- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-06-18
- Bylos Nr.
- I-1069-484/2009
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ina Kirkutienė, Donatas Vansevičius, Nijolė Šidagienė
- Pareiškėjas
- Vilniaus apygardos vyriausiojo, M. G.
- Atsakovas
- Zarasų rajono savivaldybės administracijos
- Trečiasis asmuo
- Utenos apskrities viršininko administracijos, A. Š., Valstybinės, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, UAB „Alisina“, R. G., Utenos
- Advokatai
- Reda Kurlavičienė
- Kategorijos
- 13.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 13.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Šidagienės ir Donato Vansevičiaus, sekretoriaujant Renatai Paukštaitei, dalyvaujant pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro atstovui prokurorui Rolandui Kruopiui, atsakovo Zarasų rajono savivaldybės administracijos atstovei Anželikai Bakutytei, trečiojo suinteresuoto asmens Utenos apskrities viršininko administracijos atstovui Rimgaudui Kvikliui, trečiojo suinteresuoto asmens A. Š. atstovei advokatei Redai Kurlavičienei, trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovei Elzei Lagunavičiūtei, trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei Eglei Izokaitytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. G. skundą ir Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą atsakovams: Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriui, Zarasų rajono savivaldybės administracijai dėl projektavimo sąlygų sąvado, įsakymo ir statybos leidimo panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys: UAB „Alisina“, R. G., Utenos apskrities viršininko administracija, A. Š., Gražutės regioninio parko direkcija, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, S. B., G. B., Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja M. G. kreipėsi į teismą su skundu prašydama panaikinti Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006-12-29 išduotą statybos leidimą (duomenys neskelbtini).
Pareiškėja skunde nurodė, kad 2008-12-18 apskrities viršininko sprendimais jai, R. G. ir R. D. atkurtos nuosavybės teisės į 10,13 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypą, esantį Zarasų rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) kaime, sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teisės į sklypą, atkurtos ir užregistruotos tokiomis dalimis: jai - (duomenys neskelbtini) žemės sklypo, R. G. - (duomenys neskelbtini) žemės sklypo ir R. D. -(duomenys neskelbtini) žemės sklypo. Visi sklypo bendrasavininkiai 2004-08-17 pasirašė žemės sklypo naudojimosi tvarkos susitarimą, pagal kurį ji ir R. G. gavo teisę naudotis pietine sklypo dalimi, plane pažymėta Nr. 2, o R. D. - šiaurine sklypo dalimi, plane pažymėta Nr. (duomenys neskelbtini). R. D. savo sklypo dalį pardavė UAB „Alisina“, o vėliau UAB „Alisina“ šią sklypo dalį perleido bendrovės direktoriui S. B. Utenos apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2008-12-29 raštu Nr. 157Z-89 ją informavo, kad Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktorius 2006-12-29 išdavė statybos leidimą (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo, dviejų ūkinių pastatų, pirties ir dviejų pavėsinių statybai miškų ūkio paskirties žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame Gražutės regioninio parko teritorijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, Zarasų rajone. Taip pat rašte nurodė, jog minėtas statybos leidimas išduotas, galimai pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, todėl pareikalavo sustabdyti statybas.
Pareiškėja skunde pažymėjo, kad dėl statybos leidimo jai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame sklype nesikreipė, jokių sutarčių dėl statinių šiame sklype projektavimo darbams atlikti nesudarė ir neįgaliojo kitų asmenų veikti jos vardu projektuojant ir prašant statybos leidimo statiniams statyti minėtame sklype. Taip pat niekas ir niekada į ją nesikreipė dėl sutikimo projektuoti ir statyti statinius šiame pareiškėjai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame sklype. M. G. nurodė, kad statybos leidimas statiniams statyti jai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame sklype išduotas jos vardu, nesant jos prašymo, sutikimo ir jai net apie tai nežinant (1 tomas, b. l. 4-6).
