- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-16
- Bylos Nr.
- 1A-150-594/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-03-2-00447-2017-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Jankauskienė, Albinas Antanaitis, Evaldas Gražys
- Kaltinamasis
- A. Ž.
- Nukentėjusysis
- R. G.
- Civilinis ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus
- Advokatai
- Arūnas Bertulis, Virginija Balčiūnienė
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio ir Daivos Jankauskienės,
viešame teismo posėdyje, apeliacine žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios R. G. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismo) 2019 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž. (toliau – A. Ž.) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį išteisintas, konstatavus, kad nepadaryta veika, turinti šios nusikalstamos veikos požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Nukentėjusiosios R. G. civilinis ieškinys dėl 288,38 eurų turtinės ir 2000 eurų neturtinės žalos atlyginimo, civilinės ieškovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civilinis ieškinys dėl 108,40 eurų turtinės žalos atlyginimo bei Vilniaus teritorinės ligonių kasos patikslintas ieškinys dėl 171,05 eurų turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtais.
Nukentėjusiosios R. G. prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo atmestas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. A. Ž. buvo kaltinamas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis 2017 m. gegužės 6 d. apie 10.00 val. (duomenys neskelbtini), sodybos kieme, asmeninio konflikto metu, tyčia du kartus sugriebė rankomis už pečių dukterėčią R. G., ją papurtė ir stūmė į namo sieną, tuo padarydamas dešinio antyglinio raumens sausgyslės plyšimą, poodinę kraujosruvą dešiniame žaste bei sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl antyglinio raumens sausgyslės plyšimo sveikata nukentėjusiajai R. G. buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.
Žemesnės instancijos teismas
2. Alytaus apylinkės teismas A. Ž. pagal jam pareikštą kaltinimą išteisino, konstatuodamas, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniame skunde nukentėjusioji R. G. prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2019 m. spalio 31 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo pripažinti A. Ž. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, taip pat tenkinti pareikštus civilinius ieškinius ir atlyginti nukentėjusiosios patirtas procesines išlaidas.
3.1. Skunde teigiama, kad teismas visiškai nepagrįstai nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus dėl jos sužalojimų laikė nenuosekliais bei konstatavo, kad liudytojų M. P. ir S. P. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apie konflikto su A. Ž. aplinkybes taip pat iš esmės skiriasi.
3.2. Apeliantė skunde cituoja liudytojos M. P. parodymus, užfiksuotus 2017 m. gegužės 11 d. apklausos protokole, 2018 m. balandžio 13 d. parodymų patikrinimo vietoje protokole, taip pat ir 2018 m. spalio 16 d. teisiamajame posėdyje ir pabrėžia, kad minėta liudytoja konkrečiai nurodė, jog įvykio iniciatoriumi buvo A. Ž., kuris sugriebė R. G. už rankų pečių srityje ir stūmė R. G. į sieną. Nors pirmos apklausos metu liudytoja M. P. nurodė, kad kai A. Ž. buvo susikibęs rankomis su R. G., jie neišlaikė pusiausvyros ir abu atsirėmė į namo sieną, tačiau toks paaiškinimas nepaneigia jos vėlesnių parodymų, kad A. Ž. pastūmė R. G., nes susistumdymo kaltininku liudytoja laikė būtent A. Ž.. Liudytoja 2017 m. gegužės 11 d. apklausoje pabrėžė, kad R. G. bandė gintis nuo neteisėtų A. Ž. veiksmų, kai šis ją sugriebė už pečių, taip pat nurodė, kad jis ją tampė, todėl akivaizdu, kad ir pusiausvyrą jie prarado tik dėl aktyvių ir neteisėtų A. Ž. veiksmų, ką vėliau M. P. įvardijo stūmimu. Apklausiama 2018 m. spalio 16 d. teisiamajame posėdyje M. P. įvardijo, kad būtent A. Ž. pirmas po žodinio konflikto sugriebė abiem rankom R. G. už pečių ir pradėjo ją purtyti, o šiai ginantis pastūmė į namo sieną, todėl teismas neturėjo jokio pagrindo minėtos liudytojos parodymus vertinti kaip nenuoseklius ir prieštaringus. Atkreipiamas dėmesys, kad minėta liudytoja nėra teisininkė, jai nėra žinoma teisinė terminologija, todėl jos išsakyti žodžiai neturėtų būti aiškinami tik pagal jų garsinę išraišką, tačiau turėtų būti vertinami visų duotų parodymų kontekste. Nepagrįstai kaip prieštaringus teismas vertino ir liudytojo S. P. parodymus, nors minėtas liudytojas patvirtino M. P. nurodytas aplinkybes dėl neteisėtų A. Ž. veiksmų tiek 2017 m. gegužės 6 d. apklausos metu, tiek 2018 m. balandžio 23 d. parodymų patikrinimo vietoje bei teisiamojo posėdžio metu.
3.3. Skunde apeliantė taip pat pabrėžia, kad jos parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs. Tiek 2017 m. gegužės 6 d., 2017 m. gegužės 15 d., 2017 m. rugsėjo 26 d. apklausose, tiek teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji nuosekliai teigė, kad A. Ž. pradėjo smurtauti jos atžvilgiu ir ji ne atsirėmė į namo sieną, bet buvo trenkta A. Ž., kuris prieš tai ją tampė už pečių ir nepaleido, vėliau dar kartą pastūmė ją į namo sieną, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą, tačiau apylinkės teismas nepagrįstai jais nesivadovavo ir laikė nenuosekliais.
