Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Nerijaus Meilučio, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

nuteistiesiems D. S., A. B., jų gynėjams advokatams Ernestui Bušmovičiui, Bogdanui Jermakui (Bogdan Jermak),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. B. (A. B.) ir D. S. (D. S.) apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. gegužės 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

– A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 199² straipsnio 2 dalį 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme. Pritaikius BK 64¹ straipsnio 1 dalį ir paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu – 8 mėnesiais, A. B. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 4 (keturiems) mėnesiams, ją paskiriant atlikti pataisos įstaigoje.

– D. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 199² straipsnio 2 dalį 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme. Pritaikius BK 64¹ straipsnio 1 dalį ir paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu – 8 mėnesiais, D. S. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 4 (keturiems) mėnesiams, ją paskiriant atlikti pataisos įstaigoje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai

Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Nuteistojo vertinimu, šios pareigos apygardos teismas neįvykdė, todėl, neatsižvelgęs į bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek jo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, jam paskyrė aiškiai per griežtą bausmę.

Apeliantas anksčiau teistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, tačiau baudžiamasis įstatymas asmeniui, turinčiam teistumą ir padariusiam naują nusikalstamą veiką, taikyti BK 75 straipsnį nedraudžia. Pagal galiojančią teismų praktiką, išimtinais atvejais BK 75 straipsnio taikymas galimas netgi asmeniui, naują nusikalstamą veiką padariusiam bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, teismui konstatavus, kad susidariusioje situacijoje bausmės tikslai bus pasiekti realiai nevykdant paskirtos laisvės atėmimo bausmės (kasacinė nutartis Nr. 2K-459-697/2016).

A. B. yra jauno amžiaus, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, gyvena su savo tėvais, yra registruotas Užimtumo tarnyboje, dėl sveikatos būklės – išoperuota skrandžio opa, negali šiuo metu rasti darbo, nes siūlomų darbų pobūdis dažniausiai yra susijęs su dideliu fiziniu krūviu. Nors apeliantas anksčiau neturėjo nuolatinio darbo, tačiau būtina atsižvelgti ir į tai, kad jo gyvenamojoje vietoje rasti darbą, kuris užtikrintų pajamas, pakankamas šeimai išlaikyti, yra sudėtinga. Tai iš esmės ir buvo pagrindinė priežastis, pastūmėjusi nuteistąjį padaryti kaip tik tokio pobūdžio nusikaltimą, už kurį jis yra nuteistas. Be to, nuteistojo elgesys po paskutinio nusikaltimo padarymo ir šiuo metu rodo tikrai kritišką jo požiūrį į savo ankstesnį elgesį, savo elgesiu siekia įrodyti, kad ateityje naujų nusikalstamų veikų nedarys.

Todėl, apibendrinęs tai, kas pasakyta, apeliantas daro išvadą, kad aptartos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą manyti, jog yra pagrindas nagrinėjamu atveju taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir jam paskirtos bausmės vykdymą atidėti. Nuteistajam pritaikius bausmės vykdymo atidėjimo nuostatas, bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įvirtinti bausmės tikslai ir nebus nukrypta nuo teisingumo principo reikalavimų.

Nuteistasis vertina, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, netinkamai įvertino byloje nustatytas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes ir tai lėmė akivaizdžiai per griežtos bausmės parinkimą. Paskirta bausmė neatitinka BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų ir paskirties.

Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas turėjo formalų pagrindą taikyti BK 75 straipsnį (redakciją, kuri įsigaliojo nuo 2020 m. liepos 1 d.), tačiau to nepadarė. Be to, jeigu teismas sprendė, kad bausmės tikslai D. S. gali būti pasiekti tik jam paskyrus įstatymo sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, turėjo apsvarstyti galimybę taikyti dalinį bausmės vykdymo atidėjimą, tačiau to taip pat nepadarė. Kaip žinia, bausmės sušvelninimas atidedant bausmės vykdymą nereiškia, kad nuteistasis besąlygiškai atleidžiamas nuo likusios laisvės atėmimo bausmės. Asmuo, kuriam yra atidėtas bausmės vykdymas yra prižiūrimas ir stebimas, jam nustatomi įpareigojimai ir suvaržymai, kurių pažeidimas gali nulemti bausmės vykdymo atidėjimo taikymo panaikinimą ir asmens grąžinimą į pataisos įstaigą likusiai bausmei atlikti.

Todėl apibendrinęs tai, kas išdėstyta, apeliantas daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje bausmės tikslai gali būti pasiekti, maksimaliam 3 metų laikotarpiui atidedant jam paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Tai būtų adekvatu D. S. padarytai nusikalstamai veikai, atitiktų jo asmenybę charakterizuojančius duomenimis, būtų pakankama bausmės tikslams pasiekti bei įgyvendinti teisingumo principą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, o prokuroras – juos atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistųjų A. B. ir D. S. apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliantai skunduose neginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytų nusikaltimo padarymo aplinkybių ir jiems inkriminuotos veikos teisinės kvalifikacijos. Pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų. Tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis nustatė nusikaltimo padarymo aplinkybes bei A. B. ir D. S. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 199² straipsnio 2 dalį.

