Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkės ir pranešėjos), Vytauto Kursevičiaus, Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. P. ir atsakovės A. A. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-4738-841/2015 pagal ieškovo G. P. ieškinį atsakovei A. A., trečiajam asmeniui D. P. dėl uzufrukto teisės tvarkyti nepilnamečio vaiko išlaikymo lėšas pripažinimo, dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, byloje išvadą teikianti institucija – Kelmės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas G. P. kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti jam uzufrukto teisę tvarkyti sūnaus D. P. išlaikymo lėšas laikotarpiu nuo 2013-02-21 iki 2014-03-12, priteisti ieškovui G. P. iš atsakovės A. A. šalių sūnaus D. P., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymo įsiskolinimą 1100,56 Eur už laikotarpį nuo 2013-02-21 iki 2014-03-12 bei priteisti iš atsakovės visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas nurodė, kad šalių sūnus nuo 2013-02-21 gyvena pas tėvą G. P.. Iki tol, šalims nutraukus santuoką, šalių susitarimu sūnus gyveno su motina A. A., o tėvas mokėjo sūnui išlaikymą periodinėmis išmokomis po 300 Lt. Sūnaus gyvenamoji vieta su tėvu nustatyta 2014-03-12 teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-84-841/2014, šioje byloje taip pat yra nustatyta aplinkybė, kad sūnus nuo 2013-02-21 gyvena pas tėvą G. P.. Atsakovė per antstolį reikalauja iš ieškovo įsiskolinimo, susidariusio laikotarpiu nuo 2013-02-21 iki 2014-03-12, kai vaikas faktiškai gyveno pas tėvą ir buvo jo vieno išlaikomas. Atsakovė tuo metu išlaikymo vaikui neteikė, todėl iš atsakovės ieškovui turėtų būti priteistas išlaikymo įsiskolinimas, nes ieškovas vienas vykdė vaiko išlaikymo prievolę už abu tėvus.

3. Atsakovė A. A. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovui G. P. iš atsakovės A. A. 1034,24 Eur skolos, kitą ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš atsakovės A. A. 31,00 Eur žyminio mokesčio valstybei ir 278,10 Eur teisinės pagalbos išlaidų ieškovui G. P..

5. Teismas atsakovės teiginius, kad laikotarpiu, kol vyko bylinėjimasis tarp šalių dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaikas gyveno visur – ir pas tėvą, ir pas motiną, ir pas senelius, laikė gynybine pozicija, nes šalių pripažinta aplinkybė, kad D. P. pas motiną A. A. nebegyvena nuo 2013-02-21. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nėra pateikusi jokių įrodymų apie tai, kad tuo laikotarpiu kaip nors prisidėjo prie nepilnamečio vaiko išlaikymo. Už atsakovės sūnui nupirktus sportinius batus ir sumokėtą įmoką už vaiko draudimą teismas 66,32 Eur sumažino prašomą priteisti išlaikymo įsiskolinimą iki 1034,24 Eur. Kadangi vaikas su ieškovu gyveno nuo 2013-02-21 iki 2014-03-12, buvo jo visiškai išlaikomas, teismas sprendė, kad ieškovui atsirado teisė atgauti už atsakovę įvykdytą nepilnamečio vaiko išlaikymo dalį.

6. Reikalavimo pripažinti ieškovui G. P. uzufrukto teisę tvarkyti sūnaus D. P., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymo lėšas laikotarpiu nuo 2013-02-21 iki 2014-03-12 teismas netenkino argumentuodamas, kad priteisus ne išlaikymo įsiskolinimą vaikui, o skolą vaiko tėvui, įvykdžiusiam vaiko išlaikymo prievolę, toks reikalavimas tampa nebeaktualus, nesukeliantis jokių teisinių pasekmių, akcentuodamas ir tai, kad šiuo metu atsakovės teikiamą išlaikymą ieškovas tvarko 2014-03-12 teismo sprendimu jam suteikta uzufrukto teise.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

