Šiaulių apygardos teismo nutartis

2014-02-20 · Civilinė byla Nr. 2A-176-210/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-02-20
Bylos Nr.
2A-176-210/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Birutė Simonaitienė, Danutė Burbulienė, Vytautas Kursevičius
Ieškovas
M. M.
Atsakovas
R. B.
Kategorijos
  • 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-176-210/2014Teisminio proceso Nr. 2-35-3-00764-2009-1Procesinio sprendimo kategorija 30.9.1.;121.21. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. vasario 20 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės, Birutės Simonaitienės, Vytauto Kursevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. M. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3-156/2013 pagal ieškovės M. M. ieškinį atsakovei R. B. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir atsakovės priešieškinį ieškovei dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė M. M. ieškiniu, kurį vėliau tikslino, kreipėsi į Radviliškio rajono apylinkės teismą reikšdama tokius reikalavimus:

a) atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakove ir skirti ieškovei: 0,2430 ha namų valdos žemės sklypą, esantį 0,4860 ha sklype (atidalijimo projekte pažymėtu žalia spalva su indeksu „1“); gyvenamojo namo dalį 31,87 m² (atidalijimo projekte pažymėtu indeksais 1-1 gyvenamasis kambarys, 1-2 pagalbinė patalpa, 1-3 pagalbinė patalpa) ir 3,29 m² 1-4 projektuojamą tambūrą), iš viso 35,16 m²; gyvenamojo namo pastogės dalį virš šių patalpų, daržinę (ind. 3I1 m), pripažinti nuosavybės teisę ieškovei į minėtas žemės sklypo ir statinių dalis;

b) atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakove ir skirti atsakovei: 0,2430 ha namų valdos žemės sklypą, esantį 0,4860 ha sklype (atidalijimo projekte pažymėtu raudona spalva su indeksu „2“); gyvenamojo namo dalį 41,57 m² (atidalijimo projekte pažymėtu indeksais 2-1 gyvenamasis kambarys, 2-2 miegamasis, 2-3 virtuvė, 2-4 pagalbinė patalpa, 2-5 tambūras), gyvenamojo namo pastogės dalį virš šių patalpų, tvartą (ind. 6I1 m), daržinę (ind. 7I1m); malkinę (ind. 2I1m); malkinę (ind. 4I1 m); malkinę (ind. 5I1m), kiemo rūsį (ind.9I1b); pirtį (ind. 8I1m); kiemo statinius (šulinys, tualetas) pripažinti nuosavybės teisę atsakovei į minėtas žemės sklypo ir statinių dalis. Be to, ieškovė prašė įpareigoti šalis savo lėšomis įsirengti atskiras namo šildymo ir elektros sistemas, pertvarą pastogėje, atidalijančią šalims priklausančias namo ir pastogės dalis virš tenkančių patalpų; priteisti iš atsakovės ieškovei 4565,96 Lt kompensaciją susidariusią dėl atidalijamo turto verčių skirtumo, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Ieškovė atsakovės pareikšto priešieškinio nepripažino, nurodė, kad jai ir atsakovei priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) po ½ dalį žemės sklypas ir jame esantys pastatai. Kadangi sudėtinga atidalinti iš bendros nuosavybės, todėl padalijus nuosavybę, prašoma priteisti kompensaciją iš atsakovės už jai tenkančią didesnę turto dalį. Pagal ieškovės siūlomą padalinimo projektą kiekvienai šalių tenka daugiau nei po 30 m² gyvenamojo ploto. Norint atidalinti, ieškovei reikalinga pristatyti patalpą 1.4, taip įrengiant naują įėjimą su priestatu naudotis ieškovei, bet proporcingai padalijant išlaidas priestato pastatymo išlaidas po ½ šalims. Taip atidalijus, atsakovei lieka didesnioji namo pusė ir jau esantis įėjimas - patalpa 2.5. Tokiu būdu galimas patalpų atidalijimas. Pagal ieškovės projektą patalpos 1.2, 1.1, 1.3 ir 1.4 atitenka ieškovei. O patalpos 2.1, 2.2, 2.3, 2.4, 2.5 atitenka atsakovei. Projekte pateikiamas namo palėpės atidalijimas yra analogiškas pirmo aušto patalpų išdėstymui. Ieškovei pagal jos projektą tenkančio žemės sklypo dalyje, pažymėtoje žalia spalva, yra daržinė, kurią ir prašo ieškovė pripažinti jos nuosavybe (ind. Nr. 3I1m). Žemės sklypo dalyje, atitenkančiai atsakovei atitektų kiemo rūsys, pirtis, daržinė su tvartu, malkinės, tualetas, šulinys. Statinių išdėstymas netrukdys nei ieškovei, nei atsakovei naudotis žemės sklypu ir statiniais. Toks padalijimo būdas ieškovei yra priverstinis, nes atsakovė, piktnaudžiaudama teise, siūlo ieškovei už turtą kompensaciją – tik 16000 Lt.

