- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-10-02
- Bylos Nr.
- 1A-599-209/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-02-2-00289-2016-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Kazlauskienė, Ugnius Trumpulis, Stasys Lemežis
- Nuteistasis
- P. S.
- Nukentėjusysis
- V. Š., M. V.
- Advokatai
- Mindaugas Barkauskas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės, Stasio Lemežio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ugniaus Trumpulio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2018 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo P. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalyje, ir jam, taikant BK 47 straipsnį, skirta 20 MGL (753,20 euro) dydžio bauda.
Iš P. S. priteista nukentėjusiojo V. Š. įstatyminei atstovei – motinai S. Š. 200 eurų neturtinės žalos ir 350 eurų atstovavimo išlaidų.
Iš P. S. priteista nukentėjusiojo M. V. įstatyminei atstovei – motinai M. V. 200 eurų neturtinės žalos ir 750 eurų atstovavimo išlaidų, netenkinta ieškinio dalis dėl 109 eurų kelionės išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. P. S. nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė mažamečiams fizinį skausmą, o būtent:
Žemesnės instancijos teismas
jis, 2016 m. kovo 28 d., apie 15.00 val., ties 7-u namu, esančiu (duomenys neskelbtini), tyčia panaudodamas fizinį smurtą griebė mažamečiui M. V. už gerklės, prispaudė prie sienos ir kojos keliu smogė jam į pilvą, po ko pasisuko ir ranka vieną kartą smogė į galvą šalia stovėjusiam mažamečiui V. Š., sukeldamas nukentėjusiems M. V. ir V. Š. fizinį skausmą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis P. S. prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2018 m. birželio 20 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Taip pat prašo atlikti dalinį įrodymų tyrimą – apklausti nepilnamečius liudytojus M. V., V. Š. ir E. S. P..
2.1. Apeliantas nurodo, kad atliekant ikiteisminį tyrimą buvo padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, kurie buvo žinomi teismui, tačiau nebuvo ištaisyti nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, kas akivaizdžiai suvaržė kaltinamojo teises, o teismui sutrukdė išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Be to, teismo atliktas įrodymų vertinimas nebuvo pagrįstas išsamiu, nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, tokiu būdu buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos.
2.2. Apeliantas pažymi, kad jo pozicija dėl nusikalstamos veikos padarymo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo nuosekli, jis davė išsamius parodymus, dėl inkriminuoto nusikaltimo kaltu neprisipažino, nurodė, jog 2016 m. kovo 28 d. vaikų nemušė ir neketino to daryti. Be to, iš nuosprendyje išsamiai išdėstytų liudytojų parodymų matyti, kad apelianto veiksmus betarpiškai matė ir apie juos parodymus duoti galėjo liudytojai A. S., G. B., E. S., A. S., E. A., E. S. P., M. V. ir V. Š.. Liudytojai A. S., G. B., E. S., A. S. ir E. A. nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų teismui padaryti išvadą, kad apeliantas kaip nors smurtavo prieš M. V. ir V. Š.. O kiti byloje apklausti liudytojai S. Š., M. V., V. Š., O. P., E. J., A. J., M. M., policijos pareigūnai A. V. (A. V.) bei R. G. (R. G.) įvykio nematė, todėl ir nurodyti apie apelianto veiksmus kokias nors reikšmingas aplinkybes objektyviai negalėjo.
2.3. Apeliantas teigia, kad vieninteliai faktiniai duomenys, kurie buvo nurodyti kaltinamajame akte ir kuriais remiantis jam buvo inkriminuotos konkrečios faktinės aplinkybės apie neva jo atliktus neteisėtus veiksmus, buvo nepilnamečių liudytojų E. S., M. V. ir V. Š. parodymai, kurie taip pat buvo ir liudytojų S. Š., M. V., V. Š. ir O. P. informacijos šaltinis. Šie nepilnamečių liudytojų parodymai yra išdėstyti ir skundžiamame nuosprendyje, iš ko galima spręsti, kad teismas jų parodymus vertino kaip gautus įstatymų nustatyta tvarka ir pripažino įrodymais (BPK 20 straipsnio 1, 2 ir 4 dalys). Tuo tarpu apeliantas yra įsitikinęs, kad ikiteisminio tyrimo metu šie nepilnamečiai liudytojai buvo apklausti nesilaikant imperatyvių nepilnamečių liudytojų apklausos taisyklių, nurodytų BPK 186 straipsnyje, dėl ko teismas privalėjo jų parodymus itin kruopščiai įvertinti nuosprendyje ir pasisakyti dėl tokių duomenų atitikimo BPK 20 straipsnio nuostatoms, o jeigu jais rėmėsi, tai pagrįsti, kodėl šie faktiniai duomenys pripažintini įrodymais ir kodėl buvo pripažinta, jog jie gauti įstatymų nustatyta tvarka.
