- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-14
- Bylos Nr.
- 1A-799-245-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-1-01010-2011-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kęstutis Dargužis (pirm.), Valdas Vitunskas, Evaldas Gražys
- Kaltinamasis
- G. D.
- Advokatai
- Vytenis Dziegoraitis
Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudž. byla Nr. 1A-799-245-2013
2013 m. spalio 14 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Evaldo Gražio ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorui Nerijui Brunzai, išteisintajam G. D., gynėjams advokatams Vyteniui Dziegoraičiui, Edmundui Rusinui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo G. D. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189¹ str. 1 d., nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.);
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. D. buvo kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 189¹ str. 1 d. padarymu, tai yra tuo, kad jis turėjo nuosavybės teise ir šiuo metu turi didesnės negu 500 MGL vertės turtą, t.y.:
2004-02-17 pagal pirkimo pardavimo sutartį Nr. 538 įsigijo butą 90,90 m², unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) už 150000 Lt iš neteisėtai gautų pajamų;
2004-06-21 pagal pirkimo pardavimo sutartį Nr. DŽM-4941 įsigijo sandėliavimo patalpas 1111,28 m², unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini), už 152245 iš neteisėtai gautų pajamų;
2004-10-15 pagal pirkimo pardavimo sutartį Nr. 10463 įsigijo žemės sklypą 2,07 ha, unikalus Nr. 5910-0002-0086, esantį (duomenys neskelbtini), už 30000 Lt iš neteisėtai gautų pajamų;
2004-10-15 pagal pirkimo pardavimo sutartį įsigijo automobilį Fiat Iveco 50-8, pagamintą 1986 m., VIN kodas (duomenys neskelbtini), už 518 Lt iš neteisėtai gautų pajamų;
2006-01-26 pagal pirkimo pardavimo sutartį Nr. 222 įsigijo keturis žemės sklypus: 0,3 ha unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 0,3 ha unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,3 ha unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,3 ha unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) sav., už 1068450 Lt, iš kurių 123797 Lt yra iš neteisėtai gautų pajamų;
2007-10-17 pagal pirkimo pardavimo sutartį Nr. 5061 įsigijo butą 151,54 m², unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) už 470219 Lt, iš kurių 334673 Lt yra iš neteisėtai gautų pajamų, žinodamas, kad šio turto dalis negalėjo būti įgyta teisėtomis pajamomis, ir tokiu būdu jis panaudojo turto įsigijimui 2004 m. – 2007 m. laikotarpiu neteisėtai gautas pajamas - iš viso 791233 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 27 d. nuosprendžiu G. D. iš jam pareikštų kaltinimų išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių, nes inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu neteisėtas praturtėjimas kaip veika dar nebuvo kriminalizuota.
Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorė skundžia apylinkės teismo nuosprendį ir prašo jį panaikinti, priimti G. D. atžvilgiu naują apkaltinamąjį nuosprendį ir pripažinti G. D. kaltu, padarius BK 189¹ str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką ir paskirti jam bausmę – 2 metus laisvės atėmimo, jos vykdymą atidedant dviejų metų laikotarpiui; taikyti baudžiamojo poveikio priemonę - konfiskuoti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypo plotas – 1,4292 ha, registro Nr. 44/722937, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) – vidutinė rinkos vertė 784 946; G. D. bei jo žmonai J. D. priklausantį turtą, tai yra, negyvenamąsias patalpas – garažą, esančias (duomenys neskelbtini), registro Nr. 10/318202, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) – vidutinė rinkos vertė 15 100 Lt.
Skunde nurodoma, jog apylinkės teismo padarytos išvados yra nepagrįstos bei neteisingos, jos neatitinka teisminio nagrinėjimo metu nustatytų faktinių aplinkybių, dėl to nuosprendis naikintinas. Pirmosios instancijos teismas nepaisė BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, iš esmės netinkamai įvertino byloje surinktus ir teisiamajam posėdyje ištirtus įrodymus.
Baudžiamajai atsakomybei kilti pagal G. D. inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, būtinos šios 4 sąlygos: 1) turtas asmeniui turi priklausyti nuosavybės teise; 2) turto vertė yra daugiau nei 500 MGL; 3) asmuo žino, gali ir turi žinoti, kad jam nuosavybės teise priklausantis turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis; 4) šį turtą nuosavybės teise turi po 2010-12-11.
