Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje R. R., a. k. (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini) Joniškio rajone, lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, vedęs, vidurinio išsilavinimo, dirbantis UAB „C.“ vairuotoju, gyv. (duomenys neskelbtini), Šiauliai, teistas: 1) Joniškio rajono apylinkės teismo 2007-03-19 nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK) 253 straipsnio 1 dalį 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, taikant LR BK 75 straipsnį bausmės vykdymas atidėtas 1 metų laikotarpiui; 2) Joniškio rajono apylinkės teismo 2011-04-20 nuosprendžiu pagal LR BK 178 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 2 dalį, 178 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, subendrinta galutine 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, taikant LR BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 7 punktą, 3 dalį, bausmės vykdymas atidėtas 2 metų laikotarpiui; 3) Akmenės rajono apylinkės teismo 2012-09-06 nuosprendžiu pagal LR BK 253 straipsnio 1 dalį (dvi veikos), 22 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant tarpusavyje ir su Joniškio rajono apylinkės teismo 2011-04-20 nuosprendžiu paskirta bausme, galutine subendrinta bausme - laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams, taikant LR BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 7 punktą, 3 dalį, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams 6 mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo metu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms bei skiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 50 val. nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose ar organizacijose, įpareigojant juos atlikti per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, bausmės neatlikęs, teistumas neišnykęs, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 272 straipsnio 3 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. R. buvo kaltinamas tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, bet ne vėliau kaip 2013-04-25, komerciniais tikslais, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu būdu, neteisėtai įgijo bei 2013-04-25 apie 17.15 val. automobilyje (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai laikė ir juo neteisėtai gabeno iki degalinės „L.“, adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, didelį kiekį saugomų gyvūnų (įtrauktų į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, gyvūnų ir grybų sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003-10-13 įsakymu Nr. 504, Žin., 2003, Nr. 100-4506, 2007, Nr. 36-1331) dalių – ūdrų kailių 13 vnt. ir tokia veika padarė didelę žalą saugomų rūšių laukinių gyvūnų – ūdrų apsaugos būklei, t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 272 straipsnio 3 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Tam, kad nustatyti asmuo yra kaltas ar ne dėl nusikalstamos veikos padarymo, būtina nustatyti tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius.

