- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-08-29
- Bylos Nr.
- 2A-724/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01658-2011-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marytė Mitkuvienė, Alvydas Poškus, Egidija Tamošiūnienė
- Ieškovas
- Romualdo J
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Generalinės prokuratūros, Teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 44.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Marytės Mitkuvienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Romualdo J. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2621-577/2012 pagal ieškovo Romualdo J. R. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Generalinės prokuratūros ir Teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų baudžiamojo proceso metu. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 4 287 495,14 Lt turtinės, 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėto procesinės prievartos priemonių taikymo, ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimo ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimo.
Nurodė, jog Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2001-06-26 pradėjo ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 48-1-114-01 dėl dokumentų suklastojimo bei nusikalstamu būdu įgyto turto legalizavimo pagal BK 300 str. 1 d. ir 216 str. 1 d. 2004-05-03 nutarimu šis ikiteisminis tyrimas sujungtas su tyrimu Nr. 06-1-05021-03 dėl neteisingų duomenų apie įmonės „Vagrema“ pajamas, pelną pateikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai. 2004-05-05 ieškovui įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 24 str. 4 d., 25 str. 3 d. ir 216 str. 1 d., padarymo. 2004-05-05 ieškovui paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, dokumentų paėmimas. 2004-05-05 ieškovui apribotos nuosavybės teisės į jam nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą. 2004-05-15 ieškovas sudarė santuoką, dėl jam pritaikytų kardomųjų priemonių negalėjo išvykti į užsienį. Dėl pradėto ikiteisminio tyrimo tuometinėje ieškovo darbovietėje kilo nepasitikėjimas ieškovu, ko pasėkoje 2004-08-20 jis atleistas iš UAB „Aleksimas“ direktoriaus pavaduotojo pareigų. 2004-09-28 ieškovui paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje. 2005-04-29 ieškovui skirta dar viena kardomoji priemonė – užstatas. 2005-06-07 ieškovui įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 25 str. 3 d., 24 str. 4 d., 216 str. 1 d., 300 str. 1 d., 2006-05-24 ieškovui įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 25 str. 3 d., 24 str. 4 d., 183 str. 2 d., 300 str. 1 d., 203 str. 2 d., padarymo. FNTT 2006-06-02 raštu dėl ikiteisminio tyrimo pabaigos informavo apie ikiteisminio tyrimo pabaigą. 2008-12-05 Kauno apygardos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį ir ieškovą išteisino, nepadarius nusikaltimų požymių turinčių veikų. 2011-03-14 Lietuvos apeliacinis teismas nutartimi Kauno apygardos prokuratūros apeliacinį skundą atmetė.
Dėl paskirtų kardomųjų priemonių apribota ieškovo teisė laisvai judėti, galimybė laisvai veikti savo nuožiūra asmeniniais ar darbiniais interesais, savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą, įgyvendinti kitas turimas teises ir laisves; ieškovas negalėjo tinkamai atlikti einamų pareigų, buvo atleistas, sumažėjo jo gaunamos pajamos. Nors ieškovas po to bandė kurti savo verslą, tačiau nesėkmingai, dėl pareikštų įtarimų sumenko jo įvaizdis visuomenėje, jis nebegalėjo rasti pakankamas pajamas užtikrinančio darbo, šiuo metu yra bedarbis. Tai taip pat turėjo neigiamos įtakos ieškovo šeimyniniam gyvenimui, ko pasėkoje pablogėjo santykiai šeimoje. Be to, prokurorė žiniasklaidoje paviešino duomenis apie tyrimo eigą ir tokiu būdu įtikinėjo visuomenę ieškovo kaltumu. Apie pradėtą ikiteisminį tyrimą rašė spauda ir kitos visuomenės informavimo priemonės, dėl to ieškovas jautėsi pažemintas, pažeista jo garbė ir orumas, nepataisomai sugadinta reputacija; dėl teisėsaugos pareigūnų neteisėtų veiksmų ieškovas ir jo artimieji patyrė didžiulius išgyvenimus ir dvasinį sukrėtimą, susiformavo neigiamas aplinkinių požiūris į jų šeimą, sumažėjo bendravimo galimybės; ir dabar internete lengvai randama neigiamo pobūdžio informacija apie ieškovą, kuri prieinama kiekvienam, nepaisant išteisinamojo nuosprendžio priėmimo. Dėl ilgos baudžiamojo proceso trukmės ieškovas nuolat patyrė stresą, įtampą, ko pasėkoje suprastėjo jo sveikata; 2007 m. ieškovui buvo diagnozuoti širdies veiklos sutrikimai, nustatytas neįgalumas; dėl patiriamos įtampos dažnai tekdavo gydytis ligoninėje, vėliau jam diagnozuota stenokardija ir širdies veiklos nepakankamumas, t.y. ligos, kurių rizikos faktoriai yra didelis fizinis pervargimas, stiprus emocinis ar fizinis stresas, nuolatinė nervinė įtampa ir kt. Sveikatos sutrikimus ieškovui sukėlė patiriami išgyvenimai dėl pradėtų baudžiamojo persekiojimo veiksmų. Esant dažniems ligos paūmėjimams ieškovas kasmet stacionarizuojamas būklės stabilizavimui, ieškovo darbingumo lygis šiuo metu sudaro 50 %.
