Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. birželio 8 d. sprendimo, kuriuo atmestas A. J. ieškinys atsakovams G. M. ir V. M., dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pripažinimo negaliojančia civilinėje byloje Nr. 2-579-278/2011, byloje dalyvaujant tretiesiems asmenims Panevėžio m. 3-ajam ir 6-ajam notarų biurams.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamas išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pripažinimo negaliojančia klausimas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Be to, teismas nurodė, kad ieškovas, manydamas, jog po O. J. mirties, atsakovai be pagrindo įgijo O. J. bei jo tėvui D. J. priklausiusius daiktus ir tuo ieškovui padarė žalos, turi teisę reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo atskiru ieškiniu.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas neteisingai paskirstė šalių įrodinėjimo pareigą. Bylos duomenimis (liudytojų, atsakovų parodymais, rašytiniais įrodymais) įrodyta, kad visas sutarties dėl išlaikymo iki gyvos galvos sąlygas atsakovai vykdė ir vykdydami sutartį, patyrė išlaidas. Atmestini apelianto argumentai dėl atsakovų nesąžiningumo. Laidojimo pašalpa atsakovams išmokėta teisėtai, apie sudarytą ginčijamą sutartį ieškovą buvo informavusi pati O. J., todėl, tai, kad apie šią sutartį atsakovai neinformavo apelianto, negalima laikyti jų nesąžiningumu. O. J. apgalvotai išreiškė savo valią sudaryti išlaikymo iki gyvos galvos sutartį. Tai patvirtino liudytojų parodymai. Apeliantas spekuliuoja liudytojos J. S. parodymais, nenurodydamas, jog ši liudytoja yra garbaus amžiaus ir gali neskirti, kas tai yra testamentas, o kas – išlaikymo iki gyvos galvos sutartis. Be to, O. J. sesuo buvo iki mirties išlaikoma pašalinių žmonių pagal sutartį su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos, pati O. J. tokią sutartį buvo sudariusi su V. L., taigi, ji žinojo tokios sutarties esmę. Taip pat ir notaras išaiškino O. J. sutarties sudarymo pasekmes. Apelianto argumentai, kad buto privatizavimo dokumentai tvarkyti esant santuokoje su D. J., jokiais duomenimis nepagrįsti. Teismas įvertino visus dokumentus, susijusius su ginčo butu ir sprendime dėl jų pasisakė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (LR CPK 320 str. 1 ir 2 dalys).

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys), taip pat byloje nėra ginamas viešasis interesas, todėl bylą kolegija nagrinėja apeliacinio skundo ribose.