Kaltinime nurodyta, kad R. R. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, bet ne vėliau kaip 2013-04-25, komerciniais tikslais, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu būdu, neteisėtai įgijo bei 2013-04-25 apie 17.15 val. automobilyje (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai laikė <...> didelį kiekį saugomų gyvūnų (įtrauktų į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, gyvūnų ir grybų sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003-10-13 įsakymu Nr. 504, Žin., 2003, Nr. 100-4506, 2007, Nr. 36-1331) dalių – ūdrų kailių 13 vnt. ir tokia veika padarė didelę žalą saugomų rūšių laukinių gyvūnų – ūdrų apsaugos būklei. Teismo posėdžio metu specialistas G. P. paaiškino, kad ūdra buvo medžiojama Lietuvoje iki 1975 metų, buvo galima medžioti; nuo 1975 metų nebemedžiojama ir nuo 1989 metų ūdra įrašyta į Raudonąją knygą. Nesant objektyvių duomenų apie konkrečią kailių įgijimo datą, nesudaro pakankamo pagrindo manyti, jog kaltinamasis ūdras įgijo būtent po 1989 metų, - iki to laiko ūdra dar nebuvo įrašyta į Raudonąją knygą, šių gyvūnų disponavimas nebuvo draudžiamas ir nebuvo galima padaryti didelės žalos ūdrų apsaugos būklei. Kaltinime nenurodyta kokiu būdu, kokioje vietoje R. R. įgijo ūdrų kailius, o ir išnagrinėjus bylą nenustatyta ir byloje nėra duomenų apie tai, kokiomis aplinkybėmis, kokiu būdu, kokioje vietoje R. R. įgijo ūdrų kailius. Esant šioms aplinkybėms, lieka nepaneigta versija, jog kaltinamasis R. R. ūdrų kailius galėjo įgyti (pagal tuo metu buvusį jo amžių paveldėti ar pan.) ir iki 1989 m. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad ūdros, kurių kailiukai buvo paimti iš R. R., buvo sumedžiotos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003-10-13 įsakymo Nr. 504 veikimo teritorijoje. Kaip pagrįstai pažymėjo gynėja, įstatymai nereglamentavo kaip elgtis žmonėms, kurie turėjo teisėtai sumedžiotų ūdrų kailių po to kai ūdros 1989 m. buvo įtrauktos į saugomų gyvūnų sąrašą. Nors iš esmės ir esant faktui, kad 2013 m. R. R. ūdrų kailius laikė, juos gabeno, bet nenustačius kada, kur, kokiu būdu konkrečiai jie buvo įgyti, nesant kitų R. R. kaltę dėl šios nusikalstamos veikos patvirtinančių objektyvių ir pakankamų įrodymų, nepakanka R. R. patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl ūdrų kailių neteisėto įgijimo pagal LR BK 272 str. 3 d. Be to, nors Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos rašte (1 t., 9 b. l.) ir buvo nurodyta, kad 13 vienetų ūdrų paėmimas vieno rajono ar gretimuose rajonuose yra didelė žala saugomos rūšies apsaugos būklei ir gamtai, vėl gi šiuo atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad 13 vnt. ūdros kailiukų buvo išgauti sumedžiojus ūdras iki draudimo jas medžioti pradžios. Kaip patvirtino specialistas G. P., atlikus ūdrų kailiukų apžiūrą, nustatyti vizualiai, kada buvo sumedžiotos ūdros bei išdirbtas jų kailis, yra neįmanoma (1 t., 20, 118-119 b. l.). Todėl tuo pačiu nėra ir pagrindo teigti, kad atitinkamais veiksmais pagal suformuluotą kaltinimą 2013 metais laukinei gyvūnijai buvo padaryta didelė žala. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teis­mų prak­ti­kos tai­kant Bau­džia­mo­jo pro­ce­so ko­dek­so nor­mas, reg­la­men­tuo­jan­čias nuosp­ren­džio surašymą“ 3.1.8. p. numatyta, kad ap­kal­ti­na­ma­sis nuosp­ren­dis ne­ga­li bū­ti grin­džia­mas prie­lai­do­mis, teis­mo iš­va­dos tu­ri bū­ti pa­grįs­tos įro­dy­mais, ne­gin­či­ja­mai pa­tvir­ti­nan­čiais kal­ti­na­mo­jo kal­tę padarius nu­si­kals­ta­mą vei­ką ir ki­tas svar­bias by­los ap­lin­ky­bes. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Tefner v. Austria, no. 33501/9620,20 March 2001 ir kt.).

Iš pateiktų duomenų matyti, jog ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas tarnybiniame pranešime nurodant, jog buvo gautas 2013-04-25 Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyriausiojo tyrėjo A. U. tarnybinis pranešimas, kuriame užfiksuota, jog 2013-04-25 apie 17.15 val. (duomenys neskelbtini), šalia L. degalinės buvo pastebėtas automobilis (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) automobilio vairuotojas, atidaręs bagažinės dangtį, apžiūrinėjo kailius, tai pastebėjęs kartu su aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnu M. K. priėjo prie minėto automobilio, prisistatė vairuotojui, kaip vėliau sužinojo R. R., paklausė kokie kailiai ir kieno; R. R. paaiškino, kad tai jo kailiai, jie yra ūdrų ir kiaunių.

Teismui priimant apkaltinamąjį nuosprendį svarbu kaltinamojo kaltę įrodyti patikimais įrodymais. Teisės teorijoje pažymėta, jog įrodymais pripažįstami duomenys, gauti įrodinėjimo subjektų veiklą reglamentuojančių įstatymų – Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK), Operatyvinės veiklos (šiuo metu Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos), Policijos veiklos, Valstybės saugumo departamento, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Prokuratūros, Advokatūros ir kitų teisėsaugos institucijų organizaciją ir veiklą reglamentuojančių įstatymų – nustatyta tvarka. LR BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, jog įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti LR BPK numatytais proceso veiksmais. Taigi, spręsdamas, ar išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti LR BPK numatytais veiksmais. Pastebėtina, kad baudžiamojo proceso teisės moksle pažymėtina, kad įrodymu gali būti pripažinta tik informacija, kurios nei turinys, nei forma neturi esminių trūkumų – baudžiamajai bylai išspręsti reikšminga informacija turi būti tinkamai gauta ir užfiksuota.

Iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyriausiojo tyrėjo A. U. tarnybinio pranešimo, kuriuo pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, matyti, jog jis informavo, kad 2013-04-25 apie 17.15 val. (duomenys neskelbtini), šalia L. degalinės buvo pastebėtas automobilis (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) automobilio vairuotojas, atidaręs bagažinės dangtį, apžiūrinėjo kailius. Iš šio tarnybinio pranešimo nėra aišku, kokiu pagrindu policijos pareigūnas A. U. kartu su aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnu M. K. buvo netoli įvykio vietos. Iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus 2014-07-04 rašto (3 t., 58 b. l.) matyti, kad 2013-04-25 atskiro plano dėl reidų ir organizuojamų priemonių nebuvo, nes buvo vykdomas tęstinis Šiaulių rajono policijos komisariato viršininko patvirtintas planas „Dėl teisės pažeidimų, susijusių su nelegalia prekių apyvarta, nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų ekonomikai, verslo tvarkai ir finansų sistemai suaktyvinimo“, į kurio numatytas priemones buvo įtrauktas ir kriminalinės policijos vyriausiasis tyrėjas A. U.. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad policijos pareigūnus į minėtą įvykio vietą pasikvietė patys aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai. Liudytoju teisme apklaustas policijos pareigūnas A. U. parodė, kad su aplinkos apsaugos pareigūnais atliko reidą; reido tikslas buvo nustatyti pažeidimus kas liečia aplinkosaugą bei viešąją tvarką; laukė degalinėje, nes manė, kad aplinkosaugos pareigūnas turėjo informacijos apie daromus pažeidimus. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas M. K. nurodė, kad 2013-04-25 kartu su Šiaulių AVPK Šiaulių rajono policijos komisariato vyriausiuoju tyrėju A. U. dirbo pagal gautą anoniminį pranešimą, kad į „L.“ kolonėlę U. gatvėje, turi atvažiuoti automobilis, kurio vairuotojas norės parduoti ūdros kailius (1 t., 119 b. l.). Nors iš Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininko R. Š. tarnybinio pranešimo dėl reido organizavimo (2 t., 170 b. l.) matyti, kad buvo prašoma leisti organizuoti reidą vykdant gyvosios gamtos apsaugos kontrolę nedalyvaujant kitų tarnybų pareigūnams, tačiau šioje byloje nustatyta, kad aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai buvo informavę policijos pareigūnus apie organizuojamą susitikimą su galimu teisės pažeidėju, todėl šiuo tikslu kartu su aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnais buvo ir policijos pareigūnai. Teisme apklaustas liudytojas R. Š. parodė, kad buvo gauta informacija, kad bus bandoma parduoti ūdros kailius, todėl organizavo išsiaiškinti šį klausimą; pats nurodymus davė abiems pareigūnams, aptarta su V. V., M. K. kaip elgtis, kaip stebėti, kaip ir kiekvieną kartą; buvo žinoma kada ir kur, paskirti inspekcijos pareigūnai, kreiptasi į policiją, kad jei reikėtų policijos, pareigūnai padėtų; su policijos pareigūnais kontaktas buvo gavus informaciją, apie tai telefonu kalbėjo gal dieną; su kuo kalbėjo, neįvardins, bet perdavė informaciją ir prašė, kad būtų patrulis, jei prireiktų sulaikyti asmenį; bendraujant su pareigūnais tikriausiai pasakė ką žinojo; ką aptarė su policijos pareigūnais, nepamena. Atkreiptinas dėmesys, kad nei A. U. tarnybiniame pranešime, nei jo parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu, nei duotuose teisme, nėra užsiminta apie asmenį, kuris galimai ketino iš R. R. pirkti ūdrų kailius. Šis asmuo nebuvo nustatytas ir viso ikiteisminio tyrimo metu. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad R. R. į L. degalinės aikštelę atvyko po pokalbio ir susitarimo su P. T., kuris turėjo imituoti ūdrų kailių pirkimą iš R. R.. Įvykyje dalyvavęs liudytojas V. V. teisme parodė, kad pakalbėjo su viršininku, po to su P. T., suderino P. T. susitikimo su asmeniu vietą, viršininkas pranešė policijos pareigūnams; sutarė, kad asmeniui su kailiais atvykus, P. T. pažiūrėtų kokie tai kailiai ir duotų jiems ženklą, paeitų į šoną, jei kailiai tikrai ūdrų; atvykus į sutartą vietą, asmuo rodė kailius, P. T. paėjo į šoną kaip ir buvo sutarę, tuomet asmenį sulaikė. Kitas įvykyje dalyvavęs aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas M. K. teisme parodė, kad žino, jog buvo informuotas skyriaus viršininkas apie galimą pažeidimą ir susisiekus su policijos pareigūnais buvo atliekamas reidas; į degalinę atvyko su policijos pareigūnu. Liudytojas P. T. teisme nuodugniai atkleidė įvykio aplinkybes, t. y., kad apie asmens prekiaujamus ūdrų kailius sužinojo iš medžiotojų ir pranešė inspektoriams, jie pasakė, kad reikia sužinoti tiksliai kas toks; apie šį asmenį pats informaciją rinko pusę metų, todėl asmuo išsiėmė patentą ir pradėjo dirbti legaliai; paskambino V. V., pasiklausė, ar galima pardavinėti ūdros kailius, pasakė, kad ūdros kailiais prekiauti draudžiama; dėl kailių pirkimo sutarė tą pačią dieną, suderino laiką; V. V. informacijos klausė prieš dieną, pasakė, kad pats sutars, kada gali nupirkti kailius, pasakė vietą kada ir kur susitiks; telefoniniai skambučiai su pardavėju buvo 4-5; su Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininku pats nekalbėjo, o kalbėjo su inspektoriumi V. V., kuris, kiek pats suprato, buvo pranešęs savo vadui; iš bendro pokalbio išėjo, kad reikia informuoti policiją; policijos informavimas turėjo būti Gyvosios gamtos apsaugos institucijos iniciatyva; nurodymo gal nebuvo, gal pats sakė V. V., kad reikia su asmeniu susitikti degalinėje; aplinkos apsaugos inspektoriai žinojo apie jų pokalbį, apie kiekvieną susitarimą; visus nurodymus davė gamtos apsaugos inspektorius, kuomet sutarė susitikti su R. R., pasakė, kad pranešta policijai; pats policijai jokios informacijos nedavė, tik informavo V. V.; buvo sutarta su aplinkosauga, kad duos ženklą pamatęs ir įsitikinęs, kad yra ūdrų kailiai, aplinkosauga ir policija iš karto jį sulaikytų; policijos iniciatyva buvo, kad jam, pamačius kailius, duotų ženklą, nes gal žmogus sakys „važiuojame, mano kailiai kitur padėti“; su policija suderino tik dėl ženklo degalinėje; policininkai priėję pasakė kaip parodyti ženklą. Netikėti minėtų liudytojų, t. y. A. U., M. K., V. V., P. T., R. Š. teisme duotais parodymais teismas neturi pagrindo, nes nenustatė, kad šie liudytojai iki šio įvykio būtų turėję kokių nors priešiškumų su kaltinamuoju, todėl jų duotais parodymais teismas remiasi visa apimtimi. Atsižvelgiant į tai, kas aptarta, akivaizdu, kad šiuo atveju R. R. atžvilgiu buvo taikomas nusikalstamos veikos imitavimo modelis, kuriame veikė tiek buvęs aplinkos apsaugos darbuotojas, tiek aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai, tiek ir policijos pareigūnas. Prokurorė teismo posėdžio metu pažymėjo, kad aplinkos apsaugos pareigūnai nėra tie subjektai, kuriems galioja Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymas. Teismas atkreipia dėmesį, jog šiuo atveju aplinkos apsaugos pareigūnai veikė ne vieni, t. y. kartu su jais buvo ir visą esamą situaciją ir numatomus bei aptartus ateities veiksmus žinojo pašalinis asmuo P. T. bei policijos pareigūnas A. U., kuris yra Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjas vyriausiasis tyrėjas, t. y. būtent šio pareigūno darbui yra taikomas Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymas. Šiuo atveju policijos pareigūnas, veikdamas su kitais asmenimis, turėjo žinoti, kad iš esmės veikiama pagal nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (kaip jis patvirtino teisminio nagrinėjimo metu, atidarius vairuotojui bagažinę, priėjo kitas žmogus, mano, kad tuo metu galėjo vykti prekybinis sandoris) ir tokiam veiksmų atlikimui būtina buvo vadovautis Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatyme įtvirtintomis nuostatomis. Be to, aplinkos apsaugos pareigūnų vadovas R. Š. teisme pažymėjo, kad jei padarytas nusižengimas administracinis, tuomet jo įstaigos atstovai turi teisę tirti, surašyti protokolą, pilnai rinkti medžiagą, bet jei padarytas apysunkis nusikaltimas, tuomet - kreipiasi į policiją. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad aplinkos apsaugos pareigūnai ir kreipėsi į policijos pareigūnus. Esant tokiai situacijai, bet kuriuo atveju policijos pareigūnai turėjo veikti teisėtai, t. y. veikti taip, kaip reglamentuota Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatyme, kurio 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus sankcionuoja prokuroras pagal kriminalinės žvalgybos subjekto vadovo ar įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuotą teikimą. Šiuo atveju atlikus nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, nebuvo jokio sankcionavimo, o neturint sankcionavimo ir tokiu būdu atlikus neteisėtus veiksmus bei šiuo pagrindu pradėjus ikiteisminį tyrimą, bylai pateikti reikšmingi duomenys, t. y. filmuota medžiaga, sulaikyti ūdrų kailiai ir t. t., laikytini surinkti neteisėtai ir negali būti baudžiamojoje byloje pripažįstami įrodymais.