Atsakovė R. B. su ieškiniu nesutiko ir priešieškiniu prašė pripažinti šalims nuosavybę į po ½ dalį statinių ir žemės sklypo, pripažinti šalims nuosavybės teises po ½ į žemės sklypą ir statinius bei priteisti iš atsakovės ieškovei 16000 Lt kompensaciją už ieškovės dalį, nes atidalijus statinius ir sklypą, kaip to prašo ieškovė, bus padaryta neproporcingai didelė žala, praktiškai neliks daikto panaudojimo pagal paskirtį galimybių; bei priteisti iš ieškovės ½ dalį - 2355,28 Lt išlaidų už statinių priežiūrą, kadangi atsakovė viena mokėjo žemės mokestį, pjovė žolę, remontavo namo daržinės ir pirties stogus, ant keliuko pylė skaldą, išpjovė senus ir vėjo išverstus medžius, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Atsakovė nurodė, kad ieškovės prašymas yra ydingas, nes be papildomų išlaidų ir projekto jokie statybos darbai pagal Statybos įstatymą negali būti atliekami, ypač šildymo, elektros įvedimas. Atsakovė prižiūri pastatą, patiria išlaidas, jį remontuoja. Kadangi atidalinimas negalimas, prašo priteisti iš atsakovės ieškovei kompensaciją. Be to, iš tos patalpos, kur teigiama, kad ten yra durys reikės kirsti sieną ir tuo pat metu už tuos pristatymus, perstatymus ieškovė prašo dalies kompensacijos, todėl tokį reikalavimą laiko nepagrįstu. Remiantis lokaline sąmata, kurioje užfiksuoti tik tam tikri atlikti atsakovės darbai: gyvenamojo namo, daržinės stogo tvarkymas, tvarto stogo, pirties stogo, keliuko sutvarkymo, atvežant tam tikras medžiagas, vertė yra 4520,56 Lt, todėl prašo pusę šios sumos priteisti iš ieškovės atsakovei. Atsakovė mokėjo žemės mokestį, tai įrodo pateikti kvitai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Radviliškio rajono apylinkės teismas 2013 m. spalio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino iš dalies.

R. B., a.k.(duomenys neskelbtini) turimą turtą bendrojoje dalinėje nuosavybėje po ½ dalį su M. M., a.k. (duomenys neskelbtini) : žemės sklypą (un. Nr. (duomenys neskelbtini)) 21906 Lt vertės, gyvenamąjį namą (un. Nr. (duomenys neskelbtini)) 10600 Lt vertės, malkinę (un. Nr. (duomenys neskelbtini)) O Lt vertės, daržinę (un. Nr. (duomenys neskelbtini)) 300 Lt vertės, malkinę (un. Nr. (duomenys neskelbtini)) 100 Lt vertės, malkinę (un. Nr. (duomenys neskelbtini)) 100 Lt. vertės, tvartą (un. Nr. (duomenys neskelbtini)) 500 Lt vertės, daržinę (un. Nr. (duomenys neskelbtini)) 100 Lt vertės, pirtį (un. Nr. (duomenys neskelbtini)) 100 Lt vertės, kiemo rūsį (un. Nr. (duomenys neskelbtini)) 100 Lt vertės, kitus statinius (un. Nr. (duomenys neskelbtini)) 100 Lt vertės, iš viso 33906 Lt vertės, esančius (duomenys neskelbtini) – atidalino iš bendrosios dalinės nuosavybės ir pripažino R. B. nuosavybės teises į M. M. priklausančią ½ dalį žemės sklypo (un. Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ dalį gyvenamojo namo (un. Nr. (duomenys neskelbtini)), 1/2 dalį malkinės (un. Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ dalį daržinės (un. Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ dalį malkinės (un. Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ dalį malkinės (un. Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ dalį tvarto (un. Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ dalį daržinės (un. Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ dalį pirties (un. Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ dalį kiemo rūsio (un. Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ dalį kitų statinių (un. Nr. (duomenys neskelbtini)).

Priteisė M. M. iš R. B. 18859 Lt kompensaciją už M. M. bendrosios dalinės nuosavybės dalį.

Likusioje dalyje priešieškinį atmetė.

