- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-09-22
- Bylos Nr.
- I2-4057-872/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04336-2019-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Fausta Vitkienė (pirm.), Iveta Pelienė, Saulius Jakaitis
- Pareiškėjas
- A. K. M.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Ivetos Pelienės ir Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. M. (A. K. M.) skundą atsakovei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. K. M. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Indijos Respublikoje (toliau – ir Ambasada) 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą Nr. 440 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją (toliau – ir Ministerija) pareiškėjui išduoti Šengeno vizą (2 t., b. l. 1–4).
Nurodo, kad jis yra Europos Sąjungos valstybės pilietės sūnus. Pagrįsdamas šią aplinkybę, konsuliniam pareigūnui pateikė tai patvirtinančius dokumentus. Konsulinis pareigūnas jokių abejonių dėl pateiktų dokumentų autentiškumo nepareiškė.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad sirgo širdies ligomis, neseniai jį ištiko širdies priepuolis, todėl teko išeiti iš darbo, dėl sveikatos būklės negali dirbti, todėl yra visiškai finansiškai priklausomas nuo tėvų, yra jų išlaikomas. Mano, kad Ambasados Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, riboja jo teisę gyventi su šeima, pažeidžia jo garbę ir orumą, toks sprendimas jam sukelia nerimą, kančią ir dėl tokio sprendimo jis patiria finansinius nuostolius.
Atsiliepimas
Atsakovė Ministerija atsiliepime nurodė, jog su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (2 t., b. l. 31–39).
Teigia, kad pareiškėjas 2019 m. lapkričio 20 d. kreipėsi Ambasadą dėl Šengeno vizos gavimo, pateikdamas prašymą išduoti Šengeno vizą, kuriame, be kita ko, nurodė, kad yra vedęs, nedirba, pagrindinį kelionės tikslą nurodė lydėti Europos Sąjungos valstybės šeimos narį, Lietuvą nurodė kaip pagrindinio kelionės tikslo valstybę, prašė leisti vykti daug kartų. Prašyme taip pat nurodė numatomą atvykimo į Šengeno erdvę datą – 2019 m. gruodžio 11 d., numatomą išvykimo iš Šengeno erdvės datą – 2020 m. kovo 9 d., kelionės ir pragyvenimo lėšų nenurodė, giminystės ryšį siejo su Europos Sąjungoje gyvenančia motina.
Atsakovas atsiliepime paaiškina, kad pareiškėjas konsuliniam pareigūnui pateikė 2019 m. lapkričio 16 d. laišką „Dėl pasinaudojimo laisvai judėti pagal Direktyvą 2004-38/EC“, kuriame nurodė, jog yra britų pilietės D. K. išlaikomas vaikas ir ketina lydėti mamą jos kelionės į Lietuvą 2019 m. gruodžio 11 d. metu. Laiške taip pat nurodė, kad turėjo širdies infarktą, yra bedarbis, finansiškai priklausomas nuo tėvų. Pareiškėjas konsuliniam pareigūnui taip pat pateikė Finnair kompanijos lėktuvo bilietus 2019 m. gruodžio 11 d. vykti maršrutu Delis-Helsinkis-Vilnius.
Nurodo, kad pareiškėjas 2019 m. gruodžio 3 d. konsulo buvo pakviestas pokalbiui – interviu į Ambasadą, kurio metu pareiškėjas pareiškė, jog jis Direktyvos 2004/38 pagrindu turi teisę vykti į Europos Sąjungą pas Europos Sąjungoje gyvenančią Europos Sąjungos pilietę – savo motiną, nes jis yra neįgalus ir yra išlaikomas mamos – Europos Sąjungos valstybės pilietės.
Atsakovas atsiliepime teigia, kad pareiškėjas konsului nei pokalbio metu, nei vėliau nepateikė aplinkybes dėl turimo neįgalumo ir / ar dėl finansinio priklausomumo nuo motinos pagrindžiančių leistinų dokumentų. Pareiškėjo pateiktos pažymos iš ligoninės (Sacred Heart Hospital) tvirtina, kad jis buvo gydomas nuo 2019 m. spalio 5 d. iki 2019 m. spalio 7 d., o iki 2019 m. spalio 30 d. turi ilsėtis. Pareiškėjas pateikė K. D. (motinos) vardu padarytų mokėjimų atšviestas kopijas, nepatvirtintas nei banko, nei kita leistina tvarka, todėl konsulas negalėjo patikrinti ir įsitikinti šių finansinių operacijų tikrumu, tuo tarpu šiame regione itin dažni suklastotų dokumentų atvejai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjo prašymas išduoti Šengeno vizą toliau buvo nagrinėjamas bendrąja tvarka, t. y. ne Direktyvos 2004/38 pagrindu, ir apie tai konsulas informavo pareiškėją interviu-pokalbio metu.