Be to, pažymėtina, kad atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus draudžiama provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką. Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 4 dalis draudžia kriminalinės žvalgybos subjektams provokuoti asmenis padaryti nusikalstamas veikas. Provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija keliolikoje nagrinėtų bylų, nurodė, kad privatūs asmenys gali vykdyti pareigūnų užduotis, jei jie prieš tai kreipėsi į pareigūnus ir pranešė apie gautus siūlymus atlikti nusikalstamus veiksmus (motyvai bylose Milinienė prieš Lietuvą, Sequeira prieš Portugaliją). Teisėsaugos įstaigų pareigūnai negali veikti kaip privatūs asmenys (sprendimas R. prieš Lietuvą byloje); privačių asmenų veiksmai gali būti pripažinti provokacija, jei tie asmenys veikia kontroliuojami bei prižiūrimi pareigūnų ir skatina nusikalsti asmenį, apie kurio nusikalstamą veiką jokių konkrečių duomenų neturima (sprendimas Vanyan prieš Rusiją byloje) bei išvada apie provokaciją gali būti daroma net ir tuo atveju, kai valstybės pareigūnų skatinimas atlikti tam tikrus veiksmus nėra ypač intensyvus, primygtinis (sprendimas Teixeira de Castro prieš Portugaliją byloje); taip pat ir tada, kai valstybės pareigūnai ar jų kontroliuojami asmenys su jau įtariamu asmeniu, kurį siekiama patraukti baudžiamojon atsakomybėn, kontaktuoja ne tiesiogiai, o per tuo metu niekuo neįtariamus tarpininkus (sprendimas Pyrgiotakis prieš Graikiją byloje) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos baudžiamosios bylos Nr. 2A-P-6/2008 ir Nr. 2A-P-2/2009).