Priteisė iš M. M. R. B. 2030 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Iš šioje byloje pateikto namo rekonstrukcijos projektinio pasiūlymo teismas sprendė, kad po rekonstrukcijos atidalytas namo dalis jungs siena su atidalijama namo palėpe. Iš projekto aiškinamojo rašto teismas nustatė, kad padalinant namą į du butus, projektuojamas antras įėjimas, naikinamos trejos durys, atliekami remonto darbai kambariuose, kur naikinamos šios durys ir užtaisoma siena. Tuo tarpu pagal STR 2.02.09:2005 29 punkto reikalavimus sublokuoti namai turi būti atskiriami ištisinėmis 1 tipo priešgaisrinėmis sienomis, kurios turi būti pastatytos per visą namo aukštį ir neleisti gaisrui išplisti iš vieno namo į kitą. Be to, teismas pažymėjo, kad namas statytas 1939 m., yra medinis rąstų namas. Šios sienos įrengimas projekte nenumatytas ir tai laikė esminiu projekto trūkumu. Teismas atkreipė dėmesį, kad nėra išspręsti kiti klausimai – dūmtraukis lieka ieškovės pusėje, viryklė – atsakovės; neišspręstas patalpų šildymas, nes katilinė lieka ieškovės pusėje. Teismas pažymėjo kad STR 2.02.01:2007 “Gyvenamieji namai” 196 p. nustato, kad buto vienam asmeniui dydis turi būti ne mažesnis kaip 34 m². Ieškovei pagal jos siūlomą atidalinimo projektą tektų tik 31,87 m² ploto patalpa, o ateityje pasistatyti siūlomas tambūras 3,29 m² padidintų plotą iki 35,16 m², o jei tektų projektuoti ir statyti priešgaisrinę sieną iš ieškovės patalpų pusės, šis plotas dar labiau sumažėtų. Remiantis išdėstytu, teismas sprendė, kad bendraturčio atsidalijimas iš bendrosios nuosavybės ieškovės prašomu būdu natūroje yra negalimas.

Kadangi šioje byloje ieškovės dalies statinių bendrojoje nuosavybėje pagal pasiūlytą ieškovės projektą atidalinti dėl aukščiau minėtų priežasčių negalima, teismas laikė, kad yra negalimas ir žemės sklypo atidalinimas natūra, nes atidalinus pagal ieškovės siūlomą projektą, žemės sklypo riba kirstų per neatidalintą statinį. Teismas pastebėjo, kad sklypo pertvarkymo projektas turėjo būti parengtas paminėtų taisyklių nustatyta tvarka.

Kadangi abi šalys galutinai nebeprašė, kaip tai siūlė anksčiau, nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką, todėl, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė per bylos nagrinėjimo teisme laiką negalėjo pateikti tinkamo atidalijimo projekto, o atsakovė prašo atidalinti turtą, išmokant kompensaciją, ieškovei, teismas sprendė dėl tokio atidalijimo, išmokant kompensaciją.

Teismas pažymėjo, kad atsakovė pateikė vertinimo įstaigos 2011-12-07 turto vertinimo ataskaitą, kuri ½ dalį turto įvertino 16000 Lt ir kurią atsakovė sutinka išmokėti ieškovei kaip kompensaciją. Pagal VĮ „Registrų centras“ įvertinimą ½ dalies turto vidutinė rinkos kaina yra 15253 Lt. Teismas akcentavo, kad ieškovė pastatų ir žemės sklypo įvertinimo nepateikė.

Atsakovė prašo priteisti kompensuojamo turto vertę pagal turto vertintojų ataskaitą. Kadangi bylos nagrinėjimo metu ieškovė prie buvusio bendro 0,4500 ha sklypo 2012 metais iš valstybės nupirko papildomą žemės sklypą, kaip pripažįsta atsakovė priešieškinyje už 1906 Lt, visas žemės sklypas dabar yra 0,4860 ha ploto, todėl ieškovės viso turto dalies vertė padidėjo ir būtų ne 16000 Lt, bet 17906 Lt, nes jos dalies sklypo vertė yra nebe 10000 Lt kaip nurodyta 2011 m. vertinimo ataskaitoje, bet 11906 Lt. Kadangi įrodymų apie galimą didesnę turto vertę nepateikta, todėl teismas laikė, kad tokiu būdu visa padidinta ieškovės turto vertė yra 33906 Lt : ½ - 16953 Lt + 1906 Lt arba visa kompensacijos ieškovei suma yra 18859 Lt.

Šalies argumentai

Atsakovė priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovės 2260,28 Lt už pastatų einamąjį remontą ir iki 2012 m. sumokėtą žemės mokestį, kitas rinkliavas – 95 Lt, iš viso 2355,28 Lt. Iš VĮ „Registrų centras“ išrašo matyti, kad žemės sklypo savininkė iki 2012 m. buvo atsakovė, o ieškovės nuosavybė įregistruota nuo 2012 m. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad išlaidos turto remontui yra kompensuojamos tik esant bendrasavininkio sutikimui, o tokio sutikimo ieškovė atsakovei nedavė. Todėl šioje reikalavimų dalyje atsakovės priešieškinį teismas atmetė.