Be to, FNTT pradėjus ikiteisminį tyrimą (ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 06-1-01082-07), tos pačios prokurorės N. Ž. nutarimu UAB „Fortūnos ženklai“, kurios direktoriaus pareigas tuo metu ėjo ieškovas, buvo paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas lėšoms (279.000 EUR, t.y. 963.331,20 Lt), pervestoms į paminėtos įmonės sąskaitą. Nors UAB „Fortūnos ženklai“ pateikė lėšų pervedimo pagrindą patvirtinančius dokumentus, laikinas nuosavybės teisės apribojimas buvo pratęsinėjamas ir, nepaisant pateiktų skundų, truko nuo 2007-12-19 iki 2010-05-12 (2 metus ir 6 mėnesius), kai jo neteisėtumą konstatavo Kauno apygardos teismas 2010-05-12 nutartimi. Dėl paminėto laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo ieškovui buvo padaryta turtinė žala – 4 011 280,00 Lt negautų pajamų; šis ikiteisminis tyrimas vėliau buvo nutrauktas pačios prokuratūros iniciatyva.
Mano, jog žala turi būti atlyginta dėl pareigūnų nemotyvuotų, nepagrįstų veiksmų: neteisėtų prokurorės nutarimų priėmimas, neteisėtų Kauno miesto apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo nutarčių priėmimas, nepateisinamai ilgas baudžiamasis procesas, ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimas, nekaltumo prezumpcijos pažeidimas. Dėl nurodytų neteisėtų veiksmų prašo CK 6.272 straipsnio pagrindu priteisti ieškovui 4 287 495,14 turtinę žalą, kurią sudaro: 4 040 Lt turėtų išlaidų kvalifikuotai teisinei pagalbai apmokėti, 267 736,78 Lt negautų (prarastų) pajamų (pajamų sumažėjimą) dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų už laikotarpį nuo atleidimo iš UAB „Aleksimas“ direktoriaus pavaduotojo pareigų iki baudžiamojo proceso prieš ieškovą pabaigos (už 6 metus ir 8 mėnesius); 4 438,36 Lt patirtų minimalių nuostolių dėl neteisėtai ieškovui skirtos kardomosios priemonės – 15 000 Lt užstato (ieškovas negalėjo naudotis užstato suma 2005-04-29 iki 2011-03-30); 4 011 280 Lt ieškovo negautų pajamų, netekus galimybės parduoti nekilnojamąjį turtą dėl nepagrįstai skirto UAB „Fortūnos ženklai“ laikino nuosavybės teisės apribojimo. Taip pat ieškovas prašo priteisti CK 6.250 straipsnio pagrindu dėl aukščiau nurodytų neteisėtų veiksmų 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, kitą ieškinio dalį atmetė. Nurodė, kad ieškovas baudžiamojoje byloje buvo išteisintas: nepadarius nusikaltimų požymių turinčių veikų pagal BK 25 str. 3 d., 24 str. 4 d. ir 183 str. 2 d., 25 str. 3 d., 24 str. 4 d. ir 300 str. 1 d., tačiau pagal BK 203 str. 2 d. ir 24 str. 4 d. ir 203 str. 2 d. buvo išteisintas neįrodžius jo dalyvavimo padarant šias nusikalstamas veikas. Konstatavo, jog bylos aplinkybės nesudaro pagrindo teismui daryti išvados, kad nepagrįstai baudžiamoji byla buvo iškelta, pradėtas ikiteisminis tyrimas, ieškovui pareikšti įtarimai. Tiek baudžiamosios bylos medžiaga, tiek teismo nuosprendyje išvardintos aplinkybės patvirtina, jog tyrimo metu buvo duomenų, leidžiančių įtarti, jog ieškovas galimai padarė neteisėtas veikas; nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvados, kad ikiteisminis tyrimas turi būti vertinamas kaip neteisėtas vien dėl to, kad proceso numatytais pagrindais pasibaigė be asmens nubaudimo baudžiamąja tvarka, nes pradėjus asmens baudžiamąjį persekiojimą, nėra ir negali būti žinomas bylos galutinis rezultatas. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti prokurorų nutarimų ir Kauno apygardos teismo nutarčių nepagrįstumą ar neteisėtumą ieškovo nurodomais jų nemotyvuotumo bei kitais neteisėtumo argumentais. Teismas atmetė ir ieškovo argumentus dėl ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimo ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimo. Konstatavęs, jog nėra pagrindo pripažinti neteisėtais ikiteisminio tyrimo institucijų, teismų neteisėtų veiksmų, sprendė, jog nėra pagrindo ir tenkinti reikalavimus dėl turtinės žalos atlyginimo dalyje dėl ieškovo sumokėto užstato bei išlaidų už advokato pagalbą. Be to, teismas sprendė, kad byloje esantys įrodymai neleidžia daryti išvados, kad įtarimų pareiškimas lėmė ieškovo atleidimą iš darbo, ko pasėkoje ieškovas neteko 4 500 Lt pajamų per mėnesį. Todėl ieškovo reikalavimas dėl negautų pajamų, susijusių su jo atleidimu iš darbo, yra nepagrįstas. Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad jis dėl neteisėtų prokurorės ir teismų veiksmų negalėjo parduoti nekilnojamojo turto už preliminariojoje sutartyje sulygtą kainą, dėl ko negavęs 4 011 280 Lt pajamų. Nurodė, kad preliminaria sutartimi buvo sulygta dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dėl nuosavybės teise ieškovui priklausančio turto, kuriam baudžiamojoje byloje Nr. 48-1-114-01 nuo 2004-05-06 buvo taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, tuo tarpu ieškovas sutartyje yra nurodęs, kad turtui nėra taikomi jokie apribojimai; sudarydamas preliminarią sutartį, ieškovas žinojo, kad jam priklausančiam turtui taikytas ribojimas kitoje byloje, todėl tokio sandorio sudaryti negalėjo; nurodydamas pinigų grąžinimo sulygtus terminus, nežinojo, ar taikyti ribojimai lėšoms bus panaikinti, taigi, pats ieškovas sukūrė susidariusią situaciją, be to, jam ir negalėjo kilti prievolės dėl sutarties, kurios jis sudaryti negalėjo. Dalyje dėl neturtinės žalos reikalavimo teismas sprendė, kad nėra jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovo teiginius, kad atleidimas iš darbo buvo nulemtas jo atžvilgiu pradėto tyrimo. Byloje esantys ieškovo medicininiai dokumentai nepatvirtina ieškovo teiginių, kad pradėtas tyrimas priežastiniu ryšiu susijęs su ieškovo nurodomais susirgimais. Vertindamas proceso trukmę, teismas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumą, sprendė, jog byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, jog baudžiamasis procesas truko nepateisinamai ilgai. Kita vertus, pripažino, kad ta aplinkybė, jog rašysenos ekspertizė baudžiamojoje byloje buvo atlikta pažeidžiant Lietuvos teismo ekspertizės centro rašysenos ekspertizės atlikimo metodines rekomendacijas, dėl ko buvo paskirta komisijinė teismo rašysenos ekspertizė, vertintina kaip ieškovo teisių pažeidimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme. Todėl teismas priteisė ieškovui neturtinės žalos atlyginimą, kurio dydį nustatė teisminės praktikos pavyzdžių kontekste.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. sprendimą dalyje, kurioje ieškinys atmestas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį visiškai (t. 2, b. l. 161-172). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
1. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad taikytos apelianto atžvilgiu procesinės prievartos priemonės ir atliekami procesiniai veiksmai buvo grindžiami atitinkamis procesiniais sprendimais bei atitiko įstatymo nustatytas materialines ir procesines kardomųjų priemonių taikymo sąlygas. Nurodo, kad apeliantas negrindė ieškinio procesinių prievartos priemonių skyrimo neteisėtumu, tačiau nurodė, kad jos buvo taikomos nepagrįstai ilgą laiką, jų skyrimo, pratęsimo, nepanaikinimo tinkamai nemotyvuojant ir taip buvo pažeistos apelianto konstitucinės teisės. Net ir teisėtai pritaikius procesinės prievartos priemones, gali atsirasti būtinybė jų atsisakyti arba jas pakeisti. Ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų tuo aspektu, ar apelianto atžvilgiu pritaikytos priemonės buvo reikalingos ir visą laiką būtinos, teismas neištyrė. Tuo tarpu šių pareigūnų priimtuose nutarimuose motyvai arba neišdėstyti arba nurodyti tik abstrakčiai ir deklaratyviai. Tas pat pasakytina ir apie Kauno apygardos 2006-12-05 nutartį. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai žalos atlyginimo klausimą susiejo su tuo, kad apeliantas baudžiamojoje byloje neskundė nutarimų ir nutarčių, susijusių su procesinės prievartos priemonėmis.
2. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo sprendimo, atmetant reikalavimą dėl 4 011 280 Lt negautų pajamų, išvada, kad laikinas nuosavybės teisių apribojimas buvo teisėtas. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės teisėsaugos pareigūnų veiksmų vertinimas nėra tapatus jų vertinimui baudžiamojoje byloje. Preliminarioje sutartyje buvo atskleistas turto arešto faktas (priešingai nei teigia pirmosios instancijos teismas), jokie galiojantys teisės aktai nedraudžia sudaryti tokio sandorio – dėl nekilnojamojo turto pardavimo ateityje. Be to, teismas neįvertino, kad pagrindinės sutarties sudarymo terminai 2008 -03-12 susitarimu buvo pratęsti. Apeliantas, būdamas nekaltas, tikėjosi, kad laikinas nuosavybės teisių apribojimas bus greitai panaikintas, tuo tarpu dėl nepagrįstai užtrukusio šio apribojimo apeliantas prarado pirkėją ir patyrė nuostolius.
3. Nepagrįsta teismo išvada dėl nekaltumo prezumpcijos nepažeidimo. Pagal BPK normas su baudžiamosios bylos medžiaga susipažinti gali tik proceso dalyviai. Nagrinėjamu atveju buvo ne tik paviešinta informacijos būdu, bet ir perduota viso kaltinamojo akto kopija žurnalistams. Teikiama informacija turi turėti ribas, susijusias su nekaltumo prezumpcijos išsaugojimu, garbės ir orumo apsauga.
4. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai pažeidė BPK jiems keliamus tikslus – greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas, nutraukti bet kokias procesinės prievartos priemones, kai jos tampa nebereikalingos. Pareigūnams iš karto tinkamai atlikus ekspertizę, apeliantui nebūtų taikytos procesinės prievartos priemonės arba būtų taikytos švelnesnės. Todėl, apelianto vertinimu, procesinės prievartos priemonės buvo taikomos neteisėtai gautais įrodymais.