Nagrinėjamu atveju nustatyta pagal iš anksto suderintus veiksmus veikė ne tik policijos pareigūnas, tačiau jis, veikdamas kartu su kitais asmenimis (buvusiu ir esamais aplinkos apsaugos pareigūnais), provokavo R. R. padaryti nusikalstamą veiką. Šiuo atveju, kaip teisme parodė liudytojas P. T., buvo sutarta su aplinkosauga, kad duos ženklą pamatęs ir įsitikinęs, kad yra ūdrų kailiai, aplinkosauga ir policija iš karto R. R. sulaikytų; policijos iniciatyva buvo, kad jam, pamačius kailius, duotų ženklą, nes gal žmogus sakys „važiuojame, mano kailiai kitur padėti“; su policija suderino tik dėl ženklo degalinėje; policininkai priėję pasakė kaip parodyti ženklą. Teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad pats P. T. rinko informaciją apie R. R. atliekamą veiką, pats susirado R. R., jo klausė apie ūdrų kailius; prašė R. R. konkretaus kailių kiekio (kaip parodė liudytojas P. T. - kainą aptarė, ji buvo virš 200 Lt; kainą nurodė R. R., nes jei būtų kainą nurodęs pats, tai būtų derėjęsis iki 50-30 Lt; pats tokių pinigų neturi, neuždirba, kad už tokią sumą pirktų kailius); derino susitikimo vietą tiek su R. R., tiek su kartu veikusiais pareigūnais; derino galimas R. R. sulaikymo aplinkybes ir kt. T. y. iš esmės visa iniciatyva dėl R. R. atvykimo su kailiais i degalinę sutartu laiku buvo iš P. T. pusės. Aplinkos apsaugos pareigūnas V. V. teisme nurodė, kad atvykus į sutartą vietą, R. R. rodė kailius, P. T. paėjo į šoną kaip ir buvo sutarę, tuomet asmenį sulaikė. Liudytojas P. T. teisme taip pat parodė, kad pasakė, jog yra iš gamtos aplinkos apsaugos ir, kad yra sulaikomas, iš karto privažiavo policija. Be to, apart liudytojo P. T. duotų parodymų, pagal kuriuos P. R. telefonu jam patvirtino, jog turi ūdros kailiukų, byloje nėra kitų neginčijamų duomenų apie tai, kad P. R. tikrai jau turėjo ūdros kailiukų iki telefoninio bendravimo su P. T. pradžios.