2.4. Apeliantas pažymi, kad 2017 m. rugsėjo 6 d. teisėja priėmė nutartį dėl bylos grąžinimo prokurorui, kurioje be kita ko nurodė, kad „pateiktoje teismui baudžiamojoje byloje yra tik mažamečių vaikų M. V., E. S. P., V. Š. apklausų, atliktų ikiteisminio tyrimo teisėjo, protokolai, kurie surašyti glausta forma, protokoluose nenurodyta, kad buvo daromas garso įrašas ir šis įrašas nepridėtas prie baudžiamosios bylos, dėl to mažamečius nukentėjusiuosius M. V., V. Š. ir liudytoją E. S. P. būtina apklausti pakartotinai, pagal BPK 186 straipsnį turi atlikti tas pats ikiteisminio tyrimo teisėjas, kuris atliko apklausą 2016 m. liepos 8 d., bei dalyvaujant psichologui“. Be to, teisėja nurodė, kad „yra pagrindas pripažinti, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje atliktas neišsamiai ir nevisapusiškai, ikiteisminio tyrimo metu padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, tai yra mažamečiai vaikai M. V., V. Š., E. S. P. apklausti pažeidžiant BPK 186 straipsnį < ... >“. Tačiau Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs prokuroro skundą dėl 2017 m. rugsėjo 6 d. nutarties ir jį patenkinęs nurodė, kad „nagrinėjantis bylą teismas privalo taip pat būti aktyvus < ... > turi galimybę pasinaudoti BPK 287 straipsnyje numatytomis priemonėmis“ (2017 m. spalio 4 d. nutartis).
2.5. Jau tęsiant bylos nagrinėjimą teisme ir nuosekliai laikydamasi savo nuomonės apie ikiteisminio tyrimo metu padarytus esminius BPK pažeidimus, teisėja 2018 m. vasario 1 d. priėmė nutartį, kuria, vadovaudamasi BPK 186, 287 straipsniais, pavedė prokurorui organizuoti šių proceso veiksmų atlikimą: pas ikiteisminio tyrimo teisėją pakartotinai apklausti nepilnamečius vaikus V. Š., M. V. ir E. S. P., taip pat pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausti nepilnamečius vaikus E. A., A. S. ir E. S.. Reaguodamas į šį pavedimą, prokuroras suorganizavo tik nepilnamečių liudytojų E. A., A. S. ir E. S. apklausas, o nepilnamečių liudytojų V. Š., M. V. ir E. S. P. tėvai kategoriškai atsisakė leisti apklausti jų vaikus. Todėl apeliantas teigia, kad nepilnamečių liudytojų V. Š., M. V. ir E. S. P. parodymais, kuriuos jie davė ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui, teismas apkaltinamajame nuosprendyje remtis negalėjo, nes jie gauti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą. Tuo tarpu nepilnamečiai liudytojai E. A., A. S. ir E. S. buvo apklausti ir jie davė ikiteisminio tyrimo teisėjui parodymus apie jiems žinomas aplinkybes, tačiau teismas jų parodymus įvertino kaip abejotinus.
2.6. Taip pat apeliantas pažymi, kad nepilnamečiai liudytojai V. Š., M. V. ir E. S. P. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti tuo metu, kai apeliantui nebuvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, todėl jis jų apklausose nedalyvavo (neturėjo teisės dalyvauti) ir negalėjo užduoti jiems klausimus apie įvykį. BPK 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kaltinamasis turi teisę dalyvauti teisme tiriant įrodymus, nagrinėjimo teisme metu užduoti klausimus. Šiuo atveju nėra išskirta, kad nepilnamečiams liudytojams kaltinamasis užduoti klausimus teisės neturi. Tuo tarpu apeliantas jokioje šios bylos baudžiamojo proceso stadijoje nė vieno klausimo nepilnamečiams liudytojams užduoti negalėjo, todėl negalėjo pilnai realizuoti savo teisių. Toks kaltinamojo teisių suvaržymas yra savarankiškas pagrindas konstatuoti, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą buvo padaryta esminių BPK pažeidimų.