Žemesnės instancijos teismas

Atsakovė už priešieškinį sumokėjo 202 Lt žyminį mokestį bei turėjo bylinėjimosi išlaidų specialisto išvadai – 400 Lt bei 1500 Lt išlaidų už advokato teisinę pagalbą, iš viso 2102 Lt. Kadangi priešieškinis dalyje reikalavimo dėl išlaidų turtui išlaikyti priteisimo atmestas, už kurį buvo sumokėta 72 Lt, todėl teismas iš ieškovės atsakovei priteisė iš viso 2030 Lt bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė M. M. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neteisingai išsiaiškino ir taikė CK 4.80 str., 4.75 str. normas ir spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo bei taikydamas daiktų visiško atidalijimo būdą, priteisiant natūra namų valdą atsakovei R. B., o ieškovei M. M. – piniginę kompensaciją, pažeidė proporcingumo ir turtinės pusiausvyros principą ir padarė esminį savininko teisių pažeidimą. Apeliantė mano, kad visos galimybės turtą atsidalinti natūroje nėra išspręstos, o priteista kompensacija neatitinka rinkos kainos.

Šalies argumentai

2. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad šiuo atveju turto atidalijimas yra neįmanomas, kadangi teismui buvo pateikti projektai, kaip galima atidalinti žemės sklypą ir statinius, kuriuos ruošė specialistai turintys tam reikalingas žinias ir leidimus ruošti tokio pobūdžio projektus.

3. Nesutinka su teismo aplinkybių vertinimu dėl didesnio kaip 4 arų sklypo pertvarkymo projekto parengimo, nes kai žemės sklypas priklauso keliems bendraturčiams, tai projekto atidalinti ruošimui reikalingi visų bendraturčių sutikimai. Institucija išduodanti sąlygas rengti pertvarkymo projektą, jas išduoda tik tuomet, kai nėra teisminio ginčo. Šioje byloje pirma iškilo ginčas dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, o vėliau atsakovei pateikus reikalavimą dėl atsidalinimo, iškilo turto atsidalinimo klausimas.

4. Apeliantė įsitikinusi, kad teismo projekto vertinimas be specialistų apklausos byloje dėl galimumo atidalinti žemės sklypą ir gyvenamąjį namą yra neteisingas. Teismas turėjo siūlyti šalims kviesti specialistus ar siūlyti atlikti žemės sklypo ir viso nekilnojamojo turto ekspertizę dėl galimumo padalinti šiuos objektus ir realios jų vertės nustatymo, nes teismai šiuo metu laikosi praktikos turto vertę nustatyti ekspertizės būdu, o ne turto vertintojų.

5. Su teismo motyvacija, kad ieškovė nepateikė pastatų ir žemės sklypo įvertinimo, apeliantė nesutinka, nes ji teismo prašė turto atidalijimo natūra iš bendrosios dalinės nuosavybės.

6. Teismas nagrinėdamas bylą nevertino turto vertės klausimo naujomis aplinkybėmis, o vadovavosi pasenusiu turto vertinimu. Teismas nevertino teismo posėdžių metu ne vieną kartą ieškovės išreikšto pasiūlymo atsakovei vietoje jos siūlomo 16000 Lt dydžio kompensacijos perleisti jai turtą natūroje, atsakovei išmokant 50000 Lt dydžio piniginę kompensaciją, tačiau atsakovė nesutiko. Teismas neatsižvelgė, kad turto vertė ginčo objektui atsiradus miesto teritorijoje jo vertė padidėjo.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė R. B. prašo Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Atidalijimo atveju priteisti kompensaciją, paprastai galima prašančiajam atsidalyti, nes tokiu atveju preziumuojama, kad jis, siekdamas nutraukti bendrą nuosavybės valdymą, sutinka gauti kompensaciją. Priteisti kompensaciją be savininko sutikimo vienam ar keliems atsidalijantiems bendraturčiams galima, kai išnaudotos visos galimybės, parenkant atidalijimo būdus, siekiant padalyti daiktą, nepadarius jam neproporcingos žalos.

Teismas, spręsdamas dėl atidalijimo būdo teismine tvarka, atsižvelgdamas į šalių valią bei tinkamai vertindamas byloje surinktus įrodymus, pasirinko atidalijimo būdą, kuris geriausiai apgynė bendraturčių teises, taip pat nepaneigė nė vienos iš bendraturčių teisės į jai priklausančią dalytino turto dalį. Šiuo atveju, ieškovės dalies atidalijimas nekilnojamąjį daiktą padalinant natūra yra iš esmės negalimas dėl imperatyvių įstatymo normų pažeidimų. Be to, atsidalyti prašantis bendraturtis turi aiškiai įvardyti, kokį atskirą nekilnojamąjį daiktą prašo suformuoti. Pagrįsta laiko teismo išvadą, kad bendraturčio atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės, ieškovės prašomu būdu, yra negalimas. Šioje byloje nesant galimybės atidalinti ieškovei nuosavybės teise priklausančios nekilnojamojo daikto dalies pagal jos pasiūlytą projektą, negalimas ir žemės sklypo atidalijimas natūra. Prašymo paskirti ekspertizę šalys nepareiškė. Turto vertinimo ataskaitą, parengtą Korporacijos „Matininkai“, pateikė atsakovė R. B.. Dėl jos teisingumo ginčo nekilo, todėl teismas šį rašytinį įrodymą pagrįstai vertino pakankamu, nustatant dalintino nekilnojamojo turto vertę. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant CPK nustatytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus, apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad byla išnagrinėta išsamiai, įvertinus visus byloje surinktus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylą, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių, tinkamai taikė materialinės teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos analogiško pobūdžio civilinėse bylose. Todėl teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas ir jį keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 177, 185, 263 str.).

