Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Šiukšta rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistųjų Ž. K. ir A. K. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutarties, kuria atmestas nuteistųjų Ž. K. ir A. K. skundas dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro Evaldo Pašilio 2016 m. balandžio 20 d. nutarimo, kuriuo atsisakyta pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.

Teisėjas, susipažinęs su skundo nagrinėjimui pateikta baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjęs skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu Ž. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį ir, pritaikius 54 straipsnio 3 dalį, jam paskirta dvejų metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Taip pat jis nuteistas pagal 222 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 100 MGL (13 000 Lt / 3765 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, bausmės subendrintos taikant visiško bausmių sudėjimo principą, ir galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės apribojimas dvejiems metams, įpareigojant per vienerius metus nuo nuosprendžio vykdymo pradžios neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis ir 100 MGL (13 000 Lt / 3765 Eur) dydžio bauda.

Tuo pačiu nuosprendžiu A. K. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, jam paskirta dvejų metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per vienerius metus nuo nuosprendžio vykdymo pradžios neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartimi nuteistųjų Ž. K. ir A. K. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartimi nuteistųjų Ž. K., A. K. ir jų gynėjo kasacinis skundas atmestas.

Nuteistieji Ž. K. ir A. K. 2016 m. balandžio 5 d. Lietuvos Generalinei prokuratūrai pateikė pareiškimą dėl proceso pradėjimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros generalinis prokuroras E. Pašilis 2016 m. balandžio 20 d. nutarimu, nenustatęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 444 straipsnyje numatytų pagrindų, atsisakė pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių Ž. K. ir A. K. baudžiamojoje byloje. Įvertinęs nuteistųjų pareiškime išdėstytas aplinkybes, pateiktus dokumentus, generalinis prokuroras padarė išvadą, kad juos vertinti kaip naujai paaiškėjusias aplinkybes, dėl kurių galima atnaujinti baudžiamąją bylą, pagrindo nėra.

Nesutikdami su šiuo nutarimu, nuteistieji Ž. K. ir A. K. padavė skundą Vilniaus apygardos teismui.

Vilniaus apygardos teismas skundžiama 2016 m. gegužės 18 d. nutartimi nuteistųjų Ž. K. ir A. K. skundą atmetė. Teismas nurodė, kad įvertinus pateiktoje medžiagoje esančius duomenis, nėra pagrindo abejoti generalinio prokuroro padaryta išvada, kad Kauno apylinkės teismas, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistųjų Ž. K., A. K. kaltės ir teisingai kvalifikavo jų padarytus nusikalstamus veiksmus. Nuteistieji nenurodė nei vienos aplinkybės, kuri teismams, o tuo pačiu ir patiems kaltinamiesiems, nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu ir priimant nuosprendį. Nors nuteistieji skunde nurodė, kad proceso pirmosios instancijos teisme metu nebuvo apklaustas tuometinis Rusijos įmonės (duomenys neskelbtini) vadovas I. G., tačiau iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad pirmos instancijos teismas Ž. K. ir A. K. kaltę grindė byloje surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma, tame tarpe ir Rusijoje apklausto liudytojo I. G. parodymais. Teismas taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas buvo patikrintas tiek apeliacinės, tiek kasacinės instancijos teismų, kurie, išnagrinėję bylą, nenustatė jokių baudžiamojo proceso pažeidimų.

Skundžiamoje nutartyje taip pat įvertintas ir 2016 m. vasario 11 d. I. G. pareiškimas bei 2016 m. vasario 29 d. RAB (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus V. K. pažyma apie I. G.. Šiuos duomenis teismas vertino kritiškai, nes šie dokumentai prieštarauja kitiems byloje esantiems objektyviems, visų instancijų teismų patikrintiems duomenims. Teismas taip pat įvertino ir nuteistųjų pateiktus CMR važtaraščius ir nurodė, kad šie rašytiniai įrodymai teisminio nagrinėjimo metu buvo ištirti bei įvertinti pirmosios instancijos teismo, kurio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas buvo įvertintas apeliacinės ir kasacinės instancijos teismų. Padarė išvadą, kad nenustatyta jokių aplinkybių, kurių pagrindu, remiantis BPK 444 straipsnio nuostatomis, galima būtų atnaujinti baudžiamąją bylą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2016 m. balandžio 20 d. nutarimas atsisakyti pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių yra teisėtas ir pagrįstas.