2.7. Apeliantas taip pat nurodo, kad nėra žinoma kur yra nepilnamečių liudytojų V. Š., M. V. ir E. S. P. apklausų metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją daryti garso įrašai, kuriuos pagal BPK 186 straipsnio nuostatas daryti yra privaloma. Todėl nėra galimybės nustatyti, ar apklausose dalyvavo kvalifikuota psichologė, kas apklausinėjo vaikus ir ar jų nurodytos aplinkybės yra tokios, kokios užfiksuotos apklausų protokoluose.
2.8. Apeliantas teigia, kad šie esminiai BPK pažeidimai nebuvo ištaisyti teisminio bylos nagrinėjimo metu, todėl duomenimis, užfiksuotais šių nepilnamečių liudytojų apklausų protokoluose, nuosprendyje teismas remtis negalėjo.
2.9. Be to, apeliantas nurodo, kad vienas pagrindinių smurto įrodymų yra teismo medicinos specialistų išvados apie nukentėjusiajam padarytus kūno sužalojimus, jų lokalizaciją, padarymo laiką ir būdus. Šioje byloje tokių duomenų nėra. Taip nėra duomenų apie medicinos pagalbos suteikimą vietoje, kadangi nukentėjusiųjų tėvai atsisakė nuo greitosios medicinos pagalbos ir apžiūros. Tuo tarpu apeliantas su žmona A. S. kitą dieną po įvykio ėmėsi visų galimų veiksmų tam, kad nustatyti ir užfiksuoti reikšmingas aplinkybes ir kreipėsi dėl sūnaus E. S. teismo medicinos tyrimo. 2016 m. kovo 29 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 854/2016(01) konstatuota, kad E. S. dešinio kelio poodinė kraujosruva, paveikus kietu buku daiktu, galimai padaryta 2016 m. kovo 28 d. Todėl, priešingai nei nukentėjusiųjų atveju, byloje yra įrodyta, jog apelianto sūnaus E. S. atžvilgiu 2016 m. kovo 28 d. buvo vartotas smurtas, kas reiškia, kad liudytojų E. S., A. S. ir E. A. parodymai apie įvykį atitinka objektyvią tiesą.
2.10. Apeliantas taip pat pažymi, kad M. V., S. Š., O. P. teisme nurodė, jog apie įvykusį konfliktą E. S. P. savo mamai O. P. pranešė iš karto parbėgusi į namus, o O. P. atitinkamai paskambino M. V. bei S. Š., kurios į vietą atvažiavo per kelias minutes. Tai reiškia, kad skriaustų berniukų tėvai atvyko neilgai trukus po 15 valandos. Anot šių liudytojų, nepavykus išspręsti kilusio nesutarimo, S. Š. iškvietė policiją. Tačiau liudytojų M. V., S. Š., O. P. ir V. Š. parodymai prieštarauja policijos informacinėje sistemoje likusiems įrašams apie tai, kad policijos pareigūnai į įvykio vietą buvo iškviesti praėjus daugiau nei dviems valandoms po tariamo smurto panaudojimo. Šios aplinkybės atitinka apelianto ir liudytojų A. S. bei G. B. duotus parodymus apie įvykius. Todėl minėti liudytojai nurodė neteisingas įvykių aplinkybes. Tokius suinteresuotus bylos baigtimi liudytojų parodymus teismas turėjo vertinti kritiškai, pripažinti, kad jie prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, ir jais nesivadovauti. To nepadaręs teismas pažeidė BPK 20 straipsnyje išdėstytas faktinių duomenų vertinimo ir jų pripažinimo įrodymais taisykles, įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų, ko pasėkoje padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.
3. Teismo posėdyje nuteistasis P. S. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusiųjų atstovės prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. P. S. apeliacinis skundas tenkintinas.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Apeliaciniame skunde P. S. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, įrodymų vertinimu ir nepripažįsta savo kaltės, taip pat ginčija mažamečių vaikų M. V., V. Š. ir E. S. P. apklausų, atliktų ikiteisminio tyrimo metu, teisėtumą ir jų pripažinimą įrodymais.
6. Kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį bei apeliacinį skundą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kadangi apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog nėra padaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymių.
7. P. S. nuteistas už tai, kad tyčia panaudodamas fizinį smurtą griebė mažamečiui M. V. už gerklės, prispaudė prie sienos ir kojos keliu smogė jam į pilvą, po ko pasisuko ir ranka vieną kartą smogė į galvą šalia stovėjusiam mažamečiui V. Š., sukeldamas nukentėjusiems M. V. ir V. Š. fizinį skausmą. Tačiau kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį bei pateiktą apeliacinį skundą, konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje nėra įrodyta, kad buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
8. Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kolegija konstatuoja, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pakankamai objektyvių ir neginčijamų duomenų apie tai, jog P. S. naudojo fizinį smurtą nukentėjusiųjų M. V. ir V. Š. atžvilgiu, nesurinkta. Teismas vertindamas įrodymus, nepakankamai išanalizavo parodymus, nepanaikino byloje esančių abejonių bei prielaidų, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.
9. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, grįsdamas savo sprendimą dėl P. S. padarytos nusikalstamos veikos, pažymėjo, jog apie kaltinamojo smurto panaudojimą mažamečių vaikų M. V. ir V. Š. atžvilgiu pirma pranešė mažametė E. S. P. savo motinai O. P.. Byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių ši liudytoja ir jos dukra turėtų pagrindą apkalbėti kaltinamąjį ir duoti palankius parodymus nukentėjusiesiems. Mažametės paaiškinimai bei jos motinos parodymai patvirtinti mažamečių nukentėjusiųjų M. V., V. Š. paaiškinimais, jų tėvų V. Š., S. Š., M. V. parodymais. Vertinant kaltinamojo P. S. vaikų paaiškinimus, taip pat E. A. paaiškinimą, kad P. S. nemušė M. ir V., o tik paėmė M. už rankovės, apylinkės teismo manymu, būtina atsižvelgti į tai, kad vaikai apklausti tik po dviejų metų po įvykio, kai jau vyko teisminis procesas ir buvo apklausti kiti proceso dalyviai, tai yra jų tėvams buvo žinomos bylos aplinkybės. Be to, byloje kaltinamas yra jų tėvas ir artimas giminaitis, o vaikai šiuo metu yra tokio amžiaus (8, 11, 13 metų), kad gali suvokti, jog jų artimam žmogui gresia atsakomybė. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad byloje nustatyta, kad iki šio įvykio buvo konfliktai tarp vaikų E. A. ir M. V., todėl tai leidžia spręsti apie duodamų vaikų paaiškinimų neobjektyvumą ir suinteresuotumą.
Žemesnės instancijos teismas
10. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kritiškai vertino kaltinamojo P. S., liudytojų A. S. ir G. B. parodymus. Pažymėtina, jog P. S. buvo inkriminuota, jog jis nusikalstamą veiką padarė 2016 m. kovo 28 d. apie 15.00 val. Tai, jog būtent tokiu metu tarp vaikų kilo konfliktas, apie ką jiems pranešė A. S., teisme patvirtino tiek kaltinamasis, tiek minėti liudytojai. Taip pat P. S. ir šie liudytojai parodė, kad P. S., tuoj pat išbėgęs į kiemą, jokio smurto M. V. ir V. Š. atžvilgiu nenaudojo, tik paėmė jį už drabužių rankovės, klausdamas, kodėl jis muša mažesniuosius (E. S.). P. S. parodė, kad apie 15.00 val. jiems suaugusiems būnant virtuvėje, pro langą pamatė bėgančią ir verkiančią A., išbėgęs į lauką pamatė verkiantį sūnų E. ir M. su pagaliu rankose. Jis iš karto priėjo prie M., paėmė jam už striukės rankovės ir rusiškai jam pasakė, ką jis daro, kam jis muša mažesnius už save. M. jam nieko nepasakė, ištraukė savo ranką ir paėjęs toliau pasakė „mes jus surasim, mes pas jus atvažiuosim“ (t. 2, b.l. 164). A. S. teisme davė analogiškus parodymus (t. 2, b.l. 89). G. B. taip pat parodė, jog verkiančiai A. pranešus, jog E. mušamas, ji kartu su P. S. ir A. S. išbėgo į lauką, P. S. sugriebė M. už peties ir pasakė „kam mažus skriaudi“. Ir nors ši liudytoja konkrečios valandos nenurodė, tačiau iš jos parodymų seka, kad viskas vyko anksčiau nei 16.00 val. (t. 2, b.l. 93-94).
