- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-06-15
- Bylos Nr.
- I-5452-815/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05038-2014-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- R. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 15.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 37.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, dalyvaujant pareiškėjui R. G., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 25 d. nutartyje (b. l. 9–10) priėmė nagrinėti pareiškėjo R. G. (toliau – ir pareiškėjas) skundo (skundas teismui išsiųstas 2014 m. lapkričio 18 d. (b. l. 8)) reikalavimą priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą (skundas (b. l. 1–6)).
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis Lukiškių TI-K nuo 2014 m. spalio 21 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d. (skunde suklydęs nurodė, kad iki 2014 m. spalio 4 d.) kameroje Nr. 271 laikytas netinkamomis sąlygomis, skundą grindžia iš esmės tokiais argumentais.
2.1. Pasak pareiškėjo, kameros Nr. 271 plotas – 7,76 m², tačiau kameroje buvo apgyvendinti ne mažiau kaip 3 asmenys, taigi, pareiškėjui nesuteiktas teisės aktuose nustatytas 3,6 m² gyvenamasis plotas (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) nepateikiamos minimalaus ploto gyvenamosiose kamerose normos, tačiau Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir įsakymas Nr. V-124), jo 1.3.1 punkte, nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m²). Pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, prašydamas perkelti į kamerą, kurioje būtų užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, tačiau į prašymus nebuvo reaguota, taip buvo pablogintos pareiškėjo laikymo sąlygos. Dėl perpildytos kameros gyvenimo sąlygos tampa nehigieniškos, pareiškėjui stigo privatumo, kameroje didėjo įtampa, pareiškėjui kilo emocinė depresija, jis kreipėsi į psichiatrą, kuris skyrė vaistus pareiškėjui. Taigi, pareiškėjas patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, pablogėjo jo savijauta, sutriko visavertis gyvenimas.
2.2. Pareiškėjas, pagrįsdamas savo reikalavimą, iš esmės remiasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksu (toliau – ir BVK), jo 7 straipsnyje įtvirtintu humanizmo principu, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymu, jo 5 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis dėl žalos (CK 6.250, 6.271 straipsniais), Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika dėl Konvencijos nuostatų, be kita ko, jos 3 straipsnio (bylomis Mandić ir Jović prieš Slovėniją, Kudła prieš Lenkiją, Valašinas prieš Lietuvą, Peers prieš Graikiją, Karalevičius prieš Lietuvą, Ananyev ir kt. prieš Rusiją, Savenkovas prieš Lietuvą), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (administracinėmis bylomis Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009).
2.3. Pasak pareiškėjo, tai, kad jo laikymo sąlygos kameroje Nr. 271 neatitiko teisės aktų, be kita ko, higienos normų, reikalavimų, sudaro pagrindą pripažinti, jog kalinimo vykdymo būdas ir metodas sukėlė pareiškėjui sunkumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Valstybė turi užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami, nepažeidžiant Konvencijos reikalavimų, tačiau dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų (nepriklausomai nuo kaltės), pažeidus pareiškėjo teisę į orumą, pareiškėjui buvo padaryta žala, t. y. pažeistas ne tik konstitucinės teisės saugomas gėris – žmogaus orumas, bet ir civilinės teisės saugomas gėris – asmens teisė jaustis oriu, visaverčiu ir lygiateisiu Lietuvos Respublikos piliečiu.
2.4. Pareiškėjas nurodo, kad pagal teismų praktiką neturtine žala gali būti pripažintas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais / neveikimu asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis; neturtinė žala gali būti konstatuojama tik nustačius, kad poveikis asmeniui buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, nustačius, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, juntamas reputacijos pablogėjimas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu ar keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.
2.5. Pareiškėjas nesutinka su Lukiškių TI-K 2014 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 96-2366 „Dėl laikymo sąlygų“ (toliau – ir raštas Nr. 96-2366) (atsakymu į pareiškėjo 2014 m. lapkričio 3 d. skundą), nes Lukiškių TI-K tikrai tvarkoma apskaita, kiek asmenų, kokioje kameroje yra laikoma, be to, pareiškėjas buvo teikęs skundą teismui dėl laikymo sąlygų ir Lukiškių TI-K buvo pateikęs išsamią informaciją apie tai, kiek asmenų, kokiose kamerose, kokiais laikotarpiais buvo laikomi. Pasak pareiškėjo, Lukiškių TI-K nenori prisiimti atsakomybės dėl blogų laikymo sąlygų įstaigoje ir specialiai nesuteikia informacijos apie pažeidimus, o pateikia tik formalius atsakymus.