Dėl bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų

Asmens teisė kreiptis į teismą ieškinio teisenos tvarka įgyvendinama pareiškus ieškinį teisme. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalykas apibrėžiamas ieškinio ribomis –ieškinio pareiškime ieškovas suformuluoja materialinį teisinį reikalavimą atsakovui ir nurodo aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą atsakovui, pateikia šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teisinius faktus ir juos patvirtinančius įrodymus, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimą atsakovui, t. y. faktinį ieškinio pagrindą, ieškovas privalo nurodyti ieškinio pareiškime. Teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra), išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje išsamiai aptarta būtinybė tinkamai formuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2012; 2010 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2010; 2008 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2008; 2008 m. rugpjūčio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2008; 2001 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-725/2001; kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, vykstant ginčui teisme, ypač svarbi ieškinyje tinkamai išdėstyta pozicija. Teismas, patikrinęs faktinį ir teisinį pareikšto reikalavimo pagrįstumą, priima sprendimą dėl teisinio ginčo esmės.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė ieškinį dėl sandorio- turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos- pripažinimo negaliojančiu. Šio reikalavimo pagrindas, nurodytas ieškinyje buvo esminis sandorį sudariusios O. J.- rentos gavėjos- suklydimas (CK 1.90 str. 1 d.) bei sandorio sudarymas dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių (CK 1.91 str. 1 d.). Taip pat, ieškinyje kaip ginčijamo sandorio neteisėtumo aplinkybė buvo nurodyta tai, jog ginčo butas nepriklausė O. J. asmeninės nuosavybės teise (buvo bendroji jungtinė O. J. ir D. J. nuosavybė). Minėta, jog ieškovo reikalavimai atsakovui (atsakovams) yra formuluojami ieškinyje. CPK 141 str. numato galimybę vėlesnėse proceso stadijose pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą, tačiau toks pakeitimas teismui turi būti pateikiamas raštu (aptariamo straipsnio 1 d.). Ieškovas tokio pareiškimo teismui nėra pateikęs; prašymas dėl ieškinio pagrindo pakeitimo (ar papildymo) nebuvo pareikštas ir dublike. CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Reikalavimas ieškinio dalyką ir pagrindą nurodyti ieškinyje arba rašytiniame pareiškime dėl ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimo užtikrina tiek priešingos šalies galimybę tinkamai atsikirsti į pareikštą ieškinį bei jo argumentus, tiek teismo galimybę tinkamai apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kaip prieštaraujančio imperatyvioms įstatymo normoms tuo aspektu, kad rentos sutartyje nebuvo numatyta rentos mokėtojo pareiga aprūpinti rentos gavėją gyvenamąja patalpa (CK 1.80, 6.461 str.), nebuvo pareikštas, todėl atitinkami argumentai, dėstomi apeliaciniame skunde, vertinami kaip peržengiantys bylos nagrinėjimo, apibrėžto ieškiniu, ribas.

Sandoris, prieštaraujantis imperatyvioms įstatymų normoms yra niekinis, todėl teismas tokio sandorio faktą gali konstatuoti bei taikyti jo pasekmes savo iniciatyva (ex officio) (CK 1.78 str. 5 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl pagrindo sandorį ex officio pripažinti negaliojančiu, yra nurodęs, kad savo iniciatyva, nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio teisinius padarinius tik tada, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus. Tuo atveju, kai sandoris nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma. Jeigu teismas, nesant šalies ieškinio reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu, imtųsi savo iniciatyva nagrinėti ir spręsti sandorio, kuris nėra akivaizdžiai niekinis, negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus, būtų pažeidžiami civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-89/2006; 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009; 2012 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad teismas savo iniciatyva (ex officio) konstatuoja sandorį niekiniu tik tada, kai niekinis sandoris yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, toks konstatavimas yra būtinas, ginant asmens pažeistas teises ir taikant niekinio sandorio padarinius, ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, nes tokio sandorio negaliojimo pagrindas yra akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2011).

Nagrinėjamos bylos atveju nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti akivaizdų rentos sutarties prieštaravimą kokioms nors imperatyvioms įstatymų nuostatoms. Pažymėtina, jog apelianto nurodoma materialinė teisės norma, reglamentuojanti rentos mokėtojo pareigas (CK 6.461 str.) , nėra imperatyvaus pobūdžio (tai visiškai dispozityvi norma, apibrėžianti rentos turinį, tačiau nenustatanti sutartyje privalomai aptartinų bei nustatytinų rentos davėjo pareigų), todėl kokios nors iš pareigų, numatytų šioje normoje nenurodymas sutartyje, nereiškia jos akivaizdaus prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms. Įstatymas įtvirtina sutarčių laisvės principą (CK 6.156 str.), todėl šalys yra laisvos savo susitarimu nustatyti tokias rentos davėjo pareigas, kurios yra reikalingos konkrečiam rentos gavėjui.