7. Apeliaciniu skundu ieškovas G. P. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas – pripažinti G. P. uzufrukto teisę tvarkyti sūnaus D. P. išlaikymo lėšas už 2013-02-21 – 2014-03-12 laikotarpį ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Paskirstyti šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas pirmojoje instancijoje bei priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

7. 1. Nors teismas priteisė apeliantui, kaip vienam vykdžiusiam šalių sūnaus išlaikymo prievolę, iš atsakovės skolą, tačiau nei skundžiamu sprendimu, nei Šiaulių apylinkės teismo 20014-03-12 sprendimu liko neišspręstas klausimas, kuris iš nepilnamečio D. P. tėvų tvarko sūnaus išlaikymui skirtas lėšas uzufrukto teisėmis. Apelianto teigimu, neišsprendus šio klausimo susidaro tokia teisinė ir faktinė situacija, kai antstolio R. K. kontoroje vykdant išieškojimą iš apelianto atsakovė reikalauja sūnaus išlaikymo lėšų 1 499,07 Eur už laikotarpį nuo 2013-02-21 iki 2014-03-12. Apelianto įsitikinimu, tokia situacija prieštarauja tiek teisingumo, tiek protingumo principams, tiek LR CK 3.190 str. 1 daliai, kuri numato, kad ištuokos ar gyvenimo skyrium atveju turto tvarkymo teisė priklauso tam iš tėvų, su kuriuo lieka gyventi vaikas. Kadangi šalių sūnus nuo 2013-02-21 faktiškai gyvena su tėvu, kuris rūpinosi sūnaus išlaikymu, užtikrino jo kasdienių poreikių tenkinimą, t. y. vienas pats faktiškai išlaikė sūnų, faktinio šalių sūnaus gyvenimo su apeliantu laikotarpiu nuo 2013-02-21 iki 2014-03-12 dienos G. P. pripažintina uzufrukto teisė tvarkyti to laikotarpio šalių sūnaus D. P. išlaikymo lėšas uzufrukto teisėmis.

8. Apeliaciniu skundu atsakovė A. A. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8. 1. Atkreipia dėmesys į tai, kad vaiko D. P. gyvenamoji vieta iki 2014-03-12 buvo nustatyta su motina. Teismas priteisė skolą už vaiko išlaikymą, kai šie santykiai nebuvo sureguliuoti kitaip, nei Šiaulių apylinkės teismo 2004-11-12 sprendimu ir 2005-02-22 nutartimi. Esant nepanaikintam teismo sprendimui ir nenustačius vaiko gyvenamosios vietos su tėvu, negali būti priteisiama skola už vaiko išlaikymą ar išlaikymo įsiskolinimas.

8.2. Apeliantė pastebi, kad antstolis vykdo išlaikymo įsiskolinimo išieškojimą iš apelianto už laikotarpį, kai teismo sprendimu vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su apeliante. Apeliantė įsitikinusi, kad tiek išlaikymas, tiek išlaikymo įsiskolinimas yra priteisiamas vaikui, o ne vaiko tėvui. Be to, apeliantas nepagrindė nei skolos dydžio, nei jos atsiradimo ar pabaigos momento. Pastebi, kad sūnus nebuvo apklaustas apie tai, kaip jis buvo išlaikomas per ginčo laikotarpį. Todėl teismas priteisė iš apeliantės neįrodytą įsiskolinimą vaiko išlaikymui.

9. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas G. P. prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria priteista iš atsakovės 1034,24 Eur skolos, palikti nepakeistą bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės, todėl neteisi apeliantė teigdama, kad ieškovas nesprendė vaiko gyvenamosios vietos nustatymo civilizuotai ir kad vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimas nebuvo sureguliuotas kitaip, nei buvo numatyta Šiaulių miesto apylinkės teismo 2004-12-24 sprendime.