Nurodo, jog pokalbio-interviu metu pareiškėjas konsului paaiškino, kad jis turi Lietuvoje pažįstamų, tačiau jokio konkretaus asmens neįvardijo, jokio Lietuvos fizinio ar juridinio asmens kvietimo atvykti į Lietuvą nepateikė. Pareiškėjas nurodė, kad gyvendama Jungtinėje Karalystėje jo motina turėjo draugų iš Lietuvos, kurie patarė užsiimti verslu Lietuvoje – atidaryti restoraną, tačiau jokių konkretesnių planų, žinių apie restorano verslo kūrimą Lietuvoje nenurodė. Pareiškėjas konsului nurodė, kad Jungtinėje Karalystėje taip pat gyvena jo tėvas ir brolis, be to, prisipažino, kad du kartus yra negavęs Jungtinės Karalystės vizos (2018 m. liepos 11 d. ir 2019 m. rugsėjo 6 d.). Konsulas, įvertinęs visus pareiškėjo pateiktus dokumentus bei gautus kitus duomenis, priėmė Sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą pareiškėjui Vizų kodekse nurodytu pagrindu – „buvo pateikta nepatikima informacija apie numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimą“.
Mano, kad pareiškėjas iškraipo faktines konsulo Sprendimo priėmimo aplinkybes ir turinį bei Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius ginčo teisinius santykius, bei teisminę praktiką. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, siekdamas Lietuvos Respublikos ambasadoje Indijoje gauti Šengeno vizą, konsului teikė įvairaus pobūdžio dokumentus ir paaiškinimus, vienu metu siekdamas pagrįsti iš esmės du skirtingus vykimo į Lietuvą tikslus: 1) 2019 m. lapkričio 20 d. konsului pateiktame prašyme išduoti Šengeno vizą deklaravo vykimo į Lietuvą tikslą – lydėti Europos Sąjungos valstybės šeimos narį į Lietuvą; 2) papildomai su prašymu išduoti Šengeno vizą konsului pateiktais dokumentais (2019 m. lapkričio 16 d. laiškas konsului, pažymos iš ligoninės, čekiai) bei pokalbio-interviu metu pateiktais pirminiais paaiškinimais deklaravo vykimo į Šengeno erdvę vykimo tikslą – vykti kaip neįgaliam ir/ar išlaikytiniui pas motiną – Jungtinėje Karalystėje gyvenančią Europos Sąjungos valstybės narės pilietę Direktyvos 2004/38 pagrindu.
Atsakovas nesutinka su pareiškėjo skundo argumentu, jog jis negali dėl konsulo Sprendimo naudotis savo teisėmis, nurodytomis Direktyvoje 2004/38/EB. Atsakovas pažymi, kad konsulo Sprendimo atsisakyti pareiškėjui Šengeno vizą esmė yra aiški ir turi būti suprantama pareiškėjui, dėl kokios priežasties, kokiomis aplinkybėmis ir kuo remiantis buvo priimtas pareiškėjo skundžiamas Sprendimas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus (2 t., b. l. 89–93), kuriuose nurodo, kad prašymo išduoti vizą proceso metu pateikė visu reikalingus dokumentus (originalus), patvirtinančius pareiškėjo finansinę priklausomybę: banko išrašus, medicinines ataskaitas, komunalinių paslaugų sąskaitas ir perlaidų kvitus. Pareiškėjo teigimu, medicininės ataskaitos patvirtina, jog pareiškėjas 2019 m. spalio 5 d. patyrė širdies smūgį, jam reikėjo skubios širdies operacijos. Kadangi pareiškėjas neturėjo pinigų operacijai, todėl jo brolis jam paskolino pinigų. 2019 m. spalio 7 d. pareiškėjo motina pervedė pareiškėjui pinigų. Teigia, jog dėl sveikatos būklės pareiškėjui teko išeiti iš darbo, tėvai pareiškėją finansiškai rėmė ir anksčiau, nes pareiškėjo pajamos buvo per mažos, jog galėtų patenkinti savo pagrindinius poreikius. Pareiškėjas pažymi, kad yra visiškai finansiškai priklausomas nuo tėvų, mokėjimo kvitai ir banko sąskaita patvirtina pareiškėjui teikiamą paramą, o komunalinės sąskaitos rodo tėvų suteiktą apgyvendinimą.