Pareiškėjas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras kreipėsi į teismą su pareiškimu ir prašė panaikinti Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyr. architektės 2006-11-22 patvirtintą projektavimo sąlygų sąvadą; panaikinti Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006-12-29 įsakymą Nr. I-889 „Dėl statybos leidimo išdavimo UAB „Alisina“, R. G. ir M. G.“; panaikinti Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006-12-29 išduotą statybos leidimą (duomenys neskelbtini) ( 2 tomas, b. l . 4-7).
Pareiškėjas prašyme nurodė, kad Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyr. architektė 2006-11-22 patvirtino projektavimo sąlygų sąvadą Nr. (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo su priklausiniais atstatymui UAB „Alisina“, R. G. ir M. G. priklausiusiame žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, Zarasų rajone. Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktorius 2006-12-29 priėmė įsakymą Nr. 1-889 „Dėl statybos leidimo išdavimo UAB „Alisina“, R. G. ir M. G.“. UAB „Alisina“, R. G. ir M. G. statybos leidimas (duomenys neskelbtini) minėtame žemės sklype statyti gyvenamąjį namą, du ūkinius pastatus, pirtį ir dvi pavėsines, išduotas 2006-12-29. Pareiškėjas pažymėjo, kad žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) yra miškų ūkio paskirties, be to, Gražutės regioninio parko teritorijoje Antalieptės marių hidrografiniame draustinyje.
Prokuroras pareiškimą grindžia Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, kur pateikiama miško žemės sąvoka, miško žemei priskirianti miško plote esančius miško kelius, kvartalus, technologines ir priešgaisrines linijas, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimtus plotus, poilsio aikšteles, žvėrių pašarų aikšteles, taip pat žemę, skirtą miškui įveisti ir Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kur nustatyta, kad miškų ūkio paskirties žemei pagal teritorijų planavimo dokumentus priskiriama žemė, kurią užima miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės. Prokuroras remdamasis šių įstatymų bei kitų teisės aktų nuostatomis daro išvadą, kad miškų ūkio paskirties žemėje pagal nustatyta tvarka parengtus, suderintus ir patvirtintus detaliuosius planus leidžiama statyti tik tokius statinius, kurie pagal savo naudojimo paskirtį atitiktų teisės aktuose įtvirtintas pastatų miškų ūkio veiklai savybes (medienos sandėliai ir kiti su mišku susiję įrenginiai). Gyvenamųjų namų, svirnų, klojimų, pirčių ar kitokių Miškų bei Žemės įstatyme nenumatytų pastatų statyba miško ūkio pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties sklype negalima.
Prokuroras pareiškime pažymėjo, kad Miškų įstatymas ir Žemės įstatymas nenumato išimčių dėl sodybų statybos esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ir kituose planuose), todėl mano, jog teisė į statybą miškų ūkio paskirties žemėje negalėjo būti realizuota (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-10-13 nutartis adm. b. Nr. A63 -1721/2008, 2008-02-12 nutartis adm. b. A-556-206/2008). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-07-08 nutartyje c. b. Nr. 3K-3-360/2008 pažymėjo, jog Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. nuostatos, suteikiančios teisę draustinio teritorijoje atstatyti buvusią sodybą, nenumato sodybos atstatymo galimybių miško žemėje, kurios naudojimą reglamentuoja Miškų įstatymas. Miško žemės naudojimą reglamentuoja specialiosios teisės normos, todėl sprendžiant klausimą dėl buvusios sodybos atstatymo miško žemėje, priskirtoje saugomoms teritorijoms, Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. nelaikytinas specialiąja norma Miškų įstatymo 2 str. 3 d. ir 11 str. atžvilgiu. Darytina išvada, kad Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. suteikia teisę atstatyti sodybą, jei kiti specialūs įstatymai tokios teisės neriboja.