Byloje kilęs ginčas dėl bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo bei nuosavybės atidalijimo būdo. Ieškovė ir atsakovė yra žemės sklypo ir gyvenamojo namo bei kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), bendraturtės. Ieškovė pradiniu ieškiniu prašė teismo nustatyti naudojimosi pastatais ir žemės sklypu tvarką, o vėliau šio reikalavimo atsisakė ir galutiniu patikslintu ieškiniu prašė atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Atsakovė prašė atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės bei priteisti ieškovei 16000 Lt kompensaciją už tenkančias nekilnojamųjų daiktų dalis.

Dėl esminio savininko teisių pažeidimo vertinimo

Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai išsiaiškino ir taikė CK 4.80 str., 4.75 str. normas ir spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo bei taikydamas daiktų visiško atidalijimo būdą, priteisiant natūra namų valdą atsakovei R. B., o ieškovei M. M. – piniginę kompensaciją, pažeidė proporcingumo ir turtinės pusiausvyros principą ir padarė esminį savininko teisių pažeidimą.

Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. CK 4.80 str. 1 d. nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti jo dalį atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės. Šios teisės normos prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Tokiu būdu įgyvendinus bendraturčio, kaip savininko, teises pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 str. 1 d.).

CK 4.80 str. 2 d. nustatyta, kad tais atvejais, kai bendraturčiai nesusitaria dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 4.80 str. 2 d. įtvirtinta nuostata dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės reiškia, kad atidalijimas turi būti natūra, t. y. pirmenybė teikiama būtent tokiam atidalijimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R. , bylos Nr. 3K-7-466/2008; 2009 m. sausio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. R. v. B. R., bylos Nr. 3K-3-7/2009; kt.). Be to, viena atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teismine tvarka sąlygų yra bendraturčių nesusitarimas dėl atidalijimo būdo. Šios įstatyme nustatytos sąlygos teismas negali aiškinti kaip reikalavimo įrodyti nesutarimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo. CK 4.75 str. 1 d. nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės objektas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama bendraturčių sutarimu. Pagal šią įstatymo normą patys savininkai sprendžia, kaip įgyvendinti bendrąją dalinę nuosavybę. Tuo atveju, jeigu bendraturčiai nesutaria, kaip ji turi būti įgyvendinta, tai nusprendžia teismas pagal bet kurio bendraturčio ieškinį. Remiantis šių įstatymo normų (CK 4.75 str. 1 d., 4.80 str. 2 d.) sisteminiu aiškinimu ieškinio pareiškimas patvirtina, kad bendraturčiai nesutaria dėl bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo. Tačiau kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad bendraturčiai, įgyvendindami savo teises, privalo išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto naudojimo ir valdymo, aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo taip pat ir vykstant ginčui teisme; optimaliam atidalijimo variantui pasiekti būtina, kad bendraturčiai kooperuotųsi; siekis maksimaliai patenkinti tik savo interesus, ignoruojant kitą bendraturtį, neatitinka CK 1.5 str., 4.75 str. nuostatų; jeigu atidalijimo prašantis bendraturtis siekia patenkinti tik savo interesus, tokie veiksmai gali būti vertinami kaip piktnaudžiavimas teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. ir kt. v. S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-780/2003; 2003 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. N. S. v. T. M. , bylos Nr. 3K-3-964/2003; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A. v. D. Š. , bylos Nr. 3K-3-576/2006; kt.).

