Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-1046/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-03-12
Bylos Nr.: 2A-1046/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-58-3-00454-2011-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Gintaras Pečiulis, Rasa Gudžiūnienė, Donatas Šernas
Atsakovas: „BTA Insurance Company“ SE
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „R. G. Pramogos“
Trečiasis asmuo: individualiai įmonei „Kovalenko“, A. M. K.

Kategorijos

73.2.5.4pavadinimo nepavyko patikrinti
114.4pavadinimo nepavyko patikrinti
114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
121.11pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1046/2013

Teismo proceso Nr. 2-58-3-00454-2011-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 73.2.5.4; 114.4; 114.11; 121.11;121.21;(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 12 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo „BTA Insurance Company“ SE, veikiantį per filialą Lietuvoje, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas iš dalies, priimto civilinėje byloje Nr. 2-387-124/2012, pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „R. G. Pramogos“ ieškinį atsakovui „BTA Insurance Company“ SE, veikiantį per filialą Lietuvoje dėl įvykio pripažinimo draudiminiu ir draudimo išmokos priteisimo, dalyvaujant tretiesiems asmenims individualiai įmonei „Kovalenko“ ir A. M. K.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl atsisakymo mokėti draudimo išmoką, atsakovui nustačius, kad tai nedraudiminis įvykis ir dėl draudimo išmokos dydžio.

Byloje nustatyta, kad ieškovas UAB „R. G. Pramogos“ ir UAB „BTA Draudimas“ (jo teisių perėmėjas atsakovas) 2010 m. rugpjūčio 3 d. sudarė draudimo sutartį (polisas Nr.002017), kuria nuo 2010 m. rugpjūčio 3 d. iki 2010 m. rugpjūčio 6 d. draudimo bendrovė 727 056,00 Lt sumai apdraudė ieškovui priklausančio ir iš (duomenys neskelbtini) RAB „Avangard-AVTO IĮ „Kovalenko“ vežamą 15 300 vnt. medvilnės čiužinių užvalkalų krovinį. 2010 m. rugpjūčio 6 d. apie 23 val. kelyje (duomenys neskelbtini) užsidegė IĮ „Kovalenko“ puspriekabė „Krone“ (valstybinis Nr. duomenys neskelbtini) ir krovinys sudegė. Draudimo bendrovė, remiantis 2010 m. rugpjūčio 6 d. Volynės srities Ukrainos VRM VV DVL tardymo laboratorijos, 2011 m. kovo 18 d. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM gaisrinių tyrimų centro ekspertizės išvadomis, bei Draudimo taisyklių Nr. 013, 9.1.1. punktu (krovinio žuvimas dėl krovinio natūralių savybių), nesutiko su draudimo išmokos dydžiu ir netenkino ieškovo pretenzijos dėl draudimo išmokos išmokėjimo bei 2011 m. gegužės 25 d. raštu pripažino šį įvykį nedraudiminiu. Ieškovo teigimu, medvilnės užvalkalai nėra savaime degūs, jiems nėra nustatyta specialių transportavimo sąlygų, o krovinys buvo tinkamai supakuotas. Ieškovui prieš sudarant draudimo sutartį, ieškovas nurodė krovinio įpakavimo būdą ir draudimo bendrovė jo neginčijo. Pripažinus įvykį nedraudiminiu savanoriško krovinio draudimo sutartis, kuri yra sudaryta nuo visų įmanomų rizikų, neatitiktų savo esmės ir pažeistų teisėtus ieškovo lūkesčius ir interesus. Ieškovas ieškiniu prašė pripažinti 2010 m. rugpjūčio 6 d. įvykį draudiminiu ir priteisti ieškovui iš atsakovo 654 350,40 Lt draudimo išmokos, 6 025,60 Lt palūkanų, 8.49 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2012 m. birželio 4 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – pripažino 2010 m. rugpjūčio 6 d. įvykį draudiminiu; priteisė iš atsakovo „BTA Insurance Company“ SE, veikiančio per filialą Lietuvoje ieškovui UAB „R.G. Pramogos“ 654 350,40 Lt draudimo išmoką , 6 025,60 Lt palūkanų, 6 proc. procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo 2011 liepos 22 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 3 000 Lt žyminio mokesčio; iš atsakovo valstybei priteisė 7 604 Lt žyminio mokesčio ir 53,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas nustatė, kad krovinį sudarė medvilniniai čiužinių užvalkalai. Medvilnė buvo supakuota pakuose popieriumi, o šie – į polietileno plėvelę. Krovinys buvo apdraustas nuo visų rūšių rizikų dėl krovinio sugadinimo, sunaikinimo ar praradimo. Tiek pagal 2010 m. rugpjūčio 6 d. Volynės srities Ukrainos VRM VV DVL tardymo laboratorijos Techninę išvadą, tiek pagal 2011 m. kovo 18 d. priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos VRM gaisrinių tyrimų centro ekspertizės išvadas labiausiai tikėtina gaisro priežastis šiluminis užsidegimas (1 t., 26-31, 33-38 b. l.). Pagal Draudimo taisyklių 9 punktą nedraudiminiais įvykiais, už kuriuos draudimo įmonė neprivalo mokėti draudimo išmokų, yra gabenamo krovinio žuvimas, dingimas, sugadinimas dėl: netinkamo ar nepakankamo krovinio įpakavimo ar krovinio paruošimo gabenimui, pažeidžiant standartus, normas, numatytas gamintojo; jeigu gamintojas nenumato transportavimo standartų ar normų, atsižvelgiama į įprastus įpakavimo ar krovinio paruošimo gabenimui reikalavimus; dėl krovinio natūralių savybių (9.1.6 p.). Teismo vertinimu, Draudimo taisyklių 9.1.6 punktas yra nesąžiningas ir neaiškus. Draudikas, kaip stipresnioji sutarties šalis, sudariusi ir šias Draudimo taisykles, turėtų aprašyti, kas yra savaiminis užsidegimas, ar jis galioja visiems kroviniams, ar jis nėra skirtas išimtinai degiems kroviniams. Priešingu atveju, remiantis minėtu punktu pripažinus įvykį nedraudiminiu, butų pažeisti ieškovo, kaip silpnesniosios šalies interesai ir teisėti lūkesčiai. Toks taisyklių punktas laikytinas netikėtu ir siurpriziniu, nes ieškovas susipažindamas su taisyklėmis galėjo ir nesuprasti, kad jis bus taikomas tokia plačia prasme. Medvilnė nėra priskiriama prie ADR (Europos sutartis dėl pavojingų krovinių vežimų keliais) nurodytų pavojingų krovinių - savaime užsidegančių (piroforinių) medžiagų, taigi nėra degi ar linkusi užsidegti dėl savo natūralių savybių. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad tokiam kroviniui yra nustatytos specialios transportavimo sąlygos. Medvilninių čiužinių gamintojai naudoja ieškovo panaudotą įpakavimo būdą. Vežimui prekės buvo perduotos gamykliniame įpakavime. Ieškovo naudotas įpakavimo būdas atitiko įprastą, praktikoje naudojamą įpakavimo būdą, ką patvirtino ir gamintojai. Prieš sudarant draudimo sutartį ieškovas užpildė visus reikiamus dokumentus, t. y. anketą apie krovinį, jo transportavimo maršrutą, šioje anketoje ir susirašinėjime yra aptartas ir krovinio pakavimo būdas. Dėl įpakavimo būdo draudikas nereiškė jokių pretenzijų. Todėl laikė, kad atsakovas neįrodė netinkamo krovinio supakavimo. Teismas, 2010 m. rugpjūčio 6 d. Volynės srities Ukrainos VRM VV DVL tardymo laboratorijos ir 2011 m. kovo 18 d. priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos VRM gaisrinių tyrimų centro ekspertizės išvadas vertino tik kaip tikėtinas, nes jos padarytos remiantis loginiu kitų galimų versijų atmetimu ir nėra pagrįstos mokslinėmis išvadomis. Kadangi prieš sudarant draudimo sutartį atsakovas neginčijo krovinio vertės, nereikalavo atlikti krovinio vertės ekspertizės, o bylos duomenys liudija, jog ieškovas prekes įsigijo už 727 056 Lt, ir atsakovas šių duomenų nepaneigė, be to, draudimo suma po sutarties sudarymo negali būti ginčijama (CK 6.998 str.), teismas sprendė, kad ieškovas turi teisę į draudimo sutartimi numatytą išmoką, kuri atsižvelgiant į franšizės dydį, sudaro 654 350,40 Lt (CK 6. 987 straipsnis). Remiantis CK 6.37 str. 1 dalimi, 6.210 straipsnio 2 dalimi priteisė 6 proc. metines palūkanas (6025,60 Lt) už piniginės prievolės laiku neįvykdymą, už laikotarpį nuo atsisakymo mokėti draudimo išmoką dienos iki ieškinio pateikimo dienos – nuo 2011 m. gegužės 25 d. iki 2011 m. liepos 20 d. už 56 dienas. O prašomas priteisti pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą 8,49 proc. procesines palūkanas sumažino iki 6 proc., nes šis įstatymas nėra taikytinas skaičiuojant palūkanas nuo draudimo išmokų (3 str. 3 p.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas „BTA Insurance Company“ SE, veikiantis per Lietuvos filialą apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas; apeliacinį skundą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Draudimo taisyklių 9.1.6. punktas negali būti laikomas nesąžiningu, neaiškiu, siurpriziniu ar netikėtu, nes, visose draudimo taisyklėse, taikomose krovinių draudimui, ši sąlyga yra numatyta. Minėtame punkte nėra numatyta, kad šis nedraudžiamasis įvykis yra taikomas tik degiems arba nedegiems kroviniams. Nurodytas nedraudžiamasis įvykis yra pagrįstas ir komercinėje praktikoje paplitęs draudiko perimamos rizikos apribojimas ir jokiu būdu negali būti laikomas siurpriziniu ar nesąžiningu. Be to, ieškovas su šiomis sąlygomis buvo tinkamai supažindintas.