3.4. Skunde nurodoma, kad apylinkės teismo nuosprendis yra prieštaringas bei neatitinkantis kasacinio teismo praktikos. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad A. Ž. turėjo pagrindą manyti, kad žodinis konfliktas tarp jo ir nukentėjusiosios gali peraugti į smurtą, todėl A. Ž. veiksmai atstumiant nukentėjusiąją nuo savęs ir buvęs trumpas susistumdymas neperžengė būtinosios ginties ribų. Teismas konstatuodamas, kad A. Ž. veikė būtinosios ginties sąlygomis ir tuo pačiu laikydamas, kad R. G. buvo sužalota ne dėl tyčinių A. Ž. veiksmų, o jiems stumdymosi metu neišlaikius pusiausvyros ir atsitrenkus į namo sieną, pats sau prieštarauja, nes būtinoji gintis galima tik pripažinus, kad asmuo gindamasis padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, t. y. nagrinėjamu atveju pripažinus, kad A. Ž. sužalojo R. G.. Tačiau, teismui nepripažinus, kad A. Ž. padarė nusikaltimą, teismas negalėjo ir neturėjo jokio pagrindo pripažinti A. Ž. veikus būtinosios ginties sąlygomis. Be to, A. Ž. ir nebuvo jokios būtinybės gintis, nes nukentėjusioji R. G. neatliko jokių veiksmų, kurie būtų galėję leisti A. Ž. pagrįstai manyti, kad jam gresia koks nors pavojus. Nors teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad tariamą pavojingumą iš R. G. rodė tai, kad tarp jų su A. Ž. santykiai jau eilę metų yra konfliktiški, tačiau kaip matyti iš teismų praktikos, vien tai, kad asmuo dėl savo praeities teistumų ar polinkio konfliktuoti bei smurtauti gali būti vertinamas kaip pavojingas, dar nesudaro pagrindo konstatuoti būtinosios ginties situaciją. Be to, byloje nebuvo nustatyta jokių objektyvių duomenų apie tai, kad R. G. kėsinosi į A. Ž. gyvybę, sveikatą ar pan. Nors A. Ž. nurodė, kad R. G. bandė jam įspirti koją, pastūmė pečiu, tačiau byloje esančioje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuoti duomenys dėl A. Ž. nustatytų sužalojimų nepatvirtina, kad A. Ž. buvo spirta, ar jis buvo pastumtas pečiu į krūtinę. Pažymima, kad minėtoje specialisto išvadoje konstatuota poodinė kraujosrūva dešinėje šlaunyje iš viso neturėjo būti vertinama kaip padaryta 2017 m. gegužės 6 d. įvykio metu, nes buvo padaryta 3-7 paros iki apžiūros (2017 m. gegužės 8 d.), t. y. dar prieš įvykį.
3.5. Skunde teigiama, kad apylinkės teismas nepagrįstai R. G. žingsnį, žengtą į priekį (link A. Ž.) tam, kad būtų uždarytos jos automobilio vairuotojo durelės, laikė tariamu A. Ž. puolimu, kadangi tokios išvados nepatvirtina jokie bylos duomenys. Medicininiai dokumentai patvirtina, kad nukentėjusioji įvykio metu, dėl anksčiau patirtos traumos, negalėjo pilnai ištiesti kairės rankos, o norint uždaryti dureles su dešine ranka jai reikėjo atsistoti toliau nei siekė durelių ilgis, todėl akivaizdu, kad jokio pavojingo kėsinimosi į A. Ž. iš R. G. nebuvo. Tiek nukentėjusioji, tiek ir liudytojai M. P. bei S. P. patvirtino, kad būtent A. Ž. pirmas sugriebė R. G. bei pradėjo ją purtyti ir stumdyti, todėl būtent nukentėjusioji gynėsi nuo A. Ž., o ne atvirkščiai. Pažymima, kad teismas jokiais objektyviais duomenimis nepagrindė ir savo išvados, jog dėl nukentėjusiosios kūno sudėjimo ją pargriauti būtų reikalinga gan stipri jėga bei stūmimo ar griovimo staigumas. Atkreipiamas dėmesys, kad A. Ž. taip pat nėra liaunas ir silpnas, o yra stiprus ir raumeningas vyras, todėl jam pastumti sveikatos problemų turinčią R. G. nebuvo sudėtinga.
3.6. Skunde apeliantė taip pat pabrėžia, kad būtent išteisintojo A. Ž. versijos, jog jis apskritai nieko R. G. nepadarė ir jos nelietė, nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Viso ikiteisminio tyrimo metu ir teisme A. Ž. neigė, kad lietė rankomis R. G. ir teigė, kad pargriuvo tik dėl tariamo pastūmimo petimi. Tokius jo parodymus melagingai patvirtino ir jo sutuoktinė M. Ž. bei sesuo S. S.. Įvertinus tai, kad pasak A. Ž. jis nelietė R. G., tai negalėjo atlikti ir būtinosios ginties veiksmų, todėl teismo teiginys, kad A. Ž. gynėsi, bandydamas sugriebti nukentėjusiosios rankas, akivaizdžiai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams.
3.7. Skunde taip pat nurodoma, kad nėra aišku kieno konkrečiai parodymais rėmėsi teismas darydamas išvadą, kad R. G. ir A. Ž. buvo susikibę rankomis. Jei teismas rėmėsi liudytojų M. P. ir S. P. parodymais, nors laikė juos prieštaringais, neaišku kodėl rėmėsi tik dalimi jų parodymų, o kitus laikė nenuosekliais. Jei rėmėsi A. Ž. parodymais, tuomet nuosprendis yra akivaizdžiai nepagrįstas, nes minėtas asmuo viso proceso metu teigė, kad nebuvo susikibęs su R. G.. Pažymima, kad A. Ž. parodymams analogiški buvo M. Ž. parodymai ir S. S. teisme duoti parodymai, tačiau teismas jais negalėjo vadovautis darydamas išvadą, kad nukentėjusioji ir A. Ž. nuvirto neišlaikę pusiausvyros, nes šių liudytojų parodymai kelia pagrįstų abejonių jų patikimumu. M. Ž. parodymai neatitiko byloje nustatytų faktinių aplinkybių, nes ji nurodė, kad R. G. A. Ž. stumdė abiem pečiais, tačiau nukentėjusiosios kairys petys buvo po traumos, todėl ji tikrai negalėjo stumti A. Ž. šia puse, o dešine puse taip pat nestūmė, nes ant A. Ž. krūtinės ar pečių srityje nebuvo rasta jokių kraujosrūvų, kurios turėjo atsirasti stumiant tokį tvirtą vyrą. Abejonių M. Ž. parodymų teisingumu kelia ir tai, kad ji 2017 m. rugsėjo 19 d. apklausoje nurodė, kad nukentėjusioji tikrai nebuvo atsitrenkusi į sieną, nors teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad R. G. atsitrenkė į sieną. Liudytojos S. S. parodymai taip pat yra akivaizdžiai prieštaringi. Ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja nurodė, kad A. Ž. atstūmė nukentėjusiąją nuo savęs ir jiems stumdantis jie abu atsitrenkė į sieną, tuo tarpu teisme ši liudytoja jau pakeitė parodymus ir teigė, kad R. G. pastūmė A. Ž. dešiniu petimi ir jis atsitrenkė į namo sieną dešine puse.