Teigia, jog kiekvienas pinigų pervedimo kvitas turi savo unikalų nuorodos numerį ir gali būti lengvai patikrinamas susisiekus su atitinkama bendrove, todėl nepagrįstas atsakovo teiginys, jog konsulas negalėjo patikrinti finansinių sandorių autentiškumo.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. balandžio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (2 t., b. l. 176–184).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. birželio 2 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 22 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (3 t., b. l. 110–116).
Šalies argumentai
Pareiškėjas pateikė rašytinius paaiškinimus (3 t., b. l. 167–171), kuriuose nurodo, kad konsulas turėjo galimybę patikrinti finansines operacijas. Teigia, kad atsakovas specialiai nepateikė teismui banko išrašo, iš kurio matosi, jog pareiškėjui teikiama finansinė parama. Pareiškėjas pažymi, kad ketino verstis smulkiuoju verslu Lietuvos Respublikoje, tačiau to negalėjo padaryti dėl nesąžiningo valstybės nares sprendimo. Valstybė narė atsako už pareiškėjo patirtą nerimą, stresą, pažeminimą ir finansinius nuostolius.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Ambasados Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti Šengeno vizą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas A. K. M. 2019 m. lapkričio 20 d. pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą (2 tomas, b. l. 40–43). Prašyme kaip kelionės tikslą pareiškėjas nurodė kita (21 punktas), o pagrindinio kelionės tikslo valstybę nurodė Lietuvą (22 punktas). Pareiškėjas į Lietuvą prašė leisti vykti daug kartų (24 punktas). Pareiškėjas prašyme nurodė, jog į Šengeno erdvę numato atvykti 2019 m. gruodžio 11 d. (29 punktas), o išvykimo iš Šengeno erdvės datą pareiškėjas nurodė 2020 m. kovo 9 d. (30 punktas). Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė kelionės dokumentą, kelionės bilietus, mokyklos baigimo diplomą, vairuotojo pažymėjimą, motinos ir žmonos paso kopijas, asmeninės banko sąskaitos išrašą, pinigų pervedimo kvitus iš motinos pareiškėjui ir jo žmonai, pažymas iš Sacred Heart ligoninės Džalandaro mieste, Indijoje, kad buvo joje gydomas (2 tomas, b. l.45-54, 65-74).
Kartu su 2019 m. lapkričio 20 d. prašymu išduoti Šengeno vizą pareiškėjas pateikė ir 2019 m. lapkričio 16 d. prašymą įgyvendinti jo laisvo judėjimo laisvę pagal Direktyvą ir išduoti jam trumpalaikę vizą, kad galėtų įgyvendinti jam garantuojamą judėjimo laisvę pagal Direktyvą. Pareiškėjas 2019 m. lapkričio 16 d. prašymą grindė tuo, kad yra Europos Sąjungos valstybės narės pilietės – D. K. (motinos) – išlaikytinis sūnus (2 tomas, b. l. 67–68).
Ambasada, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą išduoti Šengeno vizą, priėmė Sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą (2 tomas, b. l. 44). Ambasados konsulinis pareigūnas atsisakė išduoti Šengeno vizą A. K. M. tuo pagrindu, jog užsienietis pateikė nepatikimą informaciją apie numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimą.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (toliau – ir Direktyva), Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas), Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatos.
Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikrindamas, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas patikrina: ar pateiktas kelionės dokumentas nėra netikras, suklastotas arba padirbtas; prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo yra asmuo, dėl kurio Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nėra laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma kai valstybių narių nacionaliniuose registruose nebuvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; kai taikoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu, o 8 dalyje – kad nagrinėdami prašymus konsulatai gali pagrįstais atvejais pakviesti prašymą išduoti vizą pateikusį asmenį pokalbiui ir paprašyti pateikti papildomus dokumentus.
Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma: a) jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo: i) pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; ii) nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; iii) nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; iv) valstybių narių teritorijoje jau išbuvo 90 dienų per pastarąjį 180 dienų laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; v) yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; vi) laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba vii) nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama; arba b) jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimų arba jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra išaiškinęs, kad Vizų kodekso 23 straipsnio 4 dalis, 32 straipsnio 1 dalis ir 35 straipsnio 6 dalis aiškintinos taip, kad valstybės narės kompetentingos institucijos, išnagrinėjusios prašymą išduoti vienodą vizą, gali atsisakyti išduoti tokią vizą prašymą pateikusiam asmeniui tik tuo atveju, kai yra vienas iš šiose nuostatose išvardytų pagrindų atsisakyti išduoti vizą (žr. ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra akcentuojama, kad sprendimas atsisakyti išduoti vizą priimamas kompleksiškai įvertinus atitinkamą konkrečią situaciją ir šiuo atveju nėra numatyta baigtinio sąrašo dokumentų, kurie turėtų būti pateikti siekiant pagrįsti prašymą išduoti vizą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-619/2014, 2016 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3274-662/2016 ir kt.).
Taigi Ambasada, nagrinėdama pareiškėjo prašymą išduoti vizą, tam, kad galėtų nuspręsti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą, t. y., kai kyla pagrįstų abejonių dėl jo numatomo buvimo kitoje šalyje tikslo tinkamo pagrindimo, pateiktos informacijos patikimumo, privalėjo įvertinti pareiškėjo pateiktus duomenis.
Pagal Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies c punktą „Šeimos narys“ yra piliečio ir sutuoktinio ar partnerio pagal b punkto apibrėžimą tiesioginiai palikuonys, kuriems nesukakę 21 metų amžiaus, arba yra išlaikomi.
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 4 dalis nustato, kad Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariai tai sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, tiesioginiai palikuonys, kuriems nesukakę 21 metai arba kurie yra išlaikytiniai, įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, tiesioginius palikuonis, kuriems nesukakę 21 metai arba kurie yra išlaikytiniai, Europos Sąjungos valstybės narės piliečio, sutuoktinio ar asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, išlaikomi giminaičiai pagal tiesiąją aukštutinę liniją.
Pagal Įstatymo 2 straipsnio 11¹ dalį kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, yra asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos narys, bet yra sugyventinis, su kuriuo Europos Sąjungos valstybės narės pilietis pastaruosius 3 metus palaiko nuolatinius santykius, kurie tinkamai įrodomi dokumentais, taip pat asmuo, kuris yra išlaikomas Europos Sąjungos valstybės narės piliečio ar tvarko bendrą namų ūkį su Europos Sąjungos valstybės narės piliečiu arba kuriam dėl rimtų sveikatos priežasčių būtinai reikalinga asmeninė Europos Sąjungos valstybės narės piliečio priežiūra, jeigu tai tinkamai įrodoma dokumentais.
Europos Sąjungos Teisingumas Teismas (toliau – ir ESTT) sąvoką „yra išlaikomas“ išaiškino, kaip reiškiančią šeimos narį, kurio pagrindinių poreikių patenkinimui yra reikalinga Europos Sąjungos piliečio (jo sutuoktinio) materialinė parama kilmės valstybėje arba valstybėje, iš kurios jis atvyko (žr., pvz., ESTT 2007 m. sausio 9 d. sprendimą Y. J. prieš Migrationsverket C-1/05, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) biuletenis Nr. 4(14), 2008 „Administracinė jurisprudencija. Administracinių teismų praktika. Administracinė doktrina“).
