- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-04-22
- Bylos Nr.
- I2-1761-484/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04336-2019-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Ina Kirkutienė (pirm.), Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Violeta Balčytienė
- Pareiškėjas
- A. K. M.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Jūratės Gaidytė-Lavrinovič ir Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. M. (A. K. M.) skundą atsakovei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. K. M. (toliau – ir pareiškėjas ar užsienietis) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Indijos Respublikoje (toliau – ir Ambasada) 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą ir įpareigoti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją pareiškėjui išduoti Šengeno vizą.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis yra Europos Sąjungos valstybės pilietės sūnus. Pagrįsdamas šią aplinkybę, konsuliniam pareigūnui pateikė tai patvirtinančius dokumentus. Konsulinis pareigūnas jokių abejonių dėl pateiktų dokumentų autentiškumo nepareiškė.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat pažymi, kad jis yra išlaikomas Europos Sąjungos valstybės pilietės, dėl blogos sveikatos būklės negali dirbti ir yra finansiškai priklausomas nuo tėvų. Mano, kad Lietuvos Respublikos ambasados Indijos Respublikoje 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimas, kuriuo jam atsisakyta išduoti Šengeno vizą, yra nepagrįstas ir neteisėtas, riboja jo teisę gyventi su šeima, pažeidžia jo garbę ir orumą, toks sprendimas jam sukelia nerimą, kančią ir dėl tokio sprendimo jis patiria finansinius nuostolius ( II tomas, b. l. 1-4).
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir atsakovas) su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jo netenkinti. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas 2019 m. lapkričio 20 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Indijos Respublikoje dėl Šengeno vizos gavimo, pateikdamas prašymą išduoti Šengeno vizą, kuriame, be kita ko, nurodė, kad yra vedęs, nedirba, pagrindinį kelionės tikslą nurodė lydėti Europos Sąjungos valstybės šeimos narį, Lietuvą nurodė kaip pagrindinio kelionės tikslo valstybę, prašė leisti vykti daug kartų. Prašyme taip pat nurodė numatomą atvykimo į Šengeno erdvę datą – 2019 m. gruodžio 11 d., numatomą išvykimo iš Šengeno erdvės datą – 2020 m. kovo 9 d., kelionės ir pragyvenimo lėšų nenurodė, giminystės ryšį siejo su Europos Sąjungoje gyvenančia motina.
Atsakovas atsiliepime paaiškina, kad pareiškėjas konsuliniam pareigūnui pateikė 2019 m. lapkričio 16 d. laišką „Dėl pasinaudojimo laisvai judėti pagal Direktyvą 2004-38/EC“, kuriame nurodė, jog yra B. pilietės D. K. išlaikomas vaikas ir ketina lydėti mamą jos kelionės į Lietuvą 2019 m. gruodžio 11 d. metu. Laiške taip pat nurodė, kad turėjo širdies infarktą, yra bedarbis, finansiškai priklausomas nuo tėvų. Pareiškėjas konsuliniam pareigūnui taip pat pateikė F. kompanijos lėktuvo bilietus 2019 m. gruodžio 11 d. vykti maršrutu (duomenys neskelbtini).
Atsakovas atsiliepime pažymi, kad pareiškėjas 2019 m. gruodžio 3 d. konsulo buvo pakviestas pokalbiui – interviu į Ambasadą, kurio metu pirmiausia pareiškė, jog jis Direktyvos 2004/38 pagrindu turi teisę vykti į Europos Sąjungą pas Europos Sąjungoje gyvenančią Europos Sąjungos pilietę – savo motiną, nes jis yra neįgalus ir yra išlaikomas mamos – Europos Sąjungos valstybės pilietės.
Atsakovas atsiliepime teigia, kad pareiškėjas konsului nei pokalbio metu, nei vėliau nepateikė aplinkybes dėl turimo neįgalumo ir/ar dėl finansinio priklausomumo nuo motinos pagrindžiančių leistinų dokumentų. Pareiškėjo pateiktos pažymos iš ligoninės (S. H. H.) tvirtina, kad jis buvo gydomas nuo 2019 m. spalio 5 d. iki 2019 m. spalio 7 d., o iki 2019 m. spalio 30 d. turi ilsėtis. Pareiškėjas pateikė K. D. (motinos) vardu padarytų mokėjimų atšviestas kopijas, nepatvirtintas nei banko, nei kita leistina tvarka, todėl konsulas negalėjo patikrinti ir įsitikinti šių finansinių operacijų tikrumu, tuo tarpu šiame regione itin dažni suklastotų dokumentų atvejai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjo prašymas išduoti Šengeno vizą toliau buvo nagrinėjamas bendrąja tvarka, t. y. ne Direktyvos 2004/38 pagrindu, ir apie tai konsulas informavo pareiškėją interviu-pokalbio metu.