3.8. Skunde apeliantė taip pat teigia, kad apylinkės teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį nepagrįstai vadovavosi liudytojo A. A. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes jie nebuvo ištirti teisiamajame posėdyje, kas yra akivaizdus BPK pažeidimas. Apylinkės teismas nei pagarsino minėto liudytojo parodymus, nei apklausė šį liudytoją teisiamajame posėdyje, todėl negalėjo jais vadovautis priimant nuosprendį ir tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą išteisinamąjį nuosprendį. Apeliantės teigimu, apylinkės teismas, įvertinęs nuoseklius ir neprieštaringus liudytojų M. P. ir S. P. parodymus, nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes bei specialisto išvadas turėjo priimti A. Ž. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį ir pripažinti jį kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimu į nukentėjusiosios R. G. apeliacinį skundą, išteisintasis A. Ž. prašo nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti ir Alytaus apylinkės teismo 2019 m. spalio 31 d. nuosprendį palikti nepakeistą. Nors nukentėjusioji nesutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymu vertinimu ir nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, tačiau išteisintojo įsitikinimu apylinkės teismas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai, nepažeisdamas BPK nuostatų išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai išteisino A. Ž..
Šalies argumentai
5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusioji ir jos atstovas pritarė apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir išteisintojo gynėja prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
6. Nukentėjusiosios R. G. apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
7. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nors apeliantė R. G. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis faktinėmis įvykio aplinkybėmis, teigdama, kad A. Ž. buvo nepagrįstai išteisintas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, tačiau, apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs skundo argumentus, apylinkės teismo nuosprendžio motyvus, bylos medžiagą ir atlikęs įrodymų tyrimą, konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai, visapusiškai, nešališkai, nepažeisdamas BPK nuostatų, išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai A. Ž. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį išteisino, nenustačius, kad buvo padaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Sprendžiant išteisintojo kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Priešingai nei teigiama nukentėjusiosios apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino tiek liudytojų, tiek ir išteisintojo parodymus, kitą baudžiamosios bylos medžiagą, sugretino šiuos įrodymus tarpusavyje ir jų visumoje pagrįstai sprendė, jog byloje nenustatyta, kad A. Ž. padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija ir naikinti skundžiamą nuosprendį nukentėjusiosios apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, teisinio pagrindo nėra. Vien ta aplinkybė, kad nukentėjusioji nesutinka bei nepritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir nustatytoms aplinkybėms, savaime nereiškia, jog buvo padaryti BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimai.
8. Apeliantės teigimu, apylinkės teismas negalėjo remtis liudytojo A. A. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes liudytojas nebuvo nei apklaustas teisiamajame posėdyje, nei buvo pagarsinti jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Toks baudžiamojo proceso kodekso nuostatų pažeidimas sudaro pagrindą naikinti skundžiamą nuosprendį. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio turinį, nustatė, kad apylinkės teismo teisėjas, analizuodamas nukentėjusiosios ir kai kurių liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme, aiškindamas esamus prieštaravimus, iš tiesų BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka neperskaitė liudytojo A. A. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, o juos tik nurodė BPK 290 straipsnio pagrindu vardindamas byloje esančius dokumentus. Toks įrodymų ištyrimas nelaikytinas tinkamu, todėl teisėjų kolegija apeliacinėje instancijoje atliko įrodymų tyrimą ir, vadovaudamasi BPK 276 straipsniu, pagarsino (perskaitė) liudytojo A. A. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Pažymėtina, kad minėtas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas nelaikytinas esminiu, sutrukdžiusiu apylinkės teismui nešališkai ir visapusiškai išnagrinėti visą baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisingą sprendimą, todėl vien dėl aptarto pažeidimo naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį pagrindo nėra.
8.1. Liudytojas A. A. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad įvykio dieną, kai R. G. pranešė, jog dėl sumušimo vyksta į (duomenys neskelbtini) ligoninę ir rašys pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, jis dirbo (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariate. Jis priėmė iš R. G. pareiškimą ir apklausė ją liudytoja. Nukentėjusioji teigė, kad su dėde A. Ž. konfliktuoja jau ne vieneri metai, vyksta teisminiai ginčai. R. G. parodė, kad A. Ž. sodyboje (duomenys neskelbtini) buvo kelis kartus sugriebęs ją už pečių ir jie abu neišlaikę pusiausvyros kelis kartus atsitrenkė į namo sieną. R. G. skundėsi skausmu dešiniame petyje, ant jos veido jokių sužalojimų nesimatė. Pateikė gydytojų apžiūros dokumento kopiją. Po apklausos jis nuvyko į įvykio vietą. Jam apžiūrint sodybą, dalyvavo R. G., jos dėdė A. Ž. ir jos teta S. S.. Jie visi pasirašė įvykio vietos apžiūros protokole. A. Ž. neigė, kad sužalojo R. G., patvirtino, kad tarp jų kilo konfliktas, tačiau jis buvo tik žodinis. Jam apžiūrint sodybą, joje buvo R. G. tėvai, A. Ž. sutuoktinė ir sesuo. Kiek jis suprato iš ten buvusių asmenų pasisakymų, tai R. G. pusę palaikė jos tėvai, o A. Ž. - jo sutuoktinė ir sesuo (2 t., b. l. 141-142).