Byloje nustatyta, kad G. D. nuo 2004 m. - 2007 m. įsigijo nekilnojamojo turto, už kurį sumokėjo neteisėtai gautomis pajamomis 791233 Lt. Iš 2009-12-10 Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo akto Nr. A5-09-25 matyti, kad tokios sumos, gautos iš teisėtų pajamų šaltinių, kaltinamasis G. D. neturėjo. Jis nepateikė mokestinį patikrinimą ir ikiteisminį tyrimą atlikusiai institucijai nei teismui jokių duomenų, kad pinigai, panaudoti nekilnojamojo turto įsigijimui, gauti teisėtai. Ikiteisminio tyrimo metu bei teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų parodymai buvo prieštaringi, neatitinkantys kaltinamojo nurodytų aplinkybių dėl pajamų įgijimo. Byloje yra esminiai dokumentai, kurie apibūdina neteisėtą praturtėjimo būdą. Liudytojų parodymai neturi reikšmės įrodant kaltę. Vertintinas patikrinimo aktas, kuriame konstatuojama, kad pajamos, gautos G. D. nepadengia tų išlaidų, kurias jis turėjo. Tai reiškia, kad tą turtą, kurį jis įsigijo, negalėjo pagrįsti teisėtomis pajamomis. G. D. sudarydamas sandorius žinojo, ko siekia, tų tikslų siekė. Suvokė pasekmes, jei turtas bus įgytas už lėšas, kurių negalės pagrįsti. Įstatymų leidėjas numatė, kad neteisėto praturtėjimo dalykas bus tas pats turtas, kurio vertės negalima būtų pagrįsti teisinėmis priemonėmis. Objektyvioji pusė pasireiškia tuo, jog buvo atlikti sandoriai, pasirašytos sutartys, o turto savininkas G. D.. Tokiais veiksmais G. D. padarė nusikaltimą, numatytą BK 189¹ str. 1 d., nes įsigaliojus šiai įstatymo normai jis turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Žinojimas pasireiškė tuo, kad kaltinamasis neturėjo teisėtų pajamų didesnės negu 500 MGL vertės turto įsigijimui.
Visas 2004-01-01 įgytas ir turimas pinigines lėšas Jolita ir G. D. grindė paaiškinimais apie turgaus pajamas nuo 1993 m. iš daržovių auginimo tėvų turimose žemės ūkio paskirties žemėse bei senelių ir tėvų dovanotais pinigais įvairių progų metu. Tam tikslui kiekvienas pateikė sąsiuvinius su užrašais apie žemės ūkio veiklos pajamas 1993-2002 metais. Laikyti minėtus sąsiuvinius juridinę galią turinčiais dokumentais nėra pagrindo, nes nustatyti, kada padaryti minėti įrašai, nėra galimybės. Prie sąsiuvinių nėra pridėta jokių juridinę galią turinčių ir gautas pajamas pagrindžiančių dokumentų (produkcijos pardavimo ar pridavimo kvitų ir panašiai). Sutuoktiniai yra pateikę dokumentus apie tėvų turimą žemę, kurioje vykdė veiklą, tačiau pagal pateiktus dokumentus 2,72 ha žemės sklypas, įregistruotas A. V. A. (J. D. tėvo) vardu tik 2002 metais, o J. D. ir V. D. (G. D. tėvai) vardu nekilnojamo turto registre įregistruoti žemės sklypai tik 2004 metais. Iki to laikotarpio minėti asmenys turėjo tik namų valdos žemės (J. D. 0,30 ha ir A. V. A. 0,47 ha), nuomojamos žemės nėra deklaravę. Sutuoktinių užrašuose pateikiami parduoti žemės ūkio produkcijos kiekiai, jei jie užauginti namų valdos žemėje, nerealūs. Sąsiuvinio įrašuose nurodomos pajamos iš metalo laužo pridavimo, tačiau nei vienas metalo laužo pridavimo kvitas nepateiktas. Pakartotinio patikrinimo metu papildomų dokumentų (be jau minėtų sąsiuvinių, kurie buvo pateikti centriniam administratoriui) ar kitokių įrodymų taip pat nepateikė. G. D. neteikė vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003-12-31 turėto turto deklaracijos. Pagal Vienkartinio turto deklaravimo įstatymo 4 str. 2 punkto nuostatas, „jeigu nuolatinis gyventojas šio Įstatymo nustatyta tvarka turto nedeklaravo, šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai". Faktišku piniginių lėšų likučiu 2004 m. sausio 1 d. G. D. gali būti pripažintos tik banke esančios terminuotų indėlių sumos viso 24 000 JAV dolerių, kas sudaro 66 290 Lt pagal to laikotarpio nurodomą banko valiutos įvertinimą, o J. D. - banke esančią terminuoto indėlio sumą 12 000 JAV dolerių, kas sudaro 33 145 Lt pagal to laikotarpio nurodomą banko valiutos įvertinimą ir 16 855 Lt grynų pinigų, kuriuos galėjo turėti gyventojas neprivalantis pateikti vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003-12-31 turėto turto deklaracijos. Pagal sutuoktinių pateiktą paaiškinimą apie šeimos apytiksles vartojimo bei kitas išlaidas G. ir J. D. patyrė 2004 m. - 70000 Lt; 2005 m.