Atsižvelgiant į tai kas paminėta, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju kaltinamasis R. R. iš esmės buvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką ir remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pasisakymais, kad nustačius provokacijos faktą, visi įrodymai, gauti provokacijos metu, turi būti pripažįstami neleistinais; kaltinamojo prisipažinimas provokacijos fakto bei jo padarinių nepaneigia, netgi prisipažinimas tokioje situacijoje nėra tinkamas įrodymas kaltinamojo kaltei pagrįsti (sprendimai R. prieš Lietuvą, Teixeira de Castro prieš Portugaliją, Khudobin prieš Rusiją, Pyrgiotakis prieš Graikiją bylose).

Remdamasis byloje ištirtais įrodymais, aukščiau aptartais motyvais, teismas daro išvadą, jog kaltinamasis R. R. pagal LR BK 272 straipsnio 3 dalį išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Kaltinamajam R. R. skirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir dokumento paėmimas (paimta asmens tapatybės kortelė, kuri pateikta voke kartu su baudžiamąja byla (2 t., 66-69 b. l.) – iki nuosprendžio įsiteisėjimo nekeistinos; nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikintinos.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas pareiškė 85 176 Lt civilinį ieškinį dėl žalos Lietuvos saugomoms rūšims (1 t., 12-14 b. l.). 2013-10-11 nutarimu Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas pripažintas civiliniu ieškovu (1 t., 16 b. l.). Kadangi byloje priimtas išteisinamasis nuosprendis, vadovaujantis LR BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento pareikštas civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu.