2. Bendrosios draudimo sąlygos buvo detalizuotos Draudimo sutartyje ir Draudimo taisyklėse. Taisyklės numatė standartines savarankiško krovinių draudimo sąlygas, tarp jų - draudžiamuosius ir nedraudžiamuosius įvykius. Nėra tokios draudimo rūšies, kuria būtų draudžiama nuo absoliučiai visų įmanomų rizikų, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju krovinių draudimas apėmė visas rizikas.

Atsiliepimas

3. Atsakovas nei procesiniuose dokumentuose, nei rašytiniuose paaiškinimuose neteigė, kad vežtas krovinys, t. y. medvilniniai čiužinių užvalkalai, priskiriami ADR krovinių kategorijai. Medvilnė nėra linkusi užsidegti dėl savo natūralių savybių, tačiau, tiek pagal CK 6.342 straipsnį, kuris numato, kad pardavėjo pareiga yra perduoti pirkėjui sudėtus į tarą ir supakuotus daiktus, tiek pagal Draudimo sutartį (skirsnis „įpakavimo rūšis“), Taisyklių 9.1.1. punktą ir pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2009-11-03/02 tarp UAB „RG Pramogos“ ir RAB „Avangard- Avto“ 7 skirsnį, medvilninių čiužinių užvalkalų tara ir įpakavimas buvo laikomi krovinio dalimi. Savaiminio užsidegimo įvykis įvyko dėl šio krovinio įpakavimo, o ne tik dėl medvilnės medžiagos, kuri yra tik krovinio dalis, todėl teismas nepagrįstai vertino aplinkybę, kad krovinys negali būti priskirtas prie ADR krovinių.