II
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad pareiškėjo reikalavimai yra nepagrįsti, prašo skundo netenkinti, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 14–18).
1. Nuo 2010 balandžio 11 d. įsigaliojo nauja HN 76:2010, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta; įsakyme Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto.
2. Remiantis asmens įskaitos kortelių kopijomis, pareiškėjas 2014 m. spalio 23 d. – 2014 m. spalio 24 d. laikytas sąlygomis, kai vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.
Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kiek įmanydama, mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
3. Lukiškių TI-K – specifinė įstaiga, atliekanti ir tardymo izoliatoriaus, ir kalėjimo funkcijas. Vadovaujantis įsakymu Nr. V-124, didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 625, didžiausias areštinėje leidžiamų laikyti areštą atliekančių nuteistųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 29; pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir PĮ taisyklės) 11.1 punktą didžiausias leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 300 (kalėjime). Taigi, maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau šis skaičius nuolat viršijamas, gali siekti daugiau kaip 1 000. Didžiausią dalį Lukiškių TI-K esančių asmenų sudaro suimtieji, taip pat laikomi asmenys, nuteisti laisvės atėmimu iki gyvos galvos (jų yra 87), bei nuteistieji, palikti įstaigoje atlikti ūkio darbus. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus jie laikomi po vieną (labai retais atvejais, jiems prašant, jie gali būti laikomi po du). Nuo 2014 m. gegužės mėn. Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius įstaigoje neviršijamas.
4. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Taigi, Lukiškių TI-K administracija negali turėti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo.
Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi BVK 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų ir Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose nustatytas inventorius.
5. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką išduodamas į kameras, taip pat išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jas plauna ir dezinfekuoja su išduotais valikliais.
Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama; pagal šią sutartį vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą ir profilaktinius patikrinimus. Lukiškių TI-K nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
6. Dėl kamerų remonto
Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal turimus materialinius, finansinius ir darbo išteklius, taip pat gavus tam skirtas valstybės biudžeto lėšas. Pažymėtina, kad suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, laužo langus, daužo stiklus, klozetus, griauna atitvarines sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų, ir pan., todėl visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai tenka daryti pakartotinį remontą.
7. Dėl sanitarinio mazgo
Pagal HN 76:2010 21 punktą pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (HN 76:2010) reikalavimus.
8. Dėl ventiliacijos
Pagal HN76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
9. Minėta, kad 2014 m. spalio 23 d. – 2014 m. spalio 24 d. pareiškėjas laikytas sąlygomis, kai vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nėra konkretumo. Pažymėtina, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpis yra neilgas. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai tiesiogiai darė įtaką pareiškėjui, kad tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pažymėtina, kad tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.
10. Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Šios žalos atlyginimą įstatymas sieja su žalos atsiradimu dėl neteisėtų viešojo administravimo subjektų veiksmų / neveikimo viešojo administravimo srityje, t. y. žala atlygintina tais atvejais, kai minėti subjektai neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos arba atliko įstatymuose draudžiamus atlikti veiksmus, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). CK 6.271 straipsnyje nustatyta deliktinė atsakomybė, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų; pagal šio straipsnio 4 dalį valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos / jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė – viena iš civilinės atsakomybės rūšių, jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė / neveikė, bet būtina nustatyti ir tai, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė taikytina tik tuo atveju, jeigu nustatytas žalos padarymo faktas. Žala – vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius, civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
III
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 35–38).
1. Pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, Kalėjimų departamentas su tuo susijusios medžiagos nerinko ir nenagrinėjo. Pagal BVK 183 straipsnį bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiksmai ir sprendimai per 1 mėnesį gali būti skundžiami atitinkamą bausmę vykdančios institucijos ar įstaigos vadovui, o bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai per 1 mėnesį gali būti skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjas nesilaikė BVK 183 straipsnyje nustatyto privalomo bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų apskundimo tvarkos. Kalėjimų departamentas apie tariamų pažeidimų aplinkybes nebuvo informuotas, todėl negali patvirtinti ar paneigti pažeidimų fakto bei pateikti duomenų.