9. Įvertinus šiuos liudytojo parodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad minėti liudytoju apklausto policijos pareigūno, priėmusio pareiškimą iš nukentėjusiosios, parodymai nepaneigia apylinkės teismo padarytos išvados, kad A. Ž. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje.
10. Sutinkant su apylinkės teismo išteisinamojo nuosprendžio motyvais ir vertinant nukentėjusiosios apeliacinio skundo pagrįstumą visų pirma pažymėtina, kad pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Šio nusikaltimo sudėties konstrukcija materialioji, todėl siekiant pripažinti asmenį kaltu dėl šios nusikalstamos veikos padarymo, turi būti nustatomi ne tik BK 138 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyti padariniai, bet ir nusikalstamą veiką padariusio asmens tyčia. Nagrinėjamu atveju, baudžiamojoje byloje esanti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtinta, jog nukentėjusioji R. G. patyrė sužalojimus, kurie vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau byloje nėra jokių patikimų įrodymų, jog minėti sužalojimai buvo būtent A. Ž. neteisėtų veiksmų pasekmė. Kaip teisingai konstatuota skundžiamame apylinkės teismo nuosprendyje, iš surinktų įrodymų negalima padaryti kategoriškos išvados, jog A. Ž. būtų tyčia nugriovęs nukentėjusiąją R. G., suprasdamas, kad tokio griuvimo metu nukentėjusioji atsitrenks į sieną ir patirs kokį nors kūno sužalojimą, tuo tarpu surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusiosios griuvimas ir atsitrenkimas į sieną įvyko būtent dėl pačios nukentėjusiosios atliekamų veiksmų prieš išteisintąjį.
11. Nors nukentėjusioji apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų konflikto su A. Ž. metu, turėjo tinkamai įvertinti jos parodymų visumą ir padaryti išvadą, kad nustatyti sužalojimai atsirado A. Ž. ją tyčia pastumiant į namo sieną ir atsitrenkus dešiniu petimi, nes šią aplinkybę patvirtino ir liudytojų M. P. ir M. P. išsamūs parodymai, tačiau su tuo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka.
1.1. Pirmos instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji parodė, kad 2017 m. gegužės 6 d. jai atvažiavus į sodybą (duomenys neskelbtini) ten jau buvo A. Ž. ir tarp jų kilo žodinis konfliktas, kurio iniciatorius buvo A. Ž.. <...> kuris griebė nukentėjusiąją už rankų pečių lygyje. Ji stovėjo veidu į gatvę, nugara į kiemą, kaltinamasis (išteisintasis) nugara į gatvę. Jis stūmė ją į sieną ir paleido, kai nukentėjusioji į sieną atsitrenkė. Prie sienos yra gėlynas, aptvertas akmenų tvorele, jos koja atsitrenkė į ją, tada A. Ž. ją paleido. Atbėgo mama M. P. jos ginti, ji turėjo lazdelę. Tada kaltinamasis (išteisintasis) šoko ant mamos, o ji stojo tarp jų, tada jis vėl nukentėjusiąją griebė už rankų ir stūmė į sieną. Po pirmo stūmimo iš mašinos buvo išlipę A. S. ir M. Ž.. Ji bandė kviesti policiją, bet nesujungė. Apėmė dusulys, sutinus nervų rezginiui, dėl kurio ji turi problemų, negalėjo kvėpuoti. Nejautė dėl to ir skausmo dešinėje rankoje. Važiuodama į (duomenys neskelbtini) ligoninę, paskambino policijai ir pranešė apie įvykį. Skaudėjo ranką, negalėjo jos pakelti, tačiau į ligoninę nesigulė dėl tėvų saugumo. Sekmadienį pradėjo skaudėti dešinę ranką ir ji nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) ligoninę. <....> Ligoninėje ją apžiūrėjo traumatologas, buvo paskirta neurochirurgo konsultacija. Kadangi tokia situacija pasikartoja ne pirmą kartą, ji nuvyko į teismo medicinos institutą, kur ekspertė ekspertizės nebaigė, nes pastebėjo, kad kai kurie požymiai gali rodyti daug rimtesnį sužalojimą, negu sumušimas. Gavo siuntimą, padarė magnetinį rezonansą, kuris rodė sausgyslinį plyšimą. Po 9 mėnesių skausmas nepraėjo, buvo nustatytas sąnario kapsulės uždegimas. Tai ne pirmas jos ir A. Ž. konfliktas, nesutarimai kyla dėl paveldėto turto ir finansinių klausimų. Buvo pradėta ne viena baudžiamoji byla, tačiau tai pirmas konfliktas pasibaigęs smurto panaudojimu su tokiomis pasekmėmis. 2015 m. liepos 24 d. autoįvykio metu buvo sužalota jos kairė ranka, prireikė operacijos ir reabilitacijos, o po šio įvykio buvo sužalota ir dešinė ranka, todėl ji negali atlikti buitinių darbų ir apsirengti reikia pagalbos. Su mama apie minėtą įvykį ji nekalbėjo, jokių konkrečių detalių neaptarinėjo, su tėvais apskritai vengia apie šį įvykį kalbėti (3 t., b. l. 120-122).