Prokuroras nurodė, kad Zarasų rajono savivaldybės administracija, 2006-11-22 patvirtindama projektavimo sąlygų sąvadą Nr. (duomenys neskelbtini), 2006-12-29 išduodama statybos leidimą (duomenys neskelbtini), pažeidė Miškų įstatymo 2 str. 3 d., Žemės įstatymo 21 str. 1, 2 p., 26 str. 1 d. nuostatas.
Atsiliepimas
Atsakovė Zarasų rajono savivaldybės administracija prašo spręsti ginčą teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodė, kad išduodama ginčijamą 2006-12-29 statybos leidimą (duomenys neskelbtini) vadovavosi Saugomų teritorijų įstatymu. Atsakovė atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo minimame Konstitucinio Teismo 2006-03-14 nutarime statybų klausimas sprendžiamas Miškų ir Žemės įstatymų kontekste ir klausimas nenagrinėtas Saugomų teritorijų įstatymo kontekste. Lietuvos Aukščiausias teismas, aiškinantis įstatymo taikymą ir teisę bei formuojantis teismų praktiką dėl statybų saugomoje teritorijoje esančiuose žemės sklypuose, kurių paskirtis yra miškų ūkio, pasisakė tik 2008-06-28 nutartyje Nr. 3K-3-117/2008. Taigi, išduodant ginčijamus dokumentus nebuvo teismų praktikos, todėl atsakovė neturėjo pakankamo pagrindo neišduoti suinteresuotiems asmenims ginčijamų projektavimo sąlygų sąvado ir statybos leidimo (1 tomas b. l. 36, 2 tomas b . l. 55-56).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Gražutės regioninio parko direkcija su pareiškėjo prašymu sutiko. Atsiliepime nurodė, kad žemės sklypas kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k.v. (unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini)) yra saugomoje teritorijoje, Gražutės regioninio parko Antalieptės marių hidrografiniame draustinyje, o statybą saugomoje teritorijoje reguliuoja ir reglamentuoja Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas, Gražutės regioninio parko apsaugos reglamentas, Gražutės regioninio parko nuostatai, Specialios žemės ir miško naudojimo sąlygos, Miškų įstatymas, Žemės įstatymas bei kiti teisės aktai ir norminiai dokumentai. Pagrindinė tikslinė šio žemės sklypo naudojimo paskirtis yra miškų ūkio. Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyr. architektės 2006-11-22 patvirtintas projektavimo sąlygų sąvadas Nr. (duomenys neskelbtini), 2006-12-29 Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas Nr. 1-889, Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006-12-29 išduotas statybos leidimas (duomenys neskelbtini), 2006-11-07 paraiška projektavimo sąlygų sąvadui gauti, Gražutės regioninio parko direkcijos 2006-11-16 projektavimo sąlygos išduotos po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-03-14 priimto nutarimo, tačiau šiam nutarimui prieštarauja, todėl neturėjo būti vykdomi (2 tomas b. l. 180-183 ).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos apskrities viršininko administracija su pareiškėjų skundu ir prašymu sutiko. Atsiliepime nurodė, kad vadovaujantis Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punktu, miškų ūkio paskirties žemėje negali būti statoma sodyba ar kiti statiniai, nenumatyti įstatyme. Konstitucinis Teismas 2006-03-14 nutarime yra konstatavęs, kad „pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio“. Vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, jų apsauga – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (LR Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės parkai, o 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad valstybė rūpinasi atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga. Tokiems objektams nustatytas specialus, ypatingas teisinis režimas. Gražutės regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992-09-24 nutarimu Nr. 1-2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“, siekiant išsaugoti vertingas gamtos ir kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti. Parko reglamente nustatyta, kad veiklą parke reglamentuoja Saugomų teritorijų, Statybos ir kiti įstatymai, Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, statybos techniniai reglamentai ir kt. Teisingas šių teisės aktų taikymas yra valstybės ir visos visuomenės rūpimas reikalas, viešasis interesas, kurio įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų. Nesilaikant teisės aktų reikalavimų, pažeidžiamas