11. Pažymėtina, jog iš teismo posėdyje apklaustų liudytojų S. Š., V. Š., M. V., O. P. parodymų matyti, jog apie įvykusį konfliktą E. S. P. savo mamai O. P. pranešė iš karto parbėgusi į namus, o O. P. taip pat iš karto paskambino M. V. bei S. Š.. Iš S. Š., V. Š. ir M. V. parodymų taip pat matyti, jog jie po šio pranešimo į įvykio vietą atvažiavo per kelias minutes. Iš to seka, kad nukentėjusiųjų tėvai atvyko šiek tiek po 15 valandos. Iš bylos duomenų matyti, jog suaugusiems apsižodžiavus ir nepavykus išspręsti kilusio nesutarimo, netrukus buvo iškviesta policija. Tačiau liudytojų M. V., S. Š., O. P. ir V. Š. parodymai prieštarauja policijos informacinėje sistemoje esantiems įrašams. Byloje esančios Policijos ataskaitų žiūryklės patvirtina, kad informacija apie konfliktą (duomenys neskelbtini), tiek iš S. Š., tiek ir A. S. gauta 2016-03-28 17.07 val., policijos pareigūnai į įvykio vietą atvyko 17.23 val. (t. 1, b.l. 25-26). M. V., S. Š. ir V. Š. neginčijo P. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo laiko (apie 15.00 val.). Tokiu būdu kaltinamojo P. S., liudytojų A. S. ir G. B. parodymai atitinka konflikto seką. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei S. Š., nei V. Š., nei M. V., nei O. P. konflikto tarp kieme žaidusių vaikų nematė.
12. Ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo apklausti nepilnamečiai V. Š., M. V. ir E. S. P. (t. 1, b.l. 47-48, 50). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas šiuos nepilnamečių parodymus pripažino įrodymais.
13. BPK 184 straipsnio 3, 4 dalyse numatyta, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje liudytojo apklausoje privalo dalyvauti prokuroras. Apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos apklausos vietą ir laiką, <...> prokuroras privalo pranešti įtariamajam ir jo gynėjui. BPK 186 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nepilnametis liudytojas ar nepilnametis nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu paprastai apklausiami vaikų apklausoms pritaikytose patalpose ir ne daugiau kaip vieną kartą. Tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo metu būtina pakartotonė nepilnamečio liudytojo ar nepilnamečio nukentėjusiojo apklausa, juos paparastai apklausia tas pats asmuo. Jų apklausos metu turi būti daromas vaizdo ir garso įrašas. 4 dalis reglamentuoja, kad nepilnamečio liudytojo ar nepilnamečio nukentėjusiojo apsaugos interesais ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi įtariamajam ir kitiems proceso dalyviams, išskyrus valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovą arba psichologą, gali būti neleista būti patalpoje, kurioje atliekama apklausa. Tokiu atveju privalomai turi būti daromas garso ir vaizdo įrašas, o įtariamajam ir kitiems proceso dalyviams turi būti sudaromos sąlygos stebėti ir girdėti apklausą iš kitos patalpos bei per ikiteisminio tyrimo teisėją užduoti apklausiamam asmeniui klausimus.