2013-04-30 nutarimu laikinai apribotos R. R. nuosavybės teisės į automobilį „Audi 100 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) identifikavimo numeris WAUZZZ4AZPN038808 (2 t., 85 b. l.). Šiaulių apylinkės teismo 2013-10-21 nutartimi pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo į automobilį „Audi 100 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) terminas trims mėnesiams, skaičiuojant terminą nuo 2013-10-30 (2 t., 110-111 b. l.), Šiaulių apylinkės teismo 2014-01-15 nutartimi pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo į automobilį „Audi 100 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) terminas iki bylos išnagrinėjimo teisme dienos (2 t., 164-165 b. l.). Laikinas nuosavybės teisės į automobilį apribojimas paliktinas iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus – laikinas nuosavybės teisės apribojimas panaikintinas.

1) 8 vnt. kiaunių kailiukų, kurie saugomi Šiaulių miesto policijos komisariato daiktų saugykloje (1 t., b. l. 25) - nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžintini R. R.;

2) 13 vnt. ūdrų kailiukų, kurie saugomi Šiaulių miesto policijos komisariato daiktų saugykloje (1 t., b. l. 25) - nuosprendžiui įsiteisėjus, perduotini Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentui, kuris, įvertinęs saugomos rūšies ypatumus (leidimų reikalingumą ir kt.), priimtų administracinį sprendimą dėl tolimesnio kailiukų likimo;

3) automobilis (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užvedimo raktelis su pulteliu ir pakabuku, registracijos liudijimas Nr. E006074, saugomi Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato daiktų saugykloje, - nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžintini teisėto savininko R. R. neribotai nuosavybei;

4) liudytojo M. K. pateiktas kompaktinis diskas su vaizdo įrašu – nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktinas prie baudžiamosios bylos;

5) telefonas „Nokia“, imei Nr. (duomenys neskelbtini), imei Nr. (duomenys neskelbtini) su įdėtomis dviejomis sim kortelėmis, mobiliojo ryšio telefonas „Samsung (duomenys neskelbtini) imei Nr. (duomenys neskelbtini) su jame įdėta sim kortele „O.“, juodos spalvos dėkle, kuriuos 2013-04-25 pateikė R. R. ir, kurie perduoti kartu su byla pakete Nr. 1 - nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžintini teisėto savininko R. R. neribotai nuosavybei.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

R. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 272 straipsnio 3 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

R. R. paskirtų kardomųjų priemonių – rašytinio pasižadėjimo neišvykti, įpareigojimo periodiškai registruotis policijos įstaigoje, dokumento paėmimo – iki nuosprendžio įsiteisėjimo nekeisti; nuosprendžiui įsiteisėjus, kardomąsias priemones panaikinti.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento pareikštą civilinį ieškinį dėl 85 176 Lt dydžio turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtu.

Laikinąjį nuosavybės teisės apribojimą į R. R. automobilį „Audi 100 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini) - iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą; nuosprendžiui įsiteisėjus – laikiną nuosavybės teisės į turtą apribojimą panaikinti.

1) 8 vnt. kiaunių kailiukų, kurie saugomi Šiaulių miesto policijos komisariato daiktų saugykloje - nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžinti R. R.;

2) 13 vnt. ūdrų kailiukų, kurie saugomi Šiaulių miesto policijos komisariato daiktų saugykloje - nuosprendžiui įsiteisėjus, perduoti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentui, kuris, įvertinęs saugomos rūšies ypatumus, priimtų administracinį sprendimą dėl tolimesnio kailiukų likimo;

3) automobilį (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užvedimo raktelį su pulteliu ir pakabuku, registracijos liudijimą Nr. E006074, kurie saugomi Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato daiktų saugykloje - nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžinti R. R. neribotai nuosavybei;

4) liudytojo M. K. pateiktą kompaktinį diską su vaizdo įrašu – nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti prie baudžiamosios bylos;

5) telefoną „Nokia“, imei Nr. (duomenys neskelbtini), imei Nr. (duomenys neskelbtini) su įdėtomis dviejomis sim kortelėmis, mobiliojo ryšio telefoną „Samsung (duomenys neskelbtini) imei Nr. (duomenys neskelbtini) su jame įdėta sim kortele „O.“, juodos spalvos dėkle, kuriuos 2013-04-25 pateikė R. R. ir kurie perduoti kartu su byla pakete Nr. 1 - nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžinti R. R. neribotai nuosavybei.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.