisymas priimtų elgesio normų, moralinių ir etinių vertybių, nusistovėjusių taisyklių ir papročių. R. J. elgesys sunkiai numatomas ir prognozuojamas dėl jam būdingo impulsyvumo. Nuteistajam reikšmingose situacijose tikėtina agresija nukreipta į aplinkinius. Pastarasis nejaučia kaltės ar nerimo dėl savo elgesio, bausmė dažniausiai jam sukelia ne kaltės jausmą ar depresiją, bet pyktį ir agresiją. Apeliantas neprieraišus, lengvai meluoja, jam būdingas polinkis savo elgesio racionalizacijai (pateisinimui), padidintas dirglumas, impulsyvumas (3 t. b.l. 45-46). Tai, kad nuteistasis R. J. yra konfliktiška asmenybė, matyti ir iš liudytojų V. Š. bei A. F. parodymų. Be to, byloje yra ir kiti duomenys, leidžiantys spręsti apie nuteistojo R. J. polinkį smurtauti: teismo 2013-09-04 nuosprendžiu pastarasis nuteistas dėl smurto artimoje aplinkoje, t.y. dėl savo motinos sumušimo (4 t. b.l. 57-58). Tuo tarpu nuteistojo R. J. fiziniai duomenys, pagal teismo medicinos ekspertą R. P., nukentėjusiojo sužalojimų padarymui neturėjo reikšmės. I. I. konstatuotus kūno sužalojimus galėjo padaryti bet kuris, turintis maždaug 50 kg kūno svorio, žmogus. Nustatyta aplinkybė paneigia ir nuteistosios I. M. skundo argumentą, neva tai ji, kaip moteris, nebūtų galėjusi padaryti nukentėjusiajam tokių sunkių ir labai sunkių kūno sužalojimų.

Apeliantų argumentai dėl skundžiamu teismo nuosprendžiu paskirtų jiems per griežtų bausmių taip pat nepagrįsti ir atmetami.

BK 54 straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Be to, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Taip pat ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Tik visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį.

Skirdamas apeliantams bausmę, pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininkų asmenybes, jų atsakomybę sunkinančias aplinkybes, tai, kad pastarųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta, kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Skundžiamu teismo nuosprendžiu R. J. ir I. M. nuteisti už nusikalstamą veiką žmogaus gyvybei, padarytą netiesiogine tyčia. Ši nusikalstama veika pagal įstatymą priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Apeliantų atsakomybę sunkina tai, kad, kaip pagrįstai pripažino apygardos teismas, nusikalstamą veiką pastarieji padarė veikdami bendrininkų grupe bei apsvaigę nuo alkoholio, kas be jokių abejonių, turėjo įtakos šios nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 punktai). Tuo tarpu apeliantų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, pirmosios instancijos teismas, nenustatė. Ir nors, kaip teigia savo skunde nuteistoji R. M., jos girtumas nei alkotesterio pagalba, nei kraujo tyrimu nagrinėjamo įvykio metu nebuvo nustatytas, tačiau faktas, kad jie abu su R. J. įvykio metu buvo girti, abejonių nekelia. Sprendžiant tiek iš jų pačių, tiek ir iš byloje apklaustų liudytojų V. Š., R. B., A. F. parodymų, nukentėjusiojo I. I. bute nagrinėjamo įvykio dieną, kaip ir dienas prieš tai, buvo girtaujama – buvo geriamas vynas ir naminė degtinė. Iki kilo konfliktas tarp I. I. ir I., liudytojo V. Š. teigimu, visi buvo gerokai apgirtę. Ir tai tiesa. I. I. lavono kraujyje buvo rasta 3,26 ‰ (promilės), o šlapime – 3,71 ‰ (promilės) etilo alkoholio. Tokia etilo alkoholio koncentracija kraujyje atitinka sunkų girtumo laipsnį. Nustatyta aplinkybė leidžia spręsti ir apie nuteistųjų buvusį alkoholinį apsvaigimą, juolab, kad girtavimo pėdsakai nukentėjusiojo bute buvo užfiksuoti ir įvykio vietos apžiūros metu. Be to, atlikus kriminalistinį tyrimą, ant tam tikrų daiktų, kurie buvo liečiami girtavimo procese – indų (puodelio), cigarečių pakelio, tuščio butelio nuo vyno „J.P. CHENET“, paimtų įvykio vietos apžiūros metu, buvo rasti nukentėjusiojo, R. J. bei I. M. pirštų pėdsakai (1 t. b.l. 8-27, 36-37, 38, 68-78). Nustatytos aplinkybės pirmosios instancijos teismui, leido pripažinti, jog nusikaltimą apeliantai padarė būdami girti, ir šią aplinkybę pagrįstai pripažinti, kaip sunkinančią jų atsakomybę.