1.2. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji R. G. 2017 m. gegužės 6 d. apklausoje nurodė, kad jai atvykus į sodybą be jokios priežasties A. Ž. ją iškoneveikė necenzūriniais žodžiais. Kilęs žodinis konfliktas peraugo į smurto panaudojimą jos atžvilgiu, nes A. Ž. priėjęs prie jos, sugriebė savo rankomis jai už pečių. Ji besigindama bandė jį nuo savęs atstumti, nes sugriebęs rankomis pasakė “tuoj vošiu“. Ji abiem rankomis įsirėmė A. Ž. į krūtinę ir bandė jį atstumti, tačiau tai nepavyko. A. Ž. jos nepaleido ir, laikydamas rankomis jai už pečių, neišlaikė pusiausvyros ir pradėjo svirti į namo sieną. Taip ji su dešiniu savo pečiu atsitrenkė į namo sieną. Smūgis buvo stiprus ir ji jautė fizinį skausmą. Tik po šio atsitrenkimo A. Ž. ją paleido. Visą šį konfliktą matė jos tėvai, kurie tuo metu buvo kieme. Tuo metu A. Ž. agresyviai nusiteikęs puolė prie mamos. Nukentėjusioji norėjo apginti mamą ir atsidūrė viduryje. Tada A. Ž. ją antrą kartą griebė už pečių ir ji vėl atsitrenkė dešiniu šonu į namo sieną. Smūgis taip pat buvo stiprus ir ji jautė fizinį skausmą (1 t., b. l. 45-47). Papildomos 2017 m. gegužės 15 d. apklausos metu nukentėjusioji nurodė, kad kilusio konflikto metu A. Ž. ją pagriebė už pečių ir pakratė, ji bandė jį atstumti ir tuo metu neišlaikę pusiausvyros jie abu griuvo ir atsitrenkė į namo sieną. Tai pamačiusi jos motina bandė nukentėjusiąją ginti, tuomet A. Ž. puolė motiną, todėl nukentėjusioji ją užstojo ir A. Ž. vėl ją (nukentėjusiąją) griebė už pečių ir jie antrą kartą neišlaikę griūdami atsitrenkė į namo sieną, ko pasėkoje abiejų griuvimų metu jai buvo sužalotas dešinysis petys (1 t., b. l. 64-65). Vėlesnės apklausos metu (2017 m. rugsėjo 26 d. apklausa) nukentėjusioji R. G. parodė, kad jai atvykus į sodybą A. Ž. pradėjo ją užgaulioti, taip kilo žodinis konfliktas, po kurio A. Ž. suėmė ją už abiejų ranku dilbių ir stipriai spausdamas laikė. Visa tai vyko netoli gyvenamojo namo sienos, toje vietoje kur pasodintas rododendras aptvertas metaline tvorele. Kaip viskas įvyko ji tiksliai net negali pasakyti, viskas vyko trumpai. Nežino ar jie atsitrenkė todėl, kad A. Ž. ją suėmęs laikė ir neišlaikė pusiausvyros ar todėl, kad ją stūmė į sieną. Ji su dešiniu petimi atsitrenkė į sieną, o A. Ž. kaire kūno puse. Nukritę jie nebuvo. Po to, kai A. Ž. ją paleido, ji pamatė, kad netoliese yra jos mama M. P. ir laiko lazdą rankoje. Ji užstojo mamą, todėl A. Ž. dar kartą ją sugriebė rankomis vėl už dilbių ir dar kartą jie abu atsitrenkė į namo sieną. Tada A. Ž. ją paleido (1 t., b. l. 71-73).
12. Sprendžiant iš aukščiau aptartų duomenų visumos akivaizdu, jog nukentėjusiosios pozicija skirtingose proceso stadijose keitėsi, ji nebuvo nuosekli. Ikiteisminio tyrimo pradžioje nukentėjusioji teigė, kad susikibo su A. Ž. rankomis, vyko tampymasis ir jie neišlaikę pusiausvyros abu griūdami atsitrenkė į namo sieną, tuo tarpu apklausiama apylinkės teismo posėdyje ji jau nurodė, kad A. Ž. ją stūmė, dėl ko ji dešiniu petimi atsitrenkė į namo sieną. Abejonių nukentėjusiosios parodymų patikimumu kelia ir jos nurodytos aplinkybės, kad A. Ž. du kartus ją sugriebė už pečių ir du kartus pastūmė į sieną. Tokie nukentėjusiosios parodymai prieštarauja liudytojų M. Ž., S. S. ir M. P. (2017 m. gegužės 11 d. apklausos metu) parodymams, kad buvo tik vienas griuvimas (2 t., b. l. 99-100, t. 3 , b. l 122-125). Aplinkybę dėl vieno griuvimo savo parodymuose patvirtina ir išteisintasis A. Ž. (4 t., b. l. 112). Kad sužalojimas dešiniame petyje R. G. galėjo būti padarytas vienu trauminiu poveikiu nurodyta ir specialisto išvadoje (1 t., b. l. 96-99). Atsižvelgiant į nustatytus prieštaravimus nukentėjusiosios parodymuose, remtis vien tik jų visuma, pripažįstant A. Ž. kaltu jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juolab, kad kaip pagrįstai pažymėjo apylinkės teismas jokių kitų objektyvių įrodymų, pagrindžiančių A. Ž. kaltę byloje nėra.
13. Nors nukentėjusioji apeliaciniame skunde pabrėžia, kad jos parodymus dėl to, kad sužalojimai buvo padaryti A. Ž. neteisėtais veiksmais, t. y. sugriebus ją už pečių ir stūmus į sieną betarpiškai patvirtina nuoseklūs liudytojų M. P. ir S. P. parodymai, tačiau su tokiais argumentais teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, apylinkės teismas minėtų asmenų parodymų nelaikė nuosekliais ir konstatavo, kad jų duoti parodymai teismo posėdžiuose esmingai prieštarauja jų ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, kam pritaria ir aukštesnės instancijos teismas.