viešasis interesas. Zarasų rajono savivaldybės administracija, 2006-11-22 patvirtindama projektavimo sąlygų sąvadą Nr. (duomenys neskelbtini), 2006-12-29 išduodama statybos leidimą (duomenys neskelbtini), pažeidė Miškų įstatymo 2 str. 3 d., Žemės įstatymo 21 str. 1 d. 1 p., 26 str. 1 d. 3 p., dėl to šie aktai yra neteisėti ir prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. O pripažinus, kad ginčijamas statybos leidimas (duomenys neskelbtini) išduotas neteisėtai ir jį panaikinus, naikintini ir kiti statybos dokumentai: 2006-11-22 projektavimo sąlygų sąvadas Nr. (duomenys neskelbtini), 2006-12-29 Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas „Dėl statybos leidimo išdavimo UAB „Alisina“, M. G. ir R. G.“, 2006-12-28 Zarasų rajono savivaldybės nuolatinės statybos komisijos posėdžio protokolas Nr. 116, 2006-11-22 Gražutės regioninio parko direkcijos raštas Nr. 7.1.-234 „Dėl sąlygų techninio projekto rengimui“ (1 tomas b. l. 130-134, 2 tomas, b. l. 187-19).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba su pareiškėjo prašymu sutiko, prašė jį tenkinti. Atsiliepime nurodė, jog Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 1 d. 8 p. nustatyta, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), <...>. Nei Miškų, nei Žemės įstatymai nenumato galimybės statyti sodybas ar kitus su miško ūkiu nesusijusius pastatus miškų ūkio paskirties žemėje. Be to, LR Konstitucinis Teismas 2006-03-14 nutarime konstatavo, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, kad miškams, palyginti su kitais objektais, įstatymu gali būti nustatytas specialus, ypatingas teisinis režimas, kad ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai lemia miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus, kad tokie apribojimai, suvaržymai turi būti proporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui. Konstitucinis Teismas padarė išvadą kad LR Vyriausybės 1995-12-22 nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento įtvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto nuostata „Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai“ ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, prieštarauja Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 daliai ir Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktui. Be to, trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-07-08 civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2008 konstatavo, kad tiek Saugomų teritorijų įstatymas, tiek Miškų įstatymas nustato specifinį atitinkamų teritorijų apsaugos režimą. Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatos, suteikiančios teisę draustinio teritorijoje atstatyti buvusią sodybą nedetalizuoja sodybos atstatymo galimybių miško žemėje, kurios naudojimą reglamentuoja Miškų įstatymas. Miško žemės naudojimą reglamentuoja specialiosios teisės normos, todėl, sprendžiant klausimą dėl buvusios sodybos Įstatymo miško žemėje, priskirtoje saugomoms teritorijoms, Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktas nelaikytinas specialiąja norma Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies ir 11 straipsnio atžvilgiu. Taigi tuo atveju, kai byloje klausimas sprendžiamas dėl sodybos, buvusios dabartinėje miško žemėje, priskirtos saugomoms teritorijoms, atstatymo galimybės, taikytinos ir Saugomų teritorijų įstatymo, ir Miškų įstatymo normos. Darytina išvada, kad Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktas suteikia teisę atstatyti sodybą, jei kiti įstatymai tokios teisės neriboja. Priešingas įstatymo aiškinimas, t. y. kad miškų, nepriskiriamų saugotinoms teritorijoms, apsaugos režimas yra griežtesnis nei esančių saugomose teritorijose, prieštarauja protingumo principui, kurio teismai, aiškindami ir taikydami įstatymus, privalo laikytis (CK 1.5 straipsnio 4 dalis, CPK 3 straipsnio 1 dalis). Savo ruožtu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008-10-13 administracinėje byloje Nr. A63-1721/2008 taip pat konstatavo, kad statybos miško ūkio paskirties žemėje santykius reglamentuojantys Miškų įstatymas ir Žemės įstatymas nenumato išimčių dėl statinių inter alia sodybų statybos esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose), todėl akivaizdu, jog teisė į statybą miško ūkio paskirties žemėje negali būti realizuota (2 tomas b. l. 45-47).