4. Tiek Ukrainos techninę išvadą rengę ekspertai, tiek VRM Gaisrinių tyrimų centro specialistai savo išvadas grindė faktinėmis aplinkybėmis, įvykio aprašymais, medžiagų degimo savybėmis, fizikos dėsniais. Tokio pobūdžio išvados, kuomet tyrimo objektas yra sudegęs ar nepataisomai sugadintas, visuomet yra grindžiamos prielaidomis. Eksperto išvada, padaryta prielaidos forma, pripažįstama netiesioginiu įrodymu, tačiau toks dokumentas nepraranda savo įrodomosios galios dėl to, kad jame nėra konkrečios išvados tiriamuoju klausimu. Todėl teismas turėjo remtis byloje esančiomis specialistų išvadomis.

5. Krovinio supakavimas ir jo vežimo sąlygos neatitiko Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos standartų. Atsakovas, siekdamas nustatyti prekių kilmę ir kokybę, kreipėsi į Lietuvos Standartizacijos departamentą, prašydamas pateikti informaciją apie vežtų prekių kokybės standartą IEC60383. Tačiau toks standartas yra susijęs su keramikiniais ar stikliniais izoliatoriais, izoliatorių girliandomis, izoliatorių rinkiniais ir medvilninių čiužinių užvalkalams toks standartas netaikomas. Tai rodo ieškovo nesąžiningumą ir netinkamą informacijos atskleidimą atsakovui, todėl atsakovas prisiėmė draudimo riziką nežinodamas visų reikšmingų rizikai aplinkybių. Be to, ieškovas 2010 m. rugpjūčio 3 d. prašyme - anketoje, sudaryti vienkartinę vežamų krovinių draudimo sutartį nurodė įpakavimo pobūdį – popierinė pakuotė ant palečių, o krovinys buvo pakrautas ant palečių ir apvyniotas specialia pakavimo plėvele, kuri nebuvo nurodyta anketoje ir atsakovas neprisiėmė rizikos dėl tokio pakavimo būdo. Pažymi, kad toks krovinys turėjo būti sutvirtintas 24 diržais tam, kad būtų užtikrintas jo stabilumas vežant priekaboje. Taigi krovinio įpakavimas ir sukrovimas neatitiko Europinio standarto EN 12195-1:2003 ir jo lietuviško atitikmens LST EN 12195-1. Tai galėjo lemti krovinio pakuočių trintį viena į kitą arba pakuočių trintį su metaliniais priekabos bortais, kas ir buvo konstatuota tiek Lietuvos, tiek Ukrainos ekspertų išvadose. Be to, kaip buvo nustatyta tiek pirmosios instancijos teisme, tiek Ukrainos ir Lietuvos specialistų išvadose, nuleistas bortinės priekabos galinės ašies ratas galėjo padidinti bortinės priekabos vibraciją jai važiuojant, dėl ko galėjo padidėti trintis tarp pakuočių arba tarp krovinio pakuočių ir metalinių priekabos bortų, ir natūralų krovinio užsidegimą nuo trinties, ko buvo galima išvengti, jeigu būtų laikytasi EN 12195- 1:2003 standarto.

6. Ieškovas, gavęs atsakovo pranešimą dėl įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju, nepareiškė pretenzijų vežėjui. Tai rodo, kad ieškovas nesiėmė visų įmanomų priemonių, jog sumažintų žalą atsakovui ir užtikrintų atsakovo galimybę įgyvendinti subrogacijos teisę. Šiais veiksmais ieškovas užkirto kelią atsakovui įgyvendinti subrogacijos teisę pagal CK 6.1015 straipsnį ir pažeidė Draudimo taisyklių 2.3.10 ir 2.3.3 punktus.

7. Teismas nepagrįstai nurodė, kad prarasto turto vertę sudaro draudimo suma, nurodyta draudimo sutartyje. Atlygintinos žalos dydis ne visada sutampa su draudimo išmokos, apskaičiuotos pagal krovinio draudimo sutartį, dydžiu. Krovinio vertė nebuvo nustatyta dėl duomenų apie jį nepakankamumo: informacijos apie krovinio gamintoją, prekių kilmės dokumentų, sertifikatų, atitikties deklaracijų. Iš gaisro išgelbėta 166 500 Lt vertės materialinių vertybių, todėl nenustačius krovinio vertės jo priėmimo vežti vietoje ir laiku, neatėmus išgelbėtos krovinio vertės bei priteisus visą 654 350,40 Lt draudimo išmoką ieškovui, jis nepagrįstai praturtėtų. Gaisro gesinimo metu buvo apgadinta 1300 vnt. medvilninių čiužinių užvalkalų, tačiau ieškovas nesiėmė jokių priemonių šio krovinio išsaugojimui/išvalymui, taip sumažinant žalos dydį.

8. Teismas netinkamai ištyrė įrodymus, neatskleidė bylos esmės, nenustatė tikrosios žalos dydžio, neįvertino Ukrainos techninės išvados ir Gaisrinių tyrimų centro ekspertizės įrodomosios galios ir jose esančių įrodymų. Nebuvo nustatyta, ar krovinio supakavimas atitiko visus Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos reikalavimus pervežimams. Tam, kad būtų ištirtos šios aplinkybės, būtina kviesti ekspertizę ir tyrimus atlikusius ekspertus. To pirmosios instancijos teisme padaryta nebuvo, todėl būtina skirti žodinį bylos nagrinėjimą.

Ieškovas UAB „R. G. Pramogos“ atsiliepimu į atsakovo „BTA Insurance Company“ SE, veikiantį per Lietuvos filialą prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Apeliantas sutarties sudarymo metu nedetalizavo Draudimo taisyklių 9.1.6. punkto sąlygų, ir apelianto šio punkto interpretavimas įprastam draudėjui yra netikėtas ir siurprizinis. Apeliantas, nei pasirašant sutartį, nei bylos nagrinėjimo metu, nei apeliaciniame skunde nepaaiškino minėto punkto esmės - kokiems kroviniams jis praktikoje yra taikomas. Draudikas, kaip stipresnioji sutarties šalis, sudariusi šias Taisykles turi nurodyti kas yra savaiminis užsidegimas, ar jis galioja visiems kroviniams, ar jis nėra skirtas išimtinai degiems kroviniams, nes ieškovas, susipažindamas su taisyklėmis, galėjo ir nesuprasti, kad jis bus taikomas būtent tokia plačia prasme.