Pažymėtina, kad atidalijimo instituto aspektai ir nuosavybės neliečiamumo principas lemia tam tikrą atidalijimo teisės apsaugą. Asmeniui, norinčiam įgyvendinti CK 4.80 str. 1 d. suteiktą teisę atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, kitų bendraturčių sutikimo dėl atidalijimo nereikia, reikalaujama suderinti tik atidalijimo būdą (atidalijimo teisės absoliutumas). Tai lemia įrodinėjimo dalyką atidalijimo bylose: iš bendraturčio negali būti reikalaujama įrodinėti atidalijimo motyvų buvimo, bendraturčių ginčo ar kitų priežasčių. Kitaip tariant, vienam iš bendraturčių išreiškus valią atidalyti, turi būti svarstoma, kaip teisingai atidalyti bendrą turtą. Atidalijimo teisės įgyvendinimo sąlygos: 1) teismo tvarka atidalijama, jei bendraturčiams nepavyko susitarti dėl atidalijimo būdo; 2) prioritetas skiriamas atidalijimui natūra; 3) nesant atidalijimo natūra galimybės, atidalijama, paskiriant kompensaciją pinigais.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje ieškovei atsisakius ieškinio reikalavimo dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos nustatymo, tarp bendraturčių nebeliko ginčo dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdo, nes tiek ieškovė M. M., tiek atsakovė R. B., vadovaudamosi CK 4.80 str., prašė teismo atidalyti jos dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Nagrinėjamu atveju ieškovė M. M. prašė daiktą padalinti natūra įrodinėdama, kad toks padalinimas yra galimas. Atsakovė R. B. akcentuodama aplinkybes, kad daikto padalinti negalima be neproporcingos žalos jam padarymo, daiktas nėra dalus, todėl siekiant jį padalinti natūra, būtina atlikti rekonstrukciją, ieškovė nesinaudoja daiktu, jo neprižiūri daugybę metų, negyvena minėtoje namų valdoje ir gyvenamasis plotas jai nėra reikalingas, teigia, jog ieškovės dalinės nuosavybės atidalijimo būdas yra ydingas.

Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad bendraturtis, siekdamas atidalyti jam tenkančią dalį, turi įrodyti, jog jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, o kiti bendraturčiai turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus ir privalo juos pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003; 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005).

Šioje byloje tarp šalių vyksta ginčas dėl atsidalijimo būdo. Atsakovė reikalaudama visiško atsidalijimo, t.y. bendrosios dalinės nuosavybės santykių nutraukimo, reiškia savarankiškus reikalavimus, nes susitarti geruoju su ieškove nepavyko. Teisėjų kolegija pažymi, kad klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Todėl šiuo atveju, esant bendraturčių nesutarimui dėl atidalijimo būdo, teismas tinkamai įvertino kiekvieno iš bendraturčių interesus ir šalių ginčą sprendė, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad apeliantė turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog teismas priteisdamas natūra namų valdą atsakovei, o ieškovei piniginę kompensaciją, pažeidė proporcingumo ir turtinės pusiausvyros principą ir padarė esminį savininko teisių pažeidimą. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad priteisti kompensaciją be kito bendraturčio sutikimo galima tik išimtiniais atvejais, kai yra šios sąlygos: pirma, išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to negalima padaryti be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; antra, faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas (pvz., kai dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginti su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertintinas kaip labai svarbus). Klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų apie bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu visumą, taip pat atsižvelgiant į kitus reikšmingus kriterijus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartį civilinėje byloje V. J., R. V., O. Š. v. S. B., E. G., bylos Nr. 3K-3-780/2003; 2005 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje B. M. M., L. M. v. L. M., G. G. L., R. J. M., bylos Nr. 3K-3-485/2005; 2006 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje K. G. v. S. G., bylos Nr. 3K-3-85/2006).

Atidalijimo iš bendro turto teisiniai vertinimo aspektai

Apeliantė nesutinka su teismo argumentu, kad šiuo atveju jos siūlomas turto atidalijimas yra neįmanomas, nes jos iniciatyva pateiktas specialistų atliktas projektas leidžia daryti priešingą išvadą.

Sprendžiant klausimą dėl nekilnojamojo daikto dalies atidalijimo, prašantis atsidalyti bendraturtis turi aiškiai įvardyti, kokį atskirą nekilnojamąjį daiktą prašo suformuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. U. v. E. C. , byla Nr. 3K-3-260/2009; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. Č. v. G. P. , byla Nr. 3K-3-476/2009; 2010 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. ir kt. v. L. Š., bylos Nr. 3K-3-190/2010; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad bendraturtis, siekdamas atidalyti jo dalį iš bendro turto, turi įrodyti, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kiti bendraturčiai turi teisę pateikti kitokius atidalijimo būdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. M. ir kt. v. L. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-485/2005; 2009 m. sausio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. R. v. B. R., bylos Nr. 3K-3-7/2009; kt.).