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos su pareiškėjo prašymu sutiko. Atsiliepime nurodė, kad pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis ginčo sklypui be kitų specialiųjų naudojimo sąlygų nustatyti miško naudojimo apribojimai, taip pat nacionalinių ir regioninių parkų bei hidrografinių draustinių specialios naudojimo sąlygos. Pažymėjo , kad Žemės įstatymo ir Miškų įstatymo nuostatos, draudžiančios miškų ūkio paskirties žemėje statyti kitus statinius, nei numato šie įstatymai, galiojo ir ginčijamo statinio projektavimo sąlygų sąvado tvirtinimo, Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo priėmimo ir statybos leidimo išdavimo metu. Ginčo žemės sklypas yra saugomoje Gražutės regioninio parko Antalieptės marių hidrografinio draustinio teritorijoje ir laikytinas gamtiniu draustiniu, todėl jam taikomos ir Saugomų teritorijų įstatymo nuostatos. Tačiau, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama administracinių teismų praktika, Saugomų teritorijų įstatymas negali būti aiškinamas ir taikomas kaip leidžiantis netaikyti Miškų įstatymo ir Žemės įstatymo draudimų, tuo tarpu minėti įstatymai nenumato išimčių dėl statinių inter alia sodybų statybos esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai i yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose), todėl akivaizdu, jog teisė į statybą miško ūkio paskirties žemėje negali būti realizuota (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-10-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A63 - 1721/2008). Konstitucinis Teismas 2006-03-14 nutarime taip pat pažymėjo, kad tiek Miškų įstatyme, tiek Žemės įstatyme nebuvo ir nėra kitų nuostatų (išskyrus Miškų įstatymoo 2 str. 3 d. ir Žemės įstatymo 26 str. 1 d. 3 p.), kurios apibrėžtų, kokie statiniai (pastatai) gali būti ant miško (miškų ūkio paskirties) žemės“. Atsižvelgiant į tai, kad minėtas Konstitucinio Teismo 2006-03-14 nutarimas buvo oficialiai paskelbtas ginčijamo statinio projektavimo sąlygų sąvado tvirtinimo, Zarasų savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo priėmimo ir statybos leidimo išdavimo metu, tos administracinius aktus atitinkamai tvirtinant, priimant ir išduodant Statybų privačioje žemėje reglamento nuostatos, t. y. 2 ir 3 punktai, kuriuose numatyta, kad miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama pagal parengtus detaliuosius planus šių miškų savininkams, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai, o ūkio paskirties žemėje esančiose sodybvietėse galima statyti naujus gyvenamuosius (vietoj buvusiųjų), taip pat rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus ir statyti reikiamus ūkinius pastatus, negalėjo būti taikomos (2 tomas b. l. 48-5).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija su pareiškėjo prašymu sutiko. Atsiliepime pažymėjo, kad žemės sklypas, kuriame norima vykdyti statybas, atsižvelgiant į jo buvimo vietą, turi dvejopo pobūdžio teisinį statusą. Visų pirma, šis sklypas priskirtinas miško ūkio paskirties žemei (tai patvirtina Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas kuriame nurodyta, kad žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis yra miškų ūkio), o antra, jis patenka į Gražutės regioninį parką Antalieptės manų hidrografinį draustinį. Pirmuoju žemės sklypo teisinio statuso atveju statybos miško ūkio paskirties žemėje santykius reguliuoja LR miškų įstatymas ir LR žemės įstatymas. Antruoju atveju statybos draustiniuose santykius reglamentuoja LR saugomų teritorijų įstatymas. Atsižvelgiant į teisės aktų reglamentavimą, teismų praktiką (Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-02-12 nutartis administracinėje byloje A556-206/2008, Konstitucinio Teismo 2006-03-14 nutarimas) darytina išvada, kad teisės aktai iš principo draudžia statyti bet kokius pastatus miškų ūkio paskirties žemėje, todėl pagal dabar galiojantį teisės aktų nustatytą reglamentavimą nėra svarbūs statybos leidimo išdavimo pažeidimai, nes toks tiek statybos leidimas, tiek projektavimo sąlygų sąvadas negalėjo būti išduotas – tai imperatyviai draudžia (ir draudė) teisės aktai (3 tomas b. l. 71-73).