2. Krovinio pakuotė ir būdas buvo žinomi apeliantui prieš sudarant draudimo sutartį, t. y. popierinė pakuotė apsuktą polietileno plėvele ir sukrauta ant palečių. Popierius, polietileno plėvelė taip pat nėra natūraliai degios medžiagos, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad krovinys galėjo užsidegti dėl įpakavimo medžiagų savybių.

Šalies argumentai

3. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas neįvertino byloje esančių ekspertizės išvadų. Nagrinėjamu atveju ekspertų išvadų niekas neginčijo, pats ieškovas jas pateikė kaip įrodymą kartu su ieškiniu, pirmosios instancijos teismas taip pat grindė savo sprendimą remiantis šiomis išvadomis. Ekspertizių išvadose nurodyta tikėtina krovinio užsidegimo priežastis „krovinio savaiminis užsidegimas“. Iš pateiktų ekspertizės išvadų nebuvo nustatyta, kad krovinys buvo padegtas, kitaip sąlygotas jo užsidegimas, įrodytas ieškovo nesąžiningumas ir pan., todėl laikytina, kad šis įvykis yra draudiminis.

4. Apeliantas nagrinėjant bylą pirmoje instancijoje nekėlė klausimo dėl krovinio pritvirtinimo kelionės metu, todėl šis klausimas negali būti keliamas apeliacinės instancijos teisme.

5. Remiantis ekspertų išvadomis - vežėjo kaltė nebuvo konstatuota, būtent dėl šios priežasties ieškovas kreipėsi ne į vežėjo CMR draudiką, o į krovinio draudiką dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Taigi apeliantas nepagrįstai teigia, kad prarado subrogacijos teisę į kaltąjį asmenį, dėl ieškovo veiksmų.

6. Apeliantas kvestionuoja krovinio vertę, tačiau jokių naujų įrodymų arba duomenų apie krovinio vertės pasikeitimą nepateikia. Todėl krovinio vertė laikytina įrodyta. Apdegusių ir sušlapusių medvilninių čiužinių užvalkalų atstatymas nėra įmanomas, todėl apelianto argumentai, jog ieškovas nesiėmė jokių priemonių šio krovinio išsaugojimui/išvalymui, taip sumažinant žalos dydį neatitinka protingumo principo ir yra teisiškai nereikšmingi.

7. Ieškovo nuomone, byloje yra surinkti ir ištirti visi reikalingi įrodymai bei išdėstyti visi argumentai, kuriais remiantis apeliacinės instancijos teismas gali patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymo dėl žodinio bylos nagrinėjimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija nagrinėja, ar atsakovas pagrįstai ir teisėtai atsisakė mokėti draudimo išmoką, kvalifikuodama krovinio sunaikinimą dėl gaisro nedraudžiamuoju įvykiu.

Sprendžiant ar įvykis (krovinio žuvimas dėl kilusio gaisro) vertintinas draudžiamuoju, ar tokiu nelaikytinas, visų pirma aktualu nustatyti gaisro priežastį. Tik po to vertinant šią priežastį, galima svarstyti, ar atitinkamos faktinės aplinkybės atitinka draudimo Taisyklėse įvardintus nedraudžiamųjų įvykių atvejus. Tiek nagrinėjant bylą teisme, tiek atliekant tam tikrus tyrimus ikiteisminėje stadijoje (žalos reguliavimo bei pretenzijos pateikimo), gaisro kilimo priežastis kategoriškai nustatyta nebuvo- ji buvo įvardinta tik kaip tikėtina. Pradinį gaisro priežasčių tyrimą atliko Ukrainos VRM Volynės srities Civilinės gynybos tarnybos pareigūnas, kurio Techninėje išvadoje dėl gaisro atsiradimo (1 t. b.l. 26-31) nurodyta, jog šiuo atveju užsidegimo šaltinis- šiluminis užsidegimas, o labiausiai tikėtina gaisro priežastis- krovinio užsidegimas. Iš esmės analogiška išvada pateikta ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM Gaisrinių tyrimų centro ekspertizės, neturinčios teismo ekspertizės statuso, akte (1 t., b.l. 33-41), kuriame nurodyta, jog labiausiai tikėtina gaisro kilimo priežastis- savaiminis medžiagų užsiliepsnojimas dėl atsiradusios trinties tarp krovinio pakuočių arba dėl trinties tarp krovinio pakuočių ir metalinių priekabos bortų. Taip pat nurodoma, jog dėl krovinio savybių galėjo kilti gaisras tuo atveju, jeigu krovinio temperatūra buvo pasiekusi kritinę (smilkimo) temperatūrą dėl atsiradusios trinties arba ant medvilnės gaminių buvo patekęs oksidatorius (augalinis aliejus, alyva ir pan.). Atsakovo apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, jog abu šie įrodymai vertintini kaip paprasti rašytiniai įrodymai (CPK 197 str. 1 d.), o juose esantys duomenys bei išvados, grindžiami objektų tyrimu, fizikos dėsniais priskirtini prie netiesioginių įrodymų, kurie vertinant juos kartu su kitais bylos įrodymais, gali būti pripažįstami kaip pakankami tam tikroms bylos faktinėms aplinkybėms konstatuoti (CPK 176, 185 str.). Pagal gaisro židinio vietą, jo išplitimą, tyrimus atlikę specialistai versijų atmetimo būdu atmetė iš esmės visas kitas galimas (ir tyrimo metu svarstytas, vertintas) gaisro priežasties versijas. Jokių duomenų apie tyčinį padegimą, neatsargų atviro ugnies šaltinio poveikį, avarinį elektros instaliacijos režimą (trumpą jungimą) gaisro priežasčių tyrimų metu nebuvo rasta. Nagrinėjamoje byloje be šių aptartų įrodymų netiesiogiai sprendžiant apie gaisro kilimo priežastis, aktualūs ir krovinį vežusio vairuotojo parodymai, kuriais remiantis taip pat nėra pagrindo spręsti apie kokias nors kitas krovinio sudegimo priežastis kaip tik savaiminis krovinio užsidegimas. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesant įrodymų apie kitas gaisro priežastis ir esant keletui netiesioginių įrodymų šaltinių, patvirtinančių savaiminio krovinio užsidegimo versiją, remiantis teismų praktikoje taikomu tikimybių pusiausvyros bei įrodymų pakankamumo principu (pagal kurį civiliame procese nėra reikalaujama absoliutaus faktų įrodytumo; faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu dauguma bylos įrodymų leidžia spręsti faktą labiau buvus negu jo nebuvus), pripažintina, jog byloje įrodyta, kad gaisras kilo dėl aiškiai neįvardintų priežasčių užsidegus vežamam kroviniui.