9.2. Apeliantė neginčija, kad ginčo laikotarpiu šalių sūnus faktiškai gyveno su tėvu, todėl turėjo įrodyti, kad šalių sūnus ginčo laikotarpiu nebuvo išlaikomas. Apeliantė aptariamu laikotarpiu turėjo teikti vos 300 Lt dydžio išlaikymą šalių sūnui, nors tuo laikotarpiu 1 MMA buvo lygi 1 000 Lt, todėl akivaizdu, kad ieškovas šalių sūnaus išlaikymui kas mėnesį neišvengiamai patyrė 600 Lt dydžio išlaidas.

9.3. Kadangi ieškovas ginčo laikotarpiu vienas teikė išlaikymą sūnui, tai reiškia, kad jis už atsakovę vykdė kito asmens prievolę, tai sudarė pagrindą teismui spręsti, kad ieškovo interesai yra pažeisti, todėl skola iš atsakovės priteista pagrįstai.

10. Atsiliepimu į apeliacinį skundą A. A. prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Ieškovas teismo prašė priteisti išlaikymo įsiskolinimą tėvui, o ne vaikui. Nurodoma, kad ieškovas netinkamai suvokia uzufrukto instituto paskirtį ir esmę. Priteistą teismo sumą ieškovas gali naudoti be apribojimų.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Byloje kilo ginčas dėl vaiko tėvo teisės atgauti už atsakovę įvykdytą nepilnamečio vaiko išlaikymo dalį.

Dėl ieškovo apeliacinio skundo

12. Ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas ieškinio reikalavimas pripažinti ieškovui uzufrukto teisę tvarkyti sūnaus D. P. išlaikymo lėšas laikotarpiu nuo 2013-02-21–2014-03-12. Tokiai apelianto pozicijai teisėjų kolegija nepritaria.

13. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CK 3.185 straipsnyje įtvirtintas bendras principas, kad vaikų ir tėvų turtas yra atskirtas – vaikai neturi teisės į savo tėvų turtą, o tėvai neturi nuosavybės teisės į savo vaikų turtą. Vaikų turtas – tai pirmiausia išlaikymui iš tėvų gaunamos lėšos. Ištuokos ar gyvenimo skyrium atveju turto tvarkymo teisė priklauso tam iš tėvų, su kuriuo lieka gyventi vaikas (CK 3.190 straipsnio 1 dalis). Išlaikymas yra priteisiamas vaikui, todėl yra jo nuosavybė ir turi būti naudojamas tik vaiko interesais (3.203 straipsnis, 3.186 straipsnio 1 dalis). Tėvas ar motina (uzufruktorius), su kuriuo nustatoma gyvenamoji vaiko vieta, negali vaiko turto naudoti savo asmeniniams poreikiams tenkinti, be teisinio pagrindo mažinti vaikų turto (CK 3.190 straipsnis).

14. Tėvai turi pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o šie turi teisę į išlaikymą (CK 3.192 str.). Jeigu tėvai ar vienas iš jų prievolės nevykdo, tai atsiranda vaiko teisė į pažeistos teisės teisminį gynimą, pareiškiant ieškinį teisme. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisė gauti išlaikymą priklauso nepilnamečiam vaikui, todėl materialine teisine prasme ieškovas (išieškotojas) yra nepilnametis vaikas, o jo procesinę teisę pareikšti ieškinį įgyvendina CK 3.194 str. 1 d. nurodyti asmenys ar įstatymų nustatyti kiti asmenys. Nepilnamečio vaiko (vaikų) išlaikymo prievolė yra vykdoma vaikui (vaikams), o ne kitam sutuoktiniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2010; 2014 m. spalio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2014).

15. Šiuo atveju neteisus apeliantas teigdamas, kad nei skundžiamu sprendimu, nei Šiaulių apylinkės teismo 20014 m. kovo 12 d. sprendimu liko neišspręstas klausimas, kuris iš nepilnamečio D. P. tėvų tvarko sūnaus išlaikymui skirtas lėšas uzufrukto teisėmis.