Dėl įrodinėjimo pareigos bei įrodymų vertinimo

Civilinio proceso kodekso 12, 178 str. įtvirtintas rungimosi principas įpareigoja kiekvieną iš šalių įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Šis principas reiškia, jog įrodinėja tas, kas teigia, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl įrodinėjimo apimties šioje byloje, pažymi, jog CPK 180 str. yra įtvirtintas įrodymų sąsajumo su byla principas, pagal kurį nagrinėjami tik tie įrodymai, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

Įrodinėtinos byloje aplinkybės yra tos, kurios susijusios su ieškinio dalyku bei jo pagrindu (CPK 176 str. 1 d., 177 str. 1 d.). Kadangi byloje reikalavimas pareikštas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu vienai iš šalių suklydus bei dėl susidėjusių sunkių aplinkybių, tai byloje įrodinėjimo dalyką ir turėjo sudaryti faktinės aplinkybės, buvusios iki sandorio sudarymo ar jo sudarymo metu ir turėjusios įtakos ydingai sandorį sudariusios šalies (šiuo atveju- rentos gavėjos) valiai susiformuoti. Aplinkybės, kaip po to sandoris buvo vykdomas, nėra reikšmingos sprendžiant jo negaliojimo klausimą ieškinyje nurodytais pagrindais: rentos gavėja sandorio galiojimo bei jo vykdymo metu nereiškė pretenzijų dėl teikiamų rentos paslaugų apimties bei kokybės, nebuvo pareiškusi reikalavimo nutraukti rentos sutartį ar ją pripažinti negaliojančia bet kuriuo iš sandorio negaliojimo pagrindų, todėl rentos paslaugų tinkamumo klausimas, kaip nesusijęs su pareikšto ieškinio dalyku bei pagrindu, apskritai byloje neturėjo būti įrodinėjimas, nagrinėjamas bei vertinamas. Atitinkamai, teisiškai visiškai nereikšmingi apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodinėjimo pareigos paskirstymo bei įrodymų vertinimo ta apimtimi, kiek tai susiję su aplinkybėmis, kokias paslaugas rentos gavėjai teikė atsakovai, vykdydami rentos sutartį.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kaip sudaryto suklydimo įtakoje

Remiantis CK 1.90 str. 1 d., iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį.

Suklydimo įtakoje sudarytas sandoris priskiriamas prie nuginčijamų. Aptariamoje teisės normoje aiškiai įvardijamas subjektas, turintis teisę pareikšti reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu šiuo pagrindu- tai klydusi šalis. Taigi, tokį ieškinį galėtų pareikšti tik sandorio šalys- pati rentos gavėja arba rentos davėjai, jeigu jie sandorį sudarė, esant klaidingai prielaidai apie egzistavusius esminius sandorio faktus šio sandorio sudarymo metu (aptariamo straipsnio 2 d.). Toks teisinis reglamentavimas grindžiamas tuo, jog suklydimas yra asmens subjektyvus tam tikrų aplinkybių neteisingas suvokimas ir tik pats asmuo žino bei gali nurodyti, kaip jis atitinkamas sandoriui sudaryti reikšmingas aplinkybes suvokė, jas vertino, kas lėmė jo valią sudaryti (ar nesudaryti) atitinkamą sandorį.

Ieškovas nėra rentos gavėjas ir jam jokios teisės bei pareigos šio sandorio pagrindu neatsirado. Remiantis ieškinyje išdėstytomis aplinkybėmis, taip pat ieškovo paaiškinimais teisme, jam netgi nebuvo žinomas rentos sutarties sudarymo faktas, taigi, akivaizdu, jog jam nėra ir negali būti žinomos rentos gavėjos valią sudaryti šį sandorį lėmusios tikrosios aplinkybės bei priežastys, ką akivaizdžiai patvirtina ir ieškinio turinys: jis grindžiamas tik ieškovo prielaidomis, manymu, bet ne tikrais, aiškiais faktais, kurie sudarytų pagrindą spręsti apie ydingai susiformavusią rentos gavėjos valią sudaryti sandorį.