5. Byloje pateikti įrodymai patvirtina apelianto atleidimo iš darbo UAB „Aleksimas“ sąsajas su jo atžvilgiu pradėtu ikiteisminiu tyrimu, o priešinga pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta netinkamu įrodymų ištyrimu ir vertinimu. Teismas, priteisdamas tik 5 000 Lt neturtinę žalą, netinkamai įvertino arba visiškai nevertino aplinkybių, susijusių su procesinių prievartos priemonių taikymo ilgalaikiškumu, judėjimo laisvės apribojimu, reputacijos pablogėjimu, įtampa, stresu ir to pasėkoje kilusiu sveikatos pablogėjimu ir dalies darbingumo netekimu.
Atsiliepimas
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsikirtimus grindžia šiais argumentais.
Žemesnės instancijos teismas
1. Aukštesnės instancijos teismas tikrino apeliantui paskirtą laikinąjį nuosavybės teisių apribojimą ir nekonstatavo šios priemonės neteisėtumo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog procesinės prievartos priemonė buvo taikyta pagrįstai ir teisėtai.
2. Civilinėje byloje svarbu nustatyti ir paties apelianto veiksmus civilinių teisnių santykių prasme. Iš Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio galima daryti išvadą, kad dėl didelio apelianto neatsargumo valstybei buvo padaryta žala.
Atsiliepimas
Vilniaus apygardos prokuratūra atsiliepimu prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsikirtimus grindė šiais argumentais.
1. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog procesinės prievartos priemonės apelianto atžvilgiu buvo taikytos pagrįstai ir teisėtai. Pažymi, kad pagal apeliantui pareikštus įtarimus šios priemonės buvo netgi itin švelnios. Apelianto teiginiai dėl procesinėmis prievartos prievartos priemonėmis ribojimo jam dirbti nėra pagrįsti, jam nebuvo leista išvykti tik į poilsinę kelionę.
2. Nėra jokio pagrindo teigti, kad laikinas nuosavybės teisių apribojimas buvo neteisėtas, juo labiau, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Teismas pagrįstai konstatavo, jog pats apeliantas, žinodamas apie šią procesinės prievartos priemonę jo atžvilgiu, sukūrė situaciją, jog preliminarioje sutartyje numatytos pagrindinės pirkimo pardavimo sutarties sudarymas nebus galimas, pats nepagrįstai prisiėmė įsipareigojimą dėl galiojančio arešto panaikinimo.
3. Kaltinamojo akto paviešinimas nereiškia nekaltumo prezumpcijos paneigimo, nes šiame akte tik formuluojamas kaltinimas.
4. Baudžiamojoje byloje dėl dalies inkriminuotų apeliantui veikų jis išteisintas neįrodžius jo dalyvavimo jas padarant. Tačiau Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nuosprendyje nurodyta ir tai, kad apeliantas pažeidė norminių aktų reikalavimus. Todėl apeliantas dėl didelio neatsargumo yra padaręs valstybei žalą, kuri nėra ir nebus atlyginta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėtini faktinis ir teisinis apeliacinio skundai pagrindai.
Nustatyta, kad 2001-06-26 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. 2004-05-05 apeliantui įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 24 str. 4 d., 25 str. 3 d. ir 216 str. 1 d., padarymo. 2004-05-05 apeliantui paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, dokumentų paėmimas, 2004-05-05 apribotos nuosavybės teisės į jam nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą. 2004-09-28 apeliantui paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, 2005-04-29 skirta dar viena kardomoji priemonė – užstatas. 2005-06-07 apeliantui įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 25 str. 3 d., 24 str. 4 d., 216 str. 1 d., 300 str. 1 d., 2006-05-24 įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 25 str. 3 d., 24 str. 4 d., 183 str. 2 d., 300 str. 1 d., 203 str. 2 d., padarymo. FNTT 2006-06-02 raštu dėl ikiteisminio tyrimo pabaigos informavo apie ikiteisminio tyrimo pabaigą. 2008-12-05 Kauno apygardos teismas apelianto atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Apeliantas reikalauja turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nustatant valstybės civilinės atsakomybės sąlygų visumos – žalos, neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio - egzistavimą ieškovas turi įrodyti žalos faktą ir dydį, teisėsaugos institucijų ir pareigūnų neteisėtus veiksmus baudžiamajame procese, šių veiksmų ir žalos atsiradimo priežastinį ryšį. Apibendrinant apelianto ieškinio reikalavimų pagrindimą, galima spręsti, kad ieškinyje turtinės žalos padarymas priežastiniu ryšiu sietinas su apelianto atžvilgiu taikytų procesinės prievartos taikymu baudžiamojoje byloje, iš dalies su baudžiamojo proceso trukme (dalyje dėl žalos, susijusios su nekilnojamojo turto perleidimo galimybės praradimu), neturtinės žalos padarymas sietinas su nekaltumo prezumpcijos pažeidimu, baudžiamojo proceso trukme.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika, pagrįstai nurodė, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nereiškia, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir jame atlikti visi procesiniai veiksmai laikytini neteisėtais. Teismas sprendė, jog taikytos procesinės prievartos priemonės ir atliekami procesiniai veiksmai buvo grindžiami atitinkamais procesiniais sprendimais bei atitiko ikiteisminio tyrimo metu buvusias ir įstatymo nustatytas materialines ir procesines kardomųjų priemonių taikymo sąlygas, taip pat jos buvo teisėtos ir vertinant jas apeliantui pareikštų įtarimų (jų sunkumas) bei taikytų kardomųjų priemonių (jų rūšis ir trukmė), proporcingumo aspektu. Apeliantas, nesutikdamas su tokia pirmosios instanmcijos teismo išvada, apeliaciame skunde nurodo, jog jis negrindė ieškinio procesinių prievartos priemonių skyrimo neteisėtumu, tačiau nurodė, kad jos buvo taikomos nepagrįstai ilgą laiką, jų skyrimo, pratęsimo, nepanaikinimo tinkamai nemotyvuojant ir taip buvo pažeistos apelianto konstitucinės teisės. Anot apelianto, net ir teisėtai pritaikius procesinės prievartos priemones, gali atsirasti būtinybė jų atsisakyti arba jas pakeisti, teismas netyrė ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų tuo aspektu, ar apelianto atžvilgiu pritaikytos priemonės buvo reikalingos ir visą laiką būtinos.