2. Tais atvejais, kai atitinkamai ginčų kategorijai nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo tvarka, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos tik tada, kai laikosi tai bylų kategorijai įstatymuose nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Tokios tvarkos nesilaikymas lemia konkrečias Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatytas teisines pasekmes, t. y. nesilaikius konkrečiai bylų kategorijai įstatymuose nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, teismas atsisako priimti skundą (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Kita vertus, atsisakoma priimti skundą nurodytu pagrindu gali būti tik tuo atveju, jeigu atitinkamame įstatyme tam tikrai administracinių ginčų kategorijai privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nustatyta expressis verbis, o pareiškėjas, prieš kreipdamasis į administracinį teismą, tokia tvarka nepasinaudojo.
3. Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl privalo visas aplinkybes įrodyti, tačiau jokių objektyvių įrodymų nepateikė, nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo / neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo žalos atlyginimui. Pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis, kaip konkrečiai jis apskaičiuotas. Teigtina, kad pareiškėjas nepatyrė skunde minimų neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomo diskomforto bei gyvenimo kokybės pablogėjimo. Šios aplinkybės taip pat įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas tik turtinės naudos sau, t. y. pasipelnyti iš valstybės.
4. Neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas; ne visada tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pažymėtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas trumpą laiko tarpą, tik 14 parų.
EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT sprendimai bylose Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pavyzdžiui, EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (pavyzdžiui, administracinės bylos Nr. A2-718/2007, Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012, Nr. A575-1044/2014 ir kt.).
5. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas Lukiškių TI-K laikytas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, manytina, kad jokių išimčių, jog būtų pablogintas pareiškėjo buvimas Lukiškių TI-K, nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pareiškėjo teiginiai apie neva jam padarytą neturtinę žalą yra bendro pobūdžio, neindividualizuoti, neparemti jokiais faktiniais įrodymais, o neturtinė žala yra visų pirma susijusi su konkrečiu asmeniu, jo fiziniais ir dvasiniais išgyvenimais, jo sveikatos būkle ir pan.
6. Remiantis LVAT praktika, teismas kiekvienu konkrečiu atveju prieš nustatydamas civilinę atsakomybę privalo ištirti, ar yra ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, jo negalima vertinti abstrakčiai. Priežastinis ryšys visada yra konkretus ir jo nustatymui reikia išanalizuoti visas atitinkamo įvykio aplinkybes. Žalos atlyginimo prievolei kilti būtinas tiesioginis priežastims ryšys, t. y. žala turi būti neatsiejamai susijusi su neteisėtais veiksmais, o ne prielaida žalai atsirasti, ir, priešingai, veiksmai, sudarę tik prielaidas žalai atsirasti, bet jos tiesiogiai nesukėlę, nėra žalos atlyginimo prievolės atsiradimo pagrindas. LVAT yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, buvo tęstinė (2009 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje A556-95/2009). Remiantis teismų praktika, kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos; neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį darantys veiksmai / veiksniai yra pakankamai intensyvūs ir nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo mastais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Kita sąlyga, reikalinga civilinei atsakomybei atsirasti yra žala. Remiantis LVAT administracine byla Nr. A556-1639/2008, pareiškėjas pats pasirenka, kokiais ABTĮ 57 straipsnyje išvardytais įrodymais grįs skundo dalyką. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus, ši pareiga pagal bendrą taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Remiantis LVAT praktika (administracine byla Nr. A4-180/2007), bylose dėl valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos, žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas. Taigi, pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikdamas patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus, ir įrodydamas, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų.
7. Valstybė sprendžia nuteistųjų kalinimo problemas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. liepos 22 d. nutarime Nr. 740 patvirtino Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programą, šio modernizavimo tikslas – užtikrinti saugią, efektyvią ir ekonomišką laisvės atėmimo vietų veiklą, nuteistiesiems (suimtiesiems) – teisės aktuose nustatytas laikymo, o personalui – darbo sąlygas.
2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojo įsakymas Nr. V-124, pagal kurio 1.3 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m² (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatytas HN 76:2010, pagal kurios 2 punktą HN 76:2010 2 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
IV
1. Pareiškėjas R. G. atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimą į pareiškėjo skundą nurodo, kad kategoriškai nesutinka su Kalėjimų departamento argumentais ir aiškinimais, kad Kalėjimų departamento argumentai ir nurodytos aplinkybės prieštarauja teisės aktams, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 46–52).
