Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

2009-09-29 · Baudžiamoji byla Nr. 2K-384/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-09-29
Bylos Nr.
2K-384/2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Rimantas Baumilas (pirm.), Dalia Bajerčiūtė, Antanas Klimavičius (pran.)
Nuteistasis
J., J. S.
Civilinis ieškovas
D. C.
Advokatai
Rolandas Tamašauskas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 2K–384/2009Procesinio sprendimo kategorija 2.1.7.4(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. rugsėjo 29 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimanto Baumilo, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

sekretoriaujant Linai Baužienei,dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,nuteistajam J. S.,nuteistojo gynėjui advokatui Rolandui Tamašauskui,nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei D. C.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 24 d. nuosprendžio.

Šiaulių rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu J. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. C. 30 120 Lt civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 24 d. nuosprendžiu panaikintas Šiaulių rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 11 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: J. S. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant jį bausmės atlikimo laikotarpiu būti savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje nuo 22 iki 6 val. ir iki 2009 m. gegužės 31 d. atlyginti nukentėjusiajai padarytą turtinę žalą; iš J. S. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei D. C. priteista 120 Lt turtinei ir 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos teismo 2009 m. vasario 24 d nuosprendžiu J. S. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2006 m. gegužės 8 d., apie 7.30 val., Šiaulių r., Kuršėnuose, Daugėlių g., ties geležinkelio pervaža, sudavė nukentėjusiajai D. C. ranka ir įspyrė koja ne mažiau kaip septynis kartus į pakaušį, dešinįjį skruostą, priekinių viršutinių dantų sritį, kairįjį dilbį, nugarą, dešinįjį sėdmenį, kairiąją krūtinės pusę ir taip padarė D. C. poodines kraujosruvas pakaušyje, dešiniame skruoste, muštinę žaizdą viršutinės lūpos gleivinėje su viršutinių dantų panirimu, poodines kraujosruvas kairiajame dilbyje, nugaroje, dešiniajame sėdmenyje, kairės pusės IX, X šonkaulių lūžius, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl dviejų šonkaulių lūžių sveikata nukentėjusiajai buvo sutrikdyta ilgiau nei dešimt dienų.

Šalies argumentai

Kasaciniu skundu nuteistasis J. S. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 24 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 11 d. nuosprendį.