1.1. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja M. P. nurodė, kad A. Ž. R. G. suėmė už rankų ir pradėjo tampyti. R. G. bandė nuo jo rankomis atsistumti, jie abu susikibo, pradėjo vienas kitą stumdyti ir tampyti. Kai R. ir A. buvo susiėmę už rankų ir tampėsi, neišlaikė pusiausvyros ir abu atsirėmė į namo sieną, tačiau ant žemės nenukrito. Ji, norėdama juos išskirti, paėmė pagalį ir priėjo prie A. Ž.. Pastebėjo, kad į kiemą buvo išėjęs ir jos vyras S. P., kurį pamatęs A. Ž. sušuko „aš tave užmušiu“. Ji liepė vyrui eiti į kambarį. Po jų susikibimo R. G. išvažiavo į polikliniką, o A. Ž. įėjo į savo kambarį (2 t., b. l. 99-100). Tuo tarpu apklausiama apylinkės teismo 2018 m. spalio 16 d. posėdyje liudytoja parodė, kad įvykio dieną A. Ž. išlipo iš mašinos sodyboje ir pradėjo kabinėtis prie dukros visokiais žodžiais. Tarp jų kilo žodinis konfliktas, tada A. Ž. griebė R. G. už rankų ir trenkė į sieną. Griebė dukrą antrą sykį, kai stojo tarp jų, ji (dukra) vėl atsitrenkė į sieną dešine puse. Pagalį turėjo ji (liudytoja), jį atsinešė, kai A. Ž. trenkė pirmą kartą, galvojo jį pagąsdinti. Pirmą kartą irgi trenkė dešine puse. Prieš ją (liudytoją) A. Ž. nespėjo smurtauti. Dukra išvažiavo namo iškart, nuvažiavo viena. Ji matė kaip A. Ž. dukrą stūmė. Niekas jai nepatarinėjo ką sakyti, išsakė savo nuomonę. Galėjo ir abu trenktis į sieną, bet ji nematė, nes R. užstojo. Policijoje negalėjo nepasakyti apie antrą dukros stūmimą. Parodymų patikrinimo metu sakė, kad A. Ž. du kartus stūmė dukrą (3 t., b. l. 122).
1.2. Liudytojas S. P. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad tarp A. Ž. ir R. G. įvyko žodinis konfliktas. Jis prastai girdi, todėl negirdėjo dėl ko jie ginčijosi. Matė kaip ginčo metu A. Ž. suėmė rankomis R. G. už rankų, abu pradėjo tampytis. Kas vyko toliau jis nematė, nes nuėjo į vidų (2 t., b. l. 88-89). Tuo tarpu apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. teisiamajame posėdyje minėtas liudytojas parodė, kad įvykio dieną jis ėjo užkurti pirtį ir pamatė atvažiavusį A. Ž. į kiemą, jis šaukė. Tuo metu atvažiavo R. G. ir atsistojo tarp jo, ir A. Ž.. Tada A. Ž. stvėrė R. G. už žastų ir trenkė į sieną. R. G. atsirėmė dešiniu petimi į sieną. Tuomet į kiemą išėjo jo sutuoktinė M. P. ir A. Ž. puolė prie jos, bet R. G. atsistojo tarp jų. A. Ž. stovėjo kaire puse į M. P., į sieną. Tada A. Ž. stvėrė R. G. antrą kartą už žastų, pečių ir trenkė į sieną. R. G. du kartus atsirėmė dešiniu petimi į sieną, antrą kartą gal daugiau šonu. Ji nukritusi nebuvo. Po visko ji nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) ligoninę. Konfliktas įvyko prie gręžinio, prie šulinio, šalimais daugiau nieko nėra. M. P. stovėjo priekyje jo, jis stovėjau gal 5-10 m į namo pusę nuo pirties. A. Ž. stovėjo arčiau mašinos. Ten dar buvo S. prie mašinos, A. Ž. dukra ir jos sūnus. A. Ž. abu kartus stvėrė R. G. už pečių ir trenkė į sieną. A. Ž. į sieną neatsitrenkė, nugriuvęs nebuvo. Prieš posėdį jie nieko dėl parodymų davimo nesitarė. Jį vieną kartą apklausė tyrėja. Iš karto po įvykio geriau atsiminė įvykio detales, nes po insulto sutriko atmintis (4 t., b. l. 11-112).
14. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus liudytojų M. P. ir S. P. parodymų prieštaravimus vertinti juos kaip patikimus ir pagrindžiančius nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes dėl jos sužalojimo, t. y. kad A. Ž. griebė ją už pečių du kartus ir tyčia stūmė į namo sieną, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Abejoti minėtų liudytojų ir nukentėjusiosios parodymų patikimumu verčia ir byloje esantis garso įrašas, kuriame užfiksuoti nukentėjusiosios R. G. ir liudytojų M. P. ir S. P. pokalbiai, kuriuose girdėti, kaip nukentėjusioji aiškina savo tėvams kokius parodymus duoti teisme ir kokias aplinkybes dėl konflikto su A. Ž. nurodyti apklausos metu, ko nesakyti (4 t., b. l. 166). Minėti garso įrašai buvo ištirti apylinkės teismo 2019 m. spalio 17 d. teisiamajame posėdyje (4 t., b. l. 169). Nukentėjusioji R. G. minėto posėdžio metu patvirtino, kad įraše užfiksuotas jos balsas, kad tai ji bendravo su liudytojais M. P. ir S. P. (4 t., b. l. 169). Nors apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nepateikė minėto garso įrašo vertinimo motyvų, tačiau pagrindo nesivadovauti šiuo įrodymu nėra. Garso įrašą išteisintasis A. Ž. padarė teisėtai, palikęs garso įrašymo įrangą jam priklausančioje gyvenamojoje patalpoje (2 t., b. l. 82-86). Garso įrašymo įranga buvo palikta siekiant išsiaiškinti durų ir lango laužimo jam priklausančioje patalpoje aplinkybes, tačiau atsitiktinai buvo užfiksuotas nukentėjusiosios R. G. ir liudytojų pokalbis dėl parodymų derinimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BPK 98 straipsnį kaltinamasis gali savo iniciatyva pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Toks privačiai padarytas garso įrašas, patvirtinantis ar paneigiantis reikšmingas bylos sprendimo aplinkybes, patikrinus jo atsiradimo aplinkybes ir įsitikinus jo patikimumu, gali būti pripažintas įrodymu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-360/2004, 2K-122/2010, 2K-143/2011, 2K-562/2011, 2K-193/2014). Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, tirdamas pateiktą garso įrašą, išsiaiškino jo atsiradimo aplinkybes (pokalbis buvo atsitiktinai įrašytas, palikus A. Ž. priklausančioje gyvenamojoje patalpoje įrašymo įrangą), o pokalbių turinys nepaliko teismui jokių abejonių, kad garso įrašuose girdėti nukentėjusiosios R. G. ir liudytojų M. P. ir S. P. balsai. Įvertinusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad paminėtų liudytojų parodymai negali būti laikomi patikimais, nes pateiktas garso įrašas akivaizdžiai patvirtina, kad liudytojai buvo įtakoti nukentėjusiosios duoti jai palankius parodymus, todėl tokie nepatikimi liudytojų parodymai negali būti lemiamas įrodymas, grindžiant A. Ž. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo.
