Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-06-12 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-464-166/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2015-03-23Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-06-12Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-06-12
Bylos Nr.
1A-464-166/2015
Teisminio proceso Nr.
1-12-1-00668-2014-2
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Stasys Punys (pirm.), Regina Pocienė, Virginija Švedienė
Nuteistasis
M. M.
Nukentėjusysis
P. S.
Advokatai
Eleonora Ada Unčiurienė
Kategorijos
  • 2.1.7.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Nuorašas

Pranešėjas Stasys Punys Baudžiamoji byla Nr. 1A-464-166/2015

Teisėjas R. R. Teisėja Ainora Kornelija Macevičienė Teisminio proceso Nr. 1-12-1-00668-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.7.4.1.;2.4.;2.4.6.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2015 m. birželio 12 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,

teisėjų Reginos Pocienės, Virginijos Švedienės,sekretoriaujant Dovilei Narkuvienei,dalyvaujant prokurorei Renatai Mačiulaitienei,gynėjai advokatei Eleonorai Adai Unčiūrienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. M. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. ir nuteistas 3 metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis ši bausmė, dalinio bausmių sudėjimo būdu, subendrinta su 2014-07-14 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 3 metai 10 mėnesių laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Į paskirtąją laisvės atėmimo bausmę įskaityta bausmės dalis atlikta pagal ankstesnįjį nuosprendį.

Nukentėjusiojo P. S. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai. Iš M. M. priteista P. S. 111,87 EUR.

P. S. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo ir Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo, atmesti.

Kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. M. nuteistas už tai, kad pasikėsino pagrobti svetimą turtą įsibraudamas į saugyklą. Nusikalstama veika padaryta esant šioms teismo nustatytoms aplinkybėms: 2014-03-03, apie 15.30 val., M. M. išlauždamas garažo Nr. 42, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje užraktą, pasikėsino pagrobti svetimą nukentėjusiam P. S. priklausantį turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi vertingų daiktų garaže nerado.

Šiais savo veiksmais M. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-03-23 nuosprendį ir jį išteisinti, dėl įrodymų trūkumo. Apelianto manymu nuosprendis yra nepagrįstas įrodymais, dėl ko buvo pažeistos BPK 20 ir 301 str. nuostatos, bei pažeista nekaltumo prezumpcija. Pasak nuteistojo, byloje nėra įrodymų, kad būtent jis panaudodamas įrankius įsilaužė į garažą, nėra liudytojų, mačiusių apeliantą laužantį garažo spyną. Apeliantas nurodo ir tai, kad teismas vertindamas nuteistojo ir liudytojų parodymus buvo šališkas, kadangi nuteistojo versiją, jog į garažą jis atėjo susileisti narkotikų – atmetė, o liudytojų ir nukentėjusiojo parodymais patikėjo, nors jų nepatvirtina jokie kiti duomenys.

Teismo posėdžio metu nuteistojo M. M. gynėja advokatė Eleonora Ada Unčiūrienė prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė R. M. prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo M. M. apeliacinis skundas netenkinamas.

Išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus, susipažinęs su skundžiamu teismo nuosprendžiu bei šioje byloje esančiais duomenimis apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodo apeliantas, išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistojo veiką bei priėmė iš esmės teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl nuteistojo M. M. padarytos veikos. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Nagrinėjamu atveju pagal LR BK 178 str. 2 d. atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą. Taigi, pagal LR BK 178 str. 2 d. vienas iš vagystę kvalifikuojančių požymių yra įsibrovimas į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją. Įsibrovimas – tai slaptas arba atviras neteisėtas patekimas į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją. Įsibraunama gali būti įveikiant kliūtis (pvz., išlaužiant duris, išjungiant signalizaciją) ir patenkant be kliūčių (pvz., kai objektai palikti be apsaugos ar neužrakinti). Įsibrovimu į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją reikia laikyti ne tik kaltininko fizinį patekimą į objektą, bet ir patekimą į jį panaudojant technines ar kitas priemones, kai pats kaltininkas lieka už objekto ribų.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog M. M. pirmosios instancijos teismo buvo nuteistas neteisingai, kadangi byloje nėra įrodymų, jog jis padarė nusikalstamą veiką, t.y. panaudodamas įrankius įsilaužė į garažą, nes nėra liudytojų, mačiusių jį laužiant garažo spyną, o į požeminį garažą jis pateko turėdamas vienintelį tikslą – susileisti heroiną. Tokią nuteistojo poziciją apeliacinės instancijos teisėjų kolegija vertina kaip pasirinktą kaltininko gynybos būdą.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, LR BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal LR BPK byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (LR BPK 20 str. 2 d.). Įrodymus teismas privalo ištirti ir patikrinti laikydamasis LR BPK 20 str. 3, 4 d. nuostatose įtvirtintų sąsajumo (liečiamumo) ir leistinumo reikalavimų bei juos vertinti vadovaudamasis LR BPK 20 str. 5 d. numatytomis pagrindinėmis įrodymų vertinimo taisyklėmis, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Taigi, teismas savo išvadas turi grįsti patikimais įrodymais, taip pat turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas.

Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas ir visi įrodymai turi būti įvertinami bendra tvarka.

Žemesnės instancijos teismas

Konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje, priešingai nei nurodė apeliantas, pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė iš įvairių šaltinių gautais duomenimis: vertino tiek asmenų parodymus (paties kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus), tiek rašytinius bylos dokumentus.

M. M. kaltė padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d., įrodyta nukentėjusiojo P. S. parodymais, liudytojų R. K., J. B., E. K., M. K., T. P. parodymais bei kita rašytine bylos medžiaga.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusiuoju apklaustas P. S. pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje parodė, kad nusikalstamos veikos padarymo dieną, jis į požeminį garažą liftu nusileido todėl, kad suveikė požeminio garažo durų signalizacijos pultas, nes suprato, kad buvo atidaromos jo garažo bokso durys. Pamatė pasilenkusį kaltinamąjį, bandantį atkelti kito bokso duris. Nors garaže būna tamsu, tačiau jam prieinant prie kaltinamojo nuo judesių daviklių užsidegė šviesa. Nukentėjusiajam klausiant kaltinamojo, ką jis čia veikia, šis atsakė, kad atėjo pas draugą, tačiau negalėjo nurodyti kuriame bute gyvena draugas ir kas jis. Įtardamas, kad šis asmuo laužėsi į jo garažą, kartu su kaltinamuoju įlipo į liftą ir iš rūsio pakilo į pirmą aukštą, tačiau kai tik išėjo pro duris, pastarasis pradėjo bėgti. Vejantis ir bandant pargriauti, kaltinamasis išsitraukė iš kišenės kažkokį ilgą smailą daiktą ir artėdamas link nukentėjusiojo pradėjo juo mojuoti. Išsigandęs leido šiam bėgti, o pats per atstumą jį sekė ir šaukėsi pagalbos. Sustojusio automobilio vairuotojo paprašė iškviesti policiją. Vaikinas paliko savo automobilį ir bėgdamas paskui nukentėjusįjį, iš savo telefono iškvietė policiją.

Liudytoja apklausta J. B. teismo posėdyje parodė, kad prisimena atvejį, kai Žygio, Minties gatvėse buvo gaudomas asmuo, kuris ar tai bandė patekti, ar tai pateko, į garažus, esančius Žygio g. Ikiteisminio tyrimo metu tarnybiniame pranešime ši liudytoja nurodė, kad dirbant su patruliu R. K. ir E. K. apie 15.58 val. gavo pranešimą iš VPK OVS, kad (duomenys neskelbtini) apvogtas garažas, vagį vejasi pranešėjas, kuris jį apibūdino. Atvykus į Minties g., pagal nurodytus požymius atpažino ir kieme pasivijo, kaip vėliau paaiškėjo, M. M.. Atvedus M. M. prie tarnybinio automobilio, jį atpažino pranešėjas P. S. kaip asmenį, neteisėtai patekusį į jo garažą. Apžiūrėjus garažą, matė, kad sulaužytas garažo durų spynos laikiklis (b.l. 8). Šiuos parodymus liudytoja patvirtino teismo posėdyje.

Liudytojai policijos pareigūnai R. K., K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdyje patvirtino liudytojos J. B. nurodytas įvykio aplinkybes. Be to, liudytojas T. P. ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad 2014-03-03, apie 16 val., važiuojant automobiliu Žygio gatve, jį sustabdė vyriškis, kuris pasakė, kad vejasi vagį ir paprašė pagalbos. Palikęs kelkraštyje savo automobilį, liudytojas nubėgo su nukentėjusiuoju, bėgdamas kvietė policiją. Matė, kaip asmuo, kurie jį vijosi, išmetė kažkokį daiktą (b.l. 116).