Skunde kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Vertindamas nukentėjusios, liudytojos A. Ž., nuteistojo parodymus, teismas padarė priešingas išvadas nei pirmosios instancijos teismas, tačiau tokių teismo išvadų nepatvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai, jos pagrįstos prielaidomis ir tai laikytina esminiu BPK pažeidimu. Teismas nepašalino įrodymų prieštaravimų ir nevertino jų kaltinamojo naudai. Įrodymų vertinimas fragmentiškas, neatsižvelgiant į jų visumą. Taip pat teismas nemotyvavo, kodėl atmetė kitokius pirmosios instancijos teismo argumentus. Kasatorius atkreipia dėmesį į kasacinę nutartį Nr. 2K-7-544/2005, nes joje pateikti išaiškinimai dėl bylos duomenų vertinimo aktualūs nagrinėjamoje byloje. Skunde kasatorius nesutinka su apeliacinio teismo išvada, kad nukentėjusioji paaiškino skirtingų parodymų davimo priežastis, o jos pateikti paaiškinimai neprieštaringi. Nukentėjusioji nenurodė jokių svarbių smurto naudojimo prieš ją motyvų. Taip pat ji negalėjo konkrečiai paaiškinti, kur ir kokiu tikslu vyko tą ankstyvą rytą. Nukentėjusioji akivaizdžiai apkalba kasatorių, nes šis nutraukė bendravimą su ja po to, kai sanatorijoje susipažino su kita moterimi. Taip pat nuteistojo kaimynai parodė apie jo ir nukentėjusiosios santykių pobūdį, o pačios nukentėjusiosios D. C. parodymai apie jų santykius nenuoseklūs bei prieštaringi, tačiau teismas šių įrodymų netyrė. Be to, nukentėjusioji į prokuratūrą su pareiškimu kreipėsi 2006 m. spalio 4 d., t. y. po to, kai J. S. pardavė savo žemės sklypą ir 2006 m. rugsėjo 27 d. gavo 30 000 Lt. Aplinkybę, kad nukentėjusioji kreipėsi į policiją praėjus ilgesniam laiko tarpui, paaiškina tai, jog policijai atliekant tyrimą netrukus po įvykio, nukentėjusioji nebūtų spėjusi surasti melagingus parodymus galinčią duoti liudytoją. Buvo rizika, kad gali atsirasti atsitiktinių nenaudingų jai liudytojų. Kasatoriaus manymu, teismo motyvai nepaaiškina nukentėjusiosios delsimo kreiptis į policiją. Nuteistasis pažymi, kad dar iki nagrinėjamo įvykio nukentėjusioji buvo siejama su įvykiu, kurio metu dingo kasatoriui priklausantys raktai. Priešingai nei nustatė apeliacinės instancijos teismas, byloje yra esminių prieštaravimų tarp nukentėjusiosios ir liudytojos A. Ž. parodymų dėl smūgių sudavimo vietos. Nukentėjusioji nenurodė tikslios griuvimo priežasties, nes galimybę, kad ji, praradusi pusiausvyrą, galėjo pati nugriūti, patvirtina medicininiai duomenys. To apeliacinis teismas irgi netyrė. Nukentėjusios deklaruojamas ir nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodytas smūgių skaičius iš esmės skiriasi nuo nurodyto teismo medicinos ekspertizės akte. Nukentėjusios parodymus dėl to, kad ji buvo spardoma, paneigia paties nuteistojo medicininių dokumentų duomenys, jog jis tuo metu, kai įvyko įvykis, ketino daryti kelio sąnario endoprotezavimo operaciją. Toliau skunde nesutinkama su apeliacinio teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas liudytojos A. Ž. parodymus atmetė dėl neesminių prieštaravimų. Kasatorius įsitikinęs, kad liudytoja įvykio nematė, o parodymus duoda pagal nukentėjusiosios bendrojo pobūdžio pasakojimą. Teismas neatkreipė dėmesio į šios liudytojos parodymų prieštaravimus ir jų nenuoseklumą. Nors liudytojai stresinė situacija negrėsė, ji negalėjo nurodyti esminių įvykio aplinkybių, tokių kaip tariamai nukentėjusiąją sumušusio asmens išvaizdos, rūbų, apibūdinti jo dviračio. Kai kurias aplinkybes ji nurodė skirtingai nei nukentėjusioji. Liudytoja A. Ž. ir patvirtino, ir paneigė nukentėjusios parodymus dėl šios tempimo įvykio metu. Be to, liudytojos parodymai dėl vytelių žirniams pjovimo prieštarauja tiek įvykio vietos situacijai, tiek duomenims apie daržo augalų sodinimo laiką ir kur ji ketino jas panaudoti. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad 2005 m. Kuršėnų miesto seniūnija vykdė menkaverčių medžių ir krūmų kirtimo darbus Daugelių gatvės gale, todėl krūmų šalia kelio negalėjo būti. Be to, įvykio vieta yra kelio ženklų, žyminčių geležinkelio pervažą, galiojimo zonoje, o liudytoja nurodė krūmus augus jos buvimo vietoje po elektros perdavimo linija. Tai dar kartą patvirtina, kad prieš 2006 metų augalų vegetacijos laikotarpį buvo atlikti kirtimo darbai ir jokia augmenija dar nebuvo užaugusi. Liudytojos parodymai nenuoseklūs ir dėl jos nurodytų atstumų, iš kur ji stebėjo įvykį, ir smūgių nukentėjusiajai sudavimo vietos. Kasatoriaus manymu, nepakankami teismo motyvai, leidžiantys pripažinti liudytojos A. Ž. parodymus patikimais, o būtent tai, kad ji sugebėjo nurodyti automobilio spalvą ir apskritai parodyti įvykio vietą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad jau iki įvykio nukentėjusioji buvo pažįstama su liudytoja, jų gyvenamoji ir įvykio vietos yra toje pačioje gatvėje. Akistatos 2006 m. lapkričio 21 d. metu A. Ž. parodė, kad nuteistąjį matė antrą kartą, tačiau byloje yra šios liudytojos raštas, kuriame nurodyta, jog dar prieš akistatą pas ją buvo atvykęs J. S. net du kartus, tačiau ši jo neįsileido į butą. Taigi akistatos metu ji davė akivaizdžiai melagingus parodymus. Taip pat skunde ginčijami specialisto išvadų ir ekspertizės akto vertinimas. Teigiama, kad nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas nurodė neegzistuojančią ekspertizės išvadą, nes ekspertizės akte nėra kategoriškai paneigta nukentėjusios griuvimo nuo dviračio galimybė. Priešingai, nei nurodė teismas, ekspertizės akte Nr. EKG 89(185)708 (01) nepaneigiama griuvimo traumos galimybė ir tiesiogiai pažymėta, kad išskirti, ar sužalojimai padaryti mušant, ar įkritus į garažo duobę, nuvirtus nuo laiptų, ar šiaip nugriuvus, nukritus nuo tam tikro aukščio, nėra galimybės, nes tam nepakanka objektyvių morfologinių požymių. Be to, tokia išvada leidžia teigti, kad pagal trauminių poveikių skaičius nėra toks ženklus, jog būtų galima daryti išvadą apie smūgių sudavimą į skirtingas vietas. Toliau nurodoma, kad liudytojos A. Ž. ir nuteistojo akistata, prieš tai neatlikus nuteistojo atpažinimo veiksmo, atlikta neteisėtai ir neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Kasatorius nurodo kasacinę nutartį Nr. 2K-418/2008, kurioje išdėstytų išaiškinimų apie įrodymų tyrimo išsamumą nesilaikė apeliacinės instancijos teismas. Apibendrindamas savo skundo teiginius, kasatorius tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimo neatliko, liudytojų, ekspertų neapklausė, o savo išvadas, jog nukentėjusiosios bei liudytojos A. Ž. parodymų prieštaravimai yra neesminiai, grindė bendrojo pobūdžio samprotavimais, šiuos bylos duomenis vertino fragmentiškai, o ne kaip visumą, bei konstatavo kai kuriuos abstraktaus pobūdžio sutapimus tarp liudytojos ir nukentėjusiosios parodymų. Nuosprendyje neišdėstyti motyvai, kuriais būtų paneigti esminiai pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentai. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 303–307 straipsniuose nustatytų reikalavimų nuosprendžio turiniui. Kasatorius tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes ištyrė pakankamai išsamiai ir visapusiškai, todėl jis turi būti paliktas galioti. Dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo skunde nurodoma, kad byloje nesat duomenų, paneigiančių tai, jog nukentėjusioji nugriuvo sutrikus pusiausvyrai, nuteistojo veiksmai turėtų būti kvalifikuoti kaip padaryti dėl neatsargumo. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė motyvų, kodėl nuteistojo veiką kvalifikavo būtent pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusioji ir civilinė ieškovė D. C. prašo nuteistojo J. S. kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime ji teigia, kad nuteistasis skunde melagingai nurodo neturintis lėšų nukentėjusiajai priteistai žalai atlyginti, nes jis, pirma, gauna keturis kartus didesnę pensiją nei nukentėjusioji, antra, yra pardavęs sodybą už 38 000 Lt ir, trečia, nuteistasis įgijo negyvenamąją patalpą – garažą. Taip pat nukentėjusioji primena, kad nuteistasis yra vidaus reikalų sistemos pensininkas, todėl, esant teistumui, netektų pareigūno pensijos, o tai gali būti priežastis, kodėl J. S. skundžia apeliacinės instancijos teismo sprendimą kasacine tvarka. Dar nukentėjusioji D. C. pažymi, kad ji turi sveikatos problemų, jai nustatytas neįgalumas, 40 proc. darbingumas ir vidutinių specialiųjų poreikių lygis.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. S. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 4, 5 dalys)