- 178000 Lt; 2006 m. - 27000 Lt; 2007 m.- 118000 Lt išlaidų. Remonto išlaidų dalyje paaiškinime nurodyta 2004 m. patirtų būsto remonto išlaidų suma - 55000 Lt; 2006 m. - 110000 Lt. Taip pat pateiktame 2009-03-16 paaiškinime sutuoktiniai aiškina, jog įsigytuose butuose Palangoje 2004-2005 m. buvo atliekamas remontas už 150000 Lt, tačiau tai pagrįsti pateikė UAB „G." parduotuvėje pirkimo kvitų už 15645,11 Lt bei vandens skaitliuko pastatymo išlaidas patvirtinančią sąskaitą 16,52 Lt. Papildomai jokių juridinę galią turinčių dokumentų nei centriniam administratoriui, nei pakartotiniam patikrinimui nepateikė. Pakartotinio patikrinimo metu vertinamos tik tos išlaidos, kurioms pagrįsti yra motyvuotas paaiškinimas. Pagal pateiktą paaiškinimą, nurodyta, jog 2004 m. J. D. gavo dovanotų lėšų 25000 Lt, tačiau nepateiktas tai patvirtinantis dokumentas, be to, gautų dovanų nustatyta tvarka nedeklaravo, todėl 25000 Lt nelaikoma J. D. pajamomis. Pagal CK 6.469 str. nuostatas, kai dovanojama didesnė kaip 5000 litų suma, turi būti rašytinės formos sutartis. Tokios sutarties J. D. nepateikė nei centriniam administratoriui, nei pakartotiniam patikrinimui.
Mokesčio mokėtojo mokestinių tyrimų ir patikrinimų metu nustačius, kad tikrinamas mokesčių mokėtojas po 2010-12-11 (įstatymo įsigaliojimo) (net ir anksčiau (nesvarbu kada) įsigytą) didesnės negu 500 MGL vertės turtą (turtas nebuvo dovanotas, parduotas, jam nebuvo apribotos nuosavybės teisės, jis tuo turtu disponavo), kurio įsigijimo šaltinio (pajamų) ar kilmės negalėjo pagrįsti teisėtai gautomis pajamomis, tyrimo medžiaga buvo perduota teisėsaugos institucijai. Mokesčių administratorius kritiškai vertino mokesčių mokėtojo pateiktus argumentus tariamai patvirtinančius, kad turtas buvo įsigytas iš teisėtai gautų pajamų, dėl to buvo surinkti tokį vertinimą grindžiantys duomenys.
Vertinant, ar asmens veikoje yra neteisėto praturtėjimo požymių, atskaitos tašku laikoma BK 189¹ str. įsigaliojimo data - 2010-12-11. Asmuo baudžiamojon atsakomybėn už neteisėtą praturtėjimą traukiamas tuo atveju, jei jis po 2010-12-11 nuosavybės teise turėjo didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.
Iki šio įstatymo įsigaliojimo 2010-12-02 neteisėto praturtėjimo ar turto gavimo teisiniai santykiai buvo reglamentuojami tik civilinių įstatymų normomis (CK 6.237-6.242 straipsniai). Tačiau minėti G. D. ir pastarojo sutuoktinės turto sandoriai mokestinio patikrinimo metu ir buvo nustatyti, jog yra nepagrįsti teisėtai gautomis pajamomis. Ir procedūrų taikymas, ir sutikimas su mokesčių administratoriumi tik patvirtina kaltinamojo poziciją dėl griežčiausios baudžiamosios atsakomybės išvengimo. Tam tikri sandoriai (ūkinės operacijos) civiline teisine prasme sukelia vienokias pasekmes, mokesčių teisės prasme - kitokias (dovanojimas, paskola, kt.), o baudžiamosios griežčiausios atsakomybės - vėl kitokias. Mokesčių įstatymų pažeidimas - neteisėtas asmenų elgesys, kuriuo pažeidžiami mokesčių įstatymų reikalavimai (Mokesčių administravimo įstatymo (MAĮ) 138 str.). Taip pat pabrėžtina, kad mokestis - ne sankcija (LVAT 2011-12-29 Nr. A575-3633/2011), o pati priemonė (sankcija) - bauda, delspinigiai - mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas (MAĮ 95 str. 1 d. 1 p.).