Trečiasis suinteresuotas asmuo A. Š. su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašo jo netenkinti. Atsiliepime pažymėjo, kad miškas (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje atsirado vėliau, nei XIX a. pab. – XX a. pirmoje pusėje čia buvusios sodybos – maždaug prie 50 metų. Iki tol žemėlapiuose ginčo žemės sklypo teritorijoje nebuvo žymimi jokie miškai. Todėl ribojant teises, egzistavusias tol, kol medžių savaiminukais apaugusi ne miško žemė nebuvo inventorizuota ir įtraukta į apskaitą kaip miškas, bus pažeidžiamas proporcingumo principas. Nurodė, kad remiantis Gražutės regioninio parko zonavimo pagrindinių nuostatų reglamentavimu, Gražutės regioninio parko Antalieptės marių hidrografinio draustinio išsaugančioji zona nėra orientuota į miško išsaugojimą, todėl nustatyti ribojimai negali būti laikomi proporcingais, nes tokiu atveju sklypo savininkų teisės yra suvaržomos labiau, nei yra būtina svarbiausiam tikslui – Antalieptės marioms išsaugoti, pasiekti. A. Š. taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju viešas interesas nėra pažeistas, nes miškui, jo apsaugos režimui ir gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimui nebuvo padaryta jokios žalos. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, net jei teismo būtų konstatuota, kad buvo padaryti teisės pažeidimai, toks valstybės intereso gynybos būdas, kai prašoma panaikinti administracinius aktus, jau sukėlusius materialinius teisinius padarinius, yra neproporcingas padarytai žalai, o prokuroras, bylinėdamasis vien dėl administracinių aktų panaikinimo ir nesiekdamas buvusios padėties atkūrimo, neracionaliai naudoja valstybės resursus (3 tomas b. l. 38-43).
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas ir trečiųjų suinteresuotų asmenų Utenos apskrities viršininko administracijos, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos, Aplinkos ministerijos atstovai prašė prašymą tenkinti remdamiesi prašyme ir atsiliepimuose nurodytais motyvais.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovė ir trečiojo suinteresuoto asmens A. Š. atstovė teismo posėdyje prašė prašymą atmesti A. Š. atsiliepime nurodytais motyvais. Atsakovo atstovė prašė taikyti skundo padavimo senatį.
Motyvuojamoji dalis
Prokuroro prašymas tenkintinas. Kitoje dalyje byla nutrauktina.
Byloje nustatyta, kad Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyr. architektė 2006-11-22 patvirtino projektavimo sąlygų sąvadą Nr. (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo su priklausiniais atstatymui UAB „Alisina“, R. G. ir M. G. priklausiusiame žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, Zarasų rajone (2 tomas b. l. 14). Zarasų raj. savivaldybės administracijos direktorius 2006-12-29 pasirašė įsakymą Nr. 1-889 „Dėl statybos leidimo išdavimo UAB „Alisina“, R. G. ir M. G. “ ir 2006-12-29 išdavė UAB „Alisina“, R. G. ir M. G. statybos leidimą (duomenys neskelbtini) minėtame žemės sklype statyti gyvenamąjį namą, du ūkinius pastatus, pirtį ir dvi pavėsines (2 tomas b. l. 13, 15).
VĮ „Registrų centras“ išrašas patvirtina, kad nekilnojamojo turto registre nuo 2002-04-08 yra įregistruotas miško ūkio paskirties 10,1300 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ) (2 tomas b. l. 16-19).