Nuteistieji Ž. K. ir A. K. nesutikdami su Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartimi, padavė skundą Lietuvos apeliaciniam teismui, kuriame prašo panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2016 m. balandžio 20 d. nutarimą dėl atsisakymo pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių bei Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartį ir įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Skunde nurodo, kad skundžiamoje teismo nutartyje yra formuojama priešprieša, nes yra nurodoma, jog I. B. G. buvo apklaustas tik Rusijos institucijų ir Lietuvoje vykusiame teisminiame procese nedalyvavo. Teismas konstatuoja, kad neapklausus minėto asmens Lietuvoje, Ž. K. ir A. K. kaltė pagrįsta byloje surinktų įrodymų visuma, tarp jų ir I. B. G. apklausa atlikta Rusijoje šios institucijos pareigūnų, nors su skundu pateiktame I. B. G. pareiškime pateiktos faktinės aplinkybės iš esmės prieštarauja byloje nustatytoms faktinėmis aplinkybės. Teismas netyrė šių prieštaravimų tam, kad juos pašalinti, o aplinkybes aiškino ne apeliantų naudai, o greičiau jų nenaudai. Tokiais veiksmais teismas iš esmės pažeidė teisingumo, proporcingumo bei teisėtumo principus ir sukėlė neproporcingai didelę žalą apeliantų teisėms bei teisėtiems interesams. Minėto asmens pateikti parodymai turi esminę reikšmę bylos nagrinėjimui, nes šis asmuo, atliekant ikiteisminį tyrimą ir įrodymų tyrimą teismuose, neturėjo galimybės duoti išsamių parodymų, nes Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų nebuvo apklaustas apie bylos aplinkybes. 2016 m. balandžio 20 d. nutarime bei skundžiamoje nutartyje yra teigiama, kad buvo apklausti visi liudytojai svarbūs vykstančiam procesui. Visgi būtent šis asmuo vadovavo įmonei (duomenys neskelbtini) tuomet, kai buvo vykdomas bendradarbiavimas tarp (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini). Minėtas asmuo įmonei vadovavo nuo 1998 m. iki 2012 m., o įmonių bendradarbiavimas vyko nuo 2010-01-26 iki 2010-10-15 ir tik jis gali patvirtinti, ar reali ūkinė veikla buvo vykdoma. Šio asmens vadovavimą įmonei minėtuoju laikotarpiu patvirtino V. J. K., kuris yra dabartinis įmonės generalinis direktorius. Su pareiškėjų pateiktu prašymu buvo pateiktas ir 2016-02-11 pareiškimas, kuriuo tuometis (duomenys neskelbtini) įmonės direktorius, patvirtino, jog ūkinė veikla buvo vykdoma ir buvo iš UAB (duomenys neskelbtini) įsigyta prekių už 1 066 457,46 Lt. Taigi, šiuo atveju yra iš esmės paneigiama prokuroro bei teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas jau yra ištyręs šias aplinkybes ir nėra pagrindo atnaujinti procesą. Šiuo atveju teismas, nors ir konstatuoja, kad šis asmuo nebuvo apklaustas Lietuvos institucijų bei pripažįsta faktą, kad pateikti parodymai prieštarauja byloje surinktiems įrodymas, kategoriškai atsisako juos vertinti, pateikdamas tik deklaratyvius teiginius bei vykdo tik formalų teisingumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką baudžiamosiose bylose, yra atkreipęs teismų dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (31 straipsnis) bei BPK normose (44 straipsnio 5 dalis, 20 straipsnio 5 dalis ir kt.) įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą suponuoja ir teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes. Įtvirtintas aktyvaus teismo modelis reiškia, kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Tai, be kita ko, reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-95/2012). Nagrinėjamoje situacijoje Vilniaus apygardos teismas nebuvo nešališkas ir neatliko jam formuojamos pareigos išsamiai ir nešališkai ištirti naujai pateiktus įrodymus, o vykdydamas formalų teisingumą ir pateikdamas deklaratyvius teiginius atmetė pateiktus esminės reikšmės bylai turinčius įrodymus. Tokiu būdu Ž. K. ir A. K. buvo sukelta neproporcingai didelė žala, kadangi iš jų buvo atimta konstitucinė teisė į gynybą, kartu ginant savo teisėtus interesus bei teises.