Šiuo atveju mokesčių administratorius nustatydamas teisines pasekmes baudžiamojo kodekso prasme, konstatavo nusikalstamos veikos padarymo faktą. Tuo pačiu konstatuotina, kad susidūrus su situacija, kai viešosios teisės santykiai yra tiesiogiai sureglamentuoti atitinkamomis viešosios teisės normomis ir kai tokia situacija įsakmiai nenurodyta BK, turi būti taikomos atitinkamos viešosios teisės normos. Tokiais atvejais BK normos netaikytinos, o konkrečiu atveju yra priešingai. Taip pat svarstytinas baudžiamosios atsakomybės ir atsakomybės už mokesčių teisės aktų pažeidimus santykis: LVAT 2007-11-23 nutartis adm. byloje Nr. A17-1062/2007: distinkcinė atsakomybė. Iš to seka, jog sprendimas mokestinėje byloje nebūtinai sietinas su baigiamuoju teisės aktu, priimtu baudžiamojo proceso tvarka; asmuo gali būti nepripažintas kaltu baudžiamosios teisės aspektu, tačiau tai nėra besąlyginis pagrindas, eliminuojantis atsakomybę mokesčių teisės srityje.
Centrinis mokesčių administratorius G. D. skundo pagrindu įvertino Marijampolės valstybinės mokesčių inspekcijos pirminį 2009-07-27 sprendimą Nr. (15.11-15-T3-45), pasisakė dėl nekilnojamojo turto nuomos individualios veiklos, dėl 3 metus neišlaikyto nekilnojamojo turto pardavimo, dėl registruotino turto pardavimo, dėl pajamų gautų iš veiklos pagal verslo liudijimą, dėl VSD įmokų, dėl MAĮ 70 str., nuostatų taikymo ir nurodė pakartotinai vertinti pareiškėjo nurodytus argumentus susijusius su jo pajamomis bei išlaidomis. To pagrindu atsižvelgiant į visų suinteresuotų asmenų pateiktas pastabas ir pasiūlymus 2009-12-10 buvo atliktas ir pateiktas patikrinimo aktas Nr. A5-09-25. 2010-01-19 G. D. pateikė pastabas dėl priimto patikrinimo akto, kurios yra adekvačios pirmajam priimtam patikrinimo aktui. 2010-02-17 Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2010-02-20 su G. D. pasirašė susitarimą dėl 42 775 Lt GPM, 15 026 GPM delspinigių, 2 978 Lt VSDĮ papildomai pensijos daliai ir 1 977 Lt šios įmokos baudos. Pagrindiniai argumentai nurodyti sprendime, jog įvertinus G. D. pateiktus argumentus bei patikrinimo metu nustatytus faktus galima teigti, kad G. D. galėjo užsiimti žemės ūkio veikla, kadangi naudojosi tam tikro dydžio žemės ūkio paskirties žemės sklypais, prievolės deklaruoti pajamas iš žemės ūkio veiklos neturėjo bei neturėjo pareigos tvarkyti buhalterinės apskaitos, todėl dalį piniginių lėšų 2004-01-01 dienai galėjo sudaryti lėšos gautos iš žemės ūkio veiklos. Be to, Sodros duomenimis nustatyta, kad G. D. nuo 1999 metų vertėsi prekybine veikla, turėdamas įsigytą patentą, todėl dalis gautų pajamų galėjo būti nurodyta, kaip turima 2004-01-04 dienai. Todėl šios nurodytos aplinkybės kelia pagrįstų abejonių dėl pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą nustatytos mokesčio bazės teisingumo. Įvertinus tai, kas išdėstyta, objektyviai yra sudėtinga nustatyti tikslų G. D. 2004-01-01 dienai turėtą piniginių lėšų likutį, todėl tikslinga susitarti su G. D. dėl pakartotinio patikrinimo metu papildomai apskaičiuoto GPM ir delspinigių sumų. Konkrečiu atveju visiškai neanalizuota mokesčio bazė inkriminuojamu laikotarpiu iki 2007 m., be to, minėto posėdžio protokole nurodyta, jog posėdžio dalyviai, įvertinę susiklosčiusią sunkią valstybėje ekonominę padėtį, tai kad G. D. sutinka mokesčių sumas mokėti dalimis nustatytu laikotarpiu, 10 000 Lt mokėtinos GPM su sutuoktine sutinka sumokėti iki susitarimo pasirašymo siekdami geranoriško tolimesnio bendradarbiavimo mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo srityje, skiriama atitinkama bauda.
Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai nesivadovavo ir nelaikė įrodymu 2011 m. lapkričio 14 d., Lietuvos vyriausiojo administracinis teismo Administracinėje byloje Nr. A356 - 2839/2011 ir 2012 m. sausio 12 d., Lietuvos vyriausiojo administracinis teismo Administracinėje byloje Nr. A556 - 33/2012 priimtuose sprendimuose esančius duomenis. Pažymėtina, kad mokesčių administratorius įvertino V. D. ir J. D. 2006 m. pajamų ir išlaidų balansą bei nustatė, kad V. D. ir J. D. 2006 m. gruodžio 31d. patirtos išlaidos 63 252 Lt viršijo pajamas.
