- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-04-23
- Bylos Nr.
- I1-2574-422/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00143-2020-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- E. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Lietuvos valstybė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. M. su skundu kreipėsi (b. l. 1) į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, atsakovės atstovas) priteisti 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK 1 sektoriuje laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 10 d. iki 2018 m. balandžio 10 d.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose, kuriose jis atliko bausmę, nebuvo užtikrinta minimali vienam asmeniui tenkančio ploto norma. Teigė, kad vienam asmeniui maždaug tekdavo 3,7 kv. m ploto, dėl to patyrė depresiją, stresą, dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą. Tvirtino, jog gyvenamosiose patalpose buvo įrengtos dviejų aukštų lovos be apsaugos bortelių. Dėl tokio lovų įrengimo nuteistieji iškrisdavo iš lovų ir susižalodavo, naktį pažadindavo kitus nuteistuosius. Tvirtino, kad dėl to jis patyrė fizinį skausmą.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą (b. l. 6–10) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu bausmę atliko bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kuriose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta. Pažymėjo, kad bendrabučio tipo patalpose nuteistieji gali laisvai judėti, sportuoti ir užsiimti kita veikla. Atsiliepime nurodė, kad lovos įrengtos atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus. Tvirtino, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į pataisos įstaigos administraciją nesikreipė. Atsakovės atstovas vertino, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pataisos namų pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje 2015 m. birželio 10 d. – 2018 m. balandžio 10 d. laikotarpiu.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtų veiksmų bei padarytos žalos siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2160-552/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1376-822/2018, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1487-552/2018 ir kt.).
CK 1.124 straipsnis apibrėžia, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalys reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Teisės moksle ir teisminėje praktikoje laikomasi aiškinimo, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą prašymu apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalys). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kurio kompetencijai priskirtas vienodos teismų praktikos formavimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4 straipsnis), nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015). Taigi, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotas aiškinimas, kad skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, jog asmenys, manantys, kad jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Be to, administracinių teismų praktikoje akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą (žr., pvz., 2012 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-520-845/2012 ir kt.). EŽTT yra išaiškinęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis užtikrina ne tik teisinį stabilumą, bet ir teisinį baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).
Minėta, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas siekia, kad būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas, pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK nuo 2015 m. birželio 10 d. iki 2018 m. balandžio 10 d.
Teismas sprendžia, jog E. M. nuo pat patekimo į Pravieniškių PN-AK bausmės atlikimo sąlygas vertino kaip neatitinkančias teisės aktų reikalavimų ir sukeliančias įvairaus pobūdžio neigiamus išgyvenimus. Taigi, pareiškėjas suvokė apie savo teisių pažeidimą, tačiau bylos medžiaga patvirtina, kad jis į teismą kreipėsi tik 2019 m. sausio 13 d. (b. l. 3). Pareiškėjas, gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą, jokių prieštaravimų dėl senaties termino taikymo nepareiškė, nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių laiku kreiptis į teismą. Tokių aplinkybių teismas nenustatė ir bylos nagrinėjimo metu.
Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes ir esant atsakovės atstovo prašymui, yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Kadangi ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti reikalavimus, remiantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, todėl reikalavimui dėl 2015 m. birželio 12 d. – 2017 m. sausio 12 d. laikotarpio taikoma ieškinio senatis ir skundo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą už šį laikotarpį atmetamas.
Taigi, byloje aktualus ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 13 d. – 2018 m. balandžio 10 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog Pravieniškių PN-AK administracija gyvenamosiose patalpose neužtikrino nustatyto minimalaus vienam nuteistajam tenkančio gyvenamojo ploto normos.
Terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (ginčo laikotarpiu galiojusi redakcija) (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės). Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Nurodytas teisinis reglamentavimas nenustato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl daroma išvada, kad apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.
Pravieniškių PN-AK atsiliepime, 2020 m. vasario 4 d. pažymoje Nr. 61-553 ir 2020 m. vasario 7 d. pažymoje Nr. 77-249 nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 4 d. iki 2017 m. gegužės 23 d. pareiškėjas gyveno 10 būryje 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 24,90 kv. m ir kurioje faktiškai gyveno 6 asmenys. Laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 23 d. iki 2017 m. lapkričio 13 d. pareiškėjas gyveno 10 būryje 4 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 25,07 kv. m ir kurioje faktiškai bausmę atliko 3 asmenys. Laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki ginčo laikotarpio pabaigos pareiškėjas gyveno 2 būryje, 8 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 30,57 kv. m ir kurioje faktiškai bausmę atliko 7 asmenys (b. l. 7, 11, 26).
Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas skunde nedetalizavo, kuriose patalpose ir kuriuo laikotarpiu buvo neužtikrinta vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto norma. Be to, skunde nurodė, kad vienam asmeniui teko apytiksliai po 3,7 kv. m. gyvenamojo ploto. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie pareiškėjo paskyrimą į konkrečias gyvenamąsias patalpas, šių patalpų plotą, jose ginčo laikotarpiu faktiškai gyvenusių asmenų skaičių, todėl darydamas išvadas, jais vadovaujasi.
Atsižvelgiant į paties pareiškėjo skunde nurodytą plotą, kuris atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus, į atsakovės atstovo pateiktus duomenis, darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose pareiškėjui teko nuo 4,37 kv. m ploto iki 8,36 kv. m ploto. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ir atsižvelgęs į taikomą teisinį reglamentavimą, teismas sprendžia, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamųjų patalpų plotą nebuvo pažeista.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad gyvenamosiose patalpose buvo įrengtos dviejų aukštų lovos, be jokių apsaugos bortelių. Užlipti į antrame aukšte esančią lovą buvo sudėtinga. Dėl tokių lovų jis patyrė fizinį skausmą.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, įrengtos standartinės dviejų aukštų lovos, 1850 mm aukščio, 2000 mm ilgio ir 700 mm pločio. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 (toliau – ir Aprūpinimo normos), 1.1 punkte numatyta, jog vienam asmeniui skiriama 1 metalinė lova. Jokių kitų reikalavimų lovoms nuteistųjų teisinę padėtį, jų buitinį aprūpinimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta, todėl gyvenamojoje patalpoje įrengdamas dviaukštes lovas be kopėtėlių ir bortelių atsakovo atstovas ginčo laikotarpiu galiojusio teisinio reglamentavimo nepažeidė. Be to, pareiškėjas dėl netinkamo lovų įrengimo jo pažeistų teisių aplinkybes išdėstė abstrakčiai, deklaratyviai, jų nekonkretizuodamas.
Pažymėtina, kad byloje esantis Veiklos organizavimo skyriaus vyresniosios specialistės 2020 m. vasario 11 d. tarnybinis pranešimas patvirtina, kad E. M. raštiškai į pataisos įstaigą dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nesikreipė (b. l. 32).
Pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų kalinimų sąlygų patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą. Pravieniškių PN-AK Pirmojo sektoriaus Resocializacijos skyriaus 2020 m sausio 31 d. pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į psichologus dėl patirtų dvasinių išgyvenimų, fizinio skausmo, diskomforto, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, nesikreipė (b. l. 27).
Įvertinus pirmiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos valstybinės valdžios institucijos (Pravieniškių pataisos namų) neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK. Skundas kaip nepagrįstas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.