Taigi, iš šių apelianto teiginių darytina išvada, kad apeliantas nekvestionuoja dalies procesinių prievartos priemonių pritaikymo fakto pagrįstumo ir teisėtumo (išskyrus Kauno apygardos prokuratūros 2007-12-19 nutarimą ir teismų nutartis dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo, taikyto UAB „Fortūnos ženklai“ lėšoms), jų neatitikimo bendrosioms BPK nustatytoms šių priemonių skyrimo nuostatoms, tik kelia klausimus dėl jų taikymo trukmės, apimties, pakeitimo ar panaikinimo galimybės. Šiame kontekste pažymėtina tai, kad apeliantas baudžiamajame procese jo atžvilgiu taikytų procesinės prievartos priemonių faktiškai neskundė nei iš esmės, nei paminėtais aspektais, instancine tvarka nėra pripažintas kurių nors priemonių neteisėtumas. Tiesa, apeliantas buvo pareiškęs prašymą dėl kardomųjų priemonių, laikinojo nuosavybės apribojimo panaikinimo, tačiau prašymas prokurorės 2005-04-05 nutarimu atmestas (t. 1, b.l. 44). Pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso metu apelianto atžvilgiu nebuvo taikytos griežčiausios kardomosios priemonės, o ir taikytos kardomosios priemonės, iš dalies atsižvelgiant į apelianto prašymus, buvo lanksčiai keičiamos – 2005-04-29 panaikintas rašytinis pasižadėjimas neišvykti (taigi, apelianto argumentai, susiję su jo judėjimo ilgalaikiais ribojimais, nėra pagrįsti); 2006-05-25, 2006-09-01, 2006-12-05 buvo lengvinamos ir keičiamos registracijos Kauno rajono PK sąlygos (baudž. b. t. 40, b.l. 162; 180; t. 42, b.l. 3, 67-68). Tuo tarpu ir apeliaciniame skunde minėti klausimai dėl kardomųjų priemonių taikymo trukmės, apimties, pakeitimo ar panaikinimo galimybės keliami tik deklaratyviai, t.y. nenurodant konkrečiau kokia procesinės prievartos priemonė jo atžvilgiu buvo baudžiamojo proceso požiūriu apskritai nebūtina, kokios priemonės ir nuo kada, jo manymu, turėjo būti pakeistos ar jų visai atsisakyta, bet to padaryta nebuvo. Tokių aplinkybių apeliantas nėra nurodęs ir ieškinyje, kuris (iš dalies ir apeliacinis skundas) iš esmės grindžiamas tuo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai bei teismas netinkamai motyvavo arba visiškai nemotyvavo procesinius dokumentus, kuriais procesinės prievartos priemonės jo atžvilgiu buvo taikytos. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjantis civilinę bylą teismas nėra instancija, kuriai būtų suteikta teisė peržiūrėti ikiteisminio tyrimo pareigūnų/teisėjo priimtų procesinių sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą tuo aspektu, ar šie sprendimai yra (ne)pakankamai motyvuoti, juo labiau, kad vienokia ar kitokia motyvacija arba net jos nebuvimas paprastai savaime neturi tiesioginio ryšio su (ne)turtinės žalos atsiradimu - žalą gali sukelti pats procesinis sprendimas, bet ne jo (ne)motyvacija, priešingų argumentų – kad žalos kilimas nagrinėjamu atveju sietinas su būtent procesinių sprendimų nemotyvavimu ar netinkamu motyvavimu - apeliantas nepateikė.
Dėl turtinės žalos
Dėl 4 011 280 Lt žalos
Šis ieškinio reikalavimas siejamas su tuo, kad apeliantas 2007-12-03 sudarė preliminarią sutartį, kuria įsipareigojo iki 2008-05-01 sudaryti išvardinto sutartyje jam priklausančio nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo už 1 350 000 EUR sutartį. Dalis jam priklausančių pagal šią sutartį pinigų buvo pervesta į UAB „Fortūnos ženklai“, kurios vadovu buvo apeliantas, sąskaitą. Savo reikalavimą apeliantas kildino iš, jo manymu, neteisėto prokurorės 2007-12-19 nutarimo skirti laikiną nuosavybės teisių apribojimą UAB „Fortūnos ženklai“ lėšoms banke (t. 1, b.l. 193-194), šio apribojimo terminai teismo sprendimais buvo pratęsiami iki 2010-05-12, dėl ko apeliantas, jo teigimu, neteko galimybės sudaryti pagrindinę pirkimo pardavimo sutartį.
Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad aptariamas apribojimas buvo taikytas apskritai ne apeliantui, o UAB „Fortūnos ženklai“. Antra, nėra jokio pagrindo manyti, kad apeliantas savo turto pagal preliminarią sutartį negalėjo parduoti dėl šio laikino nuosavybės teisių apribojimo.