Kasacinės instancijos teismo kompetencija įrodymų vertinimo klausimu yra ribota, nes kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje esančių įrodymų netiria, jų nevertina ir nedaro išvadų dėl naujų faktinių bylos aplinkybių nustatymo. Tačiau kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylas kasacine tvarka, tikrina, ar vertinant įrodymus buvo laikomasi BPK nustatytų reikalavimų. Taigi įrodymų vertinimas kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas yra tik tada, kai jis susijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais.

Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai daro įvertinę byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.

Kasaciniame skunde J. S. ginčija apeliacinio teismo pateiktą bylos duomenų – nukentėjusios D. C., liudytojos A. Ž., paties nuteistojo parodymų ir kt. įrodymų – vertinimą, tvirtindamas, kad jis neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų. Teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais nesutinka bei pasisako tik dėl tų skundo motyvų, kurie atitinka apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Skunde išdėstomi argumentai, kuriais siekiama pagrįsti abejones dėl nukentėjusiosios D. C. parodymų patikimumo, tačiau kasatorius daugiausia nurodo faktus, kurie byloje neturi esminės reikšmės nei nustatytų nusikalstamos veikos aplinkybių teisingumui, nei veikos kvalifikavimui pagal baudžiamąjį įstatymą. Byloje neginčijamai nustatyta – to neneigia pats kasatorius, – kad įvykio vietoje J. S. buvo ir tarp jo bei nukentėjusiosios vyko konfliktas. Teisminio nagrinėjimo metu, esant skirtingiems nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymams apie konflikto priežastis ir nesant kitų patikimų duomenų dėl to, nepavyko nustatyti buvusio konflikto priežasčių ir jo turinio, tačiau tai neturi lemiamos reikšmės teisingo sprendimo byloje priėmimui: nusikalstama veika pagal BK 138 straipsnio 1 dalį kvalifikuojama nepriklausomai nuo šios veikos tikslų ir motyvų. Skunde nurodomais teiginiais, kad nukentėjusioji nepateikė jokių svarbių smurto prieš ją naudojimo motyvų, neaišku, kur ji vyko ankstyvą rytą, ji apkalba kasatorių, jos parodymai apie santykių su kasatoriumi pobūdį prieštaringi, nukentėjusioji kreipėsi į prokuratūrą praėjus ilgesniam laiko tarpui, kai kasatorius jau buvo gavęs pinigų už parduotą žemę ir pan., bandoma įrodyti, jog nukentėjusioji D. C. duoda melagingus parodymus, kad konfliktas vyko dėl jos pačios teisei priešingų veiksmų ir ji suinteresuota apkaltinti kasatorių nusikalstamos veikos prieš ją padarymu, tačiau šie argumentai išreiškia tik gynybos poziciją, samprotavimus, išimtinai susiję su įrodymų vertinimu, kurį atlieka tik žemesnės instancijos teismai, iš esmės yra nereikšmingi įrodymų vertinimui, faktinių aplinkybių nustatymui ir veikos kvalifikavimui, taigi nepagrindžia esminio BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo fakto.

Taip pat skunde nepagrįstai ginčijamas nukentėjusiajai suduotų smūgių skaičius. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nukentėjusioji ir liudytoja A. Ž. negalėjo tikslai nurodyti suduotų smūgių skaičiaus, remdamasis objektyviais medicininių tyrimų duomenimis (specialistų išvadomis, ekspertizės aktu) nustatė, kad J. S. sudavė ranka ir įspyrė koja ne mažiau kaip septynis kartus nukentėjusiajai į įvairias kūno vietas. Taigi apeliacinės instancijos teismas nepaliko jokių prieštaravimų, vertindamas bylos duomenimis, susijusius su smurto prieš nukentėjusiąja panaudojimo intensyvumu.