15. Nėra pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentu, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog tai A. Ž. pirmas griebė nukentėjusiąją už pečių ir pastūmė į sieną, o ji tik gynėsi. Pažymėtina, kad A. Ž. viso proceso metu neneigė, kad tarp jo ir R. G. kilo konfliktas, tačiau nuosekliai ir kategoriškai tvirtino, kad jis nukentėjusios už pečių nesugriebė ir į sieną netrenkė, kad pati R. G. pirma prie jo priėjo ir pradėjo konfliktuoti, bandė įspirti į koją. Apklausiamas apylinkės teisme A. Ž. parodė, kad įvykio dieną atvažiavo į sodybą, o jam išlipus iš automobilio R. G. prie jo priėjo ir pradėjo su petimi ir ranka stumdyti jį, su koja bandydama įspirti. Po to, R. G. staigiai stuktelėjo jam savo petimi į jo peties sritį ir jis šiek tiek atšlijo bei užkliuvęs už tvorelės krito į sieną (4 t., b. l. 112). Ikiteisminio tyrimo metu A. Ž. buvo nurodęs iš esmės analogiškas aplinkybes, t. y., kad jis atvyko su sutuoktine, seserimi, dukra ir anūku į sodybą. Jiems tik išlipus iš automobilio R. G. pradėjo ant jų šaukti, koneveikti. Jis negriebė jos nei už pečių, nei už drabužių. Nei vienas iš jų nebuvo nukritęs. Jis jos nestūmė, tai R. G. dešiniu pečiu jį stūmė į namo sieną ir jis atsitrenkęs susižalojo dešinę kūno pusę (2 t., b. l. 182-184). Aplinkybę, kad R. G. pirmoji priėjo prie A. Ž. patvirtina ir įvykio vietos apžiūros bei parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, kad tiek A. Ž., tiek nukentėjusioji bei kiti liudytojai nurodė, kad įvykio vieta buvo prie A. Ž. pastatyto automobilio į gyvenamojo namo sienos pusę. Tuo tarpu R. G. automobilis stovėjo priekyje, daugiau į kiemo gilumą už A. Ž. automobilio (1 t., b. l. 83-88, 2 t., b. l. 91-94, 102-108, 123-128, 113-117, 188-192). Todėl apylinkės teismas, įvertinęs šiuos duomenis ir atsižvelgęs į išteisintojo parodymus, pagrįstai padarė išvadą, kad tai R. G. priėjo prie A. Ž. ir pradėjo tiek žodinį konfliktą, tiek ir fizinį kontaktą. Nors nukentėjusioji apeliaciniame skunde pabrėžia, kad žingsnį į priekį link A. Ž. ji žengė tik norėdama uždaryti automobilio dureles, nes jai dėl rankos traumos tai buvo sunku padaryti, tačiau tokie nukentėjusiosios teiginiai kelia pagrįstų abejonių, nes kaip matyti iš byloje esančios 2019 m. rugpjūčio 7 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), medicininių duomenų, dėl kurių R. G. negalėjo atlikti rankomis kokių nors veiksmų, tame tarpe ir pastumti kitą asmenį ar daiktą, nėra (3 t., b. l. 180-187). Šie duomenys neleidžia sutikti su nukentėjusiosios teiginiu, kad dėl patirtos rankos traumos ji negalėjo uždaryti automobilio durelių ir tik todėl žengė žingsnį į priekį link A. Ž. vykusio tarpusavio konflikto metu. Byloje taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog A. Ž. iki nugriuvimo būtų tyčia kokiu nors būdu stūmęs nukentėjusiąją. Šiame kontekste pažymėtina, kad liudytojų M. P. ir S. P. apylinkės teisme duoti parodymai dėl nukentėjusios tyčinio pastūmimo buvo pripažinti nepatikimais, duotais įtakojant nukentėjusiajai, todėl nepatvirtinančiais A. Ž. kaltės. Išteisintasis A. Ž. viso proceso metu taip pat nuosekliai neigė tyčia pastūmęs R. G.. Sutiktina su apylinkės teismo išvada, kad nukentėjusioji dešinio peties sužalojimą galėjo patirti tik dėl savo netinkamų veiksmų, pradėjus susistumdymą su A. Ž. ir stumdymosi metu neišlaikius pusiausvyros atsitrenkus į namo sieną. Aplinkybę dėl griuvimo neišlaikius pusiausvyros ir atsitrenkimo į sieną savo parodymuose nurodė tiek A. Ž., tiek nukentėjusioji R. G. bei liudytoja M. P., duodamos parodymus ikiteisminio tyrimo metu netrukus po įvykio. Liudytojos M. Ž. bei S. S. taip pat nurodė aplinkybę dėl griuvimo į namo sieną. Tai, kad abu konflikto dalyviai susikibę rankomis užkliuvo ir praradę pusiausvyrą trenkėsi į namo sieną netiesiogiai patvirtina ir teismo medicinos specialistų išvados, kuriose nustatyti kūno sužalojimai tiek A. Ž., tiek ir R. G. (1 t. b. l. 89-90, 2 t., b. l. 146-147). Be to, 2017 m. rugpjūčio 24 d. teismo medicinos specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad R. G. sužalojimo galimybė jai susikibus rankomis su A. Ž., stumdantis ir vienas kitą tampant bei neišlaikius pusiausvyros dešiniu petimi atsitrenkiant į namo sieną, neatmetama (1 t., b. l. 96-99). Išdėstytų duomenų visuma leidžia sutikti su apylinkės teismo išvada, kad byloje esantys įrodymai neleidžia daryti neabejotinos išvados, jog R. G. sužalojimai atsirado būtent dėl neteisėtų A. Ž. veiksmų. Nors skunde teigiama, kad išteisintojo sutuoktinės M. Ž. bei sesers S. S. parodymai kelia pagrįstų abejonių jų patikimumu, tačiau vien tai, kad minėti asmenys yra susiję santuokiniais ir giminystės