Skunde nurodoma, kad naujai pateikiamomis aplinkybėmis yra paneigiamos byloje nustatytos aplinkybės, kad I. B. G. bendradarbiavimo laikotarpiu nebuvo įmonės direktorius, kadangi tai patvirtina V. J. K., kuris yra įmonės generalinis direktorius. Šiuo patvirtinimu yra iš esmės paneigiama institucijos, surašiusios skundžiamą nutarimą, su kuria sutiko ir teismas, išvada, kad nustatyta aplinkybė, jog įmonių bendradarbiavimo metu I. B. G. nebuvo įmonės direktorius ir negalėjo vykdyti ūkinės veiklos. I. B. G. byloje nebuvo išklausytas, tačiau byloje jo pateikti parodymai turi esminę ir netgi galbūt lemiančią reikšmę, nes jis bendradarbiavo su UAB (duomenys neskelbtini) ir gali patvirtinti, kad ūkinė veikla buvo realiai vykdoma. Nei institucija, surašiusi skundžiamą nutarimą, nei Vilniaus apygardos teismas neatliko savo profesinės pareigos - pašalinti byloje esančius prieštaravimus, nusprendžiant apklausti I. B. G., tačiau apsiribojo tik formaliu jo pateikto pareiškimo paneigimu be jokių argumentų, nors pareiškime buvo akcentuojama, kad I. B. G. yra pasiruošęs atvykti į Lietuvą ir duoti parodymus byloje. Visgi teismas manė, kad tai yra nebūtina, nes minėtas asmuo buvo apklaustas Rusijos, o ne Lietuvos institucijų. Skunde nurodytos aplinkybės buvo tik formaliai įvertintos, jų netiriant, neapklausiant asmenų, kurie jas pateikia, o tik jas atmetant, o kai kurios ypač svarbios naujai paaiškėjusios aplinkybės, kaip antai I. B. G. patvirtinimas, kad ūkinė veikla buvo realiai vykdoma, net nebuvo vertinamos. Juo labiau, kad minėto asmens pareiškimas iš esmės prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, kadangi I. B. G. patvirtina, jog prekes realiai gavo, jų pagrindu ir buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros, o prekes buvo priimtos Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini)muitinės terminale, iš kur vėliau buvo realizuotos Rusijos Federacijos bei Kazachstano Respublikose. Šis liudijimas iš esmės paneigia ir 2016-04-20 nutarime nurodytą aplinkybę, kurią patvirtino ir Vilniaus apygardos teismas, kad prekės nepasiekė muitinės. Šiuo atveju yra akivaizdžiai paneigiama teismų bei institucijos, surašiusios skundžiamą nutarimą, nustatyta aplinkybė, jog prekyba realiai nebuvo vykdoma, transporto priemonių detalės neišvyko iš Lietuvos, o sąskaitos faktūros, sutartis bei kiti susiję dokumentai buvo suklastoti. I. B. G. pareiškimas iš esmės patvirtina, kad ūkinė veikla buvo vykdoma realiai, jokių dokumentų klastojimų nebuvo, prekes buvo realiai parduotos bei iškeliavo iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Taip pat, tai patvirtina, jog nebuvo klastojami (duomenys neskelbtini) įmonės direktoriaus parašai, kadangi pats įmonės direktorius patvirtina, jog veikdamas kaip įgaliotas įmonės atstovas pasirašė minėtus dokumentus, todėl iš esmės paneigia byloje padarytą išvada, kurios pagrindu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Skunde nesutinkama su skundžiamos Vilniaus apygardos teismo nutarties išvada, kad pateikiami CMR važtaraščiai jau buvo byloje ir nėra laikomi nauja aplinkybe.