Taigi, vienas iš argumentų, kuriais remiantis konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šiuo pagrindu pareikštą A. J. ieškinį- ieškovas neturi reikalavimo teisės ginčyti sandorį kaip sudarytą dėl suklydimo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, kurios sąlygojo ginčijamo sandorio sudarymą- apklausti liudytojais mirusios rentos gavėjos kaimynai, jos draugės bei pažįstamos liudijo, kad iniciatyvą sudaryti tokį sandorį reiškė būtent rentos gavėja, ji ieškojo asmens, galinčio ja pasirūpinti iki mirties, kalbino net ir kai kuriuos liudytojus sudaryti tokią sutartį. Tas aiškiai liudija, jog rentos gavėjos valia nebuvo suformuota dėl jos klaidingo suvokimo apie faktus, sandorio esmę, jo sukeliamas pasekmes ir pan. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino reikšmingomis ir tokias faktines aplinkybes, jog pati O. J. buvo sudariusi analogišką sandorį, jį vykdė (buvo rentos davėja ir tokio sandorio pagrindu įgijo nuosavybės teisę į turtą), tokį pat sandorį buvo sudariusi ir jos sesuo. Taigi, ji tiesiogiai būdama tokių pat santykių dalyve, taip pat- sesers atveju- stebėtoja- negalėjo nežinoti sandorio esmės, jo turinio, pasekmių, t.y. esminių sandorio elementų dėl kurių suklydus sandoris galėtų būti pripažįstamas negaliojančiu. Kad rentos gavėja aiškiai suprato rentos sandorio esmę ir būtent tokį sandorį siekė sudaryti, patvirtino ir jį rengusi bei tvirtinusi notarė. Apeliacinio skundo argumentai dėl sandorio pasirašymo aplinkybių (esą sutartis nebuvo parengta iš anksto, rentos gavėja neturėjo galimybės pasikonsultuoti su teisininkais ir pan.), vertinant juos byloje įrodinėtinų faktinių aplinkybių kontekste, yra teisiškai visiškai nereikšmingi, nes jokie bylos duomenys nepatvirtina, jog rentos gavėja nesuprato sandorio esmės ir toks poreikis (pasikonsultuoti) buvo realiai kilęs.

Pažymėtina, jog ieškovas iš esmės jokių faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų galimą rentos gavėjos suklydimą, nenurodė, visi argumentai grindžiami prielaidomis apie senyvą rentos gavėjos amžių, ribotą galimybę suvokti sudėtingo sandorio esmę, jos poreikį užsitikrinti bendravimą ir pan. Tačiau byloje pareikšti reikalavimai turi būti pagrindžiami faktais bei įrodymais, o ne prielaidomis ir samprotavimais, teisės normų citavimu, kurių turinys netgi nėra susijęs su byloje pareikštais reikalavimais bei nėra pagrindžiamas konkrečiais faktais (kaip antai, nuoroda į CK 6.193 str., kuris reglamentuoja sutarčių aiškinimo taisykles, nors jokio ginčo dėl sutarties sąlygų aiškinimo šioje byloje nėra kilę).

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kaip sudaryto dėl susidėjusių sunkių aplinkybių (CK 1.91 straipsnio 1 dalis)

Sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį (CK 1.91 str. 1 d.).

Lietuvos A. T. praktikoje dėl CK1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto pagrindo sandoriui pripažinti negaliojančiu dėl susidėjusių sunkių aplinkybių yra išaiškinta, jog pripažintinas negaliojančiu toks sandoris, kuris sudarytas susiklosčius sunkioms aplinkybėms ir aiškiai nenaudingomis sandorį sudariusiam asmeniui sąlygomis, kai kita sandorio šalis, žinodama apie tokias aplinkybes, savanaudiškai jomis pasinaudojo. Sandoris aptartu pagrindu gali būti pripažintas negaliojančiu, kai nustatoma įstatyme – CK 1.91 straipsnyje įtvirtinta nurodytų faktų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gruodžio mėn. 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008, kt.).