1.1. Pareiškėjas, remdamasis ABTĮ 5 straipsniu, LVAT praktika (administracinėmis bylomis Nr. A438-635/2008, Nr. AS525-540/2008, Nr. AS143-494/2011, Nr. AS525-483/2011), be kita ko, nurodo, kad: kai skundžiamas aktas ar veiksmas, akivaizdžiai nesukeliantis teisinių pasekmių, jis negali būti ginčo objektu administraciniame teisme, nes tokiu atveju teismas negalėtų apginti asmens teisių, nes, net patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis; kreipiantis į teismą, siekiant apginti savo teises dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, nebūtina pirma kreiptis su skundais į Lukiškių TI-K administraciją, po to – į Kalėjimų departamentą, nes šių institucijų atsakymai tebūtų informacinio pobūdžio ir jokių teisinių pasekmių nesukeltų, tokie raštai neatitiktų individualaus teisės akto sąvokos.
1.2. Remiantis EŽTT praktika (byla Elefteriadis prieš Rumuniją), būtų nepagrįstą ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybes gauti teisingą atlyginimą už kalinimą reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
1.3. Dėl civilinės atsakomybės taikymo
Pareiškėjas iš esmės remiasi CK 6.250 straipsniu, jo 1 dalimi, 6.271 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, EŽTT byla Savenkovas prieš Lietuvą, LVAT administracine byla Nr. A143-1966/2009, pakartoja skundo teiginius, be kita ko, nurodo, kad: neteisėtumo konstatavimui CK 6.271 straipsnio prasme reikia, kad valdžios institucijos darbuotojai būtų neveikę taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, būtų neįvykdę jiems teisės aktuose nustatytų funkcijų arba jas vykdę, tačiau nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymuose nustatyta tvarka konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Atsiliepimas
2. Pareiškėjas R. G. atsiliepime į atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių TI-K pateiktą atsiliepimą į pareiškėjo skundą nurodo, kad kategoriškai nesutinka su Lukiškių TI-K motyvais, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 53–57).
2.1. Pareiškėjas, remdamasis Konvencijos 3 straipsniu, EŽTT praktika (bylomis Mandić ir Jović prieš Slovėniją, Kudła prieš Lenkiją, Valašinas prieš Lietuvą, Peers prieš Graikiją, Karalevičius prieš Lietuvą, Ananyev ir kt. prieš Rusiją, Savenkovas prieš Lietuvą) (ta pati EŽTT praktika nurodyta ir pareiškėjo skunde), įsakymu Nr. V-124, iš esmės pakartoja skunde nurodytus argumentus, be kita ko, kad: Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną iš pagrindinių demokratinės vertybių – absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio; Konvencija įpareigoja valstybes užtikrinti tokias kalinimo sąlygas, kad kalinimo būdas ir metodas nesukeltų asmeniui tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kainimui būdingą kentėjimo laipsnį; spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar tokio elgesio tikslas – pažeminti asmenį, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu; nepaprastai didelis kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar sulaikymo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 straipsnio prasme; tais atvejais, kai pareiškėjui teko mažiau kaip 3 m² grindų ploto, kameros perpildymas turi būti laikomas tokiu dideliu, kad savaime pateisina Konvencijos pažeidimą.
2.2. Dėl civilinės atsakomybės taikymo pareiškėjas iš esmės pakartoja teiginius, nurodytus jo atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento atsiliepimą į pareiškėjo skundą (b. l. 46–52).
V
Teismo posėdyje pareiškėjas R. G., remdamasis skundu, atsiliepimais į atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, ir trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimus į pareiškėjo skundą, prašė jo skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjas R. G. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ginčo laikotarpiu buvo apgyvendintas šiose kamerose (žr. atsiliepimą į pareiškėjo skundą (b. l. 14–18)):
– atvykęs į Lukiškių TI-K, 2014 m. spalio 21 d. buvo uždarytas į kamerą Nr. 113 (plotas – 6,43 m²), kameroje buvo 3 asmenys; vėliau perkeltas į kamerą Nr. 271 (plotas – 7,76 m²), kameroje buvo 2 asmenys;
– 2014 m. spalio 22 d. kameroje Nr. 271 buvo 3 asmenys;
– 2014 m. spalio 23 d. – 2014 m. spalio 24 d. kameroje Nr. 271 buvo 2 asmenys;
– 2014 m. spalio 25 d. – 2014 m. lapkričio 3 d. kameroje Nr. 271 buvo 3 asmenys;
– 2014 m. lapkričio 4 d. išvyko į Kauno tardymo izoliatorių.