Byloje ginčo, kad 10,1300 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ) yra miškų ūkio paskirties, nėra.
Pagal Žemės įstatymo (Žin., 1994, Nr. 34-620; 2004, Nr. 28-868) 26 straipsnio 1 dalį, miškų paskirties žemei pagal teritorijų planavimo dokumentus priskiriamas: mišku apaugęs plotas (medynai); neapaugęs mišku plotas: kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos; žemė, kurią užima miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės; žemė, kurioje numatyta įveisti mišką; miško valdose įsiterpusios kitos žemės naudmenos, tarp jų atskirais žemės sklypais nesuformuotos žemės ūkio naudmenos. Pagal šią nuostatą miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama tik specializuotų statinių statyba: medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių, poilsio aikštelių, žvėrių pašarų aikštelių statyba. Teisė statyti kitus statinius miškų ūkio paskirties žemėje pagal Žemės įstatymą nenumatyta.
Žemės įstatymo 21 straipsnyje nustatytos žemės savininkų ir kitų naudotojų pareigos. Pagal šio straipsnio 1 ir 2 punktus žemės savininkai ir naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą bei pobūdį, laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų reikalavimų.
Žemės įstatymo 26 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad miškų ūkio paskirties žemėje miškų apsaugą ir miško išteklių naudojimą nustato Miškų įstatymas.
Miškų įstatymo (Žin., 2001, Nr. 35-1161) 2 straipsnio 3 dalyje pateikiama miško žemės sąvoka, miško žemei priskirianti miško plote esančius miško kelius, kvartalus, technologines ir priešgaisrines linijas, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimtus plotus, poilsio aikšteles, žvėrių pašarų aikšteles, taip pat žemę, skirtą miškui įveisti. Šiame įstatyme miškų ūkio paskirties žemėje taip pat draudžiama kitokių nei medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių, poilsio aikštelių, žvėrių pašarų aikštelių statyba.
Byloje taip pat pripažįstama aplinkybė, kad žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) yra saugomoje, t. y. Gražutės regioninio parko Antalieptės marių hidrografinio draustinio, teritorijoje.
Vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo (Žin., 1993, Nr. 63-1188; 2001, Nr. 108-3902) 8 straipsnio 3 dalies 3 punktu, hidrografiniai draustiniai priskiriami prie gamtinių draustinių. Taigi Gražutės regioninio parko Antalieptės marių hidrografinis draustinis laikytinas gamtiniu draustiniu. Remiantis Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktu, gamtiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose, statyti pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 50 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos. Tačiau Žemės įstatymas ir Miškų įstatymas tokių išimčių nenumato.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008-10-13 nutartyje administracinėje byloje A63-1721/2008 yra konstatavęs, kad Saugomų teritorijų įstatymas negali būti aiškinamas ir taikomas kaip leidžiantis netaikyti Miškų įstatymo ir Žemės įstatymo draudimų.
Kadangi žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) yra miškų ūkio paskirties, kuriame pagal Žemės įstatymą ir Miškų įstatymą galima tik medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių, poilsio aikštelių, žvėrių pašarų aikštelių statyba, šiame sklype negali būti statomi pastatai esamuose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą).
Konstitucinis Teismas 2006-03-14 nutarime konstatavo, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, kad miškams, palyginti su kitais objektais, įstatymu gali būti nustatytas specialus, ypatingas teisinis režimas, kad ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai lemia miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus, kad tokie apribojimai, suvaržymai turi būti proporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui. Konstitucinis Teismas padarė išvadą kad LR Vyriausybės 1995-12-22 nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto nuostata „Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai“ ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, prieštarauja Miškų įstatymo 2 straipsnio (2001-04-10 redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 3 daliai ir Žemės įstatymo (2004-01-27 redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 26 straipsnio 1 dalies 3 punktui. Šiame nutarime Konstitucinis teismas pažymėjo, kad tiek Miškų įstatyme, tiek Žemės įstatyme nebuvo ir nėra kitų nuostatų (išskyrus Miškų įstatymo 2 str. 3 d. ir Žemės įstatymo 26 str. 1 d. 3 p.), kurios apibrėžtų, kokie statiniai (pastatai) gali būti ant miško (miškų ūkio paskirties) žemės.