Kitoje byloje, ESTT, aiškindamas tą pačią sąvoką, vadovavosi aptartu išaiškinimu, konstatuodamas, kad tam, jog tiesioginis Europos Sąjungos piliečio palikuonis, kuris yra 21 metų amžiaus ar vyresnis, galėtų būti laikomas „išlaikytiniu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies c punktą, turi būti nustatyta realaus priklausomumo situacija, kurią lemia faktinė situacija. Siekdama nustatyti tokio priklausomumo situacijos buvimą, priimančioji valstybė narė turi įvertinti, ar tiesioginiai Europos Sąjungos piliečio palikuonys, 21 metų amžiaus ar vyresni, atsižvelgiant į jų ekonomines ir socialines sąlygas, negali patys patenkinti savo pagrindinių poreikių. Materialinės paramos poreikis turi egzistuoti tokio palikuonio kilmės valstybėje arba valstybėje, iš kurios jis atvyko, tuo metu, kai jis pateikia prašymą prisijungti prie minėto piliečio (žr., pvz., ESTT 2014 m. sausio 16 d. sprendimo Flora M. R. prieš Migrationsverket C-423/12 20–22 punktus).
Vadinasi, tam, kad būtų nustatyta, ar pareiškėjas yra išlaikomas Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies c punkto ir Įstatymo 2 straipsnio 4 dalies prasme turi būti analizuojama konkreti pareiškėjo faktinė situacija, siekiant nustatyti, ar pareiškėjas gauna realią materialinę paramą kilmės valstybėje iš Europos Sąjungos piliečio, nes negali pats patenkinti savo pagrindinių poreikių. Toks faktinių aplinkybių, faktinių duomenų vertinimas turi būti atliktas, atsižvelgiant į pareiškėjo ekonomines ir socialines sąlygas.
Nagrinėjamu atveju ginčo, kad pareiškėjo motina turėjo Europos Sąjungos valstybės narės pilietybę ir buvo Europos Sąjungos pilietė, o pareiškėjas pateikė 2019 m. lapkričio 20 d. prašymą išduoti Šengeno vizą ir 2019 m. lapkričio 16 d. prašymą įgyvendinti jo laisvo judėjimo laisvę pagal Direktyvą ir išduoti jam trumpalaikę vizą, kad galėtų įgyvendinti jam garantuojamą judėjimo laisvę pagal Direktyvą, siekdamas atvykti į Lietuvos Respubliką kartu su motina, nėra. Ginčas kyla dėl to, ar galima laikyti, jog pareiškėjas yra „išlaikomas“ Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies c punkto ir Įstatymo 2 straipsnio 4 dalies prasme.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas kartu su 2019 m. lapkričio 16 d. prašymu pateikė Ambasadai dokumentus, kuriais pareiškėjas siekė įrodyti, jog jis yra išlaikomas Europos Sąjungos valstybės narės pilietės – motinos D. K. – pinigų pervedimo kvitus, banko sąskaitos išrašus, medicininių paslaugų apmokėjimo kvitus, komunalinių paslaugų apmokėjimo kvitus (2 t., b. l. 67–68). Aukščiau minėtus dokumentus pareiškėjas pateikė ir teismui (2 t., b. l. 99–161).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog 2019 m. spalio 11 d. pareiškėjas savo noru dėl sveikatos būklės išėjo iš darbo (2 t., b. l. 130). Teismui pateiktame rašte nėra nurodyta, kokia tiksliai pareiškėjo sveikatos būklė lėmė išėjimą iš darbo. Į bylą pateiktos pažymos iš Sacred Heart ligoninės Džalandaro mieste, Indijoje patvirtina, kad užsieniečiui 2019 m. spalio 5 d. Sacred Heart ligoninėje buvo atliktas kairiosios šlaunies arterijos stentavimas (2 tomas, b. l. 71–74). Nurodyta procedūra atlikta sėkmingai ir be komplikacijų. Taip pat byloje pateikti medicininių paslaugų apmokėjimo kvitai, kurie patvirtina, jog už medicinos paslaugas buvo apmokėta (2 t., b. l. 140–161). Pažymėtina, jog byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjui dėl rimtų sveikatos priežasčių būtinai reikia priežiūros, jis negali dirbti ilgesnį laikotarpį ar yra neįgalus, iš skundžiamo Sprendimo matyti, jog tokie įrodymai nebuvo pateikti ir konsuliniam pareigūnui.