Taigi, teismas išteisindamas G. D. neteisingai nuosprendyje įvertino ir aptarė įrodymų visetą, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas, tuo pačiu nepagrįstai išteisino G. D.. Esant šioms aplinkybėms išteisinamais nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.
Teismo posėdyje prokuroras prašė tenkinti apeliacinį skundą, išteisintasis ir jo gynėjai prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros apeliacinis skundas atmetamas.
Prokurorė apeliaciniame skunde nepagrįstai prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 27 d. nuosprendį ir priimti G. D. atžvilgiu naują apkaltinamąjį nuosprendį - pripažinti G. D. kaltu, padarius BK 189¹ str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Marijampolės rajono apylinkės teismas šioje byloje padarė teisingą išvadą, kad G. D. nepadarė BK 189¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos.
Baudžiamajai atsakomybei atsirasti dėl neteisėto praturėjimo pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį yra būtinos keturios sąlygos: 1) turtas asmeniui turi priklausyti nuosavybės teise; 2) turto vertė yra daugiau nei 500 MGL (65000 Lt); 3) asmuo žino, gali ir turi žinoti, kad jam nuosavybės teise priklausantis turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis; 4) šį turtą nuosavybės teise jis turi po 2010-12-11 (įsigaliojus įstatymui buvo kriminalizuotas neteisėtas praturtėjimas, iki tol neteisėto praturtėjimo teisiniai santykiai buvo reguliuojami tik civilinių įstatymų normomis (CK 6.237-6.242 str.).
Neteisėtas praturtėjimas aprašytas XXVIII baudžiamojo įstatymo skyriuje, numatančiame veikas nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, ir suformuluotas kaip formali sudėtis. Inkriminuojant ir įrodinėjant šią sudėtį būtina įrodyti įstatyme pateiktus požymius. Įstatymų leidėjas šiuo straipsniu siekė numatyti visus neteisėto turto įgijimo ir valdymo atvejus (iš kontrabandos, narkotinių medžiagų prekybos, turto pasisavinimo ir pan.), nes kitu atveju būtų siaurinama įstatymų taikymo sritis ir įstatymų leidėjo noras suvaldyti neteisėtus socialinius procesus (Laurynas Pakštaitis. Neteisėtas praturtėjimas kaip nusikalstama veika: ištakos, kriminalizavimo problema, taikymas, perspektyvos, Jurisprudencija, 2013, 20(1), p. 319–341).
BK 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.
Tiriamu atveju nebuvo nustatyti visi būtini šiai veikai inkriminuoti sudėties požymiai. Objektyvioji veikos pusė išdėstyta kaltinamajame akte, kad G. D.: 2004-02-17 pagal pirkimo pardavimo sutartį Nr. 538 įsigijo, esantį (duomenys neskelbtini) už 150000 Lt iš neteisėtai gautų pajamų; 2004-06-21 pagal pirkimo pardavimo sutartį Nr. DŽM-4941 įsigijo sandėliavimo patalpas 1111,28 m², esančias (duomenys neskelbtini), už 152245 iš neteisėtai gautų pajamų; 2004-10-15 pagal pirkimo pardavimo sutartį Nr. 10463 įsigijo 2,07 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) už 30000 Lt iš neteisėtai gautų pajamų; 2004-10-15 pagal pirkimo pardavimo sutartį įsigijo automobilį „Fiat Iveco 50-8“ už 518 Lt iš neteisėtai gautų pajamų; 2006-01-26 pagal pirkimo pardavimo sutartį Nr. 222 įsigijo keturis žemės sklypus po 0,3 ha kiekvieną, esančius (duomenys neskelbtini), už 1068450 Lt, iš kurių 123 797,00 Lt yra iš neteisėtai gautų pajamų; 2007-10-17 pagal pirkimo pardavimo sutartį Nr. 5061 įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini) už 470219 Lt, iš kurių 334673 Lt yra iš neteisėtai gautų pajamų, t.y., 2004-2007 metais turto įsigijimui panaudojo 791 233,00 Lt neteisėtų pajamų, kad jis šį turtą turėjo įtarimo pateikimo momentu, kad paminėtas turtas įgytas sudarius aukščiau nurodytus nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorius. Tai yra, faktinės aplinkybės nustatytos tinkamai, tačiau tai nereiškia, kad jos atitinka nusikalstamos veikos – neteisėto praturtėjimo sudėtį pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį.
Nagrinėjamoje byloje nepakanka konstatuoti vien objektyviųjų BK 189¹ str. 1 d. sudėties požymių. Jeigu tiriamu atveju laikyti, kad yra nustatyta objektyvioji pusė, tai dėl subjektyviosios pusės požymių kolegijai kyla pagrįstų abejonių. BK 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, reikia nustatyti, ar kaltininko veika padaryta ta kaltės forma, kuri numatyta baudžiamajame įstatyme.