16. Visų pirma atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad Šiaulių apylinkės teismo 20014 m. kovo 12 d. sprendimu pakeitė Šiaulių miesto apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.2-4476-05/2004 nustatytą D. P. gyvenamąją vietą ir nustatė D. P. gyvenamąją vietą su tėvu G. P., priteisė iš A. A. išlaikymą sūnui D. P. periodinėmis išmokomis po 300 Lt nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki vaiko pilnametystės ir ieškovą G. P. paskyrė tvarkyti vaiko D. P. išlaikymui skirtas lėšas uzufrukto teise (prijungta civilinė byla Nr. 2-84-841/2014, 182–185 b. l.). Taigi, nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos apeliantas tvarko savo sūnaus išlaikymui motinos skirtas lėšas uzufrukto teise.

Antra, nagrinėjamojoje byloje ieškovas nereiškė reikalavimo už atitinkamą laikotarpį priteisti iš atsakovės išlaikymo įsiskolinimą sūnui, priešingai apeliantas iš atsakovės prašė priteisti jo už atsakovę įvykdytą nepilnamečio vaiko išlaikymo dalį. Tai reiškia, kad iš esmės prievoliniai teisiniai santykiai susiklostė tarp ieškovo ir atsakovės, tai yra atsakovės skola ieškovui, o ne vaikui, todėl apelianto reikalavimas pripažinti jam uzufrukto teisę tvarkyti sūnaus D. P. išlaikymo lėšas laikotarpiu nuo 2013-02-21–2014-03-12, laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo.

Dėl atsakovės apeliacinio skundo

17. Apeliacinės instancijos teismas atmeta, kaip teisiškai nepagrįstus, apeliacinio skundo argumentus, kad esant teismo sprendimui, kuriuo vaiko gyvenamoji vieta ir išlaikymas nėra pakeisti, negali būti priteisiama skola už vaiko išlaikymą ar išlaikymo įsiskolinimas.

18. Teismų praktikoje pripažįstama, jeigu tinkamas išlaikymas nepilnamečiam vaikui buvo teikiamas vieno iš tėvų sąskaita, tai kreditoriaus nepilnamečio vaiko interesas gauti išlaikymą nepažeidžiamas, bet kartu tai reiškia, kad vienas iš tėvų vykdė savo ir dar kito asmens prievoles (CK 6.50 str.). Tai sudaro pagrindą išvadai, kad šio asmens, kuris faktiškai visa apimtimi vienas teikė išlaikymą nepilnamečiam vaikui, interesai yra pažeisti. Tam iš tėvų, kuris vykdo savo paties ir kito iš tėvų nepilnamečio vaiko išlaikymo prievoles, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku – nepilnamečio vaiko išlaikymo neteikusiu ir neteikiančiu vienu iš tėvų (CK 6.50 str. 3 d.). Nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolėje tai yra teisė atgauti už kitą tėvą įvykdytą nepilnamečio vaiko išlaikymo dalį. Reikalavimo teisių prisiteisti už kitą iš tėvų teiktą išlaikymą įgijimui netrukdo asmeninis išlaikymo prievolės pobūdis, nes abu tėvai turi tapačią bendrą prievolę išlaikyti vaiką ir šios prievolės asmeniškumas nepaneigiamas vienam iš tėvų bendros prievolės kontekste įgyjant kompensacinės paskirties atgręžtinį reikalavimą į įsiskolinusį vieną iš tėvų. Kai vienas iš tėvų teikia visišką išlaikymą vaikui iš asmeninio turto už abu tėvus, tai jis įgyja teisę į teikto išlaikymo atlyginimą, bet išlaikymo prievolė vaikui laikoma tinkamai įvykdyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2010). Šiame kontekste svarbu tai, kad nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolėje – tai yra teisė atgauti už kitą tėvą įvykdytą nepilnamečio vaiko išlaikymo dalį. Šiuo atveju iš esmės prievoliniai teisiniai santykiai tarp ieškovo ir atsakovės susiklostė tuo metu, kai ieškovas ginčo laikotarpį teikė išlaikymą šalių nepilnamečiam sūnui ne tik savo, bet ir atsakovės dalyje, todėl skola iš atsakovės priteista teisėtai ir pagrįstai. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju už laikotarpį nuo 2013-02-21–2014-03-12 vaiko tėvas sūnaus išlaikymo prievolę yra įvykdęs, todėl priverstinis išlaikymo įsiskolinimo išieškojimas iš apelianto G. P. dėl šio laikotarpio antstolio R. K. vykdomojoje byloje Nr. 00698/13/00029 yra negalimas.

19. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nesvarbu, su kuriuo iš tėvų gyvena nepilnametis vaikas, nė vienas iš jų nėra atleistas nuo pareigos materialiai jį išlaikyti. Pačių šalių pripažinta, kad jų sūnus nuo 2013-02-21 faktiškai gyvena su tėvu. Atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad ieškovas dėl vaiko gyvenamosios vietos ir išlaikymo jam iš motinos priteisimo su ieškiniu į teismą kreipėsi 2013-04-22. Bylą nagrinėjęs teismas ieškovo prašymu taikė laikinąsias apsaugos priemones ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje sūnaus gyvenamąją vietą nustatė su jo tėvu (prijungta civilinė byla Nr. 2-84-841/2014, 1, 105–107 b. l.). Todėl neteisi apeliantė teigdama, kad vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimas nebuvo sureguliuotas kitaip, nei buvo numatyta Šiaulių miesto apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 12 d. sprendime. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad vaiko tėvas ignoravo teismo sprendimu nustatytą vaiko gyvenamąją vietą su jo motina.

20. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia, taigi ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovei – atsikirtimų faktinį pagrindą.

21. Nagrinėjamu atveju apeliantė nepagrįstai remiasi argumentu, kad ieškovas nepagrindė skolos dydžio. Pažymėtina tai, kad tiek vaiko tėvui Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. vasario 22 d. nutartimi, tiek vaiko motinai Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimu nustatyta vienodo dydžio – po 300 Lt prievolė vaiko išlaikymui. Apeliantė neskundė Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. teismo sprendimo dalies dėl iš jos vaikui priteisto išlaikymo dydžio. Šioje byloje neįrodinėjo, kad šalių sūnus ginčo laikotarpiu nebuvo išlaikomas tėvo. Atsakovei nepateikus kitų įrodymų dėl ginčo laikotarpiu jos pačios teikto išlaikymo sūnui, bylą nagrinėjęs teismas teisėtai ir pagrįstai už atsakovės sūnui nupirktus sportinius batus ir sumokėtą įmoką už vaiko draudimą 66,32 Eur suma sumažino prašomą priteisti išlaikymo įsiskolinimą iki 1034,24 Eur. Todėl byloje nepaneigta bylą nagrinėjusio teismo išvada, kad ieškovas aptariamu laikotarpiu vienas pats didžiausia apimtimi teikė pakankamo dydžio išlaikymą šalių sūnui. Byloje tiksliai yra įvardintas ginčo laikotarpis – nuo 2013-02-21–2014-03-12, todėl šiuo atveju atsakovės prievolės ieškovui atsiradimo ar pabaigos momentas yra aiškus. Atsižvelgiant į tai, atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas priteisė iš apeliantės neįrodytą įsiskolinimą vaiko išlaikymui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovo prašoma priteisti jo vaiko išlaikymui skirta ir už apeliantę sumokėta 1034,24 Eur pinigų suma turi būti grąžinta vaiko tėvui.

22. Remiantis aukščiau aptartais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą teismo sprendimą tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

23. Atmetus šalių apeliacinius skundus jų patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje nepriteisiamos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.