Pareiškėjas 2019 m. lapkričio 20 d. Ambasadai pateiktame prašyme išduoti Šengeno vizą nurodė, kad yra vedęs (2 tomas, b. l. 40). Iš pareiškėjo pateiktų kvitų apie pinigų pervedimą (2 t., b. l. 101–121) matyti, kad pinigus pareiškėjo tėvai pervedė ne tik pareiškėjui, tačiau ir jo sutuoktinei. Teismo vertinimu, kyla abejonių, ar pareiškėjui yra reikalinga Europos Sąjungos valstybės narės pilietės - motinos materialinė parama, kai pareiškėjas turi sutuoktinę. Be to, nesant duomenų apie tai, jog pareiškėjas negali dirbti ilgesnį laikotarpį ar yra neįgalus, vien ta aplinkybė, kad Europos Sąjungos pilietė siuntė pareiškėjui pinigus neįrodo, kad pareiškėjo pagrindiniai poreikiai kilmės valstybėje nebūtų patenkinti be šios paramos. Pažymėtina, kad byloje esantys 2020 m. birželio 3 d. priklausomybės pažymėjimas (2 t., b. l. 136) bei 2020 m. birželio 2 d. raštas (2 t., b. l. 138) yra priimti vėliau nei skundžiamas Ambasados Sprendimas, jie negalėjo būti pateikti Ambasadai, sprendžiant pareiškėjo prašymą išduoti vizą, todėl ši medžiaga nėra reikšminga sprendžiant Ambasados Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą.
Aukščiau nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog yra išlaikomas Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies c punkto ir Įstatymo 2 straipsnio 4 dalies prasme, todėl darytina išvada, kad konsulinis pareigūnas, nagrinėdamas užsieniečio prašymą dėl Šengeno vizos išdavimo, pagrįstai netaikė Direktyvos nuostatų ir pareiškėjo prašymą dėl Šengeno vizos išdavimo nagrinėjo įprastine tvarka.
Europos Parlamento ir Tarybos 2016 m. kovo 9 d. reglamento (EB) Nr.2016/399, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijų kodekso (Šengeno sienų kodeksas) (kodifikuota redakcija) 6 straipsnio 1 dalies c papunktis nustato, kad trečiųjų šalių piliečiams (t. y. asmenims, kurie nėra Europos Sąjungos piliečiai) nustatomos tokios atvykimo sąlygos – jie turi pagristi numatomo buvimo tikslą bei sąlygas ir kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jie tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų.
Kaip jau buvo minėta aukščiau, Vizų kodekso 21 straipsnio 7 dalis nustato, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu.
Nagrinėjamu atveju, iš Sprendimo turinio nustatyta, jog konsulas, vadovaudamasi Vizų kodekso 21 straipsnio 8 dalimi, pakvietė pareiškėją pokalbiui. Pokalbio Ambasadoje metu pareiškėjas teigė turintis pažįstamų Lietuvos Respublikoje, tačiau negalėjo konkrečiai įvardinti jokio asmens, nepateikė jokio kvietimo. Pareiškėjas teigė, kad gyvendama Jungtinėje Karalystėje jo motina turėjo draugų iš Lietuvos, kurie patarė užsiimti verslu Lietuvoje – atidaryti restoraną, tačiau jokių konkretesnių planų, žinių apie verslo įkūrimą Lietuvoje neturėjo. Nors teigė, kad turi pažįstamų Lietuvoje, bet jokio asmens negalėjo įvardinti konkrečiai. Pažymėtina ir tai, kad užsienietis prašyme dėl Šengeno vizos išdavimo nei fizinio, nei juridinio kviečiančio asmens nenurodė (31 ir 32 punktai) (2 t., b. l. 49–50). Pareiškėjas ir teismui pateiktuose paaiškinimuose nurodo (3 t., b. l. 167–171), kad ketino verstis smulkiuoju verslu Lietuvos Respublikoje, tačiau išsamiau nenurodo, kokiu verslu ketino verstis.
Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad konsulas pagrįstai suabejojo pareiškėjo pateikta informacija apie numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimą ir ją laikė nepatikima. Konsulinio pareigūno išvada, kad pareiškėjas pateikė nepatikimą informaciją apie jo numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų pagrindimą, bylos duomenimis nepaneigta, todėl teismas laiko, jog ši konsulinio pareigūno išvada yra pagrįsta (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnis).
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo ginčijamas Departamento Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei teisės aktų nuostatas, yra pagrįstas bei teisėtas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis nustato, kad administracinis teismas, spręsdamas viešojo administravimo srities ginčus, tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas ar veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Administracinį sprendimą priima viešojo administravimo subjektas, o ne teismas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo A. K. M. (A. K. M.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.