Ieškovui pareiškus ieškinį, šiam asmeniui galioja įrodinėjimo teisinė pareiga, nustatyta CPK 178 straipsnyje, įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami ieškinio reikalavimai. Kai pareiškiamas ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, ieškovas privalo įrodyti faktines aplinkybes, pakankamas tam, kad būtų teisiškai konstatuotas kuris nors iš įstatyme įtvirtintų sandorio negaliojimo teisinių pagrindų. Aplinkybes dėl nuginčijamo sandorio negaliojimo turi įrodyti ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2011), kadangi ne kiekvieną sandorį, net ir sudarytą dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių, galima pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gruodžio mėn. 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008).

Taigi, ieškovas, pareikšdamas ieškinį šiuo pagrindu, turi pareigą įrodyti tokių aplinkybių visumą: 1) prieš sandorio sudarymą rentos gavėjai O. J. buvo susiklostę sunkios asmeninės (pvz., artimo žmogaus liga, mirtis), turtinės (pvz., ženklus pajamų sumažėjimas, vertingo turto praradimas), sveikatos (pvz., sunki liga, trauma) aplinkybės; 2) sandoris yra sudarytas aiškiai nenaudingomis rentos gavėjai sąlygomis; 3) kita sandorio šalis (šiuo atveju- atsakovai) žinojo apie šias aplinkybes, ir savanaudiškai jomis pasinaudojo. Be to, pažymėtina, jog nepakanka tam tikras aplinkybes nurodyti ieškinyje ar apeliaciniame skunde, jos turi būti pagrįstos įrodymais.

Ieškinyje ieškovas nurodė tokias faktines aplinkybes, jo nuomone patvirtinančias sandorio negaliojimą CK 1.91 str. 1 d. pagrindu: ginčijamoje sutartyje neįtvirtinta, kad atsakovai turi skirti bent kiek savo lėšų O. J. išlaikymui, kad turi slaugyti susirgus, kad jie užtikrina jai gyvenamąjį būstą, kad savo lėšomis ją maitina, rengia ir aprūpina ar palaidoja ir t.t.. Toks akivaizdus teisinių sąlygų nelygiavertiškumas, ieškovo manymu, patvirtina atsakovų nesąžiningus ir savanaudiškus veiksmus, atliktus pasinaudojant seno žmogaus patiklumu, mažaraštiškumu, nesusigaudymu ir susidėjusiomis sunkiomis aplinkybėmis, nes O. J. veikė ir tvarkėsi pati viena, jos interesus atstovaujančio nesuinteresuoto asmens neturėjo.

Taigi, iš tokių ieškovo argumentų darytina išvada, jog senyvas rentos gavėjos amžius, artimo žmogaus neturėjimas, nepakankamas išsilavinimas (ieškinyje nurodoma- mažaraštiškumas) vertintini kaip susiklosčiusios sunkios aplinkybės. Tokią ieškovo poziciją nėra pagrindo vertinti kaip pagrindžiančią sunkių, išskirtinai nepalankių aplinkybių susiklostymą: pripažintina, kad sandorį rentos gavėja sudarė būdama itin garbaus amžiaus (būdama 82 metų), tačiau senatvė yra natūralus žmogaus raidos tarpsnis, todėl savaime nėra jokia išskirtinė, sunki aplinkybė. Tokia aplinkybe senatvė galėtų būti vertinama tuomet, jeigu dėl to asmuo nebegalėtų savimi pasirūpinti, taptų visiškai priklausomu nuo asmenų, su kuriais sudaro sandorį. Tačiau nagrinėjamoje byloje ieškovas tokių aplinkybių neįrodė: jis tiek ieškinyje, tiek duodamas paaiškinimus pirmosios instancijos teisme nurodė, kad O. J. buvo pakankamai neblogos sveikatos, nuolatinė priežiūra, slauga jai nebuvo reikalinga. Šias aplinkybes patvirtino ir atsakovai, taip pat ir teisme apklausti liudytojai. Taip pat nėra pagrindo pripažinti kokių nors išskirtinai nepalankių asmeninio pobūdžio aplinkybių susiklostymą, lėmusį sandorio sudarymą: nors remiantis liudytojų parodymais, O. J. skaudžiai išgyveno sutuoktinio (ieškovo tėvo) mirtį, nuo šio fakto iki ginčijamo sandorio sudarymo buvo praėję penkeri metai, taigi, toks laiko tarpas vertintinas kaip pakankamai ilgas, kad aplinkybės (sandorio sudarymas ir sutuoktinio mirtis) sąlygotų viena kitą, nes jos pernelyg viena nuo kitos nutolusios laiko prasme. Taip pat pažymėtina, jog teismo posėdžio metu apklausti liudytojai nurodė O. J. buvus savarankišką, sąmoningai siekiančią savimi pasirūpinti senatvėje, kai nebegalės to pati padaryti, be to, atvirai bendraujančią su kaimynais, buvusiomis bendradarbėmis. Taigi, jokių išskirtinai sunkių aplinkybių egzistavimo, galinčių iškreipti O. J. valią, kad ji sudarytų sau nenaudingą sandorį, ieškovas neįrodė.