Nuteistieji pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį ginčija dėl jiems paskirtų per griežtų bausmių, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalimi, pasisako tik dėl šių skunduose keliamų klausimų.

Dėl paskirtų bausmių

Skunduose A. B. ir D. S. laikosi pozicijos, kad jiems paskirtosios laisvės atėmimo bausmės yra per griežtos, prašo jas sušvelninti. Šie nuteistųjų prašymai nepagrįsti.

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; kaltininko asmenybę; nusikalstamos veikos stadiją; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Įvertinus visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis, taip pat skiriamos bausmės dydis, kuris skaičiuojamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).

Už BK 199² straipsnio 2 dalyje įtvirtinto sunkaus nusikaltimo padarymą įstatymų leidėjas numato alternatyvias bausmes: baudą arba laisvės atėmimą iki 8 (aštuonerių) metų (teismas nuosprendyje klaidingai nurodė iki 4 (ketverių) metų).

Pirmosios instancijos teismas A. B. ir D. S. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 199² straipsnio 2 dalį paskyrė laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams, pritaikė 64¹ straipsnio 1 dalį ir, paskirtą bausmę sumažinęs vienu trečdaliu, jiems paskyrė po 1 (vienerius) metus ir 4 (keturis) mėnesius laisvės atėmimo.

Apygardos teismas, parinkdamas A. B. bei D. S. bausmės rūšį ir nustatydamas skirtinų bausmių dydžius, atsižvelgė, kad jų nusikalstama veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, ji nutrūko pasikėsinimo stadijoje, nuteistieji veikė tiesiogine tyčia, turėdami savanaudiškų paskatų. Baudžiamojoje byloje A. B. ir D. S. baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jie pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jie inkriminuotą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apygardos teismas taip pat įvertino, kad A. B. ir D. S. nusikalstama veika realios žalos valstybės biudžetui nepadarė, nes veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, tačiau abu nuteistieji yra teisti, D. S. ir už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis bei kontrabandą, abu bausti ir administracine tvarka už neteisėtą disponavimą kontrabandinėmis cigaretėmis, tačiau jiems paskirtų baudų nesumokėjo, nevedę, neturi jokio savo vardu registruoto turto, oficialiai niekur nedirba, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio. Naują sunkią nusikalstamą veiką, susijusią su neteisėtu disponavimu akcizais apmokestinamomis prekėmis, padarė turėdami neišnykusį teistumą. Tai neabejotinai patvirtina, kad nuteistieji išvadų nedaro ir linkę pažeidinėti įstatymus.

Taigi, pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. B. ir D. S. bausmes pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 199² straipsnio 2 dalį, įvertino visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnyje, ir atsižvelgęs į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus, jiems už sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 199² straipsnio 2 dalyje, padarymą paskyrė sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatydamas žymiai mažesnį, negu sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis (bausmės vidurkis sudaro 4 metus).

Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas sušvelninti bausmę gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą bei neteisingą bausmę.

Teisėjų kolegija atkreipia apeliantų dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde nėra nurodyta naujų aplinkybių, kurių pirmosios instancijos teismas būtų neįvertinęs ir jos būtų reikšmingos individualizuojant bausmę. Ankstesniais nuosprendžiais už padarytus nusikaltimus nuteistajam A. B. ir D. S. buvo taikytos švelnesnės bausmės: A. B. terminuota 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė už turtinio pobūdžio nusikaltimą (t. 2, l. 155–160), o D. S. – bauda, kuri vėliau buvo pakeista viešaisiais darbais, ir 6 (šešių) mėnesių ir 20 (dvidešimties) dienų laisvės atėmimas už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis (t. 2, 88–91), tačiau anksčiau skirtos bausmės teigiamos įtakos jų elgesiui nepadarė, nes ir toliau abu veikė nusikalstamai, t. y. nepateisino teismų jiems suteikto pasitikėjimo. Taigi, iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo jau įvertintas aplinkybes ir nuteistiesiems skirti švelnesnes bausmes teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Nors nuteistieji yra registruoti Užimtumo tarnyboje: A. B. nuo 2021 m. sausio 22 d., o D. S. nuo 2020 m. gegužės 21 d., tačiau vien šie faktiniai duomenys nesuponuoja išvados, kad jie turi nuolatinį teisėtų pajamų šaltinį. Apeliantų pastovių darbinių teisinių santykių sukūrimo bei pastovių teisėtų pajamų gavimo nepatvirtina ir prie bylos apeliacinės instancijos teismo posėdyje pridėti ūkininkų Z. P. (Z. P.) ir V. Z. (V. Z.) prašymai nuteistiesiems neskirti laisvės atėmimo bausmių. Prašymuose nurodytos aplinkybės, kad A. B. nuo 2017 m., o D. S. – nuo 2018 m. dirba pas ūkininkus, ir kad realus laisvės atėmimas turės neigiamos įtakos jų valdomiems ūkiams, nepagrįstos jokiais objektyviais duomenimis, patvirtinančiais nuteistųjų turėtas pajamas už darbą minėtuose ūkiuose. Be to, šie duomenys prieštarauja skundų argumentams, kad nuteistieji kaip bedarbiai yra registruoti Užimtumo tarnyboje. Taigi, tokios aplinkybės kartu su bylos faktiniais duomenimis apie nuteistųjų padarytus nusikaltimus ir teisės pažeidimus teisėjų kolegijai leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apeliantai pastovių legalių pajamų neturi. Šiai išvadai neprieštarauja bylos faktiniai duomenys, kad iki šiol iš abiejų nuteistųjų nėra išieškotos jiems paskirtos 5 600 Eur dydžio baudos, paskirtos administracinėse bylose.