Iš atsakovo 2011-04-01 rašto (1 t., b.l. 43) matyti, jog atsisakydamas mokėti ieškovui draudimo išmoką draudikas rėmėsi Vežamų krovinių savanoriško draudimo taisyklių Nr 013 (toliau tekste- taisyklės) (1 t., 117-122 b.l.) 1.18, 9.1.1 ir 9.1.6 punktais. Taisyklių 1.18 punktas nereglamentuoja draudžiamųjų ar nedraudžiamųjų įvykių, jame apibrėžta krovinio vertės sąvoka. Nedraudžiamieji įvykiai yra išvardinti Taisyklių 9 punkte. Pagal atsakovo nurodytus punktus, kuriais jis rėmėsi kvalifikuodamas įvykį nedraudžiamuoju, nedraudžiamaisiais įvykiais laikomas gabenamo krovinio žuvimas, dingimas ar jo sugadinimas dėl netinkamo ar nepakankamo krovinio įpakavimo ar krovinio paruošimo gabenimui, pažeidžiant standartus ir normas, numatytas gamintojo. Jeigu gamintojas nenumato transportavimo standartų ir/ar normų, atsižvelgiama į įprastus įpakavimo ar krovinio paruošimo gabenimui reikalavimus (Taisyklių 9.1.1 punktas) taip pat, krovinio žuvimas, dingimas ar jo sugadinimas dėl krovinio natūralių savybių (Taisyklių 9.1.6 punktas) .

Teisėjų kolegija pirmiausia pasisako dėl pastarojo draudiko nurodyto pagrindo įvykį kvalifikuoti nedraudžiamuoju. Pirmosios instancijos teismas šią draudimo sutarties sąlygą vertino kaip siurprizinę (netikėtą), neaiškią ir nesąžiningą, kadangi sudarydamas draudimo sutartį (susipažindamas su taisyklėmis), ieškovas galėjo ir nesuprasti, kad šis punktas gali būti taikomas tokia plačia prasme, kokią nurodo atsakovas (draudikas). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, draudimo sutarties sąlygos, apibrėžiančios nedraudžiamuosius įvykius kaip vieną iš esminių draudimo sutarties sąlygų, draudimo sutartyje turi būti išdėstytos taip, kad dėl jų turinio nekiltų abejonių, t.y. nedraudžiamųjų įvykių atvejai turi būti išdėstomi aiškiai, nedviprasmiškai ir kiekvieno draudimo sutartį prisijungimo būdu sudarančio asmens turi būti suprantami vienodai. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, jog toks nedraudžiamojo įvykio įvardijimas kaip krovinio žuvimas, dingimas ar jo sugadinimas dėl krovinio natūralių savybių yra neaiškus, dviprasmiškas ir kiekvienu atveju gali būti suprantamas skirtingai, o draudiko- aiškinamas plečiamai ir pritaikomas iš esmės visiems atvejams, kada krovinys sugadinamas ar prarandamas, nesant pašalinio veiksnio. Pažymėtina, jog nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde apeliantas aiškiai neįvardija sąvokos ,,natūralios krovinio savybės“ reikšmės. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodoma, jog bylos nagrinėjimo metu atsakovas ir nesiekė įrodyti, kad medvilnė yra priskiriama prie pavojingų krovinių- savaime užsidegančių medžiagų. Tačiau ne tik medvilnė, bet ir popierius, į kurį buvo supakuotas krovinys, bei polietileninė pakavimo plėvelė dėl savo natūralių savybių taip pat nėra linkusios savaime užsidegti. Taigi, apeliantas nepagrindė, kodėl laikė įvykį nedraudžiamuoju Taisyklių 9.1.6 punkto pagrindu, t.y. kokios krovinio ar jo pakuotės natūralios savybės galėjo sukelti gaisrą, t.y. krovinio sunaikinimą. Taigi, pats apeliantas negali aiškiai atskleisti aptariamos sąvokos, reiškiančios savarankišką nedraudžiamąjį įvykį, turinio. Kai sutarties sąlygos neaiškios, teismas, jas aiškindamas, vadovaujasi CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, pagal kurias, tuo atveju, kai nėra galimybės nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus, sutartys turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tai, kokią prasmę konkrečiai sutarties sąlygai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (aptariamo straipsnio 1 dalis). Be to, remiantis šio straipsnio 4 dalimi, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, taip pat- sutarties sąlygos aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Draudimo sutartis sudaroma prisijungimo būdu: draudėjui priimant standartines draudimo sutarties sąlygas, nustatytas draudimo rūšies taisyklėse. Taigi, visos abejonės, sutarties sąlygų neaiškumai aiškintini ieškovo naudai. Aptariama draudimo sutarties sąlyga vidutiniškai protingam, apdairiam bei rūpestingam asmeniui nesuponuoja manymo, jog krovinio, kuris dėl savo savybių nėra linkęs savaime užsidegti, užsidegimas, kai nėra aiški gaisro priežastis, galėtų būti vertinamas kaip nedraudžiamasis įvykis nurodyto punkto pagrindu, nes įprastai vertinant, būtent krovinio (ar pakuotės) savybės, o ne kokios nors kitos priežastys, turėtų lemti gaisro kilimą ar kitas aplinkybes, dėl kurių krovinys žuvo ar buvo sugadintas. Šiuo atveju apeliantas aptariamo punkto taikymą mėgina pagrįsti kitomis priežastimis- galimai atsiradusia trintimi tarp krovinio pakuočių ar jų trintimi su metaliniu puspriekabės bortu, tačiau šios priežastys nėra tas pats, kas krovinio praradimas dėl jo natūralių savybių; tai jau kiti, pašaliniai veiksniai, galimai galėję lemti gaisro kilimą, sudarius tam palankias sąlygas (trintį, pakėlusią temperatūrą iki tokios, kuriai esant krovinio medžiaga (medvilnė) ar jos pakuotės medžiagos (popierius, polietileno plėvelė) gali užsidegti). Teisėjų kolegija pažymi, jog savaiminis krovinio užsidegimas dėl galimos trinties ar pernelyg aukštos oro temperatūros negali būti prilyginamas krovinio užsidegimui dėl natūralių krovinio savybių. Natūralios krovinio savybės kaip gaisro ar kitokio krovinio žuvimo priežastis turi būti tokios, kurios ir nesant pašalinių, nepalankių veiksnių galėtų lemti krovinio žuvimą. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pripažįstama, jog draudikas nepagrįstai plečiamai aiškino aptariamą draudimo sutarties sąlygą kaip sudarančią pagrindą įvykį laikyti nedraudžiamuoju bet kuriuo atveju kai krovinys prarandamas be aiškaus pašalinio veiksnio. Todėl ne tiek pati draudimo sutarties sąlyga, kiek jos plečiamasis aiškinimas šiuo atveju yra nepagrįstas ir dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šiuo pagrindu įvykis nelaikytinas nedraudžiamuoju ir draudimo išmoką nepagrįstai atsisakyta išmokėti, kadangi byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad gaisras kilo dėl krovinio natūralių savybių.