Teikiant prašymą dėl proceso atnaujinimo dėl paaiškėjusių naujų aplinkybių buvo pateikti CMR važtaraščiai Nr. CMR (duomenys neskelbtini), CMR (duomenys neskelbtini), CMR (duomenys neskelbtini), CMR (duomenys neskelbtini), CMR (duomenys neskelbtini), CMR (duomenys neskelbtini). Šie naujai pateikiami įrodymai, patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) įsigytos detalės realiai buvo išvežtos iš Lietuvos Respublikos teritorijos ir joje realizuotos nebuvo, skirtingai nei nurodo teismai nagrinėję bylą. Tą aplinkybę, kad byloje nebuvo pateikti būtent šie važtaraščiai pripažįsta ir institucija surašiusi skundžiama nutarimą, kadangi institucija, teikdama 2016-04-20 nutarimą nurodė, kad pareiškėjų pateiktose CMR kopijose yra papildomi duomenys, kurių nėra byloje esančiuose šių dokumentų originaluose: rankraštiniai įrašai apie krovinio perkrovimą bei muitinės antspaudai. Šiuo atveju pačiame nutarime yra pripažįstama, kad buvo pateiktos naujos aplinkybės, susijusios su pateikiamais CMR važtaraščiais. Visgi Vilniaus apygardos teismas šių važtaraščių iš viso nevertino, kadangi formaliai buvo nurodyta, kad pateikti važtaraščiai sutampa su byloje esančiais važtaraščiais. Ši aplinkybė rodo formalų teismo atliktų įrodymų vertinimą ir tyrimą, kurio eigoje nebuvo tinkamai ištirti pateikti nauji įrodymai ir teismo išvados surašytos nesiremiant jokiais argumentais.

Nagrinėjamu atveju proceso atnaujinimo tikslas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių ir yra išsiaiškinti visas aplinkybes, o ne jas formaliai atmesti, net nepastebėjus, kad CMR važtaraščiai skiriasi nuo byloje esančių. Juo labiau, kad tarp pateikiamų CMR važtaraščių ir byloje nustatytų aplinkybių aiškiai susiformuoja esminis prieštaravimas, kuris turėjo būti šalinamas ne formaliais nurodymais dėl pateikiamų CMR sutapimų, o lygiagrečiai analizuojant bylos medžiagą ir pateikiamus įrodymus, kartu šalinant, bet kokius prieštaravimus.

Skunde nurodoma, kad dėl tokio formalaus teisingumo vykdymo, Ž. K. ir A. K. patiria neproporcingai didelę žalą. Tokiais veiksmai yra žlugdama net 20 metų veikianti jų įmonė UAB (duomenys neskelbtini). Per tokį ilgą sėkmingo įmonės veikimo laikotarpį, nebuvo nustatytas nei vienas pažeidimas šalies finansų sistemai, nebuvo iškeltos nei administracinės, nei baudžiamosios bylos, o įmonė kiekvienais metais sąžiningai mokėjo mokesčius valstybei. Taigi, dėl teisminių institucijų nenoro išsiaiškinti tiesą, atnaujinant procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, suterštas įmonės vardas, todėl ji patiria didelę žala, nes mažėja klientų ratas, užsakymai, apyvarta ir vis mažiau sumokoma mokesčių į valstybės biudžetą. Šiuo atveju dėl formalaus teisingumo vykdymo galimai bus prarasti ne tik, kad kasmet mokami mokesčiai, tačiau bus prarastos ir sukurtos darbo vietos. Tai prieštarauja ne tik teisingumo, protingumo bei teisėtumo principams, tačiau prieštarauja ir geriems verslo standartams. Faktą, jog įmonės veiklai jau yra pakenkta, patvirtina ir pateikiamos metinės pelno mokesčio deklaracijos, kuriose yra matoma, kad iki baudžiamosios bylos iškėlimo 2010 m. buvo sumokama žymiai daugiau mokesčių, o po baudžiamosios bylos iškėlimo sumokami mokesčiai progresiškai mažėja. Įmonės patiriama žala yra akivaizdi.