Apeliantas byloje yra pateikęs minėtą preliminarią sutartį Nr. 003 (t. 2, b.l. 96-100), kuria apeliantas ir Lukanservis ltd. įsipareigoja iki 2008-05-01 sudaryti išvardinto apeliantui priklausančio sutartyje nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo už 1 350 000 EUR sutartį; 2007-12-03 trišalę sutartį, sudarytą tarp apelianto, Lukanservis ltd. ir UAB „Fortūnos ženklai“ (t. 2, b.l. 93-95), kuria šalys susitarė dėl bendrų veiksmų ir šalių įsipareigojimų užtikrinant atsiskaitymą pagal preliminarią sutartį, mokėtinus apeliantui pinigus pervesti į UAB „Fortūnos ženklai“ sąskaitą; 2008-03-12 susitarimą dėl preliminariosios sutarties pakeitimo (t. 2, b.l. 40-42), kuriuo buvo susitarta dėl preliminarios sutarties sąlygų pakeitimo (pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo termino pratęsimas). Tačiau apeliantui turto, kurį jis ketino perleisti pagal preliminarią sutartį, atžvilgiu dar 2004-05-05 buvo taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas (t. 1, b.l. 26-27). Apeliantas nepateikia argumentų, kad pastaroji jo atžvilgiu taikyta procesinės prievartos priemonė buvo neteisėtai paskirta ar neteisėtai nepanaikinta iki preliminarios sutarties sudarymo arba po jos sudarymo. Taigi, sudarydamas preliminarią sutartį, apeliantas žinojo, kad turto perleisti jis negali, tačiau vis tiek ją sudarė, be kita ko, įsipareigodamas sudaryti pirkimo pardavimo sutartį jau po penkių mėnesių - iki 2008-05-01 ir panaikinti turto areštą (preliminarios sutarties 2.1, 3.4 punktai), kas nuo jo valios iš esmės ir nepriklausė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pats apeliantas sukūrė situaciją, kurioje savo įsipareigojimų jis realiai ir negalėjo įgyvendinti. Pagaliau pažymėtina, kad pagal preliminarios sutarties 2008-03-12 pakeitimo 2.1 punktą šios sutarties šalys pirkimo pardavimo sutarties sudarymo terminą pratęsė neribotam laikui ir nustatė šios sutarties sudarymo terminą ne vėliau kaip per vieną mėnesį po arešto turtui panaikinimo. Taigi, akivaizdu, kad pagal šį pakeitimą turtas galėjo būti parduotas-nupirktas bet kada vėliau, t.y. pagal šią sąlygą pirkėjo teisė pirkti, o apeliantui –parduoti galėjo būti realizuota netgi po apelianto baudžiamosios bylos pabaigos, taigi, ir ilga laikino apelianto nuosavybės apribojimo trukmė (jei ją ir pripažinti ilga) neturėjo įtakos pagrindinio sandorio (ne)sudarymui. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad tenkinti aptariamą reikalavimą nėra pagrindo.
Dėl netekto darbo užmokesčio
Apeliantas prašo priteisti 267 736,78 Lt negautų (prarastų) pajamų (pajamų sumažėjimą) dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų už laikotarpį nuo atleidimo iš UAB „Aleksimas“ direktoriaus pavaduotojo pareigų iki baudžiamojo proceso prieš apeliantą pabaigos (už 6 metus ir 8 mėnesius). Pirmosios instancijos teismas atmetė šį reikalavimą, nenustatęs pagrindų teisėsaugos institucijų veiksmus pripažinti neteisėtais (kardomųjų priemonių taikymas, jų pratęsimas, prašymų dėl leidimo išvykti atmetimas ir t.t.), o taip pat dėl to, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jo atleidimas iš darbo pagal DK 129 straipsnio 1 dalį buvo susijęs su jam pareikštais įtarimais ar kardomųjų priemonių taikymu. Todėl teismas sprendė, jog daryti išvadą, kad įtarimų pareiškimas lėmė apelianto atleidimą iš darbo ir dėl to jis neteko 4 500 Lt pajamų per mėnesį, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada.