14. Kolegija konstatuoja, jog nepilnamečiai nukentėjusieji ir liudytoja buvo apklausti nesilaikant aukščiau paminėtų nepilnamečių apklausos taisyklių, nurodytų BPK 186 straipsnyje. Iš šių apklausų matyti, jog nėra duomenų, ar buvo daryti garso ir vaizdo įrašai (jei ir buvo daryti, jų vieta nėra žinoma, nes jie nėra pridėti prie bylos), kas pagal BPK 186 straipsnio nuostatas yra privaloma. Be to, buvo suvaržytos kaltinamojo teisės, nes nepilnamečiai V. Š., M. V. ir E. S. P. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti, kai P. S. nebuvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, todėl jis jų apklausose nedalyvavo (neturėjo teisės dalyvauti). Kaip minėta, BPK 186 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad įtariamajam turi būti sudaromos sąlygos stebėti ir girdėti apklausą iš kitos patalpos bei per ikiteisminio tyrimo teisėją užduoti apklausiamam asmeniui klausimus. Jei neįmanoma įtariamajam ir kitiems proceso dalyviams sudaryti sąlygų stebėti ir girdėti apklausą iš kitos patalpos, apklausa atliekama įtariamajam ir kitiems proceso dalyviams nedalyvaujant. Tokios apklausos metu padarytas garso ir vaizdo įrašas tuoj po apklausos parodomas įtariamajam ir kitiems proceso dalyviams, kurie per ikiteisminio tyrimo teisėją turi teisę užduoti apklausiamam asmeniui klausimus. Tokiu būdu P. S. šio viso baudžiamojo proceso metu negalėjo užduoti klausimų nepilnamečiams. Be to, šių nepilnamečių apklausos yra lakoniškos, atliktos formaliai, iš jų matyti, kad nepilnamečiai V. Š., M. V. ir E. S. P. davė paaiškinimus dėl 2018 m. kovo 28 d. įvykio, tačiau nei vienam iš jų nebuvo užduoti klausimai, siekiant nustatyti kuo daugiau baudžiamajai bylai reikšmingų aplinkybių.
15. Tai, jog M. V., V. Š., E. S. P. apklausti pažeidžiant BPK 186 straipsnį konstatavo ir nuosprendį priėmęs teismas, priimdamas 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartį grąžinti bylą prokurorui, kurioje nurodė, kad „pateiktoje teismui baudžiamojoje byloje yra tik mažamečių vaikų M. V., E. S. P., V. Š. apklausų, atliktų ikiteisminio tyrimo teisėjo, protokolai, kurie surašyti glausta forma, protokoluose nenurodyta, kad buvo daromas garso įrašas ir šis įrašas nepridėtas prie baudžiamosios bylos, dėl to mažamečius nukentėjusiuosius M. V., V. Š. ir liudytoją E. S. P. būtina apklausti pakartotinai, pagal BPK 186 straipsnį turi atlikti tas pats ikiteisminio tyrimo teisėjas, kuris atliko apklausą 2016 m. liepos 8 d., bei dalyvaujant psichologui“. Šioje nutartyje taip pat nurodyta, kad „yra pagrindas pripažinti, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje atliktas neišsamiai ir nevisapusiškai, ikiteisminio tyrimo metu padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, tai yra mažamečiai vaikai M. V., V. Š., E. S. P. apklausti pažeidžiant BPK 186 straipsnį < ... >“. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 4 d. nutartimi panaikinęs šią nutartį nurodė, kad „nagrinėjantis bylą teismas privalo taip pat būti aktyvus < ... > turi galimybę pasinaudoti BPK 287 straipsnyje numatytomis priemonėmis“. Tuomet Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2018 m. vasario 1 d. nutartimi buvo pavesta prokurorui organizuoti šių proceso veiksmų atlikimą: pas ikiteisminio tyrimo teisėją pakartotinai apklausti nepilnamečius vaikus V. Š., M. V. ir E. S. P., taip pat pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausti nepilnamečius vaikus E. A., A. S. ir E. S.. Tačiau apklausti buvo tik nepilnamečiai liudytojai E. A., A. S. ir E. S., nepilnamečių V. Š., M. V. ir E. S. P. tėvai atsisakė leisti apklausti jų vaikus pakartotinai. Pažymėtina, jog M. V. ir V. Š. atstovės pagal įstatymą nesutiko ir prieštaravo nuteistojo gynėjo prašymui dar kartą apklausti nukentėjusiuosius pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.
16. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks apklausų būdas ir jų vykdymo aplinkybės turėjo tiesioginę įtaką parodymų patikimumui, todėl M. V., V. Š., E. S. P. parodymai, duoti 2016 m. liepos 8 d. atliktų apklausų metu, nepripažintini įrodymais kaip neatitinkantys leistinumo reikalavimų ir jais negali būti grindžiamos teismo išvados dėl P. S. kaltės. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis šiais duomenimis, pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 2, 4 dalių nuostatas.
