Vilniaus apygardos teismo nutartis

3. Apeliaciniu skundu O. M. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2021-02-03 nutartį ir pripažinti, kad jis nepadarė įstatymo uždraustų veikų. Nurodo, kad žmona nuolat rūpinasi, prižiūri ir teikia jai materialinę pagalbą. Jis buvo nepagrįstai jos apkalbėtas. Prašo būti apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kad galėtų paaiškinti visas įvykių aplinkybes, kadangi pirmosios instancijos teismo posėdyje jis nedalyvavo ir tokios galimybės neturėjo.

4. Apeliacinės instancijos posėdyje O. M. atstovavęs gynėjas papildomai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai O. M. taikė stacionarinį stebėjimą, kadangi jo padarytos veikos atitinka nesunkius nusikaltimus ir esant pakaltinam jam nebūtų taikoma griežčiausia bausmė laisvės atėmimas, tuo tarpu jam paskirta griežčiausia medicininė poveikio priemonė. Nukentėjusiajai jokie sužalojimai nenustatyti, sveikata nebuvo sutrikdyta, jokių medicininių pagalbos priemonių jai nereikėjo, todėl nėra pagrindo O. M. taikyti tokią griežtą priverstinę medicininę priemonę ir prašė ją keisti į ambulatorinį stebėjimą. Taip pat pažymėjo, kad pirmasis smurto panaudojimo atvejis byloje apskritai neįrodytas, taip pat neįrodyta jog O. M. įvykio metu buvo neblaivus.

Šalies argumentai

6. Teismo posėdžio metu apeliantas O. M. ir jo gynėjas skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Skundas netenkinamas.

7. Apeliaciniu skundu ginčijamas įstatymo uždraustų veikų padarymas, teigiant, kad apeliantas buvo apkalbėtas ir nesutinkama su priverčiamosios medicinos priemonės taikymu ir jos rūšimi. Teismui pripažinus, kad įstatymo uždraustos veikos buvo padarytos, prašoma apeliantui paskirtą stacionarinį stebėjimą psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje pakeisti į ambulatorinį, motyvuojant tuo, kad nukentėjusiajai jokių pasekmių dėl O. M. veiksmų nekilo.

8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi byloje surinktus įrodymus, atlikusi papildomą įrodymų tyrimą apeliacinėje instancijoje, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus patikrino skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jais grindė savo išvadas apie tai, kad O. M., būdamas nepakaltinamumo būsenoje padarė dvi įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje ir pagrįstai jam paskyrė stacionarinį stebėjimą ir gydymą bendrojo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

9. Apeliantas neigia žmonos I. M. atžvilgiu atlikęs smurtinius veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas patikrinti šiuos apelianto teiginius, o tuo pačiu ir pirmos instancijos teismo išvadų pagrįstumą byloje atliko įrodymų tyrimą ir apklausė patį O. M., pagal iškvietimą į įvykio vietą atvykusį policijos pareigūną R. T., taip pat ir išvadas apie O. M. pakaltinamumą pateikusius ekspertus V. Joneliūkštienę ir M. Juodakį.

10. Teismo posėdyje apklaustas O. M. parodė, kad nei 2020-03-18, nei 2020-03-19 jokio smurto prieš žmoną nenaudojo. 2020-03-19, nuo 10 iki 15 val. buvo išėjęs pasivaikščioti. Jam grįžtant atvažiavo ir policijos pareigūnai. Žmona jį nepagrįstai apkaltino. Ji pati nuolat krenta. Jam žmona paaiškino, kad ji nukrito, negalėjo atsikelti, sušalo, dėl ko ir iškvietė policijos pareigūnus. Neigia, jog įvykio metu vartojo ( b.l. 178)