Skundo autorių nuomone, yra pagrindas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios nagrinėjant bylą nebuvo žinomos, atnaujinti bylos nagrinėjimą. Šį pagrindą suponuoja naujai paaiškėjusios aplinkybės bei įrodymai, t. y. I. B. G. pareiškimas ir CMR važtaraščiai, kurie iš esmės prieštarauja bei paneigia kitus byloje esamus įrodymus. Neatnaujinus baudžiamosios bylos bus sukelta neproporcingai didelė žala, kadangi dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių apkaltinamieji nuosprendžiai tapo tinkamai nepagrįsti, bus neištirti esminę reikšmę turintys įrodymai, neatliktas išsamus tyrimas, o asmenys nekaltai patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Juo labiau, kad priimant 2016-04-20 nutarimą bei 2016-05-18 Vilniaus apygardos teismo nutartį, nebuvo išnaudotos visos galimybės siekiant pašalinti abejones, iškilusias tarp naujai paaiškėjusių aplinkybių bei byloje nustatytų aplinkybių.

Kartu su skundu Ž. K. ir A. K. teismui pateikė UAB (duomenys neskelbtini) 2010 m. - 2014 m. metinių pelno mokesčio deklaracijų kopijas.

Atsiliepimų į skundą bei pareiškimų dėl nušalinimo ar kitų prašymų negauta.

Nuteistųjų Ž. K. ir A. K. skundas atmetamas.

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Teismas tinkamai taikė baudžiamojo proceso įstatymo normas, reglamentuojančias baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių pagrindus. Nutartyje tinkamai įvertino nuteistųjų Ž. K. ir A. K. skunde nurodytas aplinkybes ir skundą motyvuotai atmetė konstatavęs, kad nuteistųjų nurodytų aplinkybių negalima pripažinti naujai paaiškėjusiomis.

Baudžiamosios bylos atnaujinimo institutas – tai išimtinis būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus, jo taikymas galimas, tik esant konkretiems, įstatymo apibrėžtiems pagrindams, kurie dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti žinomi ir patikrinti instancine tvarka.

BPK 443 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis ar nutartis gali būti panaikinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios nurodytos BPK 444 straipsnyje.

BPK 444 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima panaikinti nuosprendį ar nutartį ir atnaujinti baudžiamąją bylą, yra šios: 1) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytas liudytojo ar nukentėjusiojo parodymų arba ekspertizės akto melagingumas, taip pat kitų įrodymų, kuriais paremtas nuosprendis ar nutartis, netikrumas; 2) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nagrinėdami bylą teisėjai nusikalstamai piktnaudžiavo; 3) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad atlikdami ikiteisminį tyrimą pareigūnai nusikalstamai piktnaudžiavo ir dėl to buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis; 4) kitokios aplinkybės, kurios teismui nebuvo ir negalėjo būti žinomos priimant nuosprendį ar nutartį, nors ikiteisminis tyrimas bei bylos nagrinėjimas teisme buvo atliktas išsamiai, ir kurios vienos ar kartu su anksčiau nustatytomis aplinkybėmis įrodo, kad nuteistasis yra nekaltas arba kad jis padarė lengvesnę ar sunkesnę nusikalstamą veiką negu ta, už kurią jis nuteistas, taip pat kurios įrodo, kad išteisintasis arba asmuo, kurio byla nutraukta, yra kaltas.

Taigi aplinkybės, išvardintos BPK 444 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, nustatomos tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, o kitokios naujai paaiškėjusios aplinkybės, nurodytos 4 punkte, nustatomos atliekant tyrimą BPK 446 ir 447 straipsnių nustatyta tvarka. Kitokiomis aplinkybėmis, numatytomis BPK 444 straipsnio 1 dalies 4 punkte, pripažįstamos tik tokios, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos priimant nuosprendį.