Teismas, spręsdamas bendraturčių ginčą ir parinkdamas atidalijimo būdą, privalo tirti visas reikšmingas nagrinėjamai bylai faktines aplinkybes dėl atidalijimo galimybės ir motyvuotai pagrįsti, kai atidalijimas natūra neįmanomas. Tinkamas atidalijimo iš bendrosios nuosavybės reikalavimų įgyvendinimas, kuriuo, turi būti išvengta neproporcingos žalos daikto paskirčiai padarymo, kiekvienu atveju priklauso nuo konkrečių kiekvienos bylos aplinkybių – turto, į kurį siekiama nutraukti bendrosios nuosavybės teisę, struktūros, parametrų, bendraturčių skaičiaus, bendraturčių turimų dalių bendrojoje nuosavybėje, galimybės atlikti pertvarkymus ir pan.

Nagrinėjamoje byloje pripažintina, kad šalys turėjo pakankamai laiko tam, kad išnaudotų visas galimybes, parenkant atidalijimo būdus. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atidalijimo būdo teismine tvarka, atsižvelgdamas į šalių valią bei tinkamai vertindamas byloje surinktus įrodymus, pasirinko atidalijimo būdą, kuris geriausiai apgina bendraturčių teises, taip pat nepaneigė nė vienos iš bendraturčių teisės į jai priklausančią dalytino turto dalį.

Bylose dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo sprendžiami dviejų lygiaverčių bendraturčių teisių ir pareigų klausimai, todėl jos, kaip ir kitos civilinės bylos, teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu – CPK 12, 178 straipsniai. Rungimosi principo esmė yra ta, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių privatų ginčą, todėl būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga. Bendrosios įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims taisyklės bylose dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo konkretinamos teismų praktikoje išaiškinant, kad bendraturtis, siekdamas atidalyti jam tenkančią dalį, turi įrodyti, jog jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, o kiti bendraturčiai turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus ir privalo juos pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2009; kt.).

Kasacinio teismo pažymėta, kad atidalijant daiktą, žalą galima laikyti neproporcinga tuo atveju, kai ji aiškiai neatitinka atidalijimu pasiektos naudos. Todėl vertinant ieškovės pateikto projektinio pasiūlymo ydingumą, negalimumą padalinti daiktą be neproporcingos žalos jam padarymo, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, pagrįstai pripažino, kad ieškovės dalies atidalijimas nekilnojamąjį daiktą padalinant natūra, yra iš esmės negalimas dėl imperatyvių įstatymo normų pažeidimų, vertintinų kaip savarankišku projekto trūkumu. Byloje pateikti namo rekonstrukcijos projektiniai pasiūlymai, patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, kad po rekonstrukcijos atidalytas namo dalis jungs siena su atidalijama namo palėpe, kad padalinant namą į du butus, projektuojamas antras įėjimas, naikinamos trejos durys, atliekami remonto darbai kambariuose, kur naikinamos durys ir užtaisoma siena. Pagrįstai teismas atkreipė dėmesį į keliamus gaisrinės saugos reikalavimus, neišspręstus dūmtraukio, viryklės bei namo apšildymo klausimus. Sutiktina su pačios ieškovės pozicija nurodyta ieškinyje, kad atitinkami daiktai, kaip pagalbinio ūkio pastatai: malkinė, daržinė, pirtis, kiemo, yra nedalūs. Byloje neginčijama aplinkybė, kad ieškovė nuo 1988 m. minėtais nekilnojamaisiais daiktais nesinaudojo, juose negyveno, jų neprižiūri. Nagrinėjamu atveju vertintina ir tai, kad konfliktuojančių šalių gyvenimas kartu po vienu stogu, pastato rekonstravimo darbų atlikimas, būtų neįmanomas. Todėl pagrįsta ir teisinga laikytina pirmosios instancijos teismo išvada, kad bendraturčio atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovės prašomu būdu yra negalimas. Teismui tinkamai įvertinus ieškovės pateiktą projektą, projekto vertinimas dėl galimumo atidalinti žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, be papildomos specialistų apklausos, yra tinkamas ir teisingas. Nesant galimybės šioje byloje atidalinti ieškovei nuosavybės teise priklausančios nekilnojamojo daikto dalies pagal jos pasiūlytą projektą, teismas pagrįstai sprendė, kad negalimas ir žemės sklypo atidalijimas natūra, nes atidalijus pagal ieškovės pasiūlytą projektą, žemės sklypo riba kirstų bendraturtėms bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą.

Nors apeliantas nesutinka su aplinkybių vertinimu dėl didesnio kaip 4 arų sklypo pertvarkymo projekto parengimo, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, bylą nagrinėjęs teismas teisingai išsiaiškino ir taikė LR Žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2004-10-04 įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 patvirtintas Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisykles ir padarė teisingą išvadą apie tai, kad šiuo atveju esant žemės sklypui didesniam kaip 4 arai, jo pertvarkymo projektas turėjo būti parengtas minėtų taisyklių nustatyta tvarka.