Atsakovas atsiliepime nurodo, kad konsulas tęsė pokalbį – interviu, kurio metu buvo siekiama įsitikinti pareiškėjo prašyme išduoti Šengeno vizą deklaruojamo tikslo – vykti į Lietuvą – pagrįstumu ir buvimo sąlygomis bei ketinimu išvykti iš Lietuvos aplinkybėmis. Pokalbio-interviu metu pareiškėjas konsului paaiškino, kad jis turi Lietuvoje pažįstamų, tačiau jokio konkretaus asmens neįvardijo, jokio Lietuvos fizinio ar juridinio asmens kvietimo atvykti į Lietuvą nepateikė. Pareiškėjas nurodė, kad gyvendama J. K. jo motina turėjo draugų iš Lietuvos, kurie patarė užsiimti verslu Lietuvoje – atidaryti restoraną, tačiau jokių konkretesnių planų, žinių apie restorano verslo kūrimą Lietuvoje nenurodė. Pareiškėjas konsului nurodė, kad J. K. taip pat gyvena jo tėvas ir brolis, be to, prisipažino, kad du kartus yra negavęs J. K. vizos (2018 m. liepos 11 d. ir 2019 m. rugsėjo 6 d.). Konsulas, įvertinęs visus pareiškėjo pateiktus dokumentus bei gautus kitus duomenis, 2019 m. gruodžio 9 d. priėmė sprendimą Nr.440 atsisakyti išduoti Šengeno vizą pareiškėjui Vizų kodekse nurodytu pagrindu – „buvo pateikta nepatikima informacija apie numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimą“.
Atsakovo tvirtinimu, pareiškėjas iškraipo faktines konsulo 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimo atsisakyti išduoti vizą Nr. 440 priėmimo aplinkybes ir turinį bei Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius ginčo teisinius santykius, bei teisminę praktiką. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, siekdamas Lietuvos Respublikos ambasadoje Indijoje gauti Šengeno vizą, konsului teikė įvairaus pobūdžio dokumentus ir paaiškinimus, vienu metu siekdamas pagrįsti iš esmės du skirtingus vykimo į Lietuvą tikslus: 1) 2019 m. lapkričio 20 d. konsului pateiktame prašyme išduoti Šengeno vizą deklaravo vykimo į Lietuvą tikslą – lydėti Europos Sąjungos valstybės šeimos narį į Lietuvą; 2) papildomai su prašymu išduoti Šengeno vizą konsului pateiktais dokumentais (2019 m. lapkričio 16 d. laiškas konsului, pažymos iš ligoninės, čekiai) bei pokalbio-interviu metu pateiktais pirminiais paaiškinimais deklaravo vykimo į Šengeno erdvę vykimo tikslą – vykti kaip neįgaliam ir/ar išlaikytiniui pas motiną – J. K. gyvenančią Europos Sąjungos valstybės narės pilietę Direktyvos 2004/38 pagrindu.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutinka su pareiškėjo skundo argumentu, jog jis negali dėl konsulo sprendimo naudotis savo teisėmis, nurodytomis Direktyvoje 2004/38/EB. Atsakovas pažymi, kad konsulo 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimo atsisakyti pareiškėjui Šengeno vizą esmė yra aiški ir turi būti suprantama pareiškėjui, dėl kokios priežasties, kokiomis aplinkybėmis ir kuo remiantis buvo priimtas pareiškėjo skundžiamas sprendimas.
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija atsiliepime teigia, kad Užsienio reikalų ministerijos konsulinis pareigūnas teisingai įvertino surinktus duomenis bei susiklosčiusią teisinę situaciją, nes pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, kad pareiškėjas ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, todėl konsulinis pareigūnas turėjo teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą ir toks atsisakymas yra teisėtas ir pagrįstas (II tomas, b. l. 31-39).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados Indijos Respublikoje 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimo Nr. 440, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti Šengeno vizą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad pareiškėjas A. K. M. 2019 m. lapkričio 20 d. pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą (II tomas, b. l. 40-43). Prašyme, kaip kelionės tikslą, pareiškėjas nurodė kita (21 punktas), o pagrindinio kelionės tikslo valstybę nurodė Lietuvą (22 punktas). Pareiškėjas į Lietuvą prašė leisti vykti daug kartų (24 punktas). Pareiškėjas prašyme nurodė, jog į Šengeno erdvę numato atvykti 2019 m. gruodžio 11 d. (29 punktas), o išvykimo iš Šengeno erdvės datą pareiškėjas nurodė 2020 m. kovo 9 d. (30 punktas). Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė kelionės dokumentą, kelionės bilietus, mokyklos baigimo diplomą, vairuotojo pažymėjimą, motinos ir žmonos paso kopijas, asmeninės banko sąskaitos išrašą, pinigų pervedimo kvitus iš motinos pareiškėjui ir jo žmonai, pažymas iš S. H. ligoninės D. mieste, I., kad buvo joje gydomas (II tomas, b. l.45-54, 65-74).