Nėra pagrindo sutikti ir su apelianto argumentais dėl to, esą sandoris yra sudarytas aiškiai nenaudingomis rentos gavėjai sąlygomis. Rentos gavėjai sutartimi įsipareigojo teikti O. J. iki gyvos galvos tokias materialinio aprūpinimo, priežiūros, reikiamos pagalbos paslaugas: suteikti jai maitinimą, drabužius, nupirkti vaistus, išskalbti drabužius ir suteikti visas kitas būtinas ir jai reikalingas paslaugas. Jau minėta, jog remiantis sutarčių laisvės principu, sandorio šalys (šiuo atveju- rentos gavėja ir rentos davėjai) yra laisvi susitarti, kokios apimties paslaugos yra reikalingos konkrečiam rentos gavėjui. Be to, sutartyje pavartota sąvoka ,,ir suteikti visas kitas būtinas ir jai reikalingas paslaugas“ yra labai neapibrėžta, o tai reiškia, jog į šią sąvoką patenka bet kokio pobūdžio paslaugos, kokių tik rentos gavėja rentos teikimo laikotarpiu būtų pageidavusi ar pareikalavusi. Pagaliau, rentos gavėjo teisių turinį (atitinkamai- rentos davėjų pareigų turinį) apibrėžia ir CK 6.461 str. norma, kuria, kilus ginčui tarp rentos davėjų ir rentos gavėjo, pastarasis galėtų remtis prašydamas nutraukti sutartį dėl jos pažeidimo (CK 6.464 str. 2 d.).

O. J. būdama gyva nereiškė atsakovams reikalavimų dėl rentos sutarties nutraukimo (beje- ir dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, jeigu būtų maniusi, jog jis sudarymo metu neatitiko jos tikrosios valios), taigi, tai iš esmės paneigia apelianto argumentus dėl sutarties aiškaus nenaudingumo rentos gavėjai. Minėta, jog rentos paslaugų kokybė nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, kadangi teisiškai reikšmingomis laikytinos tik tos faktinės aplinkybės, kurios buvo iki sandorio sudarymo ir kurios būtų galėję sąlygoti sandorio šalies valios neteisingą susiformavimą.

