Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Astos Radzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-685-267/2018 pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Ieškovas, vykdydamas Šiaulių apygardos teismo 2018-05-23 nutartį dėl trūkumų pašalinimo (b. l. 21-22), ieškinį 2018-06-01 patikslino (b. l. 25–28) ir prašė: 1) pripažinti ieškovo reikalavimo teisę į patirtų 29 232 000 Eur nuostolių atlyginimą; 2) priteisti ieškovui iš atsakovės Lietuvos Respublikos 29 232 000 Eur sumą; 3) dėl valstybės institucijų priimtų prieštaraujančių įstatymams aktų pripažinimo negaliojančiais kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą; 4) pripažinti negaliojančiais Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-09-01 sprendimą, Vilniaus apygardos teismo 2017-05-25 nutartį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-06-30 nutartį.

4. Ieškovas, atsižvelgdamas į Šiaulių apygardos teismo 2018-06-20 nutarties išaiškinimus (b. l. 108), dar kartą 2018-07-09 patikslino savo ieškinį (b. l. 111–112), jame suformulavęs tokius reikalavimus: 1) ieškovo naudai iš Lietuvos Respublikos išieškoti 5 procentų palūkanas, t. y. 18 270 000 Eur sumą; 2) ieškovo naudai iš Lietuvos Respublikos išieškoti negautas pajamas, t. y. 10 962 000 Eur sumą; 3) dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka spręsti bylą nagrinėjančio teisėjo nuožiūra; 4) ieškinio reikalavimų patikslinimą prijungti prie bylos ir juo vadovautis.

6. Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-142-235/2016 padaryti CPK 26 straipsnio 1 dalies, 27 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 265 straipsnio 1, 2 dalių, 266, 268 straipsnių, CK 4.47 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktų, 4.48 straipsnio 1, 2 dalių pažeidimai ir neteisėtas CK 6.612 straipsnio taikymas iš esmės sudaro Vilniaus apylinkės teismo 2016-09-01 priimto sprendimo absoliučius negaliojimo pagrindus, kurie procesine prasme ir yra žalos atsiradimo priežastys.

8. Visų instancijų teismai, nagrinėdami civilinę bylą dėl jo įgytos nuosavybės teisės į 5 220 kv. m gyvenamąjį plotą, tame tarpe ir 72,82 kv. m butą, esantį (duomenys neskelbtini), pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos I skyriaus 6, 13, 17 straipsnių nuostatas, o kaltė dėl valstybinių institucijų (veikimo, neveikimo) tenka valstybei.

9. Dėl neteisėtų Vilniaus miesto apylinkės teismo, Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų veiksmų, nagrinėjant civilinę bylą, ieškovui padarytos 29 232 000 Eur žalos atlyginimo pareikštas reikalavimas yra preziumuojamas pagal įstatymus, kurie ir sudaro teisinį pagrindą atsakovei taikyti deliktinę civilinę atsakomybę. (CK 6.245 str. 1 d., 4 d.)

10. Pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismų nagrinėtose civilinėse bylose be jokio teisinio pagrindo apribojus ieškovui teisę atlikti tam tikrus veiksmus su nekilnojamuoju turtu, o atsakovui sudarius realias galimybes gauti naudą, įgyvendinant turtines prievoles, ieškovas patyrė 43 848 000 Eur tiesioginę žalą. Ieškovo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad ieškinys yra įkainotas pagal išreikalaujamo turto, t. y. 5 220 kv. m gyvenamojo ploto (14 616 000 Eur) rinkos vertę, iš kurios už 25 metus yra priskaičiuotos 5 proc. palūkanos (18 270 000 Eur) ir negautos pajamos (10 962 000 Eur), bendra reikalavimo suma – 29 232 000 Eur, kurią ieškovas būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų nagrinėjant civilinę bylą. CPK 85 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu ieškinio suma bylose dėl pinigų išieškojimo turi būti išieškoma ne pagal ieškinio įkainoto turto – 14 616 000 Eur vertę, o pagal išieškomą sumą – 29 232 000 Eur.

12. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės, tiek kasacinės instancijos teismų teisėjų bendrų neteisėtų veiksmų atžvilgiu bendra kaltė (už ieškovui padarytą 29 232 000 Eur žalą, t. y. negautas palūkanas ir pajamas, kurias ieškovas būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų) yra preziumuojama įstatymais ir kitais teisės aktais, dėl kurių pažeidimo atsirado teisinis pagrindas atsakovei taikyti deliktinę civilinę atsakomybę.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų

22. Apeliantas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2018-10-02 sprendimą ir priimti naują sprendimą: 1) dėl 1992 m. sudaryto sandorio šalių – subjektų teisinių santykių pažeidimo ieškovui padarytos 29 232 000 Eur materialinės žalos, kilusio viešosios atsakomybės delikto, spręsti bylą apeliacine tvarka; 2) dėl valstybės valdžios, savivaldybės institucijų neteisėtais veiksmais pažeistos ieškovo nuosavybės teisės į 1992 m. įgytą nekilnojamąjį turtą, kilusio viešosios civilinės atsakomybės delikto, spręsti bylą apeliacine tvarka; 3) dėl valstybės valdžios, savivaldybės institucijų subjektyviojo bendrininkavimo kilusio griežtos civilinės atsakomybės delikto, bylą perduoti Šiaulių apygardos teismui nagrinėti iš naujo; 4) pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-09-01 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-142-235/2016; 5) pripažinti negaliojančiu Vilniaus apygardos teismo 2017-05-25 nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-846-653/2017; 6) apelianto naudai iš atsakovės Lietuvos Respublikos priteisti 29 232 000 Eur turtinės žalos atlyginimą; 7) apelianto naudai, nuo pradinės žalos atsiradimo dienos, kompensuoti 4 406 943 Eur žalos padidėjusią vertę.

23. Apeliacinio skundo turinį reglamentuojančio CPK 306 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. CPK 312 straipsnis taip pat įtvirtina taisyklę, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apeliantas pirmosios instancijos teisme buvo suformulavęs reikalavimą dėl teisės į 29 196 000 Eur turtinės žalos atlyginimą jam pripažinimo ir tokio dydžio turtinės žalos atlyginimo, o apeliaciniame skunde suformuluotas naujas reikalavimas – papildomai priteisti apeliantui nuo pradinės žalos atsiradimo dienos 4 406 943 Eur žalos padidėjusią vertę. Tokiu atveju teisėjų kolegija, atsižvelgdama į įstatymo leidėjo valia nustatytus apribojimus, nei dėl šio reikalavimo, nei dėl jį pagrindžiančių apelianto argumentų nepasisako.

Dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjimo pareigos

24. Apeliantas iniciavo ginčą dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl, jo vertinimu, neteisėtų teismų ir teisėjų veiksmų, atlyginimo. Neteisėtais veiksmais apeliantas įvardija teisėjų atliktus procesinius veiksmus – atsisakymą patenkinti ankstesnį jo ieškinį, pareikštą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-09-01 sprendimu išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-142-235/2016, kurią apeliacine tvarka nagrinėjo Vilniaus apygardos teismas (2017-05-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-846-653/2017), o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija atsisakė priimti nagrinėti apelianto kasacinį skundą (2017-06-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3P-1139/2017). Apelianto teigimu, minėtoje civilinėje byloje visose instancijose priimtais procesiniais sprendimais (nutartimis) buvo pažeistos apelianto teisės į jo paties lėšomis įgytą 5220 kv. m gyvenamąjį plotą, tame tarpe ir suteiktą 72,82 kv. m butą adresu (duomenys neskelbtini), ir būtent taip jam padaryta žala, kurios atlyginimo jis ir siekia nagrinėjamoje byloje.

25. Remiantis CK 6.272 straipsnio 2 dalies nuostatomis, žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų, nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Šios teisės normos pagrindu valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tik tada, kai yra nustatomos visos civilinės atsakomybės sąlygos – konkrečios žalos padarymo asmeniui faktas bei jos dydis (CK 6.249 str.), neteisėti teismo (teisėjo) veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp šių veiksmų ir asmeniui atsiradusių neigiamų padarinių (CK 6.247 str.), teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltė (CK 6.248 str., 6.2712 str. 2 d.). Taigi, šios rūšies žala asmeniui atlyginama tada, kai konstatuojama, kad teisėjas ar teismas atliko neteisėtus ir kaltais pripažintus veiksmus, dėl kurių atsirado žala, kitaip tariant, atsiradę asmeniui neigiami padariniai yra tokių veiksmų rezultatas.

26. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad pareiga aiškiai nurodyti teisiškai aktualias valstybės civilinei atsakomybei taikyti aplinkybes bei įrodyti visas valstybės civilinės atsakomybės sąlygas tenka tokį procesą iniciavusiam asmeniui, o apeliantas jam pačiam tenkančios įrodinėjimo pareigos nagrinėjamu atveju neatliko. Kitaip nei tvirtina apeliantas, apeliaciniame skunde teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė dispozityvumo ir rungimosi principus, įrodymo rinkimo ir vertinimo taisykles, neišsiaiškino visų teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių, tokių teismo padarytų pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė. Pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims, o ne teismui (CPK 178 str.). Tokį vertinimą, be kita ko, lemia ir civiliniame procese galiojantys rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principai (CPK 12 str., 17 str.). Šiame kontekste pažymėtina, kad įrodinėjimo pareiga ir jos turinys apeliantui neabejotinai žinomi, nes jis, kaip leidžia įsitikinti Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys (CPK 179 str. 3 d.), yra dalyvavęs daugiau negu 150 bylų procese įvairių instancijų teismuose.

27. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas 2018-05-23 nutartimi buvo nustatęs apeliantui terminą ieškinio trūkumams ištaisyti, išaiškinęs pareigą patikslinti ieškinio reikalavimus bei pateikti atitinkamus dokumentus ir kitus įrodymus, kuriais grindžiami ieškinio reikalavimai, arba prašyti teismo įrodymų, kurių pats apeliantas negali pateikti, išreikalavimo, kartu nurodant priežastis, dėl kurių nėra galimybės pateikti šių įrodymų. Apeliantas patikslintą ieškinį pateikė, kita vertus, Šiaulių apygardos teismo 2018-06-20 nutartimi buvo dar kartą atkreiptas jo dėmesys į būtinybę tikslinti šį procesinį dokumentą. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas tinkamai išnagrinėti bylą, bendradarbiavo ir atkreipė apelianto dėmesį į jo pareigą įrodinėti deklaruojamos žalos atsiradimą, ją sukėlusių teismo pareigūnų veiksmų neteisėtumą ir jų kaltę (CPK 8 str.). Todėl skundo argumentai apie netinkamai pirmosios instancijos teisme organizuotą įrodinėjimo procesą atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

28. Analizuojamu aspektu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad apeliantas nepateikė jokių leistinų įrodymų savo teiginiams pagrįsti, esą civilinę bylą Nr. 2-142-235/2016 nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų teisėjai bei kasacinio teismo teisėjai, atsisakę priimti apelianto kasacinį skundą, elgėsi neteisėtai ar padarė klaidų, turėjusių reikšmės apelianto nurodomų teisių pažeidimui. Priešingai nei teigiama apelianto procesiniuose dokumentuose, aplinkybės, kuriomis jis grindžia turtinės žalos atsiradimą, savaime nėra ir objektyviai negalėtų net būti preziumuojamos. Dar daugiau, apelianto nurodomos kaip žalos atlyginimo pagrindas aplinkybės yra procesinės, nes žalos atsiradimas siejamos vien su apeliantui nepalankia pirmiau išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-142-235/2016 (ir kitų dar anksčiau nagrinėtų bylų) baigtimi, nepagrįstais teiginiais kvestionuojant įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų privalomumą, jų res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią (CPK 18 str.).

29. Atmestini ir tokie apeliacinio skundo argumentai, kuriais remiantis apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, todėl padarė neteisingas išvadas ir pažeidė apelianto nuosavybės teisę į 5220 kv. m gyvenamojo ploto statinį, įskaitant ir Vilniaus miesto valdybos 1992 m. potvarkio Nr. 2626V 2 punkto pagrindu pagal gyvenamosios patalpos orderį Nr. 002289 perduotą 72,82 kv. m butą, esantį (duomenys neskelbtini). Viena vertus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad civilinėje byloje Nr. 2-142-235/2016, iš kurios nagrinėjimo šiuo atveju ieškovas kildina savo teisę į žalos atlyginimą, buvo sprendžiami 72,82 kv. m buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo iš varžytynių teisėtumo ir apelianto bei H. P. su visais jiems priklausančiais daiktais iš buto iškeldinimo klausimai. Klausimų, susijusių su nuosavybės teisių į 5220 kv. m plotą ar 72,82 kv. m butą, esančius (duomenys neskelbtini), įgijimu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai civilinėje byloje Nr. 2-142-235/2016 nesprendė.

30. Kita vertus, Šiaulių apygardos teismas skundžiamu sprendimu ir negalėjo pažeisti apelianto nuosavybės teisės į minėtą nekilnojamąjį turtą, kadangi jau ne vienoje byloje įsiteisėjusiais teismų sprendimų sprendimais konstatuota, kad tokios teisės apeliantas niekada ir nebuvo įgijęs, nuo pat pradžių butas nuosavybės teise priklausė komercinei firmai „Dieona“, kurios dalyviu buvo apeliantas, apeliantui buvo suteikta tik teisė apsigyventi tame bute (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2015-02-03 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-141-340/2015). Įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų res judicata galia neleidžia naujoje byloje ginčyti teismo jau nustatytus faktus ar teisinius santykius, draudžia reikšti tapačius reikalavimus. Įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje pagal ieškinį, kuriuo siekiama tam tikros teisės arba tam tikrų materialinių teisinių santykių buvimo ar nebuvimo pripažinimo, t. y. ieškiniai dėl pripažinimo, o reikalavimas dėl nuosavybės teisės pripažinimo patenka į šią kategoriją ieškinių, turi prejudicinę galią net ir tokioje byloje nedalyvavusiems asmenims, ir, juo labiau, jos šalims (CPK 18 str., 279 str. 4 d.).

31. Apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, priėmė šališką sprendimą, nėra paremtas jokiais objektyviais duomenimis, jis grindžiamas vien subjektyviu paties apelianto vertinimu, taigi atmestinas kaip nepagrįstas. Aplinkybė, kad apeliantas nesutinka su skundžiamu teismo sprendimu, pati savaime taip pat nereiškia, kad toks sprendimas yra šališkas.

Dėl apelianto reikalavimų pripažinti negaliojančiais įsiteisėjusius teismų sprendimus

32. Apeliantas pirmosios instancijos teismo prašė pripažinti negaliojančiais Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-09-01 sprendimą, Vilniaus apygardos teismo 2017-05-25 nutartį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-06-30 nutartį. Skundžiamu sprendimu Šiaulių apygardos teismas šioje dalyje bylą nutraukė, motyvuodamas tuo, kad teismo priimtu 2018-08-01 ieškinio reikalavimų patikslinimu apeliantas šių savo reikalavimų nebepalaikė (CPK 293 str. 1 p. ir 4 p.).

33. Su tokiu vertinimu iš esmės sutiktina, kadangi pats apeliantas prašė šį reikalavimų patikslinimą prijungti prie bylos ir juo vadovautis (b. l. 111-112). Nors apeliaciniame skunde apeliantas iš naujo suformulavo šiuos prašymus, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas nebegali naujai inicijuotoje civilinėje byloje prašyti panaikinti įsiteisėjusius teismų procesinius sprendimus. CPK yra įtvirtinta instancinė priimtų procesinių sprendimų peržiūrėjimo tvarka, todėl tik apeliacinės ar kasacinės instancijos teismas toje konkrečioje išnagrinėtoje byloje (bet ne naujose bylose) galėtų konstatuoti, kad priimtas teismo sprendimas (nutartis) yra nepagrįstas ar neteisėtas (Konstitucijos 109 str. ir 111 str., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-01-16 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-926/2000). Bylos dėl žalos atlyginimo nagrinėjimas taip pat negali būti sutapatinamas su įsiteisėjusio teismo sprendimo revizija instancine teismų sistemos tvarka. Kadangi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-09-01 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-142-235/2016 yra įsiteisėjęs, jo teisingumas instancine tvarka buvo ginčijamas, tačiau nebuvo paneigtas, teisėjų veiksmų neteisėtumas, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, galėtų būti nustatytas tik dėl grubios, akivaizdžios teisės taikymo klaidos, kuri šiuo atveju nei įrodinėta, nei įrodyta.

34. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas apelianto ieškinį dalyje dėl reikalavimų pripažinti negaliojančiais minėtus įsiteisėjusius teismų sprendimus (nutartis) dar ieškinio priėmimo stadijoje turėjo galimybę atsisakyti priimti CPK 137 straipsnio 1 punkto pagrindu, kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka. Šiai aplinkybei paaiškėjus vėlesnėse proceso stadijose, teismas, vadovaudamasis CPK 293 straipsnio 1 punkto nuostata, nutraukia bylą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, šioje dalyje nutraukdamas bylą, nurodė du bylos nutraukimo pagrindus, t. y. CPK 293 straipsnio 4 punktą (kai byla nutraukiama, jeigu ieškovas atsisakė ieškinio ir atsisakymą teismas priėmė), ir CPK 293 straipsnio 1 punktą, kai byla nutraukiama, jeigu ji nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka.

35. Teisėjų kolegija, apibendrindama motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog apeliantas neįrodė valstybės deliktinei atsakomybei dėl neteisėtų teisėjų ar teismų veiksmų atsirasti būtinųjų sąlygų. Vien apelianto teiginių, kuriais kitaip vertinamos prejudicinę galią nagrinėjamojoje byloje turinčios faktinės bei teisinės aplinkybės, akivaizdžiai nepakanka kitokiai išvadai padaryti. Teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad, nenustačius nei pažeidimo fakto, nei teisėjų kaltės, kaip to reikalaujama CK 6.272 straipsnio 2 dalyje, nėra pagrindo spręsti klausimo dėl turtinės žalos padarymo ar jos dydžio nustatymo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.