Lietuvos Respublikos ambasada Indijos Respublikoje, išnagrinėjusi Indijos Respublikos piliečio A. K. M., gim. (duomenys neskelbtini), prašymą išduoti Šengeno vizą, 2019 m. gruodžio 9 d. priėmė sprendimą Nr. 440 atsisakyti išduoti Šengeno vizą (II tomas, b. l. 44). Ambasados konsulinis pareigūnas atsisakė išduoti Šengeno vizą A. K. M. tuo pagrindu, jog užsienietis pateikė nepatikimą informaciją apie numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimą.
Ginčo teisinius santykius, be kita ko, reglamentuoja 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (toliau – Direktyva 2004/38).
Vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas), nuostatos.
Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikrindamas, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas patikrina: ar pateiktas kelionės dokumentas nėra netikras, suklastotas arba padirbtas; prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo yra asmuo, dėl kurio Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nėra laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma kai valstybių narių nacionaliniuose registruose nebuvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; kai taikoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu, o 8 dalyje – kad nagrinėdami prašymus konsulatai gali pagrįstais atvejais pakviesti prašymą išduoti vizą pateikusį asmenį pokalbiui ir paprašyti pateikti papildomus dokumentus.
Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma: a) jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo: i) pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; ii) nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; iii) nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; iv) valstybių narių teritorijoje jau išbuvo 90 dienų per pastarąjį 180 dienų laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; v) yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; vi) laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba vii) nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama; arba b) jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimų arba jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra išaiškinęs, kad Vizų kodekso 23 straipsnio 4 dalis, 32 straipsnio 1 dalis ir 35 straipsnio 6 dalis aiškintinos taip, kad valstybės narės kompetentingos institucijos, išnagrinėjusios prašymą išduoti vienodą vizą, gali atsisakyti išduoti tokią vizą prašymą pateikusiam asmeniui tik tuo atveju, kai yra vienas iš šiose nuostatose išvardytų pagrindų atsisakyti išduoti vizą (žr. ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra akcentuojama, kad sprendimas atsisakyti išduoti vizą priimamas kompleksiškai įvertinus atitinkamą konkrečią situaciją ir šiuo atveju nėra numatyta baigtinio sąrašo dokumentų, kurie turėtų būti pateikti siekiant pagrįsti prašymą išduoti vizą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-619/2014, 2016 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3274-662/2016 ir kt.).
Taigi Ambasada, nagrinėdama pareiškėjo prašymą išduoti vizą, tam, kad galėtų nuspręsti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą, t. y., kai kyla pagrįstų abejonių dėl jo numatomo buvimo kitoje šalyje tikslo tinkamo pagrindimo, pateiktos informacijos patikimumo, privalėjo įvertinti pareiškėjo pateiktus duomenis.
Pagal Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 1 dalies c punktą šeimos nariu yra laikomi ir Europos Sąjungos piliečio išlaikytini asmenys. Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 2 dalies a punktas nustato, kad „nepažeisdama jokių laisvo judėjimo ir gyvenimo teisių, kuriuos atitinkami asmenys gali turėti savaime, priimančioji valstybė narė, laikydamasi savo teisės aktų, palengvina galimybę įvažiuoti ir gyventi šalyje bet kokiems kitiems šeimos nariams, neatsižvelgiant į jų pilietybę, nepatenkantiems į 2 straipsnio 2 dalies apibrėžimą, kurie savo išvykimo šalyje yra išlaikomi arba dėl rimtų sveikatos priežasčių jiems būtinai reikia asmeninės Sąjungos piliečio priežiūros“.
Pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 ir 2 dalis teisė gyventi kitos valstybės narės šalyje taikoma šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai, lydintiems ar vykstantiems kartu su Sąjungos piliečiu priimančioje valstybėje narėje, jei toks Sąjungos pilietis atitinka 1 dalies a-c punktų reikalavimus.