Byloje taip pat nėra jokių įrodymų apie atsakovų nesąžiningą elgesį, šiems siekiant daryti įtaką, kad O. J. sudarytų aiškiai sau nenaudingą sandorį. Atsakovų tariamas nesąžiningumas iš esmės grindžiamas aplinkybėmis, kurios buvo ne prieš sudarant sandorį, o jį vykdant (nors jokių įrodymų apie netinkamą sutarties vykdymą iš atsakovų pusės nepateikta, kai pareiga įrodinėti tenka ieškovui) arba dar daugiau- su aplinkybėmis po rentos gavėjos mirties (negrąžino ieškovui ir jo broliui dokumentų, galimai paėmė kažkokius aiškiai neįvardijamus daiktus ir pan.). Dėl pastarųjų argumentų pažymėtina, kad ieškovas nepagrįstai reiškia pretenzijas dėl O. J. priklausiusių daiktų perdavimo jam, kadangi testamentu (1 t., b.l. 12) O. J. buvo patvarkiusi tik dėl buto (duomenys neskelbtini) palikimo A. J., jokio kito turto jam testamentu nepaliko. A. J. nėra O. J. įpėdinis pagal įstatymą (CK 5.11 str. 1 d.), kadangi jų nesiejo joks giminystės ryšys (ieškovas buvo O. J. sutuoktinio sūnus iš ankstesnės santuokos). Taigi, O. J. asmeniniai daiktai po jos mirties netapo A. J. nuosavybe, atitinkamai, tokio turinio pretenzijos, viena vertus, yra teisiškai nepagrįstos, antra vertus, visiškai nesusijusios su byloje pareikštais ieškinio reikalavimais (jo dalyku bei pagrindu).

Dėl buto nuosavybės teisės

Minėta, jog ieškinyje teisniai sandorio negaliojimo pagrindai buvo nurodyti CK 1.90 str. 1 d. (sandoris sudarytas suklydimo įtakoje) ir 1.91 str. 1 d. (sandoris sudarytas dėl susidėjusių sunkių aplinkybių). Taip pat minėta, jog ieškovas turi pareigą ieškinyje nurodyti faktinius ieškinio pagrindus (aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas), o teisinį santykių kvalifikavimą pagal ieškinio faktinį pagrindą sudarančias aplinkybes atlieka teismas.

Kaip aplinkybes, patvirtinančias ginčijamo sandorio neteisėtumą, ieškovas ieškinyje buvo nurodęs ir tai, kad ginčo butas nuosavybės teise priklausė ne tik rentos davėjai O. J., bet ir mirusiajam ieškovo tėvui D. J.- pasak apelianto, butas buvo jų bendroji jungtinė nuosavybė, nes jo privatizavimas vyko tuo metu, kai O. J. ir D. J. buvo santuokoje (1990 m.).

Tokių faktinių aplinkybių nurodymas ieškinyje suponuoja išvadą, jog sandoris ginčijamas ir tuo pagrindu, kad rentos davėja, nebūdama vienintele buto (duomenys neskelbtini) savininke, neturėjo teisės juo disponuoti (CK 4.37 str.). Tuo atveju, jeigu būtų konstatuota, jog rentos davėja nebuvo vienintelė buto (duomenys neskelbtini), savininkė, tai būtų pagrindas tokį disponavimo sandorį pripažinti negaliojančiu kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymų nuostatoms (CK 1.80 str. 1 d.) būtent dėl bendraturčio (bendraturčių) teisių pažeidimo (CK 4.20 str., 4.39 str. 1 d., 4.72 str.1 d., 4.93 str.).

Byloje nustatyta, kad nuosavybės teisę į butą (duomenys neskelbtini) O. J. (tuo metu- Ž.) įgijo 1989-12-21 Turto mainų sutarties pagrindu. Pagal šią sutartį O. Ž. asmeninės nuosavybės teise priklausiusi namų valda (duomenys neskelbtini) buvo išmainyta į butą (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklausė S. Č. (nuo 1992 m. jos pavardė- V.). Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, aplinkybę, kad mainomas butas mainų sutarties sudarymo metu S. Č. priklausė asmeninės nuosavybės teise, patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai- 1989 m. spalio 9 d. Panevėžio miesto LDT vykdomojo komiteto sprendimas Nr. 250, kuriuo nuspręsta parduoti Panevėžio miesto tarybai priklausantį butą (duomenys neskelbtini), nuomininkei S. Č. (1 t., b.l. 177) bei 1989 m. spalio 20 d. buto pirkimo pardavimo sutartis, iš kurios matyti, kad butas S. Č. buvo parduotas (1t., b.l. 178), t.y. ji įgijo nuosavybės teisę į šį butą. Taigi, iškeisdama jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusią namų valdą į kitam asmeniui (S. Č.) nuosavybės teise priklausiusį butą, O. J. (Ž.) įgijo asmeninės nuosavybės teisę į ginčo butą. Apelianto argumentai, kad buto privatizavimas vyko O. J. ir D. J. esant santuokoje, nepagrįsti jokiais bylos įrodymais (t.y. nepateikta jokia 1990 ar vėlesniais metais sudaryta buto privatizavimo sutartis, mokėjimus už buto privatizavimą patvirtinantys dokumentai, susitarimas pirkti butą ir kt. buto privatizavimo aplinkybę galintys patvirtinti įrodymai), be to, šie argumentai yra ir visiškai nelogiški, kadangi negalėjo būti dar kartą privatizuojamas butas, kurį savivaldybė jau vieną kartą buvo perleidusi privataus asmens (S. Č.) nuosavybėn.