Kitas pagrindas, kuriuo remdamasis atsakovas įvykį pripažino nedraudžiamuoju- Taisyklių 9.1.1 punktas, pagal kurį nedraudžiamuoju įvykiu laikomas gabenamo krovinio žuvimas, dingimas ar jo sugadinimas dėl netinkamo ar nepakankamo krovinio įpakavimo ar krovinio paruošimo gabenimui, pažeidžiant standartus ir normas, numatytas gamintojo. Jeigu gamintojas nenumato transportavimo standartų ir/ar normų, atsižvelgiama į įprastus įpakavimo ar krovinio paruošimo gabenimui reikalavimus. Atsisakydamas mokėti draudimo išmoką šiuo pagrindu, draudikas turėtų įrodyti tokių aplinkybių egzistavimą: 1) krovinys buvo supakuotas netinkamai ar nepakankamai arba paruoštas gabenimui pažeidžiant gamintojo nustatytus standartus ir normas; 2) Jeigu gamintojas nenumato transportavimo standartų ir/ar normų- kad krovinys buvo paruoštas gabenimui pažeidžiant įprastus įpakavimo ar krovinio paruošimo gabenimui reikalavimus; 3) būtent netinkamas ar nepaknakamas, gamintojo nustatytus reikalavimus pažeidžiantis krovinio paruošimas gabenimui (o gamintojo reikalavimų nesant- pažeidžiantis įprastus įpakavimo ar krovinio paruošimo gabenimui reikalavimus) lėmė krovinio žuvimą, dingimą ar jo sugadinimą.

Sprendžiant dėl krovinio paruošimo gabenimui tinkamumo, visų pirma turi būti nustatyta, ar gamintojas yra nustatęs normas ar standartus tokio tipo krovinio gabenimui. Nagrinėjamos bylos atveju nėra nustatytas krovinio (medvilninių užvalkalų čiužiniams) gamintojas: ieškovas šiuos čiužinių užvalkalus yra įsigijęs ne iš gamintojo, todėl nustatyti, ar konkretus gamintojas yra nustatęs krovinio paruošimo gabenimui normas bei standartus, nėra galimybės. Tačiau byloje yra nustatyta aplinkybė, kad užvalkalai buvo supakuoti popieriuje, sukrauti ant palečių ir apvynioti polietileno plėvele (Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie LR VRM gaisrinių tyrimų centro ekspertizės aktas- 1 t., b.l. 35; draudimo polisas- 1 t., b.l. 12). Nesant duomenų apie gamintoją bei jo keliamus reikalavimus (normas, standartus) krovinio gabenimui (jo pakavimui paruošiant gabenti), nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pagrįstai buvo svarstoma, ar toks krovinio įpakavimas atitinka įprastus krovinio paruošimo gabenimui reikalavimus. Ieškovas pateikė įrodymus, jog tokio tipo kroviniai transportavimui yra paruošiami (pakuojami) skirtingai. Įmonės, prekiaujančios čiužinių užvalkalais, ieškovui pateikė informaciją, jog toks pakavimo būdas, kai čiužinių užvalkalai tam tikrais kiekiais yra pakuojami į popieriaus pakuotes ir transportuojami sukrauti ant palečių, apsukant jas polietileno plėvele, yra įprastas ir priimtinas pakavimo būdas (1 t., b.l. 59-62). Šiuo atveju nesutiktina su apelianto argumentu, jog nesant duomenų apie konkretaus gamintojo specifikacijas krovinio pakavimui, negali būti remiamasi kitų bendrovių praktika, kadangi paties apelianto Taisyklėse (jų 9.1.1 punkte) nurodoma, jog nesant gamintojo nustatytų standartų ir normų, atsižvelgiama į įprastus įpakavimo ar krovinio paruošimo gabenimui reikalavimus. Įvertinant tai, jog nedraudžiamojo įvykio aplinkybes privalo įrodyti draudikas (t.y. atsakovas), būtent jam teko pareiga pateikti įrodymus, jog krovinio pakuotė jo transportavimo metu neatitiko gamintojo reikalavimų, o tokių reikalavimų nesant- įprastų krovinio paruošimo reikalavimų. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad tokio tipo kroviniui yra nustatytos specialios transportavimo sąlygos; taip pat nepateikta įrodymų, jog prekių pakuotė (popierinė, sukrauta ant palečių bei įsukta į polietileno plėvelę), neatitinka pirkimo pardavimo sutartyje sudarytoje tarp ieškovo UAB ,,RG Pramogos“ ir RAB ,,Avangard- Avto“ vartojamos sąvokos ,,prekės turi būti tiekiamos taroje, atitinkančioje tiekiamų prekių pobūdį ir transportavimo sąlygas“, kadangi sąvoka ,,taroje“ nebūtinai turi reikšti kokį nors specialų daiktą, tai gali būti ir jau aptartas pakavimo būdas. Taip pat nėra pagrindo sutikti su argumentu, kad pirkimo pardavimo sutartyje nurodomas standartas IEC60383 (sutarties 4.2 punktas) liudija ieškovo siekį suklaidinti draudiką, kadangi jis niekaip nėra susijęs su medvilninių gaminių gabenimo reikalavimais: šis standartas nurodomas (ieškovas sutinka, jog klaidingai, tačiau tai aiškina rašymo apsirikimu), kaip reikalavimas tiekiamų prekių kokybei, o ne jų pakuotei. Šioje byloje nėra ginčo dėl pačių čiužinių apvalkalų kokybės; nuoroda sutartyje (sutarties 7.2 punktas), kad pakuotė kaina yra įtraukta į prekės kainą, negali būti vertinama kaip pakuotės ir prekės tapatumas, todėl ši faktinė klaida, esanti sutartyje, niekaip negalėjo turėti įtakos suklaidinant draudiką tiek draudimo sutarties sudarymo metu, tiek tiriant įvykį bei kvalifikuojant jį nedraudžiamuoju.

Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat remiasi argumentu, kad krovinys nebuvo tinkamai supakuotas dėl to, kad jo sutvirtinimas neatitiko Europos standarto EN 12195-1:2003 bei jo atitikmens- Lietuvos standarto LST EN 12195-1. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teisme šiuo argumentu nebuvo remiamasi; pagal CPK 306 straipsnio 2 dalies nuostatas, apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl juo negali būti grindžiamas apeliacinis skundas. Dėl šios priežasties, remiantis CPK 314 str. atsisakoma priimti bei tirti apelianto naujai pateiktą įrodymą- Baltarusijos ribotos atsakomybės bendrovės ,,RusSurvey“ eksperto išvadą dėl krovinio sutvirtinimo atitikties Lietuvos standartui LST EN 12195-1, kadangi argumentas, kuriuo nebuvo remiamasi pirmosios instancijos teisme, negali būti įrodinėjamas apeliacinėje instancijoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, jog CPK 314 straipsnyje numatytu ribojimu siekiama užkirsti kelią piktnaudžiavimui procesu – jį vilkinti, bylinėtis naudojantis netikėtumu ar dalimis teikiant įrodymus, bet ne atviroje diskusijoje rungtyniškumo sąlygomis. Dalyvaujantis byloje asmuo privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami reikalavimai ar atsikirtimai, nes priešingu atveju teismas gali atsisakyti ginti asmens subjektinę teisę (CPK 7 straipsnis, CK 1.137 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012). Nagrinėjamu atveju nėra CPK 314 str. numatytų sąlygų naujam įrodymui pateikti - šio įrodymo pirmosios instancijos teismas neatsisakė priimti bei tirti (nes jis nebuvo teikiamas) ir jo pateikimo būtinybė neiškilo po teismo sprendimo priėmimo, nes tiek remtis atitinkamomis aplinkybėmis, tiek jas įrodinėti atsakovas ne tik galėjo, bet ir privalėjo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Taip pat, teisėjų kolegija pažymi, jog naujų argumentų dėl kurių įvykis turėtų būti vertinamas kaip nedraudžiamasis pateikimas ir naujų įrodymų rinkimas po teismo sprendimo priėmimo, vertintinas kaip draudiko nesąžiningas elgesys, siekis pagrįsti anksčiau priimtą sprendimą atsisakyti mokėti draudimo išmoką.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantas neįrodė, kad krovinio pakuotė neatitiko gamintojo nustatytų reikalavimų ar kad ji neatitiko įprastų įpakavimo ar krovinio paruošimo gabenimui reikalavimų. Atitinkamai, nesant įrodymų apie netinkamą krovinio supakavimą, nėra pagrindo konstatuoti, jog būtent netinkamas krovinio paruošimas gabenimui lėmė krovinio sunaikinimą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, jog apeliantas neįrodė aplinkybių, kuriomis jis grindė įvykio vertinimą nedraudžiamuoju, todėl pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, jog draudimo išmoką atsakovas atsisakė išmokėti nepagrįstai.