Šioje byloje prokurorė iš esmės kaltinimą grindžia tuo, kad G. D. nuo 2004 m. - 2007 m. įsigijo nekilnojamojo turto, už kurį sumokėjo neteisėtai gautomis pajamomis 791233 Lt, tačiau šių pajamų neteisėtumo įrodyti ji negali. Tų aplinkybių, kad tikrinamas po 2010-12-11 (įstatymo įsigaliojimo) G. D. didesnės negu 500 MGL vertės turtą (turtas nebuvo dovanotas, parduotas, jam nebuvo apribotos nuosavybės teisės, jis tuo turto disponavo), kurio įsigijimo šaltinio (pajamų) ar kilmės negalėjo pagrįsti teisėtai gautomis pajamomis, nepakanka daryti išvadai, kad šis turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis ar jis įgytas neteisėtu būdu. Siejant minėtą straipsnį su 2003 m. gruodžio 10 d. Meridoje (Meksika) pasirašyta Jungtinių Tautų konvencija prieš korupciją, kurios 20 straipsnis nustato, kad kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, laikydamasi savo konstitucijos ir pagrindinių savo teisinės sistemos principų, svarsto galimybę priimti reikiamus teisės aktus ir imtis kitų būtinų priemonių, kad pagal pagrindinius jos nacionalinės teisės principus baudžiamuoju nusikaltimu būtų laikomas tyčinis neteisėtas praturtėjimas, tai yra, žymus valstybės pareigūno turto padidėjimas, kurio jis negali pagrįsti savo teisėtomis pajamomis, logiškai seka, kad įstatymų leidėjas neteisėtu praturtėjimu kėlė tikslą specialiam subjektui, nors to tiesiogiai ir nepasakė. Remiantis formaliu šio straipsnio aiškinimu peršasi išvada, kad baudžiamosios teisės akiratin patenka bet kuris po įstatymo įsigaliojimo turtintis turto daugiau kaip už 500 MGL turintis asmuo, kuris nesugebėjo mokesčių administratoriui pateikti šio turto teisėto įsigijimo galimybę patvirtinančių dokumentų arba mokesčių administratorius jų tiesiog nepriėmė, nelaikydamas tinkamu įrodymu turto įgijimo teisėtumui pagrįsti (pavyzdžiui, asmuo nelegaliai užsidirbo užsienyje).
Analizuojant BK 189¹ str. 1 d. dispoziciją, svarbus subjektyviosios pusės požymis, kuris pasireiškia galėjimu ir turėjimu žinoti, kad turėtas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, tačiau kaltinimas negali būti grindžiamas tuo, kad asmuo nesugebėjo įtikinti mokesčių administratoriaus, kad jis tą turtą įgijo teisėtai. Kaltinimas šioje byloje, kad G. D. laikotarpiu nuo 2004-04-17 iki 2007-10-17 šešių turto pirkimo - pardavimo sandorių metu įgijo nekilnojamojo ir kilnojamojo privalomai registruojamo turto, tačiau negalėjo pagrįsti šio turto įgijimo teisėtomis pajamomis, ir kad jis to turto įgijimui panaudojo 791 233,00 Lt neteisėtų pajamų, nepasitvirtino. Kodėl pajamos pripažintos neteisėtomis, jeigu mokesčių administratoriui jis kiek įmanoma pateikė rašytinius įrodymus, neaišku. Kaltinimas šios aplinkybės byloje neįrodė.
Be to, nelogiška iš asmens reikalauti naują įstatymą atitinkančio elgesio, jeigu sandoriai, kurių metu buvo įgytas kaltinime nurodytas turtas, buvo sudaryti iki šio įstatymo įsigaliojimo 2010-12-11. Įvertinant dar ir tai, kad už mokestinių įstatymų reikalavimų nesilaikymą G. D. Marijampolės AVMI 2010-02-22 aktu „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo jam priskaičiuota 42 775,00 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 15 026,00 Lt gyventojų pajamų mokesčio delspinigių, 2 978,00 Lt gyventojų pajamų mokesčio baudos, 4 930,00 Lt VSDĮ bazinei pensijos daliai, 3 953,00 Lt VSDĮ papildomai pensijos daliai, 2 465,00 Lt VSDĮ bazinei pensijos daliai bauda, 1977,00 Lt VSDĮ papildomai pensijos daliai bauda, ir kuriuo buvo sudarytas priskaičiuotos mokestinės nepriemokos išdėstymo grafikas, kurį G. D. vykdo ir kuris baigsis 2015 metais, matyti, kad G. D. buvo taikytos mokestinės sankcijos (bauda bei delspinigiai). Šioje vietoje susiduriama su baudžiamosios teisės principu non bis in idem, kadangi BK 189¹ str. 1 d. sankcijoje numatyta bausmė (viena kurių yra ir bauda) nebegali būti skiriama antrą kartą už tą pačią veiką.