Dėl rinkos kainos kaip kompensacijos vertinimo

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, kad jei ieškovui priklausančių dalių atidalijimas natūra nėra galimas be neproporcingos žalos turto paskirčiai ir nėra racionalus, tai tokiu atveju atidalijamas bendraturtis gauna kompensaciją pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 18 d. Teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalga Nr. AC-32-1. Teismų praktika. 2010, 32).

Pažymėtina, kad atidalijimo išmokant bendraturčiui piniginę kompensaciją būtina sąlyga yra ta, kad tokia kompensacija atitiktų atidalijamos dalies vertę. Taigi atidalijant bendraturčio dalį svarbu išsiaiškinti bendraturčiams tenkančių dalių dydžius ir parinkti teisingą kompensacijos dydį. Kompensacija paprastai pripažįstama teisinga, jeigu ji atitinka daikto rinkos vertę, todėl nustatant kompensacijos dydį vadovaujamasi į bylą pateiktais daikto rinkos vertės duomenimis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-417/2011).

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas kompensacijos dydį, rėmėsi atsakovės pateikta vertinimo įstaigos 2011-12-07 turto vertinimo ataskaita (1 t., 42 b. l.), bei VĮ „Registrų centras“ ½ dalies turto vidutinė rinkos kaina vertinimu (2 t., 45 b. l.). Teismas akcentavo, kad ieškovė pastatų ir žemės sklypo įvertinimo nepateikė. Nesant apeliantės pateiktų priešingų įrodymų, apie ginčo turto vertę, teismo sprendimo priėmimo dieną ar apeliacinio skundo nagrinėjimo dieną, procesinės teisės normos, reglamentuojančios įrodymų vertinimą – CPK 185 str., negali būti laikomos pažeistomis. Todėl nepagrįstas apeliantės įsitikinimas, jog jai prašant turto atidalijimo natūra iš bendrosios dalinės nuosavybės, neprivalėjo pateikti pastatų ir žemės sklypo įvertinimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas praktiką analogiškos kategorijos bylose, pažymėjo, jog tais atvejais, kai atidalijama ne natūra, bet vienam bendraturčiui sumokant kompensaciją, turi būti nustatyta bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio daikto rinkos kaina bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo metu ir pagal tai, atsižvelgiant į atidalijamo bendraturčio dalies dydį, apskaičiuojama jam priteistinos kompensacijos suma (pvz. 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2012), todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nustatant atidalijamo turto vertę pagal turto rinkos kainas, galiojusias bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo metu, t. y. 2013 m. Be to, VĮ „Registrų centras“ atlikta turto vidutinės rinkos vertės nustatymo data – 2013-02-20 (2 t., 45 b. l.).

Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, todėl apeliantė, teigdama, kad teismas neatsižvelgė, jog turto vertė, ginčo objektui atsiradus miesto teritorijoje, padidėjo, turi pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Atsakovė prašydama priteisti ieškovei piniginę kompensaciją, ją grindė pagal korporacijos „Matininkai“ pateiktą išvadą dėl turto rinkos vertės. Ieškovė kitos išvados ar kitų įrodymų dėl turto rinkos vertės nepateikė ir atsakovės pateiktos kainos neginčijo. Byloje nėra duomenų apie tai, kad šalys būtų prašiusios skirti ekspertizę realios vertės nustatymui. Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos specifiką, teismas neturėjo siūlyti šalims kviesti specialistus ar siūlyti atlikti žemės sklypo ir viso nekilnojamojo turto ekspertizę dėl galimumo padalinti šiuos objektus, ar realios jų vertės nustatymo. Apeliacinio skundo argumentas, kad teismai šiuo metu laikosi praktikos turto vertę nustatyti ekspertizės būdu, o ne turto vertintojų, nepagrįstas jokia teismų praktika. Todėl apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, neskirdamas ekspertizės turto vertei nustatyti, prioritetą suteikdamas proceso koncentruotumo ir operatyvumo principui pažeidė teisės į tinkamą teismo procesą principą, atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija vertindama teismo priteistos piniginės kompensacijos dydžio pagrįstumą, nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismo priteista kompensacija neatitinka rinkos kainos.

Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuojama, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normų, absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Atsakovė pateikė dokumentus patvirtinančius 1000 Lt patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje dydį (2 t., 131-134 b. l.). Atmetus apeliantės apeliacinį skundą, teismas atsakovei iš ieškovės priteisia 1000 Lt jos turėtų išlaidų už teisinę pagalbą ruošiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurios teismo nuomone yra protingos ir pagrįstos bei neviršija Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymo Nr. 1R-85 8.11 p. nustatytų už advokato teikiamas teisines paslaugas rekomenduojamų priteisti maksimalių užmokesčio dydžių (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str., 98 str.).

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės M. M., a.k. (duomenys neskelbtini), atsakovei R. B., a.k. (duomenys neskelbtini), 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.

Teisėjai Vytautas KursevičiusDanutė BurbulienėBirutė Simonaitienė