Dėl krovinio vertės

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, detaliai išanalizavo bei sprendime aptarė įrodymus, kurie patvirtina, jog krovinio vertė sudarant draudimo sutartį atitiko draudimo sutartyje nurodytą draudimo sumą. Remiantis CK 6.998 str., draudimo sutartyje nurodyta draudimo suma po sutarties sudarymo negali būti ginčijama. Šiuo atveju ieškovas (draudėjas) prieš sudarant draudimo sutartį pateikė atsakovui (draudikui) visą informaciją apie draudžiamo krovinio vertę (įrodymus čiužinių užvalkalų apie įsigijimo bei pardavimo kainą), apeliantas prieš sudarydamas draudimo sutartį abejonių dėl draudžiamo krovinio vertės nereiškė, savarankiškų veiksmų kroviniui įvertinti nesiėmė, teismas sprendime taip pat teisingai nurodė, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad sudarydamas draudimo sutartį draudėjas būtų pateikęs melagingus duomenis apie draudžiamojo krovinio vertę, todėl pagrįstai konstatavo, jog ieškovas turi teisę į draudimo sutartimi numatytą išmoką. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl krovinio vertės, su tuo susijusių įrodymų iš naujo neanalizuoja, tačiau papildomai pažymi, jog krovinio vertę apsprendžia ne gamintojo nustatymas ar prekių kilmės dokumentai, sertifikatai, atitikties deklaracijos kaip kad nurodo apeliantas. Įrodymai apie krovinio įsigijimo kainą bei jo pardavimo kainą, kurie pirmosios instancijos teismo buvo ištirti bei įvertinti, yra paknakami krovinio vertei patvirtinti, o tuo atveju, jeigu šie įrodymai apeliantui kėlė abejones, jos turėjo būti įvertintos bei pašalintos iki draudimo sutarties sudarymo, bet ne tuomet, kai tarp šalių kyla ginčas dėl draudimo išmokos mokėjimo.

Atsakovas neįrodė (pažymėtina, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir neįrodinėjo), jog apdegusių ir sušlapusių medvilninių čiužinių užvalkalų atkūrimas buvo įmanomas, jog jie turėjo kokią nors realią vertę, kuri galėtų turėti įtakos draudimo išmokos sumai, todėl apelianto argumentai, jog ieškovas nesiėmė jokių priemonių šio krovinio išsaugojimui/išvalymui, taip siekiant sumažinti žalos dydį, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi.

Nepripažįstami pagrįstais ir apelianto argumentai dėl ieškovo netinkamo bendradarbiavimo su apeliantu (draudiku), Draudimo taisyklių 2.3.10 ir 2.3.3 punktų pažeidimo, dėl kurių draudikas esą prarado subrogacijos teisę. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, jog subrogacijos teisė draudikui atsiranda, šiam išmokėjus draudimo išmoką (CK 6.1015 str. 1 d.). Taigi, draudikas galėtų grįsti savo atsikirtimus prieš draudėją nurodytomis normomis tuo atveju, jeigu jis pats būtų įvykdęs draudimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir dėl draudėjo kaltės neturėtų galimybės įgyvendinti teisės į subrogaciją. Draudimo sutartis yra dvišalis sandoris, kurio pagrindu pareigos (tame tarpe ir bendradarbiavimo pareiga) atsiranda abiems šalims. Todėl tuo atveju, jeigu pagal draudėjo pateiktą informaciją apie įvykį draudikas turi pagrindo manyti, jog kaltė dėl įvykio tenka vežėjui, jis, išmokėjęs draudimo išmoką draudimo sutartyje nurodytu terminu, turėtų galimybę pareikšti ieškinį vežėjui per CMR 32 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Pažymėtina, jog ir atsisakydamas mokėti draudimo išmoką, apeliantas šio atsisakymo negrindė tuo, jog dėl krovinio praradimo kaltas vežėjas (1 t., b.l. 43). Taip pat apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog remiantis ekspertų išvadomis, gaisras kilo dėl padidėjusios trinties tarp krovinio pakuočių ar krovinio ir priekabos borto, kurios (trinties) priežastimi buvo nuleista puspriekabės padanga (t.y. dėl vežėjo kaltės), kadangi tokių išvadų ekspertai nėra pateikę – ši aplinkybė (galimai nuleista padanga ir dėl to padidėjusi trintis) buvo svarstyta kaip viena iš versijų, tačiau buvo svarstyta ir tokia versija kaip aukšta aplinkos temperatūra krovinio pervežimo metu (1 t., b.l. 37). Taigi apeliantas nepagrįstai teigia, kad prarado subrogacijos teisę į kaltąjį asmenį, dėl ieškovo veiksmų, nes jis pats nebendradarbiavo su savo klientu (ieškovu), nepagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką ir būtent dėl savo kaltės prarado galimybę įgyvendinti subrogacijos teisę, jeigu manė, jog dėl įvykio yra kaltas vežėjas.

Dėl teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme formos

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Tokia išimtimi pagal įstatymą yra teismo manymas, jog žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Apeliantas prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka grindė būtinumu iš naujo ištirti įrodymus, konkrečiai- apklausti ekspertizę ir tyrimus atlikusius ekspertus. Bylos nagrinėjimas iš esmės vyksta pirmosios instancijos teisme, t.y. šalys turi pateikti visus paaiškinimus, įrodymus, argumentus būtent pirmosios instancijos teismui, kuriame, įgyvendinant šalių teisę būti betarpiškai išklausytoms, nagrinėjimas vyksta žodinio proceso tvarka. Visi įrodymai, kurie buvo teismui pateikti, teismo buvo išnagrinėti, šalys per savo atstovus- profesionalius teisininkus- advokatus- dėl šių įrodymų buvo išklausytos, turėjo galimybę pasisakyti dėl kiekvieno įrodymo reikšmės, pateikti argumentus dėl jų tiek formos, tiek turinio prasme. Todėl apelianto argumentai, kuriais grindžiamas žodinio proceso reikalingumas, atmetami kaip nepagrįsti. Tuo tarpu prašymo apklausti teismo posėdyje ekspertus, atlikusius gaisro priežasčių tyrimus, apeliantas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nereiškė. Liudytojų parodymai būtų nauji įrodymai, kurių pateikimui apeliacinėje instancijoje, minėta, taikomi CPK 314 straipsnyje nustatyti apribojimai. Netinkamas, apelianto manymu, įrodymų įvertinimas, teismui priimant sprendimą, nelaikytinas pagrindu bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl šį apelianto prašymą tenkinti nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas faktines bylos aplinkybes, teisiškai reikšmingas teisingam ginčo išnagrinėjimui, ištyrė ir įvertinto visus bylos įrodymus nepažeisdamas įrodymų vertinimo reikalavimų (CPK 185 str.), priimtas teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas (CPK 263 str.), o atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį panaikinti (CPK 329, 330 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėGintaras PečiulisDonatas Šernas