11. Kolegija šią apelianto pateiktą versiją vertina kritiškai, kadangi ji yra paneigta byloje surinktais įrodymais. Nukentėjusioji I. M., nuo pat pirminio pranešimo bendrajam pagalbos centrui, vėliau apklausiama tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nuosekliai tvirtino, kad 2020-03-18 jos vyras, O. M. būdamas girtas, jai gulint lovoje sudavė jai delnu per veidą ir kumščiu trenkė į krūtinę, o 2020-03-19 namuose ramentų pagalba jai išėjus į koridorių O. M., būdamas neblaivus tyčia pastūmė ją, dėl ko ji nukrito ant grindų, susitrenkė galvą ir negalėjo savarankiškai atsikelti. Dėl šių O. M. veiksmų jai buvo sukeltas skausmas (b.l. 4-6, 11-17, 141-142). Netikėti šiais nukentėjusiosios parodymais nėra jokio pagrindo, kadangi jie yra nuoseklūs, logiški ir sutampa su kitais byloje surinktais įrodymais, jokių prieštaravimų juose nenustatyta. Byloje nenustatyta aplinkybių dėl kurių nukentėjusioji būtų turėjusi pagrindą apkalbėti O. M.. Teismo posėdyje ji nurodė, kad iki O. M. neprasideda agresijos priepuoliai, jis būna ramus, namuose atlieka visu buitinius darbus. Ji jam atleidžia, pykčio neturi.

12. Byloje esančiuose vaizdo įrašuose yra užfiksuota, tiek pačios nukentėjusiosios paaiškinimai, tiek aplinkybės kaip į įvykio vietą pagal iškvietimą atvykę pareigūnai nukentėjusiąją randa gulinčią ant žemės ir pakelia (b. l. 28, 29). Tai, kad nukentėjusioji I. M. buvo rasta gulinti ant žemės patvirtino ir apeliacinės instancijos posėdyje apklaustas policijos pareigūnas R. T. (b.l. 177-178). Tuo tarpu, apelianto keliama versija nepagrįsta jokiais duomenimis. Be to O. M. parodymus vertinti atidžiau ir griežčiau įpareigoja teismo ekspertų duota išvada apie tai, kad O. M. dėl savo sveikatos būklės negali teisingai suvokti reikšmingų bylai aplinkybių, jo parodymai vertintini kritiškai (b.l. 97).

13. Nors tiek O. M., tiek jo gynėjas akcentuoja, jog byloje neįrodyta, jog įvykio metu O. M. buvo neblaivus, tačiau, kaip jau minėta, pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais nėra, o nukentėjusioji nuosekliai teigė, kad jis tiek 2020-03-18, tiek 2020-03-19 įvykių metu buvo neblaivus. Be to O. M. paaiškinimuose yra loginis prieštaravimas, vieną vertus jis teigia, kad įvykio metu buvo blaivus, kitą vertus, kad įvykio nebuvo. Be kita ko, kolegija pažymi, kad ši aplinkybė, sprendžiant priverstinės medicininės priemonės asmeniui taikymo klausimą, skirtingai nei svarstant bausmės skyrimą, esminės reikšmės neturi.

12. Apeliantas teigdamas, kad nepadarė įstatymo uždraustos veikos tuo pačiu nesutinka su jam paskirtu priverčiamųjų medicinos priemonių taikymu, taip pat ginčija ir paskirtos priemonės rūšį. Asmeniui, teismo pripažintam nepakaltinamu, teismas gali taikyti BK 98 straipsnyje numatytas priverčiamąsias medicinos priemones (BK 17 straipsnio 2 dalis). Ši įstatymo nuostata nėra imperatyvi, tačiau kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas yra būtinas. Byloje yra įrodyta, jog O. M. padarė įstatymo uždraustas veikas būdamas nepakaltinamumo būsenoje. O. M. nustatytas šizoafektinis sutrikimas ir žalingas alkoholio vartojimas. Ekspertai savo išvadoje konstatavo, kad pagal savo psichikos būklę jis baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo metu negalėjo suvokti savo veiksmų pavojingumo ir jų valdyti ir jam tikslinga taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (b. l. 92-97). Būtinumą skirti priverstinę medicininę priemonę patvirtina ir byloje nustatytos bei pirmosios instancijos teismo aptartos aplinkybės: O. M. net 16 kartų gydytas psichiatrinio profilio stacionaruose. Ekspertai nurodė, kad O. M. neigia bet kokius savo psichikos sutrikimus, nėra motyvuotas tirtis ir gydytis, alkoholio vartojimas blogina jo psichinės sveikatos būklę. Šias aplinkybes patvirtino ir pirmos instancijos teismo posėdžio metu apklausta nukentėjusioji I. M..

13. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausti ekspertai V. Joneliūkštienė ir M. Juodakys patvirtino atliktos ekspertizės išvadas. Savo išvadą, kad O. M. būtina taikyti būtent stacionarinį stebėjimą ekspertai grindė asmens psichikos būkle tyrimo metu, išliekančiais simptomais, asmens požiūriu į savo sutrikimą ir gydymosi reikalingumą. Ekspertas M. J. pažymėjo, kad O. M. nustatyti simptomai reikalauja stacionarinio gydymo, jų korekcija ambulatorinėmis sąlygomis būtų nepakankama, nes O. M. nesuvokia savo sutrikimo ir gydymosi reikalingumo. Pagal medicinę dokumentaciją buvo fiksuotas vaistų, paskirtų stacionarinio gydymosi metu, nutraukimo atvejis. Taip pat pažymėjo, kad O. M. nustatyti psichikos sutrikimai turėjo esminės įtakos smurtiniams veiksmams ir jam nustatytas sutrikimas linkęs progresuoti. Stacionaraus gydymo tikslas yra sumažinti asmens elgesio pavojingumą iki minimumo (b.l. 187-188).

14. Pagrindinis kriterijus parenkant bet kurią priverčiamąją medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų išvados ir rekomendacijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015).??? Taigi įvertinus ekspertų duotas išvadas, darytina išvada, kad O. M. gydymas ambulatorinėmis sąlygomis siekiant remisijos neįmanomas. ???

15. Nepagrįstais vertinami ir gynėjo teismo posėdyje išsakyti argumentai jog O. M. yra diskriminuojamas dėl ligos, kadangi jam veiką padarius būnant sveikam, nebūtų skiriama bausmė susijusi su laisvės ribojimu, šiuo gi atveju, paskyrus stebėjimą stacionare, jo laisvė bus apribota pakankamai griežtai. Toks gynėjo palyginimas netinkamas. Bausmės skyrimo ir medicinos priemonių taikymo tikslai yra visiškai skirtingi. Priverčiamąja medicinos priemone siekiama ne nubausti, o išgydyti asmenį, pasiekti ligos remisiją, tokiu būdu pašalinant jo pavojingumą visuomenei. O. M., priverstinė medicinos priemonė paskirta įvertinus ne jo padarytų veiksmų pobūdį, o jo sveikatos būklę todėl vertinti ją kaip per griežtą nėra pagrindo.

16. Byloje Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba ( toliau – ir VGTPT ) 2021-03-30 pateikė prašymą priteisti iš O. M. atstovavimo išlaidas – 68,94 eurus, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo. Advokatų išlaidų apmokėjimą reglamentuoja BPK 106 straipsnis, kuris numato teismui teisę, priimant nuosprendį, iešieškoti proceso išlaidas, susijusias su kaltinamajam paskirto gynėjo dalyvavimu. Nagrinėjamu atveju O. M. nebuvo kaltinamasis, jis nėra nuteistas, jo atžvilgiu nepriimtas nuosprendis. Įstatymas nenumato galimybės proceso išlaidas išieškoti iš asmens, kuris įstatymo uždraustas veikas padarė būdamas nepakaltinamas, todėl šios išlaidos apmokėtinos iš valstybės lėšų.

17. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą O. M. atžvilgiu, skundžiama nutartis teisėta ir pagrįsta, naikinti ar keisti ją apelianto ir jo gynėjo nurodytais motyvais nėra pagrindo.