Kasaciniame skunde be pagrindo nesutinkama su tiesiogiai įvykį mačiusios liudytojos A. Ž. parodymų vertinimu. Skunde ginčijamas liudytojos ir nukentėjusiosios parodymų apie smūgio sudavimo vietą vertinimas, teigiant, kad jie nesutampa. Kolegija šiuos teiginius atmeta, nes apytikris įvykio vietos nurodymas nereiškia, kad parodymai iš esmės skiriasi, ypač atsižvelgiant į tai, jog procesiniai veiksmai (apklausos, parodymų patikrinimas vietoje) buvo atliekami praėjus ilgesniam laiko tarpui nuo įvykio. Kolegijai nekyla abejonių, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai vertino liudytojos A. Ž. parodymus, kurie iš esmės nesiskyrė nuo nukentėjusiosios parodymų. Liudytojos pateiktas įvykio aplinkybių nurodymas nebuvo detalus, tačiau tai nesudarė pagrindo teismui jais abejoti, nes liudytoja logiškai ir aiškiai paaiškino tokių savo parodymų davimo priežastis: vienų aplinkybių ji neįsidėmėjo, apie kitas įvykio aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu jai nebuvo užduota klausimų ir pan.

Teisingai įvertinti ir medicininių tyrimų (specialisto išvadų bei ekspertizės akto) duomenys, pagrįstai pripažįstant, kad jos viena kitą papildo. Tiek specialisto išvada, tiek ekspertizės aktas, kaip įrodymai, nors juos ir pateikia specialių žinių turintys asmenys, neturi iškirtinės ar prioritetinės reikšmės prieš kitus bylos duomenis; juos teismas vertina pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, išdėstytas BPK 20 straipsnyje. Kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi specialisto išvada Nr. PG 155-737/06(04), kuria paneigė nuteistojo versiją dėl nukentėjusiosios griuvimo nuo dviračio galimybės dėl to, kad vieną kartą jai virstant nuo dviračio nustatyti skirtinguose kūno paviršiuose išsidėstę sužalojimai negalėjo atsirasti. Taigi atmestinas skundo argumentas, kad teismas vadovavosi neegzistuojančias bylos duomenimis apie sužalojimų atsiradimo mechanizmą.

Taip pat neteisingas kasacinio skundo motyvas, kad ikiteisminio tyrimo metu, prieš tai neatlikus asmens parodymo atpažinti veiksmo (BPK 191, 192 straipsniai), negalėjo būti atlikta akistata tarp J. S. ir liudytojos A. Ž. (BPK 190 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatyme tokių nuostatų nėra. Akistata ir asmens parodymas atpažinti yra atskiri procesiniai veiksmai. Taigi akistata šiuo požiūriu atitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus.

Dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo teigiama, kad kasatoriaus veiksmai turėjo būti kvalifikuoti kaip padaryti dėl neatsargumo. Skirtingai nei nurodoma skunde, byloje nenustatyta, kad nukentėjusiajai sužalojimai buvo padaryti jai nugriuvus nuo dviračio. Jų atsiradimo priežastis buvo J. S. tyčiniai smurtiniai veiksmai, todėl veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad ginčijami bylos duomenys įvertinti tinkamai. Nagrinėjamoje byloje nepadarytas esminis BPK 20 straipsnio pažeidimas ir tenkinti kasacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas pagal savo vidinį įsitikinimą motyvuotai, išsamiai ir nešališkai įvertino visus reikšmingus bylos duomenis. Įrodymai gauti teisėtais būdais – baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teisminio nagrinėjimo metu. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, jų pakankamumą, tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius svarbius duomenis kaip visumą. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė dėl ginčijamų bylos duomenų ir baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys prieštarauja skunde nurodomose kasacinėse nutartyse Nr. 2K-7-544/2005, 2K-418/2008 pateiktiems išaiškinimams.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo J. S. kasacinį skundą.

Teisėjai Rimantas BaumilasDalia BajerčiūtėAntanas Klimavičius