Prokurorė skunde asmens baudžiamumą pagal BK 189¹ str. sieja su veikos baigtumo momentu, tai yra, veika laikoma baigta, kai ji nutraukiama teisėsaugos institucijų arba pats asmuo atsikrato draudžiamų daiktų arba pats praneša apie nusikaltimą. Įdomu tai, kad minėtas įstatymo straipsnis nenumato baudžiamosios atsakomybės už kokių nors draudžiamų daiktų turėjimą, taigi, ir atsikratymo šiuo atveju būti negali. O tai, kad įgytas turtas buvo iki straipsnio įsigaliojimo 2010-12-11 ir turėtas jau įsigaliojus, prokurorės vertinamas kaip trunkamasis nusikaltimas, prieštarauja baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 3 daliai, kurioje nustatyta, kad baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Nesuprantamas prokurorės skundo argumentas, kad ir procedūrų taikymas, ir sutikimas su mokesčių administratoriumi (matyt, turima omenyje Marijampolės AVMI 2010-02-22 aktą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“) tik patvirtina kaltinamojo poziciją dėl griežčiausios baudžiamosios atsakomybės išvengimo. Priešingai, tai parodo G. D. ketinimą tinkamai sumokėti mokesčius ir susidariusį įsiskolinimą už jų nesumokėjimą laiku.
Visiškai nesuprantami prokurorės skundo teiginiai, kad byloje yra esminiai dokumentai, kurie apibūdina neteisėtą praturtėjimo būdą (neteisėtumo nepatvirtina joks byloje esantis dokumentas), kad liudytojų parodymai neturi reikšmės įrodant kaltę (prieštarauja baudžiamojo proceso įrodinėjimo taisyklėms). Prašoma vertinti patikrinimo aktą, kuriame konstatuojama, kad G. D. gautos pajamos nepadengia tų išlaidų, kurias jis turėjo. Šiuo aspektu pasakytina, kad vien konstatuoti, kad pajamos nepadengia išlaidų ir to konstatavimo pagrindu spręsti baudžiamosios atsakomybės kilimo klausimo, negalima. Tam turi būti akivaizdūs įrodymai, kad asmens nuosavybėje esantis turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. O pajamos teisėtos ar neteisėtos, tai įrodyti yra prokuroro pareiga. Šioje byloje prokuratūrai nepavyko įtikinti teismo, kad G. D. pajamas įgijo neteisėtu būdu. Nors jis ir pateikė mokesčių administratoriui pajamas laikotarpiu nuo 1993 m. iki 2002 m. pagrindžiančius įrodymus (sąsiuvinius su užrašais apie žemės ūkio veiklos pajamas), tačiau neaišku, kodėl jie negali būti laikytini pajamas patvirtinančiais duomenimis (kasos aparatų naudojimas ūkininkui nebuvo privalomas). Skunde teigiama, kad sutuoktiniai pateikę dokumentus apie tėvų turimą žemę, kurioje jie vykdė veiklą, tačiau pagal pateiktus dokumentus 2,72 ha žemės sklypas įregistruotas A. V. A. (J. D. tėvo) vardu tik 2002 m., o J. D. ir V. D. (G. D. tėvai) vardu nekilnojamojo turto registre įregistruoti žemės sklypai tik 2004 m., tačiau neaišku, kodėl iš tėvų žemėje užaugintos produkcijos gautos pajamos turi būti pripažintos neteisėtomis.
Neginčijama, kad nacionalinėje teisės sistemoje yra galima distinkcinė atsakomybė (vienas iš prokurorės argumentų). Tai reiškia, kad sprendimas mokesčių teisės byloje nebūtinai sietinas su baigiamuoju teisės aktu priimtu baudžiamojo proceso tvarka. Asmuo gali būti nepripažintas kaltu baudžiamosios teisės aspektu, tačiau tai nėra besąlyginis pagrindas eliminuojantis atsakomybę mokesčių teisės srityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A17 – 1062/2007). Tiriamos bylos aspektu šis klausimas neaktualus, kadangi G. D. atsakomybės klausimas mokesčių teisės srityje yra išspręstas minėtu AVMI 2010-02-22 aktu, tačiau tai nereiškia, kad jis pagal šį aktą būtinai turi būti pripažintas kaltu ir pagal BK 189¹ str. 1 d., kadangi mokesčių nesumokėjimas ar neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas numatyti atitinkamai BK 219 ir BK 220 straipsniuose.