Nesutiktina su apeliantų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino aplinkybę, jog jie prisipažino ir nuoširdžiai gailisi. Kaip minėta, apygardos teismas šią aplinkybę pripažino nuteistųjų atsakomybę lengvinančia (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir ją įvertino, nustatydamas paskirtų laisvės atėmimo bausmių trukmę žymiai mažesnę už baudžiamajame įstatyme numatytą šios bausmės vidurkį, bei, taikydamas BK 64¹ straipsnio 1 dalies nuostatas, bausmes sumažino vienu trečdaliu.

D. S. skunde nurodo, kad jis palaiko ryšius su savo šeima ir vaikais. Tai yra teigiamos aplinkybės, tačiau bylos duomenys netvirtina, kad D. S. yra vienintelis šeimos maitintojas ir kad, jam atliekant apskųstuoju nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę, nebūtų kam pasirūpinti nepilnamečiais vaikais. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad A. B. nors ir yra jauno amžiaus, tačiau piktnaudžiauja alkoholiu. Abiejų nuteistųjų nusikalstami veiksmai turi sisteminį pobūdį. Aptarti socialiniai ir šeiminiai ryšiai nei vieno iš nuteistųjų neatgrasė nuo nusikalstamų veiksmų darymo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad apygardos teismo nuosprendžiu A. B. ir D. S. paskirtos 1 (vienerių) metų ir 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės atitinka jų padarytų nusikalstamų veiksmų padarymo aplinkybes, pavojingumą, nuteistųjų asmenybes, bausmei keliamą paskirtį. Pagal savo rūšį bei dydį bausmės nėra aiškiai per griežtos, todėl dar labiau jas švelninti nėra teisinio pagrindo.

Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo

Nuteistųjų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 75 straipsnio nuostatas, nepagrįsti.

A. B. ir D. S. padaryta veika, numatyta BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 199² straipsnio 2 dalyje, priskirtina sunkių nusikaltimų kategorijai. Šią veiką jie padarė 2020 m. spalio 29 d. Nuo 2020 m. liepos 1 d. galiojančioje BK 75 straipsnio 3 dalies (2020 m. birželio 27 d. įstatymo redakcija Nr. XIII–2263) redakcijoje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu <...> ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Iš dalies atidėdamas bausmės vykdymą teismas nustato po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį, kuri negali būti trumpesnė kaip šeši mėnesiai ir ilgesnė kaip dveji metai, taip pat nuo vienerių iki trejų metų likusios neatliktos bausmės vykdymo atidėjimo terminą. Taigi, iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad bausmės vykdymo atidėjimo ir BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga.

Taikydamas šią teisės normą teismas privalo įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, ir jos turi sudaryti prielaidas daryti išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas klausimą dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Formuojamoje kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismas, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, vadovaujasi bendraisiais bausmės tikslais, taip pat turi įvertinti ir visas kitas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, ypatingą dėmesį atkreipdamas į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius, ar pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės poveikį kaltininkui ir kad ateityje jis laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikaltimų (kasacinė nutartis Nr. 2K-66-303/2015).

Pirmiau aptarti duomenys tvirtina, kad A. B. ir D. S. iš esmės sistemingai pažeidinėja teisės normas: ne kartą buvo nusikaltę, teistumai už ankstesnius nusikaltimus nėra išnykę, yra bausti administracine tvarka, paskirtų administracinių nuobaudų (5 600 Eur dydžio baudų) nesumokėjo, oficialiai nedirba. Taigi, nėra pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba nuteistiesiems atlikus tik dalį iš jiems paskirtos – 1 (vienerių) metų ir 4 (keturių) mėnesių – laisvės atėmimo bausmės.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netaikydamas A. B. ir D. S. BK 75 straipsnio 3 dalies nuostatų, šio baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų A. B. (A. B.) ir D. S. (D. S.) apeliacinius skundus atmesti.