Iš 2014-03-03 įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad yra sugadintas garažo Nr. 42 uždarymo mechanizmas (b. l. 5-7).

Tokiu būdu dar kartą apžvelgus ir įvertinus byloje surinktus duomenis, apeliacinės instancijos teismo kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog M. M. parodymai, kad jis nepadarė jam inkriminuojamo nusikaltimo, turi būti vertinami kritiškai. Tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų parodymai neginčijamai patvirtina, jog kaltinime nurodytu metu į nukentėjusiojo P. S. garažą, išlauždamas spyną, M. M. įsibrovė tikslu pavogti ten esančius daiktus, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Jo kaltę įrodo tos aplinkybės, jog nuteistasis nelogiškai aiškino savo patekimo į garažą priežastis, teigdamas, kad jis ten norėjo pavartoti heroiną. Akivaizdu, kad dėl tos priežasties vargu ar kas ryžtųsi laužti garažo duris ir tuo rizikuoti būti apkaltintam darant neteisėtus veiksmus, gadinant svetimą turtą, darant vagystę. Parodymuose jo akivaizdus logikos neatitikimas tarp daromų veiksmų ir galimų pasekmių. Be to, nuteistojo versiją paneigia ir šalutinės aplinkybės. Jog būtent tuo metu (laiku), kada nuteistasis M. M. buvo garažuose ir buvo braunamasi į nukentėjusiojo P. S. garažą, nes tai patvirtino ir pats nukentėjusysis, teigdamas, kad tuo metu suveikė signalizacija apie įsibrovimą, jis pats užtiko nuteistąjį M. M. šalia jo garažo jau braunantis į kitą garažą. Taigi, nelogiška, kad patekus į nukentėjusiojo P. S. garažą dėl narkotikų vartojimo, jis nepateisinamai toliau brovėsi į kitus garažus. Įvykio vietos apžiūros metu ir buvo užfiksuotas jo garažo užrakto mechanizmo sugadinimas. Be to, nuteistojo M. M. tolimesni veiksmai taip pat parodo ir patvirtina, jog šis brovėsi į garažą, nes nuteistasis M. M. visokiais būdais bandė išvengti sulaikymo, priešinosi, mojuodamas nukentėjusiajam smailiu daiktu, bandė atsikratyti pašaliniais daiktais – įrankiais, kuriuos galima panaudoti braunantis į patalpas. Pastebėtina ir tai, jog nuteistasis M. M. anksčiau buvo teistas 12 kartų, taip pat ir už analogiško pobūdžio nusikaltimus. Taigi, šios aplinkybės kaip tik paneigia, o nepatvirtina kaltinamojo parodymus dėl patekimo į požeminį garažą tikslo. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino tai, kad nukentėjusiojo, liudytojų duoti parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu iš esmės buvo vienodi ir nuoseklūs. Šiuos parodymus paneigiančių objektyvių duomenų byloje nėra, tokių duomenų nepateikta ir apeliaciniame skunde. Nukentėjusysis bei liudytojai yra visiškai nesuinteresuoti šios bylos baigtimi asmenys, anksčiau kaltinamojo nepažinojo, todėl tikslo apkalbėti M. M. jie neturėjo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartų bylos objektyvių aplinkybių bei įrodymų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas LR BPK 20 straipsnio nuostatų, ir, remdamasis jais, padarė pagrįstą išvadą, kad M. 2014-03-03, apie 15.30 val., išlauždamas garažo Nr.42, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje užraktą, pasikėsino pagrobti svetimą, nukentėjusiajam P. S. priklausantį turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi garaže daiktų nerado. Šiuos nusikalstamus veiksmus pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 22 str. 1 d., 178 straipsnio 2 dalį.

Remiantis išdėstytu, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį keisti ar naikinti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

nuteistojo M. M. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas (parašas) Stasys PunysTeisėjai (parašai) Regina PocienėVirginija ŠvedienėNuorašas tikras:Kolegijos pirmininkas Stasys Punys