Pažymėtina, kad teismų praktika taikant BK 189¹ straipsnį dar nesusiformavusi tiek, kad ja būtų galima vadovautis teismams, priimant galutinius procesinius sprendimus. Teismams tenka vadovautis įstatymu ir kylančius nesureglamentuotus klausimus spręsti remiantis baudžiamosios teisės principais ir baudžiamosios teisės teorija.
Atmesdama prokurorės apeliacinį skundą, kolegija vadovaujasi baudžiamosios teisės principais, kadangi paties įstatymo taikymas yra neaiškus, o vieningos susiformavusios teismų praktikos nuomonės minėto įstatymo taikymo aspektu dar nėra. Specialiųjų baudžiamosios teisės principų sistemoje informatyviausi ir svarbiausieji yra legalumo (lot. nullum crimen, nulla poena sine lege) ir kaltės (lot. nullum crimen, nulla poena sine culpa) principai. Pirmasis principas reikalauja, kad kiekvienas nusikalstamas poelgis būtų tiksliai apibrėžtas ir uždraustas baudžiamuoju įstatymu ir kad būtų baudžiama tik taip, kaip nustatyta įstatymu; antrasis – neleidžia pripažinti nusikalstamu ir baudžiamu poelgio, kuris padarytas be subjektyviosios asmens kaltės arba, kaip dar sakoma, kalto proto (lot. mens rea). Tarp specialiųjų baudžiamosios teisės principų taip pat paminėtini asmens teisinę padėtį sunkinančių įstatymų grįžtamosios galios nebuvimo (lot. lex retro non agit), dvigubo baudimo už tą pačią nusikalstamą veiką negalimumo (lot. non bis in idem), atsakomybės diferencijavimo, bausmės individualizavimo nuostatos (dėl išsamaus principų sąrašo vienodos nuomonės nėra) (Oleg Fedosiuk, Baudžiamųjų įstatymų prieš neteisėtas pajamas ir korupciją leidyba: tarp gerų siekių ir legitimumo, Jurisprudencija, 2012, 19(3): 1215–1233).
Įvertinus šią bylą tiek įstatymo taikymo aspektu, tiek vadovavimosi baudžiamosios teisės principais požiūriu, manytina, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai aiškiai ir logiškai argumentuotai išdėstė savo išvadas G. D. atžvilgiu priimtame išteisinamajame nuosprendyje dėl neteisėto praturtėjimo nusikalstamos veikos požymių nebuvimo. Juo labiau įvertinus tai, kad šioje byloje gali būti (ir buvo) taikomi mokestinius, finansinius, civilinius santykius reglamentuojantys teisiniai instrumentai, logiška, kad šie santykiai reguliuotini kitais valstybės interesų apsaugos būdais, o ne baudžiamąja atsakomybe, kadangi baudžiamoji teisė pagal savo paskirtį yra kraštutinė priemonė (ultima ratio), subsidiariai ir selektyviai ginanti visuomenę nuo pavojingiausių teisinės tvarkos pažeidimų; jos turi būti imamasi tik tada, kai tai neišvengiama, t. y. neįmanoma kitomis teisinėmis ir socialinėmis priemonėmis apginti pažeidžiamų teisinių gėrių.
Įvertinus pamintus motyvus, prokurorės apeliacinis skundas, kuriuo prašoma pripažinti G. D. kaltu pagal BK189¹ str. 1 d., atmetamas, kadangi iš esmės jame atkartojami tie patys argumentai, kaip ir prokuroro baigiamojoje kalboje, ir ką apylinkės teismas įvertino, priimdamas procesinį sprendimą išteisinti G. D.. Nors prokurorė nurodo, kad apylinkės teismo išvados yra neteisingos, neatitinka teisminio nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių, tačiau kodėl toks teismo sprendimas yra neteisingas, nepagrindė.
Daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai G. D. išteisino, nepadarius veikos, turinčios BK189¹ str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Sutinkamai su skundžiamu nuosprendžiu, G. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu neteisėtas praturtėjimas kaip veika dar nebuvo kriminalizuota, t.y., įstatymo leidėjo įtraukta į baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų sąrašą. LR BK 3 str. 3 d. nuostata baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, neturi grįžtamosios galios. LR BK 1 str. nuostata LR baudžiamasis kodeksas yra vientisas baudžiamasis įstatymas, kurio paskirtis- baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises, bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų. Todėl BK specialiosios dalies normos negali prieštarauti BK bendrosios dalies normoms, kurios yra principinės normos. Todėl ir baudžiamoji atsakomybė dėl neteisėto praturtėjimo jam kilti negali.
Visa tai įvertinus, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros apeliacinio skundo argumentus įstatyminio pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 27 d. nuosprendį palikti galioti.