Iš dalies sutiktina su apeliantu, jog pagal vienintelio akcininko 2004-06-30 sprendimo (t. 1, b.l. 32) turinį galima manyti, kad jo atleidimas iš darbo galimai buvo siejamas su jam pareikštais įtarimais. Tačiau, visų pirma, nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo pareigūnai neatliko jokių veiksmų, tiesiogiai įtakojančių darbdavį dėl apelianto atleidimo ar nušalinimo nuo darbo. Byloje taip pat nėra pateikta įrodymų, kad šį atleidimą įtakojo jam būtent tuo metu pritaikytų procesinės prievartos priemonių pobūdis – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, dokumentų paėmimas. Minėta, kad šių priemonių paskyrimo neteisėtumas nėra/nebuvo konstatuojamas. Antra, taikytos procesinės prievartos priemonės, įtarimų pareiškimas nesutrukdė apeliantui netrukus įsidarbinti UAB „Maksima“ (t. 1, b.l. 228-231). Apeliantas neįrodė, kad čia gaunamas mažesnis darbo užmokestis buvo kaip nors įtakotas pradėto ikiteisminio tyrimo ar apeliantas apskritai turėjo geresnių pasiūlymų, tačiau dėl pradėto ikiteisminio tyrimo negalėjo jų realizuoti. Trečia, kitos faktinės aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, bet kuriuo atveju neduoda pagrindo manyti, kad šis reikalavimas turėtų būti tenkinamas vien tik remiantis minėto sprendimo turiniu. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, jog jis buvo atleistas po to, kai prašymo rašyti pareiškimą nutraukti darbo sutartį savo noru nesutiko. Taigi, galima manyti, kad jam tokį pareiškimą buvo siūloma rašyti, tačiau jis nematė tam pagrindo. Kita vertus, šiuo metu jis faktiškai pripažįsta, kad iš darbo pagal DK 129 straipsnio 1 dalį atleistas pagrįstai. Nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas atleidimo iš darbo teisėtumo klausimas, todėl teisėjų kolegija išsamiau šiuo aspektu nepasisako, tačiau pažymi, kad darbuotojo atleidimas minėtu pagrindu yra galimas tik esant DK 129 straipsnio 2 dalyje nurodyto pobūdžio svarbioms priežastims ir tik tuo atveju, jei darbuotojo negalima perkelti jo sutikimu į kitą darbą, be to, tik įspėjus darbuotoją prieš du mėnesius (DK 130 str. 1 d.). Tuo atveju, jei darbuotojas darbdavio atleistas neteisėtai, bet darbuotojas pats su tokiu atleidimu faktiškai sutiko, ne valstybei turėtų kilti neigiamos darbuotojo atleidimo iš darbo pasekmės, juo labiau, nagrinėjamu atveju nekonstatavus neteisėtų teisėsaugos institucijų/pareigūnų veiksmų dėl pradėto ikiteisminio tyrimo. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šio reikalavimo netenkino pagrįstai.
Dėl užstato
Prokurorės 2005-04-29 nutarimu apeliantui buvo skirtas 15 000 Lt užstatas (t. 1, b.l. 45). Apeliantas nurodo negalėjęs naudotis užstato suma 2005-04-29 iki 2011-03-30, todėl jis minimaliai patyrė 4 438,36 Lt nuostolius. Pirmosios instancijos teismas šio reikalavimo netenkino. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu teismo sprendimu.
Visų pirma, kaip minėta, išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nereiškia, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir jame atlikti visi procesiniai veiksmai laikytini neteisėtais. Apeliantas nenurodo argumentų, kodėl ši kardomoji priemonė buvo paskirta/nepanaikinta neteisėtai, o teisėjų kolegija bylos duomenimis neturi pagrindo pripažinti jos paskyrimą neteisėtu, t.y. konstatuoti neteisėtus veiksmus. Antra, šiuo atveju apeliantas reiškia reikalavimą, kuris savo esme yra reikalavimas dėl negautų pajamų priteisimo. Teisminėje praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad negautomis pajamomis pagal įstatymą pripažįstamos pajamos, kurių asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Apskritai negautos pajamos kaip netiesioginiai nuostoliai atlyginamos tik nustačius jų buvimo realumą, t. y. atsižvelgiant į realias asmens galimybes gauti tokių pajamų, į jo pasiruošimą ir priemones, kurių jis ėmėsi siekdamas gauti tokių pajamų. Negautas pajamas kaip netiesioginius nuostolius apibūdina tokie požymiai, kaip pagrįstas tikėtinumas jas gauti, jeigu pažeidimo nebūtų; pajamos turi būti realios, o ne tikėtinos. Pagal įstatymą nuostolių buvimas nepreziumuojamas, todėl tiek tiesioginės, tiek netiesioginės žalos faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas (CPK 178 str.) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012). Šiuo atveju apeliantas, mokėdamas paskirtą užstatą, suvokė, kad užstatui skirtos sumos jis kitur panaudoti negalės ir jokių pajamų gavimo iš šios sumos (inter alia palūkanų forma) tikėtis neturėjo pagrindo. Be to, apelianto užstato sumokėjimas iš esmės buvo jo pasirinkimas, nes jam nemokant užstato jo atžvilgiu galėtų būti parenkama kita kardomoji priemonė. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti šį reikalavimą nebuvo pagrindo.
Dėl išlaidų už advokato pagalbą baudžiamojoje byloje
Pirmosios instancijos teismas netenkino ir apelianto reikalavimo dėl 4 040 Lt turėtų išlaidų teisinei pagalbai apmokėti baudžiamojoje byloje. Vis tik su tokiu sprendimu teisėjų kolegija nesutinka.
Teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą yra konstitucinės nuostatos (Konstitucijos 31 str. 6 d.). Apskritai daugeliu atvejų pagal BPK normas gynėjo dalyvavimas baudžiamajame procese procese yra būtinas (BPK 51 str.) inter alia kai yra įtariamųjų ar kaltinamųjų gynybos interesų prieštaravimų, jeigu bent vienas iš jų turi gynėją (BPK 51 str. 1 d. 4 p.). Pastarasis atvejis paprastai grupinėse (kaip nagrinėjamu atveju) kaltinamųjų bylose yra būdingas. Be to, paminėtina, kad įstatymas taip pat numato valstybės pagalbą užtikrinant gynybą asmenims ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas nėra būtinas pagal BPK 51 straipsnį ar privalomas kitais įstatymų numatytais atvejais, jei įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis gynėjo pageidauja ir turi teisę į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (BPK 50 str. 3 d.). Taigi, daugeliu atvejų valstybė, pradėjusi baudžiamąjį persekiojimą su nežinomu galutiniu rezultatu ir dėl to prisiėmusi tam tikrą galimų nuostolių atlyginimo riziką, patiria neatlygintinas išlaidas užtikrinant teisę į gynybą asmenų (tame tarpe ir tų, kurie pripažįstami kaltais), netgi nepareiškusių pageidavimo turėti advokatą, bet jo dalyvavimas yra būtinas, arba pageidaujančių, bet neturinčių galimybės sumokėti už jo paslaugas. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad išteisintam asmeniui išlaidų už advokato pagalbą neatlyginimas iš esmės dėl to, kad jis turi galimybę pasikviesti advokatą savo iniciatyva, neatitiktų teisingumo, sąžiningumo principų (CK 1.5 str.). Dėl aukščiau išdėstytų motyvų šioje dalyje apelianto reikalavimas tenkintinas. Juo labiau jis tenkintinas ir dėl to, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl išteisinto asmens iniciatyva kviesto advokato pagalbos išlaidų, kaip turtinės žalos, yra nurodęs, jog konstatavus nepateisinamai uždelstą baudžiamąjį procesą, jeigu nustatoma, kad asmuo nepadarė nusikalstamos veikos ir yra konstatuotas Konvencijos pažeidimas proceso prieš kaltinamąjį metu, dėl vykdyto prieš jį baudžiamojo proceso asmuo negali patirti turtinių praradimų, todėl ir išlaidos, turėtos advokato (gynėjo) pagalbai apmokėti, turėtų būti atlyginamos, konstatavus proceso prieš kaltinamąjį pažeidimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2010).
Dėl neturtinės žalos
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos pobūdį, apimtį, įtariamųjų bei kaltinamųjų skaičių (septyni), įrodymų kiekį ir jų rinkimo sudėtingumą, liudytojų skaičių, sprendė, jog nėra pagrindo teigti, jog baudžiamasis procesas truko nepateisinamai ilgai. Kita vertus, teismas, pripažinęs, jog aplinkybė, kad rašysenos ekspertizė baudžiamojoje byloje buvo atlikta pažeidžiant Lietuvos teismo ekspertizės centro rašysenos ekspertizės atlikimo metodines rekomendacijas, dėl ko buvo paskirta komisijinė teismo rašysenos ekspertizė, tai vertino kaip apelianto teisių pažeidimą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme. Todėl priteisė apeliantui neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinės žalos priteisimo pagrįstumas šioje byloje nėra kvestionuojamas, apeliantas skundžiasi tik dėl jos dydžio, taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai nenustatė nekaltumo prezumpcijos pažeidimo. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais.
Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus. Tokią žalą įvertinti pinigais yra neįmanoma, todėl teismai, vadovaudamiesi bendrąsias žalos atlyginimo sąlygas reglamentuojančiomis teisės normomis, atsižvelgdami į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, žalą padariusio asmens turtinę padėtį, kaltę bei žalos pasekmes, į specifinius, tik šios kategorijos byloms būdingus kriterijus, turi nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parinkdami tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (CK 6.250 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2007). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio, savo sprendime rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bylose dėl nepateisinamai ilgo baudžiamojo proceso. Nekartojant skundžiamame sprendime nurodytų teisminės praktikos pavyzdžių, galima papildomai nurodyti ir dar keletą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009, – ikiteisminis tyrimas truko daugiau kaip 4 metus, atsižvelgiant į paties pareiškėjo elgesį, nesiekiant spartaus proceso, priteista 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2009, – proceso trukmė – 8 metai, priteista 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2010, – proceso trukmė beveik 3 metai, priteista 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje J Nr. 3K-3-284/2010, – vertintas 4 metai ir 9 mėn. proceso laikotarpis, priteista 7 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; kt.).
Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į itin didelę bylos apimtį, sudėtingumą, kaltinamųjų skaičių ir pan. pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog iš esmės proceso trukmė, nors ir nebuvo trumpa, nelaikytina nepateisinamai ilga, ir sprendė, kad apeliantui žalos atlyginimas priteistinas tik dėl tam tikro nepateisinamai uždelsto laikotarpio (ekspertizės atlikimo). Atsižvelgiant į tai ir paminėtą kasacinio teismo praktiką, nėra pagrindo pripažinti, kad priteistas neturtinės žalos dydis yra aiškiai per mažas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad kitais aspektais pripažinti nepagrįstą baudžiamojo proceso trukmę nėra pagrindo. Taip pat sutiktina su išvadomis, kad kaltinamojo akto paviešinimas žiniasklaidai savaime nereiškia nekaltumo prezumpcijos pažeidimo, nes juo yra konstatuojama pareikšto kaltinimo esmė, o ne informuojama apie asmens kaltumą. Apelianto teiginiai, susiję su jo sveikatos pablogėjimu dėl baudžiamojo proceso, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijois teismas, nėra pagrįsti įrodymais dėl sveikatos būklės pablogėjimo priežastinio ryšio su baudžiamuoju procesu.
Dėl paminėtų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su neturtinės žalos atlyginimo priteisimu.
Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo 2012 m. vasario 27 d. sprendimas (sprendime neteisingai nurodyta – 2011 m. vasario 27 d.) keistinas, priteisiant apeliantui papildomai jo turėtas išlaidas už advokato pagalbą baudžiamajame procese (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. sprendimą pakeisti. Priteisti ieškovui Romualdui J. R. papildomai 4 040 Lt išlaidas už advokato pagalbą baudžiamajame procese.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.