ryšiais su išteisintuoju, nesudaro pagrindo jų parodymais netikėti. Skunde nurodomi liudytojų parodymų neatitikimai, įvertinus juos aukščiau aptartų ir nustatytų aplinkybių kontekste, nesudaro pagrindo šių liudytojų parodymus vertinti kaip nepatikimus, kadangi natūralu, jog liudytojų parodymų neatitikimus gali įtakoti skirtingas požiūris į vieną ar kitą aplinkybę, pačio įvykio suvokimas. Kaip matyt iš skundžiamo nuosprendžio turinio, apylinkės teismas, išanalizavęs ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir teisiamojo posėdžio metu išteisintojo, nukentėjusiosios ir visų liudytojų duotus parodymus, juos sulyginęs tarpusavyje ir įvertinęs visų byloje surinktų įrodymų kontekste, priešingai nei tai savo skunde pabrėžia apeliantė, pagrįstai priėmė A. Ž. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.
16. Manyti priešingai ir naikinti pagrįstą apylinkės teismo nuosprendį teisėjų kolegijai neleidžia ir apeliacinio skundo teiginiai, kad apylinkės teismas nepagrįstai nustatė, kad A. Ž. veikė būtinosios ginties sąlygomis ir tuo pačiu konstatavo, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje požymių. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas, nustatydamas, jog kaltinamasis veikė būtinosios ginties sąlygomis, iš pradžių turi konstatuoti, kad buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir tik tuomet vertinti ar asmuo veikė būtinosios ginties sąlygomis. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš apylinkės teismo nuosprendžio motyvų, teismas pasisakė dėl būtinosios ginties sąlygų buvimo A. Ž. veiksmuose, vertindamas tik jo atliktus veiksmus konflikto pradžioje. Minėti veiksmai A. Ž. šioje baudžiamojoje byloje nebuvo inkriminuoti. Tuo tarpu dėl jam inkriminuotų veiksmų, t. y. kad jis tyčia du kartus sugriebė rankomis už pečių dukterėčią R. G., ją papurtė ir stūmė į namo sieną, tuo padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą, A. Ž. apylinkės teismo nuosprendžiu buvo išteisintas, pagrįstai konstatavus, kad nebuvo padarytas nusikaltimas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvadą, kad apylinkės teismo nuosprendis yra prieštaringas ir jį priėmus buvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamos praktikos. Šiame kontekste pažymėtina, kad konstatavus, jog apylinkės teismas būtinosios ginties sąlygų buvimą vertino dėl A. Ž. veiksmų, kurie jam nebuvo inkriminuoti, teisėjų kolegija nevertina ir plačiau nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su būtinosios ginties institutu.
17. Atsižvelgiant į visumą aukščiau išdėstytų aplinkybių (kaip nepatikimus vertinant nukentėjusiosios R. G. parodymus, nesutinkant ir su apeliantės pateiktu liudytojų M. P. ir S. P. parodymų vertinimu, kadangi šių liudytojų parodymai buvo įtakoti nukentėjusiosios), įvertinus tai, jog tarp nukentėjusiosios ir išteisintojo santykiai jau ne vienerius metus yra konfliktiniai dėl paveldėto turto ir finansinių klausimų (tai patvirtina byloje esantys nuosprendžiai, kuriais A. Ž. išteisintas bei atliktų ikiteisminių tyrimų nutarimai (2 t., b. l. 171, 3 t., b.l.89-91, 4 t., b. l. 140-146)), abejoti apylinkės teismo išvadomis, jog jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių A. Ž. kaltę jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatyta, teisinio pagrindo nėra. Visuma aukščiau išdėstytų aplinkybių nesudaro pagrindo A. Ž. veiksmų vertinti kaip nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje.
18. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių plotmėje, atmetant nukentėjusiosios apeliacinį skundą, svarbu paminėti ir tai, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Tokiu būdu akivaizdu, kad duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Būtent tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese.
19. Skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas R. G., Vilniaus teritorinės ligonių kasos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civilinius ieškinius paliko nenagrinėtus. Toks sprendimas priimtas remiantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu. Kadangi apylinkės teismas A. Ž. išteisino, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, civiliniai ieškiniai pagrįstai buvo palikti nenagrinėtais. Kadangi A. Ž. buvo išteisintas, pagrįstai buvo netenkintas ir nukentėjusiosios prašymas priteisti proceso išlaidas. Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, pagrindo priteisti proceso išlaidas nėra. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas 2019 m. spalio 31 d. Alytaus apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nukentėjusiosios R. G. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.