D. J. ir O. J. civilinė santuoka buvo įregistruota 1990-05-19 ir tik nuo šio momento galima būtų konstatuoti šeimos teisnių santykių pagrindu atsirandančias civilinės teises bei pareigas tarp sutuoktinių. Pažymėtina ir tai, jog sutuoktinių bendrosios nuosavybės teisė galėjo atsirasti tik į turtą, įgytą santuokos metu (SŠK 21 str. 1 d.), o turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, buvo laikomas jų asmenine nuosavybe (SŠK 22 str. 1 d.). Kadangi turtas ((duomenys neskelbtini)) O. J. priklausė asmeninės nuosavybės teise, tai jį iškeitus į kitą turtą- butą (duomenys neskelbtini), šis turtas taip pat tapo jos asmenine nuosavybe.

Aplinkybė, jog mainų sutarties sudarymo metu sutuoktiniai D. J. ir O. J. (tuo metu- O. Ž.) gyveno bažnytinėje santuokoje, aptariamo turto nuosavybės teisei įtakos neturi vien dėl tos aplinkybės, kad bažnytinė santuoka pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą civilinėms teisėms bei pareigoms įtakos neturėjo. Be to, net ir tuo atveju, jeigu mainų sutartis būtų buvusi sudaryta O. J. esant santuokoje su D. J., turtas savaime nebūtų tapęs sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, nes vieno nuosavybės teisės objekto, priklausančio asmeninės nuosavybės teise, transformacija į kitą nuosavybės objektą, savaime nepakeičia nuosavybės teisės rūšies.

Taigi, byloje esant nepaneigtiems įrodymams, kad O. J. įgijo ginčo butą asmeninės nuosavybės teise, apelianto argumentai dėl buto priklausymo nuosavybės teise ir jo tėvui D. J. iki šio mirties, pripažįstami nepagrįstais ir nesudarančiais pagrindo ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymų nuostatoms, reglamentuojančioms disponavimo turtu teisę.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą Panevėžio apygardos teismo sprendimą (CPK 329, 330 str.), todėl skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovas paduodamas apeliacinį skundą, sumokėjo tik dalį žyminio mokesčio (1500 Lt), nuo likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimo jis yra atleistas Panevėžio apygardos teismo 2011 m. liepos 12 d. nutartimi (2 t., b.l. 44), todėl likusi nesumokėta žyminio mokesčio dalis iš jo nėra priteisiama (CPK 96 str. 1, 4 dalys). Nors ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, šiuo atveju iš apelianto į valstybės biudžetą procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos nėra priteisiamos (Civilinio proceso kodekso 96 str. 6 d.), kadangi jos yra mažesnės negu Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro ir Finansų ministrės 2011 m. lapkričio 7 d. įsakyme Nr. 1R-261/ 1K-355 nustatyta minimali suma: remiantis Lietuvos apeliacinio teismo pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu išlaidų suma yra 2,90 Lt (2 t., b.l.37), kai minimali priteistina suma yra 10 Lt.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2011 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.