17. Pažymėtina, jog apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją nepilnamečius liudytojus E. A., A. S. ir E. S. visų aukščiau nurodytų BPK 186 straipsnio reikalavimų buvo laikomasi. Apklausose dalyvavo psichologė, kuri apklausė nepilnamečius, kaltinamasis, buvo daromas garso įrašas, kuris pridėtas prie baudžiamosios bylos (t. 2, b.l. 155-160), todėl pripažintini įrodymais. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, jog šių liudytojų paaiškinimai neobjektyvūs, nes jie apklausti tik po dvejų metų po įvykio, kaltinamas yra jų tėvas ir artimas giminaitis, o vaikai šiuo metu yra tokio amžiaus (8, 11, 13 metų), kad gali suvokti, jog jų artimam žmogui gresia atsakomybė, be to, byloje nustatyta, kad iki šio įvykio buvo konfliktai tarp vaikų E. A. ir M. V., tačiau, kolegijos vertinimu, tai yra tik prielaida. Ikiteisminio tyrimo metu prokurorės iniciatyva šie liudytojai nebuvo apklausti. Apskritai, šioje byloje aukščiau minėti nepilnamečiai buvo apklausti P. S. gynėjo iniciatyva, kuris prašymą juos apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją prokurorei pateikė dar 2017 m. kovo 22 d., tačiau neskundžiamu tos pačios dienos, t.y. 2017 m. kovo 22 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokurorės nutarimu prašymas buvo atmestas, o baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu perduota teismui. Tuomet prašymą apklausti E. A., A. S. ir E. S. gynėjas pateikė teisiamojo posėdžio metu, kurį teismas pripažino pagrįstu ir priėmė 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartį bylą grąžinti prokurorui, kuri Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 4 d. nutartimi buvo panaikinta, todėl teismas prokurorui pavedė atlikti šių liudytojų apklausas 2017 m. gruodžio 13 d., o apklausos buvo atliktos tik 2018 m. kovo 20 d. Taigi, tai, jog nepilnamečiai buvo apklausti praėjus dvejiems metams po įvykio, leidžia daryti išvadą apie ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir bylą kontroliavusių bei kaltinimą teisme palaikiusių prokurorų nesavalaikį ir nekvalifikuotą pareigų atlikimą. Apklausiami šie nepilnamečiai liudytojai, tiesiogiai dalyvavę konflikte, nuosekliai parodė, kad būtent M. V. pradėjo konfliktuoti, vartoti necenzūrinius žodžius jų atžvilgiu, mojavosi pagaliu, kuriuo sudavė E. S., po ko, A. apie tai pranešus, P. S., išbėgęs į lauką, paėmė M. už rankos ir sudrausmino, sakydamas, ką darai, kodėl mažus muši. Tokie nepilnamečiu liudytojų E. A., A. S. ir E. S. parodymai atitinka kaltinamojo P. S. bei liudytojų A. S., G. B., paskui P. S. išbėgusiems į lauką, parodymams, taip pat prie baudžiamosios bylos prijungtą 2016 m. kovo 29 d. specialisto išvadą Nr.G854/2016(01) dėl E. S. padarytų sužalojimų (t. 1, b. l. 71-72).
18. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog liudytojų G. B. ir V. B. parodymus, jog E., būdamas jų namuose, iš karto po įvykio verkė, sakė, kad skauda dešinę koją, ant kojos buvo mėlynė, paneigia vaiko tėvų parodymai, kurie patvirtino, kad iš karto po šio įvykio E. dėl skausmo nesiskundė, namuose pas G. B. žaidė, tuo metu vaiko neapžiūrinėjo, tik namuose Vilniuje A. S., prausdama vaiką, pastebėjo mėlynes. Tokia išvada nepagrįsta, nes apklausiami teisme P. S. ir A. S. parodė, kad išbėgus į lauką E. verkė, jis ir sakė, kad berniukas M. muša (t. 2, b. l. 90, 164). Tai, jog P. S. ir A. S. neparodė, jog jų sūnus E. S. verkė ir G. B. namuose, liudytojų G. B. ir V. B. parodymų nepaneigia, nes nesiaiškinta, į kurią namų patalpą po konflikto lauke sugrįžo E. S., kaltinamasis P. S. ir liudytojai A. S., G. B. bei V. B., ar jie visi sugrįžo ir visą laiką buvo vienoje patalpoje, ar kurį laiką skirtingose, nes neatmetama galimybė, jog P. S. ir A. S. galėjo ir nežinoti, kad G. B. ir V. B. matė mėlynę ant E. S. kojos.