Aukštesnysis teismas, susipažinęs su skundui nagrinėti pateikta Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje 2016 m. balandžio 5 d. gauto nuteistųjų Ž. K. ir A. K. pareiškimo nagrinėjimo medžiaga ir baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga, konstatuoja, kad nuteistųjų Ž. K. ir A. K. prašyme pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, o taip pat skunde dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2016 m. balandžio 20 d. nutarimo atsisakyti pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių bei skunde dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutarties, nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip naujai paaiškėjusios BPK 444 straipsnio prasme.

Kauno apylinkės teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, 2014 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu Ž. K. pripažino kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, A. K. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje. Šio nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas instancine tvarka. Taigi įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje, kuris priimtas objektyviai ir visapusiškai įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, nustatyta, kad Ž. K. ir A. K. apgaule UAB (duomenys neskelbtini) naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę – sumokėti iš viso 223 956 Lt (64 862,14 Eur) PVM, padarant valstybės biudžetui tokio paties dydžio didelę turtinę žalą. Ž. K. nuteistas ir už tai, kad apgaulingai tvarkė apskaitą.

Nuteistieji Ž. K. ir A. K. Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai pateikdami prašymą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių pateikė ir Rusijos įmonės (duomenys neskelbtini) buvusio vadovo I. B. G. 2016 m. vasario 11 d. notaro patvirtintą pareiškimą, RAB (duomenys neskelbtini) 2016 m. vasario 29 d. pažymą bei CMR važtaraščius, kurie nuteistųjų nuomone, patvirtina, kad reali ūkinė veikla buvo vykdoma bei įrodo, kad nusikalstama veika nebuvo padaryta.

Aukštesnysis teismas neturi pagrindo pripažinti pagrįstais šių nuteistųjų teiginių.

Lietuvos apeliacinis teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo abejoti byloje esančių liudytojo I. B. G. parodymų, duotų Rusijos Federacijos pareigūnams, patikimumu, kurie buvo įvertinti ir patikrinti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme. Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijos pateikė 2011 m. spalio 11 d. liudytojo I. B. G. apklausos protokolą, kuriame nurodyta, kad I. B. G. RAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi dirbo iki 2007 m. liepos mėn., ir nuo tada jokių sutarčių šios įmonės vardu nesudarinėjo ir jokių dokumentų nepasirašinėjo. Nagrinėjant bylą teisme, buvo įvertintas liudytojo I. B. G. parodymų kaip įrodymų, patvirtinančių su nusikalstamos veikos dalyko nustatymu susijusias aplinkybes, patikimumas. Nors I. B. G. 2016 m. vasario 11 d. pareiškime nurodoma, jog jis nuo 1998 m. iki 2012 m. buvo RAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, taip pat, kad nuo 2010 m. birželio 26 d. iki 2010 m. spalio 15 d. bendradarbiavo su UAB (duomenys neskelbtini), tačiau baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad nuo 2007-08-13 RAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi buvo V. J. K. (t. 2, b. l. 7-11, 41-45, 92-104). Taigi I. B. G. 2016 m. vasario 11 d. pareiškime nurodytų aplinkybių nepatvirtina byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai, tokios aplinkybės negali būti pripažintos naujai paaiškėjusiomis, leidžiančiomis atnaujinti baudžiamąją bylą. Be to, šiame pareiškime I. B. G. nenurodo savo parodymų, duotų nagrinėjant baudžiamąją bylą, pakeitimo aplinkybių. Aukštesniojo teismo vertinimu, šie liudytojo pareikškime nurodyti duomenys nepatvirtina esant baudžiamosios bylos atnaujinimo pagrindus, taip pat neįrodo, kad Ž. K. ir A. K. nepadarė teisei priešingos veikos, už kurią yra nuteisti. Jau minėta, kad baudžiamoji byla dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių gali būti atnaujinta pagal BPK 444 straipsnio 1 dalies 1 punktą tik tuo atveju, jeigu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytas liudytojo ar nukentėjusiojo parodymų arba ekspertizės akto melagingumas, taip pat kitų įrodymų, kuriais paremtas nuosprendis ar nutartis, netikrumas. Įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, kuriuo būtų nustatytas nuteistųjų skunde nurodyto liudytojo I. B. G. parodymų melagingumas, nėra.