Analizuojant nuteistųjų asmenybes charakterizuojančius duomenis matyti, kad pastariesiems inkriminuojama veika nebuvo atsitiktinė: praeityje apeliantai buvo teisti (3 t. b.l. 12-13, 115). Ir nors jų teistumai išnykę, tačiau ši aplinkybė, vertinant ją kitų duomenų kontekste, tam tikru aspektu neigiamai charakterizuoja pastarųjų asmenybę. I. M. būdama darbinga niekur nedirba, kaip ieškanti darbo neregistruota Darbo biržoje, piktnaudžiauja alkoholiu, daro teisės pažeidimus, dėl ko ne kartą buvo bausta administracine tvarka (už nedidelį chuliganizmą, policijos pareigūno garbės ir orumo įžeidimą, alkoholinių gėrimų gėrimą viešoje vietoje). Be to, nors pastaroji turi penkis vaikus, tačiau jų neaugina – teismų sprendimais, I. M. neterminuotai apribota motinos valdžia į keturis nepilnamečius vaikus, iš kurių trys auga vaikų globos namuose „(duomenys neskelbtini)“, viena kūdikių namuose, viena pilnametė (3 t. b.l. 107-112, 118-121, 122-123, 128, LITEKO duomenys).

Tai, kad nuteistoji I. M., kaip teigia savo skunde, aptikusi negyvą I. I., paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą ir iškvietė policiją, buvo įvykio vietoje iki ją pareigūnai paleido, nesudaro pagrindo, šiuo atveju, paskirti pastarajai švelnesnę bausmę. Visi šie apeliantės nurodyti veiksmai buvo gerai apmąstyti, gynybiški ir padaryti ne dėl pagalbos mirusiajam ar noro savanoriškai pranešti apie padarytą nusikalstamą veiką bei padėti išaiškinti šios veikos padarymo aplinkybes. Nuteistoji nutylėdama esmines tiriamo įvykio aplinkybes, savo versija pareigūnus tik klaidino.

Nuteistasis R. J., nežiūrint to, kad turi tam tikrų sveikatos sutrikimų ir jam, sprendžiant iš bylos duomenų, 2008-05-28 – 2013-06-06 laikotarpiu buvo nustatytas 50 procentų darbingumo lygis, taip pat piktnaudžiauja alkoholiu, daro teisės pažeidimus, dėl ko buvo baustas administracine tvarka (už smulkaus svetimo turto vagystę, girto pasirodymą viešoje vietoje). Be to, kaip pagrįstai pažymėta skundžiame nuosprendyje, R. J., būdamas girtas smurtauja – jo atžvilgiu, kaip jau minėta, 2013-09-04 priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl 2013-02-01 smurto artimoje aplinkoje, t.y. smurto prieš savo motiną (2 t. b.l. 109, 3 t. b.l. 5-9, 12, 14-16, 19- 24, 50-94, 4 t. b.l. 57-58).

Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, nuteistųjų R. J. ir I. M. asmenybes, dvi jų atsakomybę sunkinančias aplinkybes, tai, kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, pagrįstai, kaip ir numato BK 61 straipsnio nuostatos, pastariesiems paskyrė laisvės atėmimo bausmes, kurios savo dydžiu yra didesnės nei straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis. Nuteistiesiems paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ir dar labiau švelninti apeliaciniame skunde nenurodžius jokių pagrįstų ir apygardos teismo neįvertintų argumentų, nėra teisinio pagrindo, priešingu atveju nebūtų pasiekta bausmės paskirtis, įgyvendintas teisingumo principas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistųjų R. J. ir I. M. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkė Audronė KartanienėTeisėjai Regina GaudutienėElena Vainienė