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 2 straipsnio 4 dalis nustato, kad Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariai tai sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, tiesioginiai palikuonys, kuriems nesukakę 21 metai arba kurie yra išlaikytiniai, įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, tiesioginius palikuonis, kuriems nesukakę 21 metai arba kurie yra išlaikytiniai, Europos Sąjungos valstybės narės piliečio, sutuoktinio ar asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, išlaikomi giminaičiai pagal tiesiąją aukštutinę liniją. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 11¹ dalį kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, yra asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos narys, bet yra sugyventinis, su kuriuo Europos Sąjungos valstybės narės pilietis pastaruosius 3 metus palaiko nuolatinius santykius, kurie tinkamai įrodomi dokumentais, taip pat asmuo, kuris yra išlaikomas Europos Sąjungos valstybės narės piliečio ar tvarko bendrą namų ūkį su Europos Sąjungos valstybės narės piliečiu arba kuriam dėl rimtų sveikatos priežasčių būtinai reikalinga asmeninė Europos Sąjungos valstybės narės piliečio priežiūra, jeigu tai tinkamai įrodoma dokumentais.
Kaip matyti iš pareiškėjo skundo turinio ir byloje esančių dokumentų, pareiškėjas Šengeno vizą prašė išduoti Direktyvos 2004/38 nuostatų pagrindu, t. y. tuo pagrindu, jog jis yra išlaikomas Europos Sąjungos valstybės piliečio ir jam dėl sveikatos būklės būtina asmeninė Europos Sąjungos valstybės narės piliečio priežiūra.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta ir dėl to ginčo nėra, jog pareiškėjo motina D. K. turi J. K. pilietybę. Kaip matyti iš Ambasados sprendimo, konsulinis pareigūnas vertino pareiškėjo pateiktus dokumentus, kuriais pareiškėjas siekė įrodyti, jog jis yra išlaikomas Europos Sąjungos valstybės narės pilietės – motinos D. K. ir, kad jam dėl rimtų sveikatos priežasčių būtinai reikalinga asmeninė Europos Sąjungos valstybės narės piliečio priežiūra.
Pareiškėjo konsuliniam pareigūnui pateiktas kelionės dokumentas, kelionės bilietai, mokyklos baigimo diplomas, vairuotojo pažymėjimas kelionės tikslo ir buvimo sąlygų, numatytų Direktyvoje 2004/38/EB nepagrindžia. Išrašas iš asmeninės sąskaitos patvirtina tik tai, jog 2018 m. rugpjūčio 21 d. buvo atliktas pinigų pervedimas (II tomas, b. l. 69, 70). Tam tikras pinigų pervedimas asmeniui nėra pakankamas įrodymas, jog šiam asmeniui būtinas išlaikymas. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas yra J. K. pilietybę turinčio asmens sūnus, nesuteikia jam teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje (Direktyvos 2004/38 2 straipsnis).
Pažymos iš S. H. ligoninės D. mieste, I. patvirtina, kad užsieniečiui 2019 m. spalio 5 d. S. H. ligoninėje buvo atliktas kairiosios šlaunies arterijos stentavimas (II tomas, b. l. 71-73). Nurodyta procedūra atlikta sėkmingai ir be komplikacijų. Pažymose jokių duomenų, jog pareiškėjui dėl rimtų sveikatos priežasčių būtinai reikia priežiūros, nėra.
Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, konsulinis pareigūnas suabejojęs pareiškėjo pateiktos informacijos patikimumu, pakvietė užsienietį į Ambasadą pokalbiui. Byloje duomenų, patvirtinančių, kad užsienietis pokalbio metu konsuliniam pareigūnui pateikė neginčytinus įrodymus, patvirtinančius, jog jis yra išlaikomas Europos Sąjungos valstybės narės piliečio – motinos arba jam dėl rimtų sveikatos priežasčių būtinai reikalinga asmeninė Europos Sąjungos valstybės narės piliečio – motinos priežiūra, nėra. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, jog Ambasados 2019 m. gruodžio 9 d. sprendime, kurį pareiškėjas ginčija, nurodyta, jog pareiškėjas yra vedęs. Pats pareiškėjas Ambasadai teikė ne tik motinos, bet ir žmonos pasų kopijas, kvitus apie pinigų pervedimą ne tik jam, bet ir žmonai. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad pareiškėjo pateikta informacija ne tik dėl jam reikalingos būtinos priežiūros, bet ir dėl asmeninės Europos Sąjungos valstybės narės piliečio priežiūros, yra neįrodyta. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad konsulinis pareigūnas, nagrinėdamas užsieniečio prašymą dėl Šengeno vizos išdavimo, pagrįstai netaikė Direktyvos 2004/38/EB nuostatų ir pareiškėjo prašymą dėl Šengeno vizos išdavimo nagrinėjo įprastine tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
Europos Parlamento ir Tarybos 2016-03-09 reglamento (EB) Nr.2016/399, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijų kodekso (Šengeno sienų kodeksas) (kodifikuota redakcija) 6 straipsnio 1 dalies c papunktis nustato, kad trečiųjų šalių piliečiams (t. y. asmenims, kurie nėra Europos Sąjungos piliečiai) nustatomos tokios atvykimo sąlygos – jie turi pagristi numatomo buvimo tikslą bei sąlygas ir kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jie tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų.