19. Pažymėtina, jog V. Š. ir M. V. atžvilgiu pavartoto smurto nepatvirtina ir teismo medicinos specialistų išvados ar kokie kiti medicininiai duomenys, nes iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusiųjų tėvai į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams pareiškė, jog greitosios medicinos pagalbos atsisako, ką patvirtina 2016 m. kovo 28 d. Vilniaus apskr. VPK Šalčininkų r. PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio vyresniojo tyrėjo A. V. tarnybinis pranešimas (t. 1, b. l. 20). Į medicinos specialistus nukentėjusiųjų tėvai nesikreipė patys ir vėliau. Aukščiau minėtame tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, jog ant vaikų jokių smurto žymių nebuvo, ką patvirtino apklausiamas teisiamajame posėdyje kartu su savo porininku R. G., nors M. V. teisme teigė, jog jos sūnui ant kaktos buvo guzas, S. Š., jog buvo žymės ant kaklo (t. 2, b. l. 64, 86, 96-97). Be to, nors V. Š. ir M. V. motinos atstovės pagal įstatymą teigė, jog jų vaikai patyrė didelį dvasinį sukrėtimą, labai išsigando, vėliau turėjo konsultuotis pas specialistus dėl patirto smurto pasekmių, tačiau iš byloje esančių VšĮ Šeškinės poliklinikos Medicinos dokumentų išrašų/siuntimų matyti, jog V. Š. vaikų ir paauglių psichiatro konsultuotas tik vieną kartą 2016 m. balandžio 12 d., jam diagnozuota įprastinis vaiko sveikatos ištyrimas (Z 00.1) (t. 2, b. l. 172). M. V. dėl patirto smurto lankėsi psichologo konsultacijoje 2016 m. gegužės 4 d., pakartotinai neatvyko ir į psichologę dar kartą kreipėsi tik 2017 m. rugsėjo 21 d. Šių konsultacijų metu konstatuoti ir įtempti tarpasmeniniai santykiai tarp jo ir motinos. Be to, 2010 m. spalio 4 d. ir 2016 m. balandžio 6 d. jis konsultuotas vaikų ir paauglių psichiatro, diagnozuota mišrus elgesio ir emocijų sutrikimas (F92.8), rekomenduota psichologo konsultacija (t. 2, b. l. 171).
20. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia nuteisti asmenį, nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodymų byloje.
21. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-232/2014, 2K-372-677/2016 ir kt.). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese.
22. Aukščiau išdėstytos aplinkybės kelia pagrįstų abejonių, ar apeliantas tikrai padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui nepilnamečių V. Š., M. V. ir E. S. P. apklausų nepripažinus įrodymais, be liudytojų S. Š., V. Š., M. V. ir O. P., tiesiogiai nemačiusių konflikto, parodymų baudžiamojoje byloje daugiau nėra jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių P. S. kaltę.
23. Konstatuojama, jog P. S. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį nuteistas nepagrįstai, pirmosios instancijos teismui skundžiamame nuosprendyje padarius išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, todėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2018 m. birželio 20 d. nuosprendis dėl P. S. pripažinimo kaltu naikintinas ir jo atžvilgiu priimamas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).
24. Atsižvelgiant į tai, kad P. S. išteisinamas, skundžiamas nuosprendis naikinamas ir dalyje dėl nukentėjusiųjų V. Š. ir M. V. įstatyminių atstovių S. Š. ir M. V. civilinių ieškinių, priimant sprendimą palikti juos nenagrinėtus (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
25. Taip pat nukentėjusiųjų V. Š. ir M. V. įstatyminėms atstovėms S. Š. ir M. V. skundžiamu nuosprendžiu buvo priteistos procesinės išlaidos, kurias sudarė advokato atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidos.
26. BPK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Priėmus procesinį sprendimą P. S. išteisinti, proceso išlaidos iš jo negali būti išieškomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-788/2017).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2018 m. birželio 20 d. nuosprendį, kuriuo P. S. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, ir priimti naują nuosprendį.
P. S. išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 3 dalyje, požymių.
Nukentėjusiųjų V. Š. ir M. V. įstatyminių atstovių S. Š. ir M. V. civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos palikti nenagrinėtus, dėl proceso išlaidų – atmesti.