Remiantis išdėstytais argumentais, teismas daro išvadą, kad Zarasų rajono savivaldybės administracija, 2006-11-22 patvirtindama projektavimo sąlygų sąvadą Nr. (duomenys neskelbtini), 2006-12-29 išduodama statybos leidimą (duomenys neskelbtini), pažeidė LR miškų įstatymo 2 str. 3 d., LR žemės įstatymo 21 str. 1, 2 p., 26 str. 1 d. nuostatas. Todėl minėti administraciniai aktai yra naikintini.
Dėl termino kreiptis į teismą, prokurorui ginant viešąjį interesą
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Teismų praktikoje prokurorui, besikreipiančiam į teismą dėl viešojo intereso gynimo, šis terminas skaičiuojamas nuo dienos, kai buvo surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad buvo pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, atsižvelgiant į tai, kuris momentas atsiranda anksčiau. Teismas, spręsdamas prokuroro prašymo dėl viešojo intereso gynimo priėmimo klausimą, turi nustatyti termino eigos pradžią, t. y. kada pagal surinktą medžiagą prokurorui pakako duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (LVAT 2008-07-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A146–335/2008).
Bylos duomenys rodo, kad Utenos apskrities viršininko administracija dėl šioje byloje ginčijamų aktų teisėtumo informaciją prokurorui pateikė 2009-02-05 ( 2 tomas b. l. 8-10). Prokuroras į teismą kreipėsi 2009-03-05 ( 2 tomas b. l. 4-7). Todėl teismas daro išvadą, kad prokuroras Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino nepažeidė.
Dėl pareiškėjo ginamo intereso pripažinimo viešuoju
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnis nustato valstybei pareigą rūpintis natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūrėti, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Kaip jai buvo nurodyta, miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Konstitucinis Teismas 2005-05-13 nutarime yra nurodęs, kad pagal Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies nuostatas natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, o jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas yra viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė pareiga.
Statyba miško ūkio paskirties žemėje vykdoma prokuroro ginčijamų administracinių aktų pagrindu. Todėl nagrinėjamu atveju prokuroro ginamas interesas yra viešasis interesas ir prokuroras, vykdydamas savo pareigą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalyje, turėjo teisę kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo.
Dėl pareiškėjos M. G. atsisakymo skundo
M. G. 2009-05-11 pateikė teismui prašymą, kuriame ji pareiškė atsisakymą nuo skundo (3 tomas b. l. 12-13).
Pareiškėjos atsisakymas nuo skundo priimtinas ir administracinė byla nutrauktina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 52 straipsnis numato, kad pareiškėjas bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje turi teisę atsisakyti skundo. Kliūčių priimti pareiškėjos atsisakymą nuo skundo nėra. Pareiškėjai skundo atsisakymo procesinės pasekmės žinomos (3 tomas b. l. 12-13).
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 101 straipsnio 3 punktu
nusprendė:
Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro prašymą patenkinti.
Panaikinti Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyr. architektės 2006-11-22 patvirtintą projektavimo sąlygų sąvadą Nr. PS -249.
Panaikinti Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006-12-29 įsakymą Nr. I-889 „Dėl statybos leidimo išdavimo UAB „Alisina“, R. G. ir M. G. “.
Panaikinti Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006-12-29 statybos leidimą (duomenys neskelbtini), išduotą statytojams UAB „Alsina“, M. G., R. G.
M. G. atsisakymą nuo skundo priimti. Administracinę bylą dalyje pagal M. G. skundą atsakovams Zarasų rajono savivaldybės administracijai ir Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriui nutraukti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.