Vizų kodekso 21 straipsnio 7 dalis nustato, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu.
Ambasados sprendime nurodyta, kad pokalbio Ambasadoje metu pareiškėjas teigė turintis pažįstamų Lietuvos Respublikoje, tačiau negalėjo konkrečiai įvardinti jokio asmens, nepateikė jokio kvietimo. Pareiškėjas teigė, kad gyvendama J. K. jo motina turėjo draugų iš Lietuvos, kurie patarė užsiimti verslu Lietuvoje – atidaryti restoraną, tačiau jokių konkretesnių planų, žinių apie verslo įkūrimą Lietuvoje neturėjo. Pareiškėjo teigimu, J. K. taip pat gyvena jo tėvas ir brolis, kuris yra vedęs L. pilietę. Pokalbio metu A. K. M. prisipažino, kad yra du kartus negavęs J. K. vizos (2018 m. liepos mėnesį ir 2019 m. rugsėjo mėnesį). Ambasados sprendime nurodyti pareiškėjo pareiškimai remiantis bylos duomenimis nepaneigti.
Pažymėtina ir tai, kad užsienietis prašyme dėl Šengeno vizos išdavimo nei fizinio, nei juridinio kviečiančio asmens nenurodė (31 ir 32 punktai). Užsienietis 2019 m. lapkričio 16 d. prašyme, adresuotame Ambasadai, nurodė aplinkybes, išimtinai susijusias su jo motinos planuojama kelione į Lietuvos Respubliką, kaip lydinčio asmens (II tomas, b. l. 65-66, 67-68). Atvykimą į Lietuvos Respubliką pareiškėjas siejo su Direktyvos 2004/38 nuostatomis.
Šių aplinkybių kontekste, teismas daro išvadą, kad konsulas pagrįstai suabejojo pareiškėjo pateikta informacija apie numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimą ir ją laikė nepatikima. Konsulinio pareigūno išvada, kad pareiškėjas pateikė nepatikimą informaciją apie jo numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų pagrindimą, bylos duomenimis nepaneigta, todėl teismas laiko, jog ši konsulinio pareigūno išvada yra pagrįsta (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnis).
Teismas, įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, daro išvadą, kad konsulinis pareigūnas, tinkamai įvertinęs pareiškėjo pateiktus duomenis, padarė pagrįstą išvadą, jog užsienietis nepagrindė numatomo buvimo tikslo bei sąlygų, nepateikė būtinos informacijos apie vykimo į Lietuvos Respubliką tikslą ir sąlygas.
Pažymėtina, kad pareiškėjo teismui pateikti papildomi dokumentai nebuvo pateikti Ambasadai, sprendžiant jo prašymą išduoti vizą, todėl ši medžiaga nėra reikšminga vertinant Ambasados 2019 m. gruodžio 9 d. d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (II tomas, b. l. 99-161). Kitų įrodymų, paneigiančių konsulinio pareigūno abejones dėl pareiškėjo kelionės tikslo ir sąlygų, pareiškėjas nei konsuliniam pareigūnui, nei teismui nepateikė.
Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad Lietuvos Respublikos ambasados Indijos Respublikoje 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimas Nr. 440 atsisakyti išduoti Šengeno vizą Indijos Respublikos piliečiui A. K. M., gim. (duomenys neskelbtini) d., yra teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti pareiškėjo skundą remiantis jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis nustato, kad administracinis teismas, spręsdamas viešojo administravimo srities ginčus, tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas ar veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Administracinį sprendimą priima viešojo administravimo subjektas, o ne teismas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prie Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl užsieniečių teisinės padėties” 140 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. K. M. (A. K. M.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.