Nuteistųjų su pareiškimu Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai pateikta RAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus V. J. K. 2016 m. vasario 29 d. pažyma apie tai, kad RAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi nuo 2007 m. liepos 19 d. iki 2012 m. sausio 17 d. buvo I. B. G., prieštarauja byloje esantiems oficialiems Rusijos Federacijos bendrojo valstybinio juridinių asmenų registro duomenims, kur nurodyta, kad nuo 2007 m. rugpjūčio 13 d. RAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi buvo V. J. K..

Nuteistieji taip pat teigia, kad jų nekaltumą įrodo CMR važtaraščiai. Aukštesnysis teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais nuteistųjų teiginiais. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog teisiamajame posėdyje šie rašytiniai įrodymai buvo ištirti ir įvertinti. Nuteistųjų su pareiškimu Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai pateiktose CMR važtaraščių kopijose yra papildomi duomenys, tačiau šie duomenys nepatvirtina esant baudžiamosios bylos atnaujinimo pagrindus ir taip pat neįrodo, kad Ž. K. ir A. K. nepadarė teisei priešingos veikos, už kurią nuteisti. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad krovinio gabenimo aplinkybės teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo išsamiai ištirtos. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, buvo konstatuota, kad UAB (duomenys neskelbtini) jokių prekių RAB (duomenys neskelbtini) nepardavė ir netiekė. Įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje taip pat konstatuota, kad UAB (duomenys neskelbtini) negalėjo naudotis ir nesinaudojo CMR važtaraščiuose įrašytos RAB (duomenys neskelbtini) paslaugomis, nes ši įmonė neegzistuoja, šios įmonės nėra Rusijos Federacijos valstybiniame juridinių asmenų registre. Bylos įrodymų visetu nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) automobilių detalių išvežimas iš Europos Sąjungos, jas įvežant į Rusijos Federaciją, nėra užfiksuotas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama Ž. K. ir A. K. pateikta versija, jog jie jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų nepadarė, tačiau kaip jau buvo minėta, abiejų instancijų teismai įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Pastebėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs nuteistųjų Ž. K., A. K. ir jų gynėjo V. Žiemelio kasacinį skundą, 2015 m. gruodžio 15 d. nutartyje konstatavo, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų pripažintos įrodytomis nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismų sprendimai dėl Ž. K. ir A. K. kaltės padarius nusikalstamas veikas buvo grindžiami liudytojų parodymais, specialistų išvadomis, duomenimis, surinktais teisinės pagalbos prašymų pagrindu užsienio valstybėje, kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Įrodymai buvo išsamiai tiriami ir vertinami, liudytojų byloje duoti parodymai buvo tikrinami atliekant BPK numatytus procesinius veiksmus, vieni įrodymai buvo gretinami su kitais. Būtent įrodymų viseto analizė leido teismams padaryti motyvuotą išvadą, kad Ž. K. ir A. K. veikose yra BK 182 straipsnio 2 dalyje, o Ž. K. veikoje taip pat ir BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymių. Jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės, byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu. Teismų sprendimuose visi įrodymai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių.

Pažymėtina, kad baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių institutas yra išimtinis būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų nuosprendžius ir nutartis. Tai, kad proceso atnaujinimas yra galimas tik esant esminėms klaidoms taisyti, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų formuojamoje praktikoje.

Aukščiau išdėstytų motyvų pagrindu aukštesnysis teismas konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas nuteistųjų Ž. K. ir A. K. skundą dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2016 m. balandžio 20 d. nutarimo atsisakyti pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių panaikinimo atmetė pagrįstai ir motyvuotai. Nuteistųjų Ž. K. ir A. K. skunde išdėstyti argumentai nepaneigia apygardos teismo išvadų, todėl tenkinti skundą bei naikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistųjų Ž. K. ir A. K. skundą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.