2. Lukiškių TI-K (užsakovas) ir UAB „Dezinfa“ (vykdytojas) 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė sutartį Nr. VLN-P-2013/255 12 mėn. terminui, pagal kurią vykdytojas įsipareigojo, be kita ko: sutartyje nurodytose Lukiškių TI-K patalpose (taip pat ir miegamosiose ir pirties patalpose) teikti kenkėjų kontrolės paslaugas (1.1 punktas); lankyti objektą ir atlikti pelių ir žiurkių kontrolę ir deratizaciją 2 kartus per kalendorinį mėnesį (2.1.1 punktas); lankyti objektą ir atlikti tarakonų, skruzdėlių, blusų, utėlių kontrolę ir dezinsekciją 2 kartus per kalendorinį mėnesį (2.1.2 punktas); apsilankymo objekte metu stebėti, ar objekte atsirado 2.1.1 ir 2.1.2 punktuose nenurodytų kenkėjų, o jiems atsiradus, informuoti užsakovą ir organizuoti kenkėjų naikinimą (2.1.3 punktas); užsakovas įsipareigojo, be kita ko, mokėti už suteiktas kenkėjų kontrolės paslaugas pagal sutartyje nustatytas sąlygas ir tvarką (1.1 punktas) (b. l. 31–33).
3. Remiantis Vilniaus VSC 2014 m. vasario 17 d. patikrinimo aktu Nr. 13 (13-3)-PA-125 (toliau – ir PA Nr. 13 (13-3)-PA-125), Vilniaus VSC 2014 m. vasario 14 d. nuo 14.00 val. iki 15.00 val. vietoje (Lukiškių TI-K) atliko operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę, be kita ko, kameroje Nr. 113, ir pateikė išvadą, kad HN 76:2010 reikalavimų pažeidimų nenustatyta (b. l. 27–29).
Pareiškėjas kameroje Nr. 113 buvo apgyvendintas 2014 m. spalio 21 d., jam atvykus į Lukiškių TI-K, ir buvo joje dalį dienos, nes vėliau buvo perkeltas į kamerą Nr. 271 (žr. atsiliepimą į skundą (b. l. 14–18)).
4. Lukiškių TI-K, atsakydamas į pareiškėjo 2014 m. lapkričio 3 d. skundą, 2014 m. lapkričio 12 d. rašte Nr. 96-2366 „Dėl laikymo sąlygų“, be kita ko, nurodė, kad: pareiškėjas skunde nurodytu laikotarpiu laikytas nuo 2014 m. spalio 21 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d. gyvenamosiose kamerose Nr. 113 ir Nr. 271; su kokiais asmenimis pareiškėjas buvo laikomas gyvenamojoje kameroje, kiek asmenų joje buvo laikoma, įstaiga negali pateikti, nes tokia apskaita Lukiškių TI-K netvarkoma; Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose laikoma ne daugiau asmenų, negu jose įrengta miegamųjų vietų; kamerose, kuriose pareiškėjas buvo apgyvendintas, yra po 4 gultus; pareiškėjas dėl laikymo sąlygų su prašymais / pageidavimais į Lukiškių TI-K administraciją (KŽS) nesikreipė (b. l. 7).
II
1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą sprendžiama, ar Lukiškių TI-K jis buvo laikomas tinkamomis sąlygomis. Pasak pareiškėjo, jam laisvė nuo 2014 m. spalio 21 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d. buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ minimalūs vienam kaliniui tenkantys kameros plotai nėra numatyti. Pabrėžtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Būtent šis plotas turi būti vertinimo kriterijumi šioje administracinėje byloje, nes pareiškėjo keliamas ginčas apima laikotarpį nuo 2014 m. spalio 21 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d.
2. Minėta, kad pareiškėjas prašo teismą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, neturtinę žalą 10 000 Lt. Teismas vertina, kad tai yra neturtinė žala, nes realaus sveikatos sutrikimo pareiškėjas visiškai nepagrindė, o iš esmės teigė, kad pablogėjo savijauta, sutriko visavertis jo gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės.
2.1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant, ar pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir gali būti tenkintinas, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civiliniame kodekse ir kituose įstatymuose nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:
„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.
Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.
Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“
2.2. Šiame sprendime teismas konstatuoja neteisėtų veiksmų faktą, nes, R. G. nuo 2014 m. spalio 21 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d. būnant Lukiškių TI-K, buvo pažeidžiami įsakyme Nr. V-124 nustatyti reikalavimai. Teismas įvertina ir tą aplinkybę, jog 2014 m. spalio 23 d.–24 d. pareiškėjas laikytas sąlygomis, kai vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Taigi, pareiškėjas iš viso 12 parų buvo laikomas netinkamai, pažeidžiant įsakyme Nr. V-124 nustatytus kamerų ploto reikalavimus, taikomus vienam asmeniui. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas (žr. analogišką poziciją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-438-121/2009, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2810/2011), o jo motyvai, kad jis nėra kaltas dėl šio pažeidimo, nėra reikšmingi: pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
2.3. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444- 619/2008 ir kt.). Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-913/2011 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K kamerų patalpose sąlygomis, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog kalinimas tokiomis sąlygomis padarė jam įvairių nepatogumų, yra įrodytas.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, tame tarpe ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad neturtinė žala turi būti atlyginama pinigais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-438-121/2009, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2810/2011). Kartu pabrėžtina, kad neturtinės žalos prigimtis lemia, jog nėra galimybės šią žalą tiksliai apibrėžti, ją apčiuopti, grąžinti nukentėjusį asmenį į buvusią padėtį ar rasti tokios žalos tikslų piniginį ekvivalentą, dėl to įstatyme nustatyti tik kriterijai, į kuriuos privalo atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį kiekvienu konkrečiu atveju. Kartu negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus dydžio kompensacijos, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Atsižvelgiant į tai, piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (Civilinio kodekso 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1452/2010).
Teismas pabrėžia, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas. Kartu pabrėžtina, kad teismas neturi teisinio pagrindo konstatuoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, nes Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas siekia užtikrinti laikomiems asmenims tvarką ir kaip įmanoma geresnes sąlygas (žr. Lukiškių TI-K atsiliepimą į skundą (b. l. 14–18)), pagal Lukiškių TI-K (užsakovas) ir UAB „Dezinfa“ 2013 m. gruodžio 30 d. sutartį Nr. VLN-P-2013/255 (b. l. 31–34) Lukiškių TI-K atliekamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Pabrėžtina, kad pagal Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. vasario 17 d. patikrinimo aktą Nr. 13 (13-3)-PA-125 Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2014 m. vasario 14 d. nuo 14.00 val. iki 15.00 val. vietoje (Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime) atliko operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę, be kita ko, kameroje Nr. 113, ir pateikė išvadą, kad HN 76:2010 reikalavimų pažeidimų nenustatyta (b. l. 27–29). Taip pat pabrėžtina, kad patiems nuteistiesiems, suimtiesiems asmenims išduodama kalcinuota soda kamerų, kriauklių ir unitazų valymui (žr. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pateiktą atsiliepimą į skundą (b. l. 14–18)); taigi, patys nuteistieji, suimtieji turi valyti kameras, kriaukles ir unitazus.
Teismas, pakartodamas, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, atsižvelgdamas į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (12 parų pareiškėjas R. G. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas netinkamai), į tai, kad pareiškėjui reali žala sveikatai nepadaryta, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras nenustatė jokių pažeidimų, į Lietuvoje pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu egzistavusias ekonomines darbo užmokesčio (minimali mėnesinė alga nuo 2014 m. spalio 1 d. – 1035 Lt, bei nuo 2015 m. sausio 1 d. – 300 eurų (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimą Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“)) bei gyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 90 eurų (devyniasdešimt eurų), kuris priteistinas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo. Ypač pabrėžtina, kad teismas, vertindamas neturtinės žalos dydį, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A558-575/2015, kurioje už 149 netinkamo kalinimo dienų buvo priteista 1 100 eurų. Teismo vertinimu, didesnės negu 90 eurų (devyniasdešimties eurų) neturtinės žalos priteisimas šioje administracinėje byloje būtų vertintinas kaip nepagrįstas pareiškėjo uždarbiavimas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. G. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R. G., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 90 eurų (devyniasdešimties eurų) neturtinės žalos atlyginimo už 12 parų, praleistų dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